Knyga: Amin Maalouf "Pasiklydę"

Amin Maalouf. „Pasiklydę“ – Vilnius: Žara, 2016 – 400 p.

Sveiki, skaitytojai,

Nesu perskaitęs daug grožinės literatūros knygų, kurias įvardyčiau kaip islamiškų valstybių pasaulėžiūrą vaizduojančius kūrinius. Viena tokių gyvenime įsimintinesnių visgi buvo Khaled Hosseini Bėgantis paskui aitvarą. Štai libanų kilmės prancūziškai rašantis Aminas Malufas (Amin Maalouf), kadaise pelnęs net Gonkūrų literatūros premiją, savo vienu naujausiu romanu Pasiklydę (pranc. Les Desorientes) atrodo gana kosmopolitiškas.

Knygos įvairumą pasaulinėje politikos ir religijos arenoje tikriausiai nulėmė tai, kad autorius ne vieną dešimtmetį gyvena Prancūzijoje ir kol kas neketina grįžti į gimtąjį Libaną, ką padaro tarsi jo paties romane esantis prototipas Adamas, kuris po 25 metų pertraukos grįžta į kadaise karo nusiaubtą tėvynę, kad suvestų asmenines sąskaitas ne tik su praeities draugais, bet ir su aptakiomis sąvokomis kaip kultūra, gimtoji žemė, tėvynė ir t. t.

Pirmasis įspūdis po keliolikos puslapių gana geras, nes taip, kaip rašo Artimųjų Rytų rašytojai, nerašo kiti: stilius persmelktas paprasto kasdieninio pagarbos ir sakralumo įspūdžio. Suprantama, gurmaniškos literatūros šalyje Prancūzijoje toks pasakotojo kalbėjimo įspūdis, kad ir ne naujas, tačiau vis tiek egzotiškas dalykas. Būtent sakinių struktūrose, kuriose nebelieka metaforinio kalėjimo, vis dar juntamas islamiškos šalies kalbėjimo dvelksmas: čia vyrai nesidrovi vienas kitą dažnai apkabinti, kreiptis į draugą ir vadinti jį „broliu“, bučiuoti ir t. t., ko iš esmės Vakarų kultūroje mačistinio įvaizdžio ir vyriškumo stereotipinių įvaizdžių prisodrintoje kultūroje apstu su kaupu.

Rytų žmonių tarpusavio bendravimo ypatumai tampa netgi egzotiški, tačiau autoriui pavyko palikti religinius niuansus antrame plane ir radikalūs islamistiniai niuansai tėra tik vienas iš komponentų, papildančių iš esmės gana universalią „Bizantietišką“ draugų būrelį, kuriame spiečiasi ir krikščionys, ir žydai, brėždami gana kosmopolitišką Rytų pasaulį, kurį pamažu sugriauna vietiniai karai ir įsiviešpatauja radikalusis islamas. Nepaisant to, romano šerdimi tampa ne religija, bet Adamo prisiminimai apie praeitį, kuriuos jis bando susieti su savo Adamo (pirmuoju žmogumi) vardu ir jo likimu, kuris tampa ir  pagrindinio veikėjo likimu.

Romane stebina gana laisvas rytų moterų gyvenimas, pvz., Semiramidė, kuri tėra našlė, įkūrusi viešbutį, tačiau ji nesibodi įsivelti į makabrišką romaną su Adamu, atvirai telefonu aptarinėdama savo jausmus su meilužio mergina Doloresa. Tokie santykiai atrodo perdėtai liberalūs, tačiau žinant arabų pasaulio keistumus, nenuostabu, kad gali būti ir šitaip, kaip aprašo autorius.

Nestinga ir kitų Adamo jaunystės draugų paveikslų, kurie iš dalies primena karnavališkai persotintą tam tikrą Vakarietišką literatūrą. Pavyzdžiui, Adamo draugas Albertas, norėjęs nusižudyti, staiga karo išvakarėse pagrobiamas, vėliau persikelia gyventi į JAV, kur pradeda aktyvų homoseksualisto gyvenimą. Niekada negalėjęs savo draugams pasisakyti apie save, jis taip pat grįžta kaip svetimas į savo žemę. Kitų draugų gyvenimai ne ką mažiau margi: Najimas gyvena Brazilijoje ir daug geria ir valgo, todėl yra storulis. Dvynių Ramzio ir Ramerio gyvenimai itin skirtingi: vienas iš jų tapo vienuoliu asketu, o kitas – turtuoliu, kuris nežino, kokiame pasaulio kampelyje rytoj nubus. O štai Bibalio brolis tapo radikaliu islamistu... Ar įmanoma po tiek daug metų vėl visiems susirinkti į krūvą ir būti vėl draugais, nepaisant 25 metų skirtingos patirties? Atrodo, kad Adamui tuoj pavyks stebuklingai iš viso pasaulio sukviesti praėjusio gyvenimo draugus, tačiau skaitytoją nuolat persekioja nuojauta, kad surinkti buvusio gyvenimo šukes neįmanoma...

Rašytojas Amin Maalouf.

Pasiklydę pats pavadinimas iš esmės pateisina, ką padaro karas su žmonių gyvenimais, tačiau, pasirodo, karas tėra tik viena iš priežasčių, o iš tikrųjų tautos vaikai pasiklydę ne po pasaulį, bet tarp laiko, kitaip sakant, savo patirčių ir atskirčių, atminties ir dabarties. Adamas nuolat rašo dienoraščio pobūdžio tekstus apie savo patirtis ir jausmus grįžus į tėvynę, savo išdavystę Doloresai ir t. t., instinktyviai bandydamas sugrįžti į tas dienas, kai dar nebuvo nukirsta bambagyslė su tėvyne. Kartais atrodo, kad Adamui tėvynė yra ne žemė, ne seniai bankų atimtas prabangus namas, bet tie draugai, kurie niekada nebebus tokie, kokie jie buvo studentavimo laikais. Adamo misija neįmanoma, gaudyti prarastą laiką, ieškoti pasikeitusiuose drauguose tų veidų ir jausmų, kurie buvo jaunystėje prieš karą. Tai iš tikrųjų varginantis pagrindinio veikėjo darbas, kuris liudija, jog veikėjas jaučiasi iš dalies kaltas, kad šitiek metų buvo apleidęs tėvynę ir draugus. Savotiškas atpirkimo aktas per emocinę atmintį yra dar vienas paklydimo labirintų, kurį kuria A. Maalouf.

„Tiesą pasakius, tai veikiau kelionė laiku, negu erdve. Iš pažiūros atrodo, kad grįžau atnaujinti ryšių su jaunystės šalimi, bet į šalį aš net nežiūriu, tik ieškau joje savo jaunystės pėdsakų. Aš abejingas daiktams ir žmonėms, kurių nepažinojau ankstesniame gyvenime. Nenoriu nieko išmokti, nenoriu atgaivinti to, kas man jau buvo artima. Taip, ieškau, ieškau griuvėsių, pėdsakų, liekanų. Viskas, kas nauja, man atrodo kaip nepageidaujamas įsiveržimas į mano svajonę, kaip mano atsiminimų įžeidimas, kaip agresija (287 p.)“.

Kai kurie pagrindinio veikėjo pasvarstymai man buvo ypač artimi. Daug sveiko žvilgsnio į ginklavimąsi, į paprasto civilio santykį su valstybe ir perdėtą pareigą ginti valstybę, kuri tau pačiam nieko neduoda.

Knygą iš prancūzų kalbos vertė patyrusi vertėja Stasė Banionytė, kurios verstinė knyga antrąkart iš eilės tapo geriausia ir vertingiausia išversta knyga. Vertimas gal ir geras, tačiau Dieve tu brangus, atleisčiau visus leidyklos Žaros dailininkus, nes jų knygų viršeliai apgailėtinai baisūs. Atleiskite, tačiau niekada į rankas nebūčiau paėmęs tokios knygos, kuri primena leistas knygas prieš 20 ir daugiau metų, o jau tas baisus pavadinimo šriftas – apsaugok Viešpatie! Ir jei ne puikaus vertimo reklama, kažin, ar Pasiklydę kada būtų atsidūrę mano rankoje.

Šiaip nemėgstu teksto, kuris sudurstytas iš įvairių žanrų, kai epiniame tekste įsiterpia visokie dienoraščio intarpai, – kas ir buvo šiame romane, – bet autoriui pavyko išlaikyti harmoniją tarp skirtingų teksto pobūdžio ir papasakoti švelnia pasakotojo tonacija sopulingą praradimų istoriją, keliant kosmopolitines problemas šiandien iš esmės labai artimas Lietuvai, kai mūsų pačių tautiečių tiek daug išvažiavusių ir turinčių savų skaudžių patirčių netgi pretenzijų tėvynei. Pasiklydę priminė Orfėjo kelionę iš požemio su Euridike, tik šįkart Adamas po 25 metų atsigręžęs į savo praeitį, šalį ėmė ir paklydo teisindamasis pats ir bandydamas kitus pateisinti, atleisti ir sudurstyti tai, kas iš esmės kiekvieną iš mūsų traumuoja savaip – atskirtis su gimtąją žeme ir savo tautine tapatybe.

Jūsų Maištinga Siela