Knyga: Ray Bradbury "Pienių vynas"

Ray Bradbury. „Pienių vynas“. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 271 p.

Sveiki,

Kelinta jau šios knygos laida, kurią skaičiau? Klasika tapusi amerikiečių rašytojo Ray Bradbury (Rėjus Bredbėris) knyga Pienių vynas (angl. Dandelion Wine) sulaukė tiek laidų, kad iki šiol yra skaitoma mokinių ir suaugusiųjų. Pirmą kartą knyga anglų kalba pasirodė 1957 metais ir iki šiol tebėra „nemirtingos klasika“ literatūros dalimi. Nemažai „atgyvenusių“ idėjų literatūroje dabar skaitant Pienių vyną atrodo kaip dėmesio verti aspektai, ką iš dalies apleido šiuolaikinė universalioji literatūra, sutelkdama intensyvesnį dėmesį į siužeto vyksmą, nuotykinį perteklių, sumenkindama filosofinį pasakojimo svarbą.

Galbūt prasitarsiu, kad šią knygą perskaityti pastūmėjo jaunoji skaitytojų karta, kurią šią knygą apibūdino trumpai ir aiškiai: „nesąmonė“. Vyresnioji karta: „kokia nuostabi“. Kodėl knyga vertinama eklektiškai, nesunku nusakyti.

Pasakojimas apie dviejų brolių 1928-ųjų metų vasarą Ilinojaus valstijoje iš pažiūros neturi stipraus epinio pasakojimo. Daug iš pažiūros „išdrikusių“ istorijų, kurios mozaikos principu surėdo atokaus miestelio ne tik gamtovaizdį, bet kultūrinį, filosofinį kontekstą. Siužetas nėra intensyvus, veikiau primena pienių vyną, kurį kasdien vis kitokį reikia ragauti ir tatai permąstyti nugyventą dieną, nes tik permąstydami ir įvertindami dienų skaidrumą, mes ilgiau iš esmės „užkonservuojame“ potyrius atminties buteliuose.

Pasakojime yra ir tikrasis pienių vynas, kuris turi metaforinės simbolikos – Daglo ir Tomo šeima renka kasmet pienių žiedus ir iš jų daro vyną, kruopščiai numeruodami auksinį jų skystį, preparuodami iš esmės savo nuotykius. Šiandienos paaugliui kiek keista vyno simbolika, nes visų pirma, ji siejasi su alkoholio kultūra, o ne gurmaniškąja filosofija. Paaugliui skaitytojui tikriausiai sunkiai suvokiama, kam apskritai reikia apmąstyti patirtis, juos mistifikuoti, ieškoti prasmės, nes realybę greitai šiandien galima „užkimšti“ kompiuterine veikla, tačiau tai tik parodo, kokia išbadėjusi jaunojo skaitytojo siela, negalinti empatiškai įsijausti į 1928-ųjų vasarą, nes ji tiek diachroniškai, tiek fantastiškai nutolusi – laikai prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jūs juokaujate?

Būtent per literatūros kūrinio atsiradimo kontekstą yra galimybė „užsikabinti“ ir patirti šiaip jau tai, ką kiekvienas paauglys patiria vasarą – brandos ir gyvenimo prasmės suvokimo pokyčius, kurie formuoja asmenybę. Pirmą kartą Daglas, rašydamas į sąsiuvinį ilgąjį „pirmųjų kartų“ sąrašą, kuria vaikystės virsmų ir potyrių kaleidoskopą, kuris nuteikia skaitytoją itin pozityviai. Pozityvumo tonas išlaikomas nuo pradžios iki galo, nepaisant apie kokius dramatiškus įvykius kartais autorius pasakoja: ar tai būtų apie dauboje rastą Naktinio paliktą merginos lavoną, ar tai būtų apie atmintį prarandantį pulkininką, ar močiutę kulinarę, kuri pagamina nuostabiausius patiekalus, vadovaudamasi intuicija ir bet kokia logiška tvarka tampa tik chaoso pradžia.

Stipriausias R. Bradbury meninis „žiūros kampas“ – veikėjas Dagas, kuris susiduria itin skirtingų žmonių požiūriais, todėl jam tenka suvokti, kitaip sakant, įveikti amžiaus, statusų, skirtingų socialinių sluoksnių barjerą. Dagas – smalsus 11-12 metų berniukas, kuriam tik iš pirmo žvilgsnio rūpi nauji sportiniai bateliai, tačiau autoriui svarbu perteikti naujų batelių avėjimo potyrį ir pirmojo karto jausmą. Viena jautriausių ir geriausių scenų romano pabaigoje, kai Dagas kalbasi su seneliu prie pienių vyno butelių. Dagas nė negali įsivaizduoti, kad gyvenimas ir tam tikri gyvenime dalykai nublanksta, nuskaidrėja kaip vynas ir užsimiršta – jam kaip vaikui viskas atrodo svarbu ir senelis, užuot puolęs įrodinėti atminties nepatikimumą, pritaria vaikui iš tikrųjų „išskleisdamas“ visos knygos esmę – žmogaus yra tiek, kiek yra jam išsaugota atsiminimų. Ir šviesi, truputį melancholiška gaida – visos savo vaikystės, visų potyrių, kad ir kaip brangintume, neįmanoma jų išsaugoti, nes bėgantys metai juos „nudėvi“.

Rašytojas Ray Bradbury,

Būtent egzistencinis laiko (kaip vaikystės periodo) ir apskritai laiko branginimas tampa esminiu Pienių vyno filosofiniu pamatu, brėžiančiu jaukų ir kiek nostalgišką nuotaikų peizažą. Švelnus pasakotojo kalbėjimas mistifikuojamas neatsitiktinai ir turi ne vien estetinę funkciją, bet ir simboliką. Romano pradžioje Dagas Spoldingas su broliu ir tėvu keliauja į laukus ir Dagas laukia nežinomos jėgos, kuri lyg slėpininga dvasia slenka medžių viršūnėmis, žolynais ir tuoj užpuls veikėją tarsi metafizinis žvėris – ši meninė priemonė iš tikrųjų yra metaforą, tai suvokimo apie gyvenimo kaitos pokyčius turi ateiti pas Dagą. Jeigu jaunasis skaitytojas, skaitydamas vien šiuolaikišką nuotykių literatūrą yra stačiai įmestas tik į tiesioginio vaizdo ir potyrių vaizdavimą (kaip antai Haris Poteris, nors nieko prieš Harį neturiu – puikus kūrinys), tai, žinoma, jam kalbėti apie paauglio pasaulio suvokimo „atėjimą“ slėpiningu žvėries pavidalu yra misija neįmanoma, todėl nemaža paauglių skaitytojų tiesiog nurašo Pienių vyną kaip nepatrauklią knygą. Žinoma, tai skaitymo problemos ir jos neturėtų daryti įtakos bendrai knygos kokybei.

Grįžtant prie romano, užvertus paskutinį puslapį, ilgai galvojau, kada gi paskutinįkart skaičiau tokią pozityvią knygą, kuri neerzino savo dirbtiniais įvaizdžiais? Tiesą sakant, sužavėjo knygos universalumas ir slėpiningoji autoriaus poetika. Pavyzdžiui, šeimos moterys tranko seną armėnišką kilimą ir per kilimo dėmes kone miniatiūriniais fragmentais papasakojama, kas kokią giminėje paliko dėmę ir per, rodos, vien novelei būdingas subtilias detales papasakojama ištisa giminės socialinė ir kultūrinė padėtis. Romanuose paskutiniu metu buvau pasigedęs tokių gražių inkliuzų, kurie keltų tiesiog skaitomo gero teksto įspūdį ir kartu šildytų skaitytoją.

Autoriaus kalba taip pat yra viena stipriausių Pienių vyno sąrangos dalių – be jos idėjinis teksto lygmuo būtų prėskas ir „neskanus“. Poetizuota kalba iš esmės jungiama simboliais ir metaforomis, daug gamtos motyvų, kurie archaiškai brėžia žmogaus ir gamtos gaivalų (stichijų) ribą, bet ne tam, kad juos padarytų opoziciniais, bet kad vienas kitą papildytų. Retsykiais netgi atrodo, kad tekstas labiau pastoralinis, toks harmoningas ir jaukus, kad miestelio dramos tampa nebe tokios reikšmingos, netgi savotiškai „nuskausminamos“, suteikiant jiems atminties jau praėjusių vasarų potyrių įspūdį.

Ir išties, gerų dalykų yra Ray Bradbury romane Pienių vynas, bet tikriausiai svarbiausia, kas lieka po šio kūrinio – tai saulėtos trapios vaikystės įspūdis, kurį patyrė Dagas. Palieka naivus noras tikėti, kad Dagas iš tikrųjų išsaugojo šią vasarą tokią, kokią jis norėjo išsaugoti – su visomis mirtimis, gimimais, būrėja-lėle, močiutės pyragais, kvapais ir lengvais sportiniais bateliais, kad net laukiantys Antrojo pasaulinio karo baisumai nesutryps žmogaus vaikystės šviesos.

Jūsų Maištinga Siela