Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 38 (3634), 2017 spalio 20 d.

Sveiki,

Kur geriausia sekmadienio popietę skaityti Literatūrą ir meną? Iš esmės koks gi skirtumas, svarbu, apsibrėžti sau neformalią ir jaukią aplinką ir kad tekstas tenkintų! Šįkart kinų restorane užsisėjau su visais padažais, lazdelėmis ir savaitraščio tekstais. Pasidaliju pirmaisiais įspūdžiais.

Taigi... Viršelis sako, kad Vilnių užpuls renginys „Vilnius Jazz“ ir vilniečiai niekur nedings, tačiau visgi viso šio numerio ašimi tapo ne džiazas, bet propagandinio karo prieskoniai ir Europos (bei viso pasaulio) ateitis. Saulius Vasiliauskas parengė straipsnį apie Tomą Venclovą, kuriame taikliai paklausė apie tolerancijos periferinę problemą, į kurią gerbiamas rašytojas atsakydamas pasitelkė ir kitą sąvoką – įstatymas, be kurio nelabai orientuotumėmės. Štai griežtomis recenzijomis garsėjanti Virginija Cibarauskė po Eumenidžių giraitės minėjo poetą esant stoišką, kuris išlaiko klasikinę poezijos lygį, ko pasigendanti šiuolaikiniuose poetuose. Tolerancijos paminėta tema smarkiai politizuota ir greitai „persimeta“ į kur kas aštresnį Laimanto Jonušio straipsnį Už tiesą po tiesos, kuriame vertėjas aprašo PEN International Congress įvykius iš Lvovo.

L. Jonušys iš esmės perkrato propagandino informacinio karo faktus, kaip pasaulis dėl malamo mėšlo skylinėja į Rusijos ir Vakarų frontus, neišvengiamai dėmesio centre – Krymo politika ir pastarųjų kelerių metų įvykiai Ukrainoje. Netyčia prisiminiau, kad berods bulgarė Vanga buvo išpranašavusi, kad trečiasis Pasaulinis karas bus informacinis karas ir jį jau vykdo Peterburge įkurtame komentarų ir klaidingų straipsnių fabrike, apie tokį fabriką liudija ten dirbę pabėgėliai... Žiauru, ką?

Tęsiant propagandinį naratyvą, kitas straipsnis Marco Aime Grynumas yra apertheidas, rasės neegzistavimas, kurį išvertė iš italų kalbos Toma Gudelytė. Straipsnyje prieinama prie to, kad iš esmės rasės neegzistuoja, kitaip sakant, nėra grynosios rasės, nes viskas turėjo priešistorę, tiek kalbiniu atžvilgiu, tiek genais, tad arijų rasė iš esmės  yra klaidinga fikcija, smegenų plovimas, kuriuo taip žavisi fašistai ir visokio plauko ir kvapo nacionalistai. Žmonija iš prigimties yra vientisa ir hibridinė, todėl rasistinės problemos tėra politinių bazių valdymo įrankis, kartais labai skaldantis ir kiršinantis žmoniją.

Savotiškai šią temą pratęsia ir Rolandas Kaušas straipsnyje Amerikietiški kalneliai, kur ironiškai pateikiama ekologija kaip ekoseksualumas, Motiną Gamtą keičia Gamta Meilužė, kuri byloja, kad peržengti ribų sąvokose nėra jokių ribų ir tai vyksta kasdien. Iš esmės straipsnis vėl į Trump‘o politikos kritikavimą, ypač dėl nelegalių meksikiečių. Statistika plius ironija, plius eseistinis mąstymas – R. Kauko straipsnis daug kam pasirodys smagus kritinis užtaisas, perfiltruojant dar sykį tai, ką jau daugelis ne sykį aptarė.

Benigna Kasparavičiūtė toliau nestokoja saviironijos ir dienoraščio forma apžvelgia savo egzistencinius socialinius kaip menininkės potyrius, įveldama Vilniaus merą ir negailėdama spalvų ir nuotaikų. Bet iš esmės pasigedau struktūrinio prasmės konteksto – tai apie kokius ten sunkumus ir estų perfomensų meistrus buvo būgštaujama?

Štai vokiečių literatūros pasaulyje prestižiškiausią apdovanojimą pelnė Robertas Menasse (g. 1954), kuris su romanu Sostinė kritikuoja Briuselio vykdomą politiką. Staiga užsigeidžiau, kad šis romanas būtų išverstas į lietuvių kalbą – burnojantiems „taigi išmok vokiečių kalbą ir skaityk!“ iškart sakau, kad užsičiauptų. Taigi.

Lina Ožeraitytė Knygų prese apžvelgia tris knygas: H.G.Wells Laiko mažina ir Daktaro Moro sala, Romain Gary Mirusiųjų vynas bei Jochananas Fainas Berniukas su smuiku. Tiesą sakant, kažkada domėjusi Berniukas su smuiku, bet paskutiniu metu atsibodo ta holokausto tema, nuo tų filmų, serialų ir vis kaskart „smarkiai kitokių“ literatūrų, kurios pasirodo, ne tokios jau ir kitokios. Daktaro Moro sala ir Laiko mašina irgi nesudomino, nors ir L. Ožeraitytė gerai aprašė, tačiau bijau, kad tokia literatūra savo idėjos raiškos lygiu jau nebėra paveiki, tad labiausiai domino Mirusiųjų vynas, jau vien kaip pragare vienuoliai tempia virvę, kad pamasturbuotų Dievo penį, atrodo, šventeiviškai „žavu“. Ar tik nebūsiu išsiilgęs makabriškos literatūros, tačiau recenzentė pažymi, kad tai toli gražu nėra itin geras R. Gary debiutinis romanas.

Tarp viso to labai sudomino Man Booker premijos George Saunderso romanas Linkolnas bardo būsenoje. Tikiuosi, kad intelektualai išvers į lietuvių kalbą, pvz., koks Marius Burokas?

Du straipsniai apie Rusijoje furijas sukėlusias filmą Matildą – praleisiu, bent jau filmą reikia pamatyti.

Įdėti fotografiją su nuogais vyrais ir jų genitalijomis – drąsu, net pasijutau skaitantis nepadorų žurnalą, tik staiga susivokiau, kad gyvenu klišėmis ir nuogas kūnas čia nieko nepadoraus! Sukrimtau danų rašytojo ir režisieriaus Jorgen Leth straipsnį Antropologas Bronislawas Malinowskis. Tekstas kontekstinis ir papildantis Pasaulio tautų sąrangos problemos krantus. Kaip lenkas prie Australijos ieškojo civilizacijos (ir ją rado)! Straipsnis dar kartą sako, kad kartais žiūrėdami iš savo susireikšminusių išsivysčiusių civilizacijos paraščių, nuvertiname kitas kultūras, kurios turi visai kitas formas, bet iš esmės yra tokie patys žmonės kaip ir mes.

Bandžiau įveikti Aido Jurašiaus Raudonkepuraitę – (alegorinę?) ištrauką iš būsimo apsakymo rinkinio, tačiau neužkabino – įmantriai plepu ir didelis noras sukelti cool literatūros įspūdį – tokia literatūra visada ras savo skaitytoją, deja, ne mane.

Bene geriausią frazę šiame numeryje išrašė šių laikų patriarchas Vytautas Landsbergis Iš literatų užrašų, sakydamas: „...o juk literatūra ir yra draugystė su šmėklomis“. Norėtųsi, kad bendrame kontekste nūdienos pasaulis turėtų optimistinių siekių, tačiau visas savaitraščio numeris byloja vien apie politinių krypčių keliamą įtampą, kuri tampa ir feminisčių, ir rasistinių, ir tautų... skauduliu. Ak, kad tik mūsų gyvenimai netaptų vien šmėklomis.

Jūsų Maištinga Siela