Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Šulinys"

Laura Sintija Černiauskaitė. „Šulinys“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. –192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas didžiausių privalumų, skaitant Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrybą, yra „aukštųjų dažnių literatūra“, kuri nepolitizuoja, „nenueina“ į socialines laikmečio problemas, net nedvelkia fantastiniais motyvais, o laikosi svarbiausių pamatinių žmogaus troškimų – laikytis vienas už kito ir mylėti. Dar nuo Kvėpavimo į marmurą bei Artumo jausmas kūrinių tokia Laura Sintija Černiauskaitė pasireiškė kaip rašytoja, tokia ji išlieka ir naujausiame savo romane Šulinys, kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Nors atgaliniame viršelyje pasakojama apie šulinio metaforą, kuris visais laikais buvo itin svarbus žmonėms dalykas, visgi patį pasakojimo probleminį branduolį sudaro kriminalinis įvykis – įmesta mergaitė į šulinį, kuris iš esmės atliepia prieš kelerius metus per visą šalį nuaidėjusius įvykius apie į šulinį sumestus vaikus. Pati autorė viename interviu paliudijo, kad šis įvykis ją sukrėtė ir tai nulėmė šios knygos atsiradimą.

Knyga įvardijama kaip „mažasis romanas“, kad ir ką leidėjai turėjo galvoje (veikiausiai knygos apimtį), toli gražu romanas neatrodo mažas. Priešingai – keturi lakoniški skyriai nusidriekia per daugiau nei šešiasdešimt metų ir aprėpia tris-keturias žmonių kartas, kurioms lemta būti paveiktoms 1956-ųjų metų įvykių, nutikusių Šilalės rajone, išgalvotame kaime. Laikmečio smulkios detalės vis švysteli pasakojime, tačiau autorė jų nedetalizuoja ir nebando rekonstruoti sovietinio laiko, savo romano laikmetį ji regi ir kuria kaip savaime suprantamą egzistavimo terpę savo veikėjams. Interviu metu L. S. Černiauskaitė sakė, kad šįkart jai sudėtingiausia buvo sunarstyti knygos struktūrą, teko nemažai perrašinėti ir t. t. Struktūra nėra novatoriška, laiko ciklais pavaizduoti įvykiai yra apjungti esminių praeities įvykių, kurie lemia tolimesnių kartų veiksmus ir net gyvenimo kokybę.

Šulinio knygos stilius – lakoniškas, paremtas juslėmis. Gal kiek mažiau nei įprasta įvairių poetinių palyginimų, kurių galima kur kas dažniau aptikti ankstesniuose autorės kūriniuose, tačiau šeiminis jaukumo branduolys, žmogaus santykių psichologinis ir psichofizinis motyvavimas knygoje kaip visada veriasi autorės gebėjimu instinktyviai justi, kad rodos nė nereikia pastangų analitiškai galvoti apie galimas logines klaidas. Tiesa, vienoje scenoje, kada Arnas užmiega su Amelyte mašinoje ir prabunda su erekcija, o jis dar ir būsimas vaikų daktaras, visgi kirbėjo mintis: ar autorė čia nekuria kokio nors amoralaus pedofilinio personažo (kas autorei būtų iš ties nebūdinga), tačiau greitai abejones ji išsklaido, pagrįsdama Arno psichologija.

Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė.

Pagrindinis visų veikėjų akumuliatorius, varantis veikėjus veikti ir daryti esmines gyvenimo klaidas, yra meilė. Taip, toji pati, kuri pavydi, žudo, aptemdo protą. Paradoksalu, bet Šulinyje toji pati meilė yra ir gydančioji jėga. Toji jėga įstumia mergytę į šulinį, toji pati jėga leidžia užauginti penkis svetimus vaikus.

Šulinio pasakojime svarbi besikeičiančių pasakotojų balsų tonacija ir požiūris į kriminalinį aktą, kuriame tik viena veikėja šiek tiek kritiškiau ir šiurkščiau vertina atsivertėlės sugrįžimą į kaimą. Nejučia prisiminiau virtines pačių šlykščiausių komentarų po tais straipsniais, kada pasirodė internete apie realius panašius įvykius ir koks veikėjų mąstymo atotrūkis visgi yra L. S. Černiauskaitės romane. Tarsi pašalintas purvas, tas socialinis bereikšmis smerkimo paviršutiniškumas, kuriam autorė nepasiduoda, net kartais atrodo, kad tekstas tuoj kirba prie meditatyvaus moralinio pamokymo, tačiau ir čia L. S. Černiauskaitė daro lankstą, išvengdama moralizavimo, kaip reikia taisyklingai gyventi.

Sakiau, kad fantastinių motyvų Šulinyje nėra, tačiau tam tikros mąstymo ir pasaulio pirmapradžio mistifikavimo visgi esama, sąmonės būvimo tarp gyvenimo ir mirties irgi yra. Pasakotojo kalboje išryškėja Bembio kaip tam tikro dvasinio vedlio metafora. Vėlgi prisiminiau Ray Bradbery Pienių vyną, kuriame berniukas leidžiasi su tėvu ir broliuku į gamtą ir jis pirmą kartą pajunta dvasią, gyvenimo trapumą ir tas vaizdavimo būdamas simboliškai metaforiškas – tokio pasakojimo elemento esama ir Šulinyje. Tai susiję su tuo, ką mes jaučiame juslėmis ir intuicija, tačiau negebame išreikšti žodžiu, nes paprasčiausiai tam nėra tinkamai nusistovėjusios terminologijos, tad autorė sukuria savą dvasios vedlį, kurį galima įvardyti kaip „sąžinės balsą“, „angelą sargą“ ar net pačią sielą.

Paskutiniu metu buvau atitolęs nuo lietuvių literatūros, tačiau Laura Sintija Černiauskaitė su Šuliniu (akt, tas simbolis!) vėl mane įtraukė į šį lauką, leido sugrįžti, permąstyti šiuolaikinę, pačią naujausią lietuvių literatūrą. Mano stereotipinis mąstymas visgi priskiria šią autorę ir kartu šį romaną prie tų autorių, kuriems svarbus ne egocentrinis terapinis rašymo procesas, o paskleisti tam tikrą žinią apie mūsų visų gyvenimus. Tokių autorių, kurie siekia ne individualumo literatūroje, ne novatoriškumo, formos ar ekspresijos, bet priešingų dalykų – bendrystės, atvirų santykių ir santarvės yra tiek nedaug, kad belieka sveikinti autorę su gebėjimu išlikti atvirai be perdėto egoistinio patoso ir tokiu būdu išlikti savita.

Jūsų Maištinga Siela