Gintaras Bleizgys. „Xeranthemum“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2018 – 88 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Niekada nebuvau
susidūręs su Gintaro Bleizgio
poezija, todėl jo naujausias rinkinys „Xeranthemum“, nominuotas Metų
knygos rinkimuose, beregint patraukė dėmesį. Chrizantemos tikriausiai daugeliui
asocijuojasi kaip vėlyvo rudens gėlės, kurias dažniausiai nešame per Vėlines su
žvakutėmis ir dedame ant artimųjų kapų, todėl nesuklysite, kad rinkinio pavadinimas
tiesiogiai koreliuoja su mirusiais artimaisiais, autoritetais, praėjusios
vaikystės ir jaunystės metais ir turi mirties, dūlėjimo, erozijos atspalvio
toną, – tikriausiai jau niekas nebesuklys.
Lyginant su
prieš tai skaitytais Mariaus Buroko Švaraus
buvimo bei Gretos Ambrazaitės Trapūs
daiktai, šis rinkinys išsiskiria kiek proziško kalbėjimo laikysena – gausūs
žodžiai, besiliejantys tarsi iš fontano, neretai nusidriekiantis kaip
metafizinis pasakojimas per du-tris puslapius. Subjektas dažnai draskomas
širdgėlos, o kartais tiesiog apmąstantis būtį, keliantis įvairius egzistencinio
lygmens klausimus, laviruoja tarp realaus pasaulio, savo atsiminimų ir neretai
susidaro toks įspūdis – viena koja kažkur Anapus. Tarp gyvenimo ir mirties dar
yra ir apgaulingoji, laiko netverianti, kintanti atmintis, kuri ir yra
pagrindinė subjekto eilėraščių spyna, kurią pajautomis ir asociacijomis tenka
atrakinti, norint patekti į jo pasaulį.
Elegišką eilėraščių
toną gyvina kasdieniškų detalių gausa, tačiau visi dvasiniai subjekto resursai
remiasi į per gyvenimą surinktą patirtį, neretai žyminčią sunkią, skaudžią,
depresyvią ir traumuojančią patirtį, pavyzdžiui, kaip subjektas su mama stebi
vilkus ir reflektuoja savo elgesį anuomet ir kaip jis pasielgtų dabar. Atminties
(ne)galia nuolat akcentuojama: „vėjas iš
tolimosios verniejaus upės / drasko man atmintį – nuo tada iki šiandien (p. 31)“,
„prie namo – žmonės – atminties / klampus kisielius – vėjas // draskantis lapus
(p. 37)“. Iš esmės jaučiama priešprieša – subjekto tapatybę ir asmenybę
palaiko potyriai, atmintis, tačiau kartu tai ženklinama egzistenciniu ilgesiu,
šaukiančiu vienur į praeities dienas, kitur – į Anapus. Daugelyje eilėraščių, –
kaip ir Vytauto Mačernio Vizijose, –
juntama namų, močiutės, mamos, dėduko ilgesys, gal dėl to, kad rinkinys „kvepia
namais“, nesunkiai leidžia skaitančiam patirti atpažinimo džiaugsmą, paveikias egzistencines
būsenas ir dėl to kiek rinkinys atrodo niūriai tradiciškai lietuviškas.
Gintaras Bleizgys
Atpažįstamos lyrinės
prozos gairės, kaip antai Broniaus Radzevičiaus svetimumo mieste jausena,
pavyzdžiui, „ne čia mano vieta – nei žemei
šiai nei laikui / nesu pavaldus – ar supranti kad žmonės juokiasi / kai taip
sakau? Ar eitum prieš visus? (p. 25)“. Išpažinties tonas dviprasmiškas –
retsykiais subjektas kreipiasi tarsi į mirusiuosius, kai kada į patį Aukščiausiąjį,
o kai kada į patį save, mąslųjį filosofą, kuris eina per pasaulį ir laukia savo
valandos. Iš vienos pusės tai lyg vidutinio amžiaus krizė, takoskyra tarp praėjusių
dienų, poetinių Druskininkų rudenų, jau mirusių poetų-draugų-autoritetų,
neišvengiamai susitaikant, kad sensta kūnas ir gyvenimas kažin kur pasitraukia:
„kai pasensiu / tepsiu skaudančias /
kojas – veisiejuos gyvenusios močiutės senatve – savo / vaikystės metais (p.
78)“. Paradoksalusis savo giminės tradicijų tęstinumas – jaunystė ir
senatvė, eina greta ir laiko priėmimas iš esmės leidžia subjektui susitaikyti
su tokiu pasauliu, koks jis yra – laikinas, nuolat kintantis, mirtingas.
Skaičiau šį
rinkinį ir iš tikrųjų buvau nustebintas atpažįstamomis jausenomis, giliu ryšio
su savimi, artimaisiais ir pasauliu pajautimu. Poetas ne kartą panaudoja
depresijos sąvoką, mini sirgęs net keletą kartų ir galima įtarti, kad dėl to poetiško
jautrumo šios būsenos būtos užaštrintos. Kai kada eilėraščiuose pratrūkstama
vietoj šauksmo egzistencinių klausimų kruša, į kuriuos nėra aiškaus atsakymo,
vien tik perspektyvos, pasvarstymai. Negalima nesižavėti išgrynintu kalbėjimu,
apjungta bendra rinkinio nuotaika ir tematika, nors 2013 metų „rudeniniai“
eilėraščiai man asmeniškai atrodo stipresni ir paveikesni metafiziniu gyliu už
2015-ųjų eilėraščius. Svarbios datos, tik po eilėmis, tiek jose, metų nuorodos
kaip laiko ir gyvenimo biografinis (ir ne tik!) liudijimas, patirties
įgalinimas metafiziniame-dvasiniame eilėraščio kalbėjime.
Kai ką skaičiau
po keletą kartų ir vis galvojau, kaip jautriai, kone genialiai skambėjo man
šios eilutės bendrame eilėraščio audinyje, minties struktūroje: „tirpstant sniegui bijau kad neatsibustų /
medžiai – šešėliai – gyvanašliai // nesantys // esantys manyje (p. 42“), „prie
kapinių tvoros / suplyšus cirko afiša lyg iš anapus / plaikstos - - (p. 17)“.
Geriausiai visą
rinkinio nuotaiką ir mintį atskleistų šios eilutės: „gyvybės mūsų šnekasi ir laiką ir pasaulio / šio pavidalus sudaužiusios
– esu anapus / ir šiam pasauly – formose
/ ir išsilaisvinęs iš jų... (p. 24)“. Tikriausiai nesumeluosiu pasakęs, kad
šiemet tai geriausia, jautriausia ir paveikiausia poezija, kokią skaičiau iš
lietuvių literatūros negausaus (bet ir nereikia!) aruodo.
Jūsų Maištinga
Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą