Nerijus Cibulskas. „Nutrinami“ – Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 70 p.
Sveiki,
Neseniai
savo lentyną papildžiau ištisa tiek prozos, tiek poezijos Pirmosios knygos debiutantų knygomis, išleistomis per pastaruosius
penkiolika metų. Kai kurie vardai jau puikiai žinomi skaitytojams, o kai kurie
taip tikriausiai ir liks istorijoje kaip debiutantiniai. Nusprendžiau iš tos
stirtos knygos pradėti nuo Nerijaus
Cibulsko (g. 1987), kuris 2012 metais poezijos kategorijoje debiutavo su
knygele Nutrinami. Prieš kelerius metus pasirodė ir kitas poezijos rinkinys
Archeologija, kurį taip pat esu
numatęs ateityje trumpai apžvelgti.
Kaip
autorius teigė viename to meto interviu, jis neplanavo, jog iš tų eilėraščių
išeis kokia nors knyga. Aidas Marčėnas, redagavęs knygelę ir pabaigos žodyje
teigęs, kad debiutantui būdingas klasicizmas ir griežta eilėraščio forma, man
iš esmės, labiau poezijos mėgėjui, o ne tyrinėtojui, rūpi eilėraščio turinys, o
forma – sutikite, daugiau ar mažiau, – antraeilis šiuolaikinės poezijos
palydovas.
Knygelę
perskaičiau dviem prisėdimais, tad bandžiau „susemti“ bendrą eilėraščių
energetiką ir išryškinti N. Cibulsko rinkinio tendencijas. Visgi rinkinyje
(kaip ir kiekviename eilėraštyje) yra visko – ir patinkančių dalykų, ir tų, kurie
atrodo beprasmiai. N. Cibulskas kaip poetas tikriausiai priklausytų ne tiems,
kurie bandytų ironizuoti, pašiepti ir J. Erlicko ar G. Grajausko poetinė
mokykla čia nekvepia nė iš tolo, veikiau poetas priklausytų tiems stoiškiems
klasikiniams autoriams banginiams – M. Martinaičiui, A. Marčėnui, iš dalies ir
K. Navakui. Subjekto jausenos gana sielvartingos, iš eilėraščio į eilėraštį
aidinčios kaip savęs praeityje ieškančio, norinčio pateisinti, o kai kada
tiesiog nutrinti atmintį.
Dažnas
eilėraštis prasideda klasiškai – kokiu nors, sakyčiau, gana nuvalkiotu
paauglišku vaizdeliu apie orą arba aprasojusį stiklą, kuris sukelia tam tikrus
prisiminimus ar bandymą iš tų kasdienės būties detalių prisišaukti jau
išgyventas ir nebepakartojamas būsenas, emocijas. Būtent vienas ryškiausių
subjekto skaudulių yra praeitis, kuri pasireiškia per būties detales kaip
priminimas, tačiau tai ir lieka tik prisiminimas, ir toji riba tarp
pakartojimo, noro vėl gyventi jau nugyventose akimirkose atveria subjekto
tuštumos erdvę. Neretai atrodo, kad subjektui tiesiog stinga pilnatvės,
susitaikymo su tuo, kad viskas iš esmės pagal Visatos dėsnius kinta ir svarbi
tėra tik šioji dabarties akimirka. Atmintis, kuri iš esmės dyla, bet kol nėra
nutrinama, subjektui tampa ir egzistencine atrama, kaip savęs suvokimo instrumentas,
bet kartu ir spąstais, kurie įklampina į tam tikras nujaučiamas nostalgijos ir
ilgesio būsenas: „Keturiasdešimt pėdų
pirmyn ir atgal. Gana / mažai, kad sukurtume padorų standartą (p. 47)“.
Standartas kaip stabilumo šią akimirką siekis, kurio trokšta subjektas kaip
harmonizuojančio savasties elemento.
Nerijus Cibulskas
Vienas
iš ryškesnių rinkinio bruožų būtų dvibalsinis kalbėjimas, tarsi prie subjekto
visada būtų numanoma moteris, kuri turi didžiulę įtaką ir, galima jau numanyti,
kad subjekto gyvenime jos nėra arba jų santykiai trūkinėjantys, nestabilūs. Tai
byloja subjekto būtųjų (ar būsimųjų) laikų vartojimas, santykių raidos
apmąstymas: „Po to užmigsim į priešingas
puses, į skirtingus / pasaulius. Aš tau rašysiu tavo akių šuliniuose / bėgioja
tyla... (p. 57)“.
Visgi
dažnam eilėraščiui stinga universalumo, jie labiau primena studentinius
apmąstymo laikus, kaip aš vaikščiojau šaligatviais ir man kilo mintyse „graži
eilutė“, gal todėl tiek daug urbanistinių detalių apie gatves ir jose
tvyrančius kvapus. Bandžiau pritaikyti, „išrišti“ eilėraščio raktą, tačiau
dažnas eilėraštis tiesiog tapdavo neįdomus ir nepatrauklus, kad bandyčiau jį
skaityti antrąsyk. Poetas (kaip dažnai šiuolaikiniam jaunam poetui ir būna)
poezija susitraukusi iki asmeninių subjekto išgyvenimų ir universalesnių,
visuotinių probleminių klausimų nekyla. Nors A. Marčėnas gyrė poetą, kad jis išvengia
žodžio mirtis ir Dievas, bet būtent paskutinis eilėraštis man buvo pats
puikiausias, kada atsisakius nereikalingų buitiškų per estetikos mokyklą ištransliuotų
vaizdinių, būtent tas Dievo troškimas, kad jis ateitų į eilėraštį, kaip išsiilgtas
stabilumas ir santaikos su savimi pačiu – juk jo jau tiek jau daug, nors dar ir
iš paraščių net nenužengė.
Nesakau,
kad estetika prasta. Tiesą sakant, ne kartą kilstelėjau antakį, kai aptikau man pačiam labai patikusius įvaizdžius:
sniego keramika; cementinio kailio;
tartum ledo žeberklas / būtų persmeigęs minkštą raidžių kekę (p. 32); trupančiu liepų marmuru. O tai laikyčiau
išvis poezijos akrobatika: „kasdienybės rentgeno
lakštuose: // balsai, seniai nebedėvintys kūnų (p. 62)“.
Visumoje
daugelis eilėraščių pernelyg tankūs, gal kiek užsižaista su žodžiais dėl tos
pačios klasicistinės formos, kuri iš esmės trukdė plaukti vidinei eilėraščio
minčiai kur kas lengviau ir organiškiau. Dabar dažnas eilėraštis sukelia
sunkumo įspūdį, atrodo mintis įsprausta į tam tikrus žabtus ir perskaičius kūrinį
trūksta tiesiog tam tikro vadinamojo nušvitimo efekto, kuris „išrištų“ eilėraštį.
Manau, kad daugelis eilėraščių yra tiesiog itin asmeniški autoriui, todėl jo eilėraščio
kūrybos užkulisiai jam kur kas žinomesni nei eiliniam skaitytojui bandant
susidaryti įspūdį. Visgi pats jautriausias ir paveikiausias eilėraštis, bent
man, Nutrinamuose lieka paskutinysis
– kuo giliau į poeziją, tuo daugiau
viešpaties – toks išgrynintas, savaime suprantamas ir kartu siekiantis
poetines pajautos gelmes.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą