Knyga: Shin Kyung-Sook "Prašau, pasirūpink mama"

Shin Kyung-Sook. „Prašau, pasirūpink mama“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 232 p.

Sveiki, skaitytojai,

Ne taip dažnai būna, kada skaitai grožinės literatūros knygą iš Azijos. Dar rečiau būna, kada skaitome apskritai verstą beletristinį tekstą iš originalios azijietiškos kalbos – tą vėlei padarė Pietų Korėjos kultūra apsėstas keliauninkas ir vertėjas Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, kurio anksčiau teko skaityti irgi iš korėjiečių kalbos išverstą ir Tarptautine Man Booker įvertintą Han Kang romaną Vegetarė. Pastarasis kaip kūrinys nebuvo palikęs itin gero įspūdžio, tad griebiausi ką tik pasirodžiusios lietuvių kalba kitos Pietų Korėjos rašytojos Shin Kyung-Sook knygos Prašau, pasirūpink mama – originalo kalba romanas pasirodė 2008 metais, o 2012 metais pelnė Man Asian Literaty premiją.

Istorija siužetiškai gana paprasta, bet neprasta: 69 metų moteris iš provincijos staiga pradingsta Seule, o jos ieškoti leidžiasi visa šeima. Keturių mamą prisimenančių veikėjų perspektyvomis papasakota tik iš pažiūros dingimo istorija, kurios priešingai nei skandinaviškuose detektyvuose, niekas nesiaiškina, kodėl ir kaip ji pradingo. Milijoniniame mieste tai tarsi rasti adatą šieno kupetoje, be to, tai nėra istorija su itin laiminga pabaiga, kurioje visi apdovanojami už ribinės situacijos išgyvenimą.

Istorijos „įdaras“ ir visas „skanumas“ yra veikėjų, gailinčių savo mamos, prisiminimų kapinynas. Banalioji gyvenimiškoji tiesa – labiausiai įvertiname tai, ką turėjome, tik tada, kai nebetenkame. Galiausiai keturių veikėjų – dviejų dukterų, sūnaus ir sutuoktinio – balsų liudijimais pavyksta nulipdyti gana užguitos, tačiau be galo atsidavusios motinos ir žmonos paveikslą. Dar jaunutė ištekėjusi, jos gyvenimo biografija susidėlioja iš vaikų ir vyro žiūros ir vertinimo perspektyvų, dažnai veikėjams tenka pripažinti, kad jie buvo ne tokie geri vaikai ar net siaubingi sutuoktiniai.

Pasirinkta pasakojimo pozicija neleidžia išsiskleisti bereikšmiams kaltinimams, tačiau savigraužos romane esti nemažai, tačiau ji logiškai pagrįsta ir neįkyri. Galėtume sakyti, kad knyga perdėtai sentimentali, kuriame trokštama iš inspiracijos per graudulį pamokyti skaitytoją, tačiau toji perdėtai kritiška etiketė šiai knygai taip pat netinka. Daugiau ar mažiau, nepriklausomai dėl korėjietiškos kultūros, istorija leidžia tapatintis ir prisiminti savo pačių močiutes ir mamas, savo elgesį, bendravimą, kai kuriuos bereikšmius barnius ir skambučius. Būtent toji gyvenimiška autentika – ar tu būtum lietuvis, ar tu būtum korėjietis – leidžia universaliai pajusti istorijos egzistencialistišką dvasią, kartais tokią buitišką, apribotą vien tik buitiniais veiksmais, kaip skalbimas, maisto gaminimas, plaukų šukavimas ir t. t., tačiau per tas detales tiek daug galima papasakoti apie artimo žmogaus funkcionavimą ir reikšmę kiekvienam skaitytojui, kad nebekyla klausimų dėl kūrinio problematikos – ji išties jautriai perteikta, retsykiais poetiškai ir net simboliškai.

Shin Kyung-Sook

Knygos antroje pusėje jau skaitytojui kirba nuojauta, kad dingusioji taip niekada ir nebeatsiras, tačiau ir čia autorė strategiškai nustebina. Staiga buvusi egzistencialistiškai mąsli, daro lankstą ir įterpia pačios motinos balsą, iš pradžių ji ateina kaip retas tų kraštų paukštis ir stebi jos beieškančios šeimos narius, vėliau slampinėja kaip vaiduoklis, apmąstydamas laikino ir trapaus gyvenimo, įspęsto į kasdienius ritualus ir nesibaigiančius darbus, prasmę. „Žmona, kurią visiškai pamiršęs pragyvenai penkiasdešimt metų, labai gyva pasirodė priešais tavo akis. Tik po to, kai dingo, ji atėjo pas tave tokia tikra, lyg galėtum paliesti rankomis (p. 122)“ – sako sutuoktinis. Ir iš tikrųjų, toji dingusioji mama atrodo kur kas gyvesnė jų atsiminimuose, nei tomis akimirkomis, kai ji iš tikrųjų veikė. Nuotolis tarp praeities ir dabarties įvykių suteikia tam tikros nostalgijos, naujos įvertinimo spalvos ir, deja, dažnai ne pačių veikėjų naudai. Mama ir elgesys su ja tampa tam tikru gero žmogaus testo rodikliu.

Kitą vertus, skaitant vyro požiūrį apie žmoną, prisiminiau, kad šitiek šiurkštumo, abejingumo, tylos suteikęs vyras, kuris visada greitai eidavo, palikdamas žmoną užnugaryje ir jokiais gyvenimo atvejais, netgi ypač ribinėmis situacijomis, prie jos nesitaikstė, staiga ir jam pabunda toji sąžinė ir jis pradeda verkšlenti: „Nelaiminga moteris. Tik dabar supratai, koks buvai žiaurus. Tik dabar pagalvojai, kad išgyvenai užkrovęs visą tą sunkumą savo žmonai. Ir tai, kad paguodos reikėjo jai, bet tylėdama ji tik užspeitė save į kampą (p. 151).“ Ar tikrai toks staiga penkiasdešimt metų vyrą gaubęs abejingumas tampa gailestingu sąžinės nušvitimu? Ar tai nėra šiek tiek pačios autorės noras matyti, kad po šiurkščia kasdieniška kaimiečio oda nuolat esti ir kažkas užguito, mielo ir šviesaus? Tačiau gyvenime dažniausiai taip nebūna. Nors čia vėlei prisiminiau savo paties senelį, kuris visą gyvenimą koliojosi su senele ir retai kada ką nors švelnaus dėl jos padarydavo, bet jai mirus verkė kasnakt dar dešimt metų iki pat savo mirties. Galbūt gailėdamasis, kaip ir knygos veikėjas, ne tiek savo elgesio su žmona, kiek savęs paties, palikto beribėje šaltoje vienatvėje.

Kad ir kaip ten bebūtų, knyga kelia daug diskusijų, ji gana įtaigiai skenuoja daugelio iš mūsų šeimos santykius, leidžia tuos ryšius įvertinti per laiko distanciją ir kiek kitaip pasižiūrėti į motinystės ir sutuoktinės funkcijas. Būtent funkcijas atliko šioji knygoje vaizduojama mama, taip dažnai ir mes priimame savo giminaičių ir artimųjų ryšius – funkcionaliai, pasiskirstę tam tikrose savo vaidmenyse, kasdieniuose darbuose. Dedamės dažniausiai žiną, ką kiekvienas iš jų jaučia – juk kitaip ir negali būti, juk jie visada šalia – ir žiną, ką kiekvienas pasakysiąs vienu ar kitu klausimu, bet tik sugriuvus tai idilei, tai funkcionaliai santykių vaidmenų sistemai, staiga suvoki, kad tas darnus pasaulis, kuriame viskas lyg ir buvo aišku, staiga netenka saviapgaulės sukelto saugumo. Staiga suvoki, kad galbūt šalia esančiojo niekada ir nepažinojai, neskyrei dėmesio, nesidomėjai, nes gyvenai tik funkcionalioje saviapgaulėje. Kas nutinka, kai tas ilgus dešimtmečius tarnavęs tinkas – kaip simboliška su romano pabaiga, kai viena iš seserų vaikšto po Siksto koplyčią – ima ir subyrėjęs nukrenta? Tada praregime ir suvokiame tos saviapgaulės mastą: mes esame aklai prisirišę prie žmonių kaip stabilių stabų, neigdami savo pačių vienatvę ir trapaus kintančio pasaulio dėsnį.

Jūsų Maištinga Siela