Sveiki,
Dar
vienas netikėtas Scanoramos festivalio atradimas – bulgarų niūri socialinio
turinio juosta „Irina“ (bulg. Irina) (2018), kuri pasakoja apie
jauną provincijoje gyvenančią motiną Iriną. Nuo pat juostos pradžios tampa
aišku, kad tai toli gražu nebus lengvas filmas, kuris įkvėptų idėjų gyvenimui. Irina
plūkiasi miestelio valgyklėlėje, tačiau dėl atliekų vagiliavimo ją atleidžia iš
darbo, o jos vyrą užgriūna anglys ir jis tampa invalidu. Šeima nebegali sudurti
galo su galo ir jauna moteris ryžtasi tapti surogatine motina...
Filmas
išties paliečia. Jo pasakojimo manierą galėčiau apibūdinti kaip super
natūralistinę, kiek angažuotas socialinių nepriteklių, kur žmonės ieškodami
išeičių priima drastiškus sprendimus. Toks kinas dažnai pribloškia dėl savo
gyvumo ir tikrumo, tokias sudėtingo likimo istorijas labai mėgsta rumunų,
bulgarų ir apskritai Rytų Europos naujosios bangos kinas, kada stambiu planu parodomas
visas tas sunkumas ir vargas, kurį turi iškęsti veikėjai. Panašia maniera
nufilmuotas ir perteiktas „Irina“, kuri tampa dar viena filme pavaizduota moters
pavyzdžiu, kaip išgyventi skurdo ir socialinės nelygybės visuomenėje.
Irinos
pasaulis pilnas stereotipų. Užklupusi vyrą su savo seseria Irina susitaiko su
vyro neištikimybe, tačiau pavyduolis vyras ją „varinėja“ kaip jam papuola. Čia
prisiminiau ir tas Jono Biliūno novelių didaktikas, kai apkaltintas žmogžudyste
kaimynas pakviečiamas prie stalo, nes manėsi, kad Irina jį visus metus kaltino
nepelnytai, ima ir prisipažįsta, kad pelnytai. Žongliruojama vertybėmis,
humanizmu, patriarchato pasauliu, kuriame moteris vis dar gyvybės davėja, bet
kai reikia, moka įkąsti skaudžiai. Kai kurie vaizdiniai ir aplinkybes vis dar
primena mūsų Lietuvos provincijos gyventojų realybę, tik kažin, ar ten rasime
moterų, kurios turčiams gimdytų vaikus už pinigus, tačiau ta socialinė bejėgystė
tvoskia iš toli ir pas mus. Galiausiai filmo pabaigos klausimas: ar Irina
atiduos vaiką svetimai šeimai, ar liks ištikima motinos instinktui? Tai veikiau
pagrindinis moralinis klausimas: kiek žmoguje yra žmogaus rodo jo teisingi
pasirinkimai. Visgi filmas bemaž baigiasi laimingai; Irina, kurios depresuojantį
veidą nuolat stebėjome stambiu planu pusantros valandos, galiausiai pamatome
šypseną, tiesa, atsiradusią iš tų pačių gyvenimiškų sunkumų. Paveikus, įtaigus,
realistinis filmas apie žmones, paverstus skurdo vergais ir dėl to darantys ne
pačius išmintingiausius pasirinkimus tam, kad išgyventų, galiausiai moralas
tame, kad neįmanoma nuteisti Irinos dėl jos pasirinkimų, kurie teoriškai atrodo
nedovanotini, tačiau praktiškai suvokiami kaip galimybė gyventi.
Mano
įvertinimas: 9.5/10
IMDb:6.9
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą