Knyga: Harry Mulisch "Dangaus atradimas"

Harry Mulisch. „Dangaus atradimas“ – Vilnius: Alma littera, 2019. – 688 p.

Sveiki, skaitytojai,

Karantino laikotarpiu tikriausiai geriausia skaityti vadinamąsias magnum opus knygas, kurios yra itin didelės apimties ir kurių paprastai greitai įprastomis darbo dienomis nesuskaitysi. Pasirinkau olandų, mano iki tol negirdėto rašytojo Harry Mulisch (1927-2010) romaną Dangaus atradimas (oland. De ontdekking van de hemel). Pastarasis originalo kalba pasirodė 1992 metais, o 2007 metais Nyderlanduose pripažinta visų laikų geriausia olandų kalba parašyta knyga. Lietuviškame variante ganėtinai smulkiu šriftu išleista beveik 700 puslapių leidinyje. Lietuviams skaitytojams autoriaus yra žinomas iš anksčiau išleistos knygos Zygfridas. Juodoji idilė.

Alma littera paskutiniu metu man labai patinka, ji rizikingai bando vėlei brautis į rimtosios grožinės literatūros erdvę ir susigrąžinti margos literatūros leidyklos vardą. Leidykla smarkiai rizikavo leisdama šią knygą, nes beveik niekas tarp rimtos literatūros apžvalgininkų jos neanalizavo (bent kol kas neaptikau), kuri laikoma XX amžiaus pabaigos literatūros klasika.

Pradėkime nuo to, kad kokybiškas leidimas! Knygos dizainas, dangiškai mįslingas viršelis, kuris netgi, jeigu jau visai kalbant banaliai ir knygų mylėtojų prasme, papuoštų kiekvieno knygofilų lentyną, o anotacija ir daug žadančios skambios frazės apie knygą viršelyje beveik nekelia abejonės – imkit mane ir skaitykite. Prisipažinsiu, kad iki galo šios tironijos taip ir neįveikiau, todėl, jeigu tęsite šios recenzijos skaitymą, turėkite galvoje, kad ji nebeatitinka recenzijos kanonų, nes apžvelgiamas ne visas turinys.

Yra momentas, kada knygą užverti ir nebenori jos atsiversti. Nuo pat pradžių man knyga patiko, kadangi veiksmas prasideda dangiškoje erdvėje, kur kalbasi formų neturinčios substancijos, kurios dalinai nulemia Žemėje gyvenančiųjų likimus. Įspūdis – nepakartojamas. Pagalvojau, kad knyga kaip tik man, kur aiškiai bus sustyguotas intelektualus dvasinis ir gyvenimiškasis planas, kur galėsiu tiesiog išprotėti nuo fantazijos nardydamas per epochas ir nejučia prisiminiau kaip gerai skaičiau Jaume Cabre Prisipažįstu, kur irgi taip įtaigiai, bet lengvai su šėtonišku užsidegimu „pertepamos“ epochos. Staiga po dangiškųjų sferų skambesio skaitytojas nukreipiamas į keistą Nyderlanduose užsimezgusią Makso ir Ono draugystę.

Kurį laiką Makso ir Ono draugystė tampa esminiu šios istorijos pamatu, tyli broliškos draugystės užuomazga perauga į santykių kaip priklausomybę vienas nuo kito. Ne, ne homoseksualumo prasme, bet intelektualumo, kai du jaunuoliai (vienas – lingvistas, kitas – astronomas) sugeba pajusti bendravimo malonumą. Beskaitant susidarė įspūdis, kad dialogai dvelkia senu geru britišku cinizmu, jųdviejų pokalbiai ir manieros primena fakyrų šokį, nuolat balansuojama ties įsižeidimu, tačiau kiekvienas nujaučia, apie ką nederėtų kalbėtis, pavyzdžiui, apie Makso motiną...

Vieną dieną atsiranda muzikantė Ada, kuri labai greitai susidraugauja su Maksu, o po kelių mėnesių jau draugauja su Onu. Tai klasikinis vyriškos draugystės išbandymas – moteris gundytoja, tačiau ji čia be Lilit žymės, pati išgyvena kaltės jausmą. Galiausiai visi trys atsiduria Kuboje ir ten vyksta nemažai veiksmo: vienoje plotmėje nupasakojama pasaulio politinė padėtis, o kitoje – poros santykiai... Ką aš čia skaitau? Klausiau kiekvienąkart nenoriai atsiversdamas knygą. Graužiausi, kad lentynoje stovi daug gerų neskaitytų knygų, o Dangaus atradimas juk turėtų būti kaip tik man! Juk retai apsirinku rinkdamasis knygą, tačiau šįkart būsiu apsirikęs. Perkopęs 200 puslapių be sąžinės graužaties užverčiau, nes supratau, kad save prievartauju, o taip iš tikrųjų neturėtų būti.

Harry Mulisch

Dabar kokie dalykai neįtikino ir nepatiko? Taip, knygoje blyksteli intelektualumas. Taip, autorius apjungia XX amžiaus istorinius, filosofinius ir netgi ezoterinius dalykus į vieną pasakojimą ir netgi kai kada pamintijau, ar tai ne kaip Umberto Eco Rožės varde? Betgi ne. Toji melodramiška, smarkiai ištęsta, neskani, neįdomi muilo opera, kuriai skiriama beveik 90 procentų teksto, pagalvojau, kad nebeištversiu. Tikrai. Tas realybės plotmės išdėstymas knygoje toks banalus, nors jis turi idėjinį dangišką paskirtį ir knyga iš esmės yra genialaus sumanymo, tačiau visą tą Ados, Ono ir Makso serialą iš Lotynų Amerikos lūšnyno būtų galima sutrumpinti kokius dešimt kartų ir būtų išsigryninusi filosofinė prasmė, tačiau turime beprasmio tauzijimo. Pavyzdžiui, kaip Onas išgyvena išdavystę ir geria (per penkis puslapių teksto) Kuboje viskį, mane tiesiog žudyti žudė, nes iš esmės toks psichologinis mizanscenos ištęsimas nieko nepasako nei apie veikėją, nei prisideda prie bendros knygos meninės vertės. Tokių ištęstų melodraminių scenų yra visa knyga. Vaikas pradedamas 150 puslapyje, o 300 puslapyje jis gimsta, tą laiką moteris ir du vyrai aiškinasi savo reikalus ir kaltės jausmus, pagerdami ir intelektualiai išreikšdami savo profesines intencijas. Pripažįstu, man tokiam skaitalui šiek tiek gaila laiko. Aš netobulėju ir negaunu net atsipalaidavimo.

Dabar suprantu, kodėl šioji knyga patraukli masėms, nes ji sudaryta iš trijų sluoksnių. Pagrindinis muilo operos sluoksnis patrauklus pop knygų skaitytojams, jie beskaitydami privalą sužiaumoti ir filosofines veikėjų išdaigas, kai kur gana gerai pavykusius dialogus ir net perskaityti ezoterinius inkliuzus, kurie, bent man, šioje knygoje ir buvo patys įdomiausi. Kaip dvi dvasios kalbasi apie Liuciferio užvaldytą viduramžių britą, pastarasis neva sudarė kontraktą su velniu ir pardavė visos žmonijos sielas... Tai daug ko vertas simbolinis inkliuzas, tačiau inkliuzas toks tampa suplokštėjęs, kai nusileidžia iki Ono ir Makso realybės, kad iš to gero įspūdžio viskas virsta tik pelenai...

Ant knygos viršelio  The Washington Post teigia: „Vienas įdomiausių, labiausiai įtraukiančių ir giliamintiškiausių visų laikų filosofinių romanų“. Jaučiuosi po šito romano nesupratimo intelektualus ubagas, atleiskite, bet tikrai, toks nesmagus jausmas, kad aš nieko šiame kūrinyje nesupratau ir neįžvelgiau įtraukiančio.

Koks šios knygos sumanymas? Norėta į šią žemišką istoriją sudėti matricos kaip likimo veikimo principus, labai didelėje knygoje parodyti, kaip gimimas arba mirtis, atsitiktinumas žemiškame plane atrodo kaip nerealus stebuklas, o iš dangiškosios sferos ir iš velnio pozicijos yra viskas strategiškai lošiama. Tai visa knyga kaip išgaubtas sferinis lęšis, kuris turėtų leisti skaitytojui pajusti skirtingas gyvenimo interpretavimo galimybes, pajusti, kokioje neregimoje katedroje gyvename, tačiau visa istorija išsitęsė iki šlykštaus ir koktaus serialo, kurio, atleiskite, man nebepriima širdis. Bet! Yra geroji žinia. Šioji intelektualioji melodrama gali gerai susiskaityti tiems skaitytojams, kurie labai mėgsta meilės istorijas, tačiau norėtų jau patekti šiek tiek į kitokį literatūros pasaulį, bet realiai atpažįstant populiariosios literatūros žaidimo ir nuotaikos kūrimo taisykles. Tiems skaitytojams Dangaus atradimas bus kaip tik!

Jūsų Maištinga Siela