Sveiki,
skaitytojai,
Po
to, kai sulaukiau griežto komentaro, kad ne man suprasti, ir tuo labiau nė
nebandyti suprasti Andrejaus Tarkovskio (1932-1986) filmus, ne juokais
susimąsčiau: o kam tada skirti Tarkovskio filmai? Iluminati, išskirtiniam
masonų ložės intelektualams, kurie kaip lobį saugo ir garbina Tarkovskį? Man
iki šiol nesuvokiami kai kurie Tarkovskio žiūrovai, kurie nepripažįsta nė kruopelės
kritikos genialaus režisieriaus atžvilgiu ir išvadina tokius visokiausiais diletantais,
tarsi patys niekada nebūtų tokiais buvę. Kitą vertus, akivaizdu, kad tokia „kritika“
blogeriams yra iš to paties siauraprotiškumo, nepagarbos ir kultūrinės
ubagystės, susireikšminusio kategoriškumo ir galgi net susikurto asmeninio
vertybių kulto. O aš sakau: Tarkovskis – visiems! Visi, kas mėgsta kiną, turėtų
pabandyti „perkąsti“ visus septynis režisieriaus šedevrus ir kiekvienas pagal
savo protą ir emocinį intelektą pajusti bei apmąstyti filmų filosofines idėjas.
Kai prieš
aštuonerius metus pirmąkart pamačiau A. Tarkovskio filmą „Soliaris“ (rus.
Солярис) (1972), pamaniau, kad tai tikriausiai
prasčiausias režisieriaus darbas. Gerai, gal ne prasčiausias, bet man,
sakykime, kukliausias ir mažiausiai sudėtingiausias savo medžiaga. Bent jau
taip maniau anuomet. A. Tarkovskis šį filmą pastatė pagal lenkų rašytojo
Stanislaw Lem kultinę mokslinės fantastikos knygą „Soliaris“, kuri lietuviškai
išleista ir perleista ne kartą. Pirminis ekranizacijos sumanymas buvo patikėtas
visai kitam režisieriui kaip ambicingas kino projektas, kuris, galima sakyti, irgi
turėjo įrodyti, kad Sovietų Sąjungos kinas lygiai toks pats modernus ir
pažangus, gebantis parodyti kosminius efektus, kaip ir prieš kelerius metus
sukurtas amerikiečio S. Kubricko „2001: kosminė odisėja“ (1968). Nutiko taip,
kad filmo medžiaga atiteko A. Tarkovskiui ir šis priėmė iššūkį su sąlyga, kad
perrašys adaptuotą scenarijų pagal save, tačiau niekas negalėjo pagalvoti, kad
režisierius medžiagą interpretuos taip skirtingai nuo pirminio kūrinio sumanymo.
S.
Lemui jo knygos ekranizacija labai nepatiko, rašytojas nevengė griežtos
kritikos ir pastabų dėl A. Tarkovskio interpretacijos. Anot S. Lemo,
režisierius akcentavo, kad kosmosas yra žmogui baisus, o jis neva knygą rašęs
priešingai – troško parodyti, kokios didžiulės ateities galimybės yra kosmose.
Nieko nuostabaus, nes socialistinėje sistemoje ir ypač septintajame
dešimtmetyje svajonės apie kosmosą kuo puikiausiai atsispindi netgi dulkių
siurblio modelyje, kuris buvo projektuojamas pagal Saturno planetos modelį. Lenktynės
su Vakarais diktavo savas madas. Žmonija gyveno kosmosu, o kai amerikiečiai nusileido
Mėnulyje, atrodė, kad visos planetos pasiekiamos ranka.
Tačiau
neatrodo, kad A. Tarkovskiui būtų rūpėję „išpuošti“ kosmosą kaip ateities siekiamybę.
Nemažai filmo vietų, kuriame vaizduojamas besisukantis vandens sūkurys, tolimos
Soliario planetos substancija, kuri turi aukštesnę sąmonę, netgi baugina. Tarkovskiui
pavyko perteikti tai kaip nežinomybės ir nepažinumo baimę. Iki šiol, manau,
daugelis, kurie tiki ateiviais ir jų aukštesnės sąmonės egzistavimu ir galiomis
bendrauti mintimis ir netgi keistis energijomis, kelia žemiečiams žemo,
primityvaus ir ribotų žmogiškųjų galių kompleksą t. y. kad humanoidinis žmogus,
tas kuris vis dar teršią Žemę, kariauja, skirsto žmones pagal rases, naikina
gamtą, negali savo sąmoningumu prilygti aukštesnių vibracijų ir būtybių galiai.
Klausimas esminis: ar toji aukštesnioji būtybė gali sunaikinti parazitą žmogų,
kuris nėra toks tobulas ir kenkdamas Žemėje, braunasi į kosmosą, kur galioja
visai kiti dieviškieji įstatymai?
Galimas
daiktas, kad A. Tarkovskis pranoko patį A. Lemą ir išgrynino tai, kas iš esmės
nepatinka žmonijai t. y. jų ydos ir menkystės, kurios filme atgręžiamos kaip
veidrodis. Astronautas Krisas Kelvinas, atvykęs į kosminę bazę, skraidančią
apie Soliario planetą, netikėtai sutinka savo nusižudžiusią žmoną Hari.
Soliario vandenynas prasibrauna į veikėjo pasąmonę ir materializuodamas atkuria
ir iškelia žmogui pačius skaudulius. Galima sakyti, kad Kelvinas niekada nemylėjo
Hari ir dėl to, kad ji nusižudė, galimas daiktas, jis jautė savigraužą. Jis
staiga pamilsta vandenyno sukurtą Hari kopiją ir nebenori jos prarasti. Šioji meilės
istorija gal kiek užtęsta filme, mat iš pradžių Kelvinas bando kloną
sunaikinti, tačiau nuo savęs ir Soliario kuriamos iliuzijos nepabėgsi, jam
tenka savo kaltės jausmą gydyti primiršta meilės energija, štai kodėl jis
pamilsta Hari – tai jo apsivalymas ir pasveikimas. Vėlgi idėja: savo nemeilę ir
negatyvumą gydyti reikia meilės šviesa, tačiau filme viskas tai sustyguota, kad
praranda bet kokį didaktikos poskonį, todėl filmas ne moralizuoja, bet veikia
kaip filosofinė idėja per simbolius ir metaforas.
Šiame
filme atpažįstama režisieriaus kino kalba. Neskubrus pasakojimo veiksmas, ilgi
paslaptingi dialogai, virstantys kai kada į monologus, savotiškas veikėjų išpažintis.
Filme, kaip ir „Stalkeryje“ (1979), naudojamos teatralizuotos trio mizanscenos,
archetipiniai keturių elementų simboliai, ypač vanduo, kuris apvalo, nuplauna
ir kartu slepia kitą neregimą pasaulį. Vėl regime šunį, stebime nutapytų
paveikslų reprodukcijas, kurios sujungia realų ir įsivaizduojamą bei prisiminimų
pasaulį, sujungia vaikystę su augančiais suaugusiųjų lūkesčiais.
2002
metais antrąkart S. Lemo romaną imasi režisuoti garsus amerikiečių kino
režisierius Stevenas Soderberghas su puikiu aktoriumi George Clooney. Filmas patyrė
fiasko, nes akimirksniu buvo lyginamas ne su knyga, o būtent su A. Tarkovskio kino
versija. Tiesa, nemačiau pastarosios versijos, tačiau ji, anot kritikų, nebetenka
aštrios filosofinės minties, kadangi holivudinei kino manierai reikia tvirtos
plokštumos, aiškios meilės ir pasiaukojimo istorijos, o kritika visuomeniniams
reiškiniams, žmonijai nėra tas eržilas, ant kurio Holivudas šuoliuotų taip toli.
Kol kas daugiau „Soliario“ ekranizacijų neturime, bet ar bereikia? A.
Tarkovskis iškėlė itin aštrią, galbūt net paties S. Lemo nelabai išryškintą
mintį, kad tol, kol bijome kitų aukštesniosios sąmonės būtybių, tol bijome iš
tikrųjų savęs paties. Tačiau yra ir dar viena, kiek mažiau pastebima mintis,
jog žmogus, kad ir koks jis atrodytų pilnas kalčių ir būtų netobulas, turi
meilės ir atminties dovaną, kuri nepažini Soliario plazmai. Gali būti, kad
žmogus kosmosui, kur tamsoje ir tolyje glūdi neišsenkantys intelektai, pasireiškiantys
pačiomis įvairiausiomis formomis, iš tikrųjų neturi žmogiškumo.
Filmo
pabaigoje Kelvinas lieka Soliario substancijoje, kažkokioje prisiminimų ir
ilgesio suformuotoje saloje, kur vandenynas rekonstruoja jo namus ir tėvus vien
iš jo prisiminimų. Galimas daiktas, kad tai sąmoningas Kelvino pasirinkimas,
bet neatmeskime, sakyčiau, ir to, kad pats Soliaris jį pasiėmė kaip egzempliorių,
kaip mokytoją patirti žmogiškumo idėją. Vadinasi, tarp žmogaus ir kosmoso
įvyksta mainai, skirtingų prigimčių subjektai užmezga keistą ryšį: Soliaris
mokosi žmogiškumo, o Kelvinas leidžia susitaikyti su praeities klaidomis.
Pagrindinį
vaidmenį filme sukuria visų lietuvių pasididžiavimas Donatas Banionis ir
Natalija Bondarčiuk. Žiūrėdamas šią trijų valandų filosofinę kosminę odisėją
prisiminiau ir S. Kubricko vaizduojamą kosmosą, kurį žino beveik visi Vakarai,
o kiek žmonių žino A. Tarkovskio kosmosą? Be kino žmonių, tikriausiai nelabai
daug kas ir žino. Nesakau, kad A. Tarkovskio kinas tampa chrestomatiniu
reikalu, priešingai – kai filmas turi holistinę filosofinę idėją ir ji taip
gerai ir aiškiai išartikuliuota kino kalba, neprarandant gylio ir emocinio
intelekto, galų galiausiai jautrumo, tada, sakyčiau, toks kinas kaip A.
Tarkovskio tampa amžinu kinu, kuris tinka kartų kartoms ir visokiausio gyvenimo
tarpsnio žmonėms. „Soliarį“, kaip ir kitus likusius šešis režisieriaus filmus,
galima apibūdinti taip: kaskart vis toks pat ir kaskart vis kitoks.
Anonsas:
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą