Sveiki,
Daugelis
tikriausiai laukia garsaus prancūzų rašytojo Michel Houellebecq naujausio
romano „Serotoninas“ vertimo į lietuvių kalbą. Visai neseniai „Literatūroje ir
mene“ (Nr. 3702) Mantas Balakauskas išvertė ir publikavo 1991 metais pasirodžiusią
rašytojo esė apie poeto kūrybos ištakas. Straipsnyje „Išlikti gyvam. Metodas“
autorius teigia, kad poeto kūrybinė galia ir poezijos kokybė glūdi ne kur nors
išorėje, bet jo paties egzistencinėje kančioje, iš jo gebėjimo griauti savo
paties gyvenimą ir tos griūties kančią panaudoti kūryboje.
Straipsnyje
M. Houellebecq įvairiais rakursais filosofiškai svarsto poezijos ir filosofijos
panašumus ir skirtumus, „moko“ poetą patirtį bohemišką alkoholiko kančios būvį,
išgyventi nuosmukio etapus, atsitiesti ir iš ten kurti visa savo egzistencine
pajauta. Išties puiki esė, kuri subtiliai atskleidžia poeto įvaizdžius, bet
kartu pati esė tampa patraukliu literatūriniu žaidimu, kuri pamažu įtraukia,
vėliau imi jai pritarti, po to paveikia, o pabaigoje supranti, kad autorius
tiesiog truputį literatūriškai pokštauja ir netgi susierzini už tą sodrią gražbylystę.
Vienoje
vietoje suskamba šioji citata, kuri mane privertė sustoti skaityti. Ir visai ne
dėl to, kad laimė neegzistuoja, ji egzistuoja, tačiau visai kitame lygmenyje,
nei mes įsivaizduojame. Laimės nėra išorėje; niekas neišsaugoma, viskas
prarandama, net asmenybė, net fizinis kūnas, o laimė tėra tik susikurtas
emocinis dabarties krūvis, požiūris. Vienoje frazėje suskamba gyvenimiška
ironija ir dzembudistinė tiesa, kuri nebūna suprantama tol, kol to gyvenimiškai
nepatiri. Maždaug kaip poetas. Galvoju, kokia nuostabi citata, kuri griauna ir
kuria iliuziją.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą