Sveiki,
Pabaigęs
skaityti amerikiečių rašytojo Richard Powers romaną „Medžių istorija“,
ėmiau atmetinėti tas istorijos dalis, kurios man nepatiko ar neįtikino ir liko
išties įstabaus ir reikalingo kūrinio įspūdis. Jis nustelbė mane savo
šiandieninėmis aktualijomis, jog medžiai itin sudėtingos būtybės ir kiekvienas
medžio nupjovimas iš esmės įsirašo į kolektyvinę emocinę medžių istoriją, kuri
tęsiasi 400 milijonų metų.
Rašytojas
ilgai tyrinėjo ir rinko medžiagą šiai knygai (netrukus padarysiu knygos recenzijos
įrašą). Tačiau stabtelėjau prie šios citatos. Medžiai paskutiniu metu nebėra
nepastebimi, kai juos raute rauna iš Lietuvos didmiesčių, o aktyvistai nieko
nebegali padaryti, miestų merai tyli užbetonuotomis burnomis. Medžiai matomi
visur! O labiausiai jų genocidas. O ką jau sakyti apie kertamus miškus. Bet ši
citata labiau apibūdina mūsų žmonių požiūrį į gyvybę ir jos vertę, kai mes
grožimės rudeniu, juk iš tikrųjų negalvojame apie medį kaip asmenį, kuris
ruošiasi žiemoti, todėl atsisako lapų... Mes matome tik lapus, mes matome
kliūtis, baimė, grėsmę, kad medis užvirs ant automobilio, kad uraganas išvers
ir įlinks tūkstantį kainavusi tvora, mes galvojame ir matome daug ką, bet ne
subtilų medį, jame pasireiškusią sudėtingą sąmonę. Jeigu galėtume po tokios
knygos kiek kitaip žiūrėti į medžius, pagalvokite, o kas jeigu ne tik medis,
bet viskas aplinkui turi sąmonę?
O
kas, jeigu negalime pamatyti Dievo?
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą