Biografija, faktai, nuodėmės: Petras Gražulis, arba kiek valstybei kainuoja klounas?

 Sveiki,

Rašyti vėl apie Petrą Gražulį tikriausiai man asmeniškai jau nebeverta. Šis žmogus, kuris kiekviename interviu mėgsta pabrėžti, koks jis auka ir kaip jį sovietai persekiojo ir kalino, o dabar persekioja dabarties valdžia, taip pat nebeverta. Kaip neverta ir piktintis tų žmonių, kurie po straipsniais apie Petrą Gražulį komentuoja tokiomis iš kojų verčiančiomis frazėmis: „jį baudžia, nes sako tiesą“, „Jis – tikras vyras“, „šaunuolis, Petrai, laikykis!“.

Verta nebent perskaityti Vygando Trainio facebooke pasidalytu įrašu apie Petro Gražulį. Tiksliau – P. Gražulio politinių manevrų ir vertybių išverstaskūriškumu. Galima pačiais nuostabiausiais epitetais liaupsinti šį politinį veikėją, netgi garbinti, pasidaryti tatuiruotę ir nematyti realių faktų, tačiau nepaslėpsi vieno – Petras Gražulis iš tikrųjų įtaigus melagis. Visų pirma melagis sau, o kai sau įtaigiai meluoji, tiki kai kurie ir aplinkiniai, kad esi nekaltas ir tave visi skriaudžia. Norėjau pacituoti Vygando Trainio įrašo tam tikras detales, bet supratau, kad tas įrašas toks geras ir toks konstruktyvus, kad būtų nuodėmė nepasidalyti juo visu, todėl dalinuosi. Tikiuosi, kad autorius nesupyks, nes įrašas ir taip jau plinta socialiniuose tinkluose, tad bijau, kad vieną dieną nedingtų.

Čia pateikiu V. Trainio įrašą:

I. Rėksmingumo, demagogijos, veidmainystės, populizmo, išvirkščio patriotizmo ir tariamo šeimos gynimo simboliu tapęs Petras Gražulis neabejotinai nusipelno platesnio komentaro (postas bus ilgas, tad mažiau kantrių žmonių nuoširdžiai prašau nesikankinti arba paskaityti bent atskirus jo skyrelius); išsamesni tyrimai, faktų ir poelgių analizavimas tokių politiką su cirku supainiojusių artistų vidų peršviečia tarsi galingas rentgenas, visiškai apnuogindamas jų menkumą - juolab, kad čia kalbama ne apie kokią nors populizmo pelę, o apie šios srovės mohikaną, jau septintą kadenciją šlamščiantį valdiškus ikrus piliečių sąskaita.

Daugelis žmonių linkę vertinti politikus iš atskirų, paviršutiniškų epizodų, nesigilindami į visumą, daug ką pamiršdami ir vadovaudamiesi emocijomis – siauras mąstymas yra būtent tai, kuo minta rinkėjus į savo pusę patraukiantys cirkininkai, nesutverti rimtesniems darbams.

Deja, nemažai daliai balsuotojų pakanka gražuliškų šūkaliojimų apie tariamą susidorojimą, savęs vaizdavimo kankiniu, arkliuko prieš seksualines mažumas, ant kurio jis šuoliuoja jau du dešimtmečius – pralupę lukštą gyventojai pamatytų perpuvusį kiaušinio vidų, kuriame nėra nei rezultatų, nei noro, nei gebėjimų racionaliai dirbti įžūliai maustomos visuomenės labui. 

Pasišokinėjimų šou ir kiti paskutiniai skandaliukai tik parodė, kad Lietuva turi brangiai kainuojantį klouną (paskaičiuokite nepertraukiamą P.Gražulio ketvirčio amžiaus algą su visais priedais, kanceliarinėmis išlaidomis ir padėkite kitoje svarstyklių pusėje jo menkus rezultatus įstatymų kūrimo fronte), už kurio beprasmius numerius mes visi dar susimokame.

Piliečiai, įgaliojantys P.Gražulį rūpintis valstybės reikalais, prieš rinkimus jam atleidžia už paties pigiausio lygio muilo operų pakaitalus, Gargždų gėdą kaskart pakeldami iki nacionalinio lygmens.

Gal kas sakys, kad ilgas tekstas sudaro per daug garbės vienam populistui, bet ketvirtis amžiaus erzelyno, kurį Lietuva kenčia per šį veikėją, tapo pakankamai rimtu pagrindu išsamiau panarplioti jo veiklą, besislepiančia po fariziejiška kauke apgailėtiname maskarade.

II. Jei reikėtų tapyti P.Gražulio portretą, šviesūs tonai pleventų kažkur tolimiausiame kamputyje. Šviesesnis tarpsnis – pačioje jaunystėje, dalyvavimas 1987-ųjų rugpjūčio 23-iosios mitinge Vilniuje, kituose viešuose patriotiniuose sambūriuose, prisidėjimas prie Krikščionių demokratų partijos, jos spaudos atgaivinimo Sąjūdžio laikais.

Vėliau sekė štilis, nuosmukis, besaikio erzelio kėlimas, primityvūs skandalai, piktnaudžiavimo parlamentaro padėtimi tvaikas istorijoje su „Judex“, parama į korupcijos, aferų, melo, drumzlinų ryšių su Lietuvą šantažavusiu „Garzprom“ liūne  įklimpusiam V.Uspaskichui, stojimas piestu prieš Iriną Rozovą apgaubusių Kremliaus voratinklio gijų išpainiojimą, bičiulystė su Rusijos šovinistinių jėgų veikėju Andrejumi Čiujevu, kitos iškalbingos sąsajos su šia agresija trykštančia šalimi, siekiai sumenkinti Lietuvai gyvybiškai svarbų, nuo rytų meškos grasinimų ir spaudimo apsaugantį dujų laivą-saugyklą „Independence“ įžvelgiant vien tik riebius minusus, galop visiškas čiuožimas pakalnėn tiek įstatymų kūrimo, tiek šeimos frontuose, kai skiriantis su žmona net neatsimenamas tikslus vaikų amžius.

Taip, 1987 metų rugpjūtį pasakyti kalbą mitinge prie A.Mickevičiaus paminklo arba 1988-ųjų metų pradžioje neiti į karinius mokymus sovietinėje armijoje reikėjo drąsos, tačiau negalima tuo pačiu koziriu švaistytis jau 30 metų, numuilinant nepatogius klausimus dėl nūdienos įvykių, kaskart juos išgirdus (pavyzdžiu, apie „Judex“ reikalus ir įtarimus baudžiamojoje byloje), šaukti apie savo kankinystę, teatrališkai išlekiant iš TV studijų.

Tai mažų mažiausiai negražu prieš Viktorą Petkų, Nijolę Sadūnaitę, Onutę Lukauskaitę-Poškienę, Balį Gajauską, Sigitą Tamkevičių, Alfonsą Svarinską,  Julių Sasnauską, Antaną Terlecką, Joną Volungevičių ir daugybę kitų disidentinio judėjimo milžinų, kurie dėl laisvės idėjų daugybę metų buvo persekiojami, tardomi, kalinti, patyrė tremtinių dalią, sulaukė nepalyginamai griežtesnių bausmių už P.Gražulį, bet tuo pačiu elgėsi nepalyginamai kukliau ir solidžiau, nesusireikšmindami, neskelbdami savęs kankiniais.

Dar keisčiau, kai disidentine veikla girtis mėgstantis rėksmingas politikas kalba tai, kas naudinga agresyvumu trykštančiai, imperinių ambicijų nė nemanančiai slėpti Rusijai ar kraujuje savo šalį skandinančiam Baltarusijos diktatoriui A.Lukašenkai.

III. Klausinėjami žurnalistų, žinomi Lietuvos Helsinkio grupės ir kitų disidentinių organizacijų veidai (N.Sadūnaitė, J.Volungevičius, T.Venclova J.Sasnauskas ir kt.) neprisiminė nei P.Gražulio aktyvaus indėlio pogrindyje, nei paties dalyvavimo fakto LHG, į kurią būsimas skandalų asas formaliai įstojo 1989-aisiais, kai jau buvo garsiai keliamos valstybingumo idėjos – tai ne kokie 1980-ieji, kuomet sovietinis presas beatodairiškai traiškė žmonių likimus net už menkiausius tautiškumo daigelius.

Apgailėtina, kai grynai sąrašinis, absoliučiai neryškus Helsinkio grupės atstovas (atidžiai peržiūrėjau jos istoriją, veiklą - straipsniuose ir kituose šaltiniuose apie P.Gražulį net neužsimenama), iki šiol vis traukia ir traukia šią kortą kaip ypatingą savo praeities nuopelną. 

1987 metų lapkričio 1-ąją mitingą Kaune, prie Maironio paminklo su bendraminčiais organizavęs garsus politinis kalinys, iš Sibiro tremties sugrįžęs kunigas J.Sasnauskas paneigė P.Gražulio žodžius, kad jis prisidėjo prie mitingo surengimo. Bet tai jau nebestebina.

1988-ųjų pavasarį P.Gražulis už vengimą dalyvauti sovietinės armijos mokymuose nuteisiamas kalėti 10 mėnesių; tačiau išėjęs į laisvę per patį Atgimimą, laisvės viesulo siautulį jis kažkur išblėsta, jo nė iš tolo nesimato tarp ryškiausių nepriklausomybės šauklių, aktyvumu, veržlumu išsiskyrusių veikėjų – nei iki 1990 metų Kovo 11-osios akto, nei per ekonominę blokadą, nei per 1991-ųjų Sausio žudynes, nei iki Maskvos pučo, kuomet piliečių telkimas, vienybės ir stiprybės skatinimas buvo reikalingas kaip oras.

Teiravausi AT rūmus su bendražygiais gynusio tuomečio Šaulių sąjungos vado Gedimino Jankaus, „Jaunosios Lietuvos“ lyderių, Kauno Sąjūdžio veikėjų, ar prisimenate, kad P.Gražulis aktyviai reikštųsi, tačiau atsakymas būdavo vienas ir tas pats – ne, beveik nieko negalime pasakyti, pamename tik iš retų, vienetinių epizodų.

Išvertus pasakojimus į tiesesnę kalbą, juos galima būtų apibūdinti vienu žodžiu – „blankuma“, tik sustiprinančiu per daugelį metų susikaupusias mano abejones.

IV.1989 metais P.Gražulis užmezga draugystę su LKDP vicepirmininko, už dalyvavimą pokario laisvės kovų pogrindyje 6 metams į Sibirą ištremto Kazimiero Kryževičiaus dukra Raminta. Vestuvės įvyksta 1990-aisiais.

Tais pačiais metais vieno įtakingiausių krikdemų žentas tampa partijos Kauno skyriaus pirmininku, miesto deputatu, tačiau kalnų nenuverčia – pataisykite mane, galbūt kas žinote apie konkrečius, realius, prasmingus ir reikalingus P.Gražulio darbus pirmos miesto Tarybos kadencijos metu atkūrus nepriklausomybę, jo aktyvumo, darbštumo, drąsos ir pasiaukojimo pavyzdžius.

Vėlesnis karjeros laikas – panašus: naudingumo koeficientas faktiškai nulinis, tačiau erzelis, savigyra, parodomieji šou kunkuliuoja, veržiasi pro įkaitusio kubilo kraštus.

Bet dabar kuriam laikui atidėsiu į šoną politinio portreto teptukus – dėmesio vertas ir šeimos nario, vyro, tėvo paveikslas, juolab, kad P.Gražulis kiekviena proga skelbdavosi uoliu krikščioniškųjų šeimos vertybių puoselėtoju.

Žmonės dažniausiai prisimena nenuilstančio moralės kario romaną su palangiške Birute Navickaite, jo krikščioniškus raginimus būsimai savo vaiko mamai pasidaryti abortą, jai skirtus dvasingumu trykštančius epitetus („gyvatė“, „padla“, „išgama“ ir kt.), krikščionišką moralę atspindinčius siūlymus sukurpti paaugusiai dukrai istoriją, kad jos tėvas žuvo – visa tai puikiai charakterizuoja šeimos vertybių šauklį, tačiau nevertėtų pamiršti ir to, kas vyko santuokos laikotarpiu.

Rašydamas apie Petro ir Ramintos Gražulių skyrybas, įvykusias 2013-aisiais, bendravau su juo asmeniškai; mane pribloškė tai, kad didysis šeimos vertybių puoselėtojas nežinojo netgi tikslaus savo atžalų amžiaus – na, dukrai gal bus 19 metų, o sūnui galbūt jau dvidešimt dveji su puse.

Nepatogių klausimų fone pokalbis klimpo lyg vežimas molingoje trasoje, kol galop buvau išvadintas KGB agentu (Sąjūdžio aušroje neturėjau nė 15 metų, jeigu ką), o po akimirkos telefone išgirdau pypsėjimus.

P.Gražulis pirmą kartą į Seimą buvo išrinktas 1996 metais. Nuo to laiko jis retą savaitgalį sugrįždavo namo į Kauno rajoną, kur jo laukdavo žmona su keturiais vaikais.

Kovotojo už teisybę ir moralisto kaukę krikdemas, vėliau tapęs Seimo „Tvarkos ir teisingumo” frakcijos seniūnu, nusiplėšdavo šeimoje.

Pasak R.Gražulienės, jis nekvaršino sau galvos buities reikalais, pamiršo, kad reikia rūpintis atžalų auklėjimu, jų būreliais, pamokomis, studijomis, taip pat – bent retsykiais sumokėti komunalinius mokesčius, atlikti kokius nors ūkio darbus.

Moralės sergėtojas net nemokėjo bendros paskolos, už kurią jis su sutuoktine buvo įsigijęs nekilnojamojo turto – šią finansinę naštą P.Gražulis užmetė ant žmonos pečių. 

R.Gražulienė nekart prašė vyro pasikeisti, neapleisti šeimos, tačiau liko neišgirsta.

Jos advokatė K.Česnauskienė papasakojo ir daugiau iškalbingų faktų.

Prasidėjus teismo procesui, Seimo narys nesistengė išsaugoti santuokos – nebandė nuoširdžiai pasikalbėti nei su žmona, nei su vaikais, nerodė jiems daugiau dėmesio.

R.Gražulienei nunešus į teismą pareiškimą dėl skyrybų, jos vyras iš pradžių ėmė žaisti slėpynių – nereagavo į raštus, vengė teismo posėdžių, atsisakė pasirašyti pirminį sutarties variantą.

Iš šių ir daugybės kitų faktų būtų galima nutapyti gigantišką paveikslą „Veidmainystė“, kurio pagrindinis herojus vis dar sėdi parlamente ir šūkauja apie moralę.

V. Piliečiai prasnaudžia daugelį dalykų, į kuriuos laiku atkreipus dėmesį, gražuliai niekuomet nebūtų prileisti prie valdžios, nesinaudotų parlamentaro statusu, nepridarytų tiek žalos, o savo veidmainysčių šou galėtų rengti tik iš politikos patvorio.

Tačiau nebuvo laiku sureaguota į skandalus, charakterizuojančius šio rašinio antiherojaus vidų, nors pirmieji signalai ėmė garsiai pypsėti dar prieš keliolika metų.

Kaip ilgametis seimūnas supranta įstatymus, juos gerbia ir laikosi, parodė, regis, pats elementariausias pavyzdys 2004 metų gegužę Kauno centre, kai viršijęs greitį 24 kilometrais per valandą P.Gražulis nė akimirkai neprisipažino klydęs – ne, kaip prisiminė pareigūnai, jis išlipo iš mašinos mosuodamas jiems Seimo nario pažymėjimu, išrėkė, kad nekištų jam „tos dūdos“ (greičio matuoklio) ir išrūko nelaukdamas, kol bus surašytas protokolas, palikęs netgi savo dokumentus.

„Dūda“ pasenusi, todėl jos skaičiais nėra reikalo tikėti, policininkų Lietuvoje yra per daug, o 50 kilometrų greičio riba miestuose jam per maža - tai, ką prieš išvykdamas dar suspėjo išspirgėti P.Gražulis, puikiai atskleidžia jo įžūlumo laipsnį, polinkį demonstruoti galią ir žeminti jam neįtinkančius žmones.

Vėliau nuskambėjo neskani istorija, kai 200 tūkst. litų vertės BMW X5 lizingu Latvijoje pirkęs seimūnas „pamiršo“ deklaruoti šį prabangų daikčiuką; netrukus ėmė lįsti galai ir apie pasinaudojimą braliukų įstatymais, išvengiant 30 tūkst. litų PVM, kurį būtų tekę sumokėti perkant visureigį Lietuvoje (kaip tai tinka įstatymų leidyba užsiimančiam parlamentarui, neabejotinai tikram savo valstybės patriotui ir disidentui), o galop paaiškėjo, kad daugiau nei 4 tūkst. litų kas mėnesį už išperkamąją šios mašinos nuomą, degalus, priežiūrą, draudimą jis atseikėdavo iš mūsų kišenių surenkamų parlamentinių lėšų; po šiios grandinėlės sekė pagal savo šeimos poreikius skubiai iškeptos ir pramuštos  pataisos, švelninančios vairuotojų atsakomybę už ištisinės linijos kirtimą  (gimusios vos po 12 dienų, kai šį pažeidimą padarė priešingos krypties juostoje automobilį lenkusi P.Gražulio dukra Marija Šalaševičienė, kuriai teismas skyrė netgi mažesnę nuobaudą nei numato įstatymai); dar vėliau sekė byla dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant numarinti sankcijas „Judex“, jos produkcijoje aptikus pavojingas bakterijas ir kiti faktai, liudijantys, kaip šis veikėjas, užsėdęs seimūno kėdę, jam skirtus įgaliojimus meta asmeninių reikalų tvarkymui, minko juridinę tešlą itin smarkiai į save riestais pirštais, o vos išgirdęs nepatogius klausimus, pavyzdžiui dėl drumzlių koldūnų versle, iškart pradeda rypauti apie persekiojimus, kurie prieš jį, vargšą kankinį, tęsiasi dar nuo sovietmečio.

Visuomenė nenubudo skambant vieniems už kitus neskanesniems P.Gražulio nuotykiams ant ratų – tai jis patenka į avariją Lenkijoje, tačiau žurnalistams (tiksliau, visuomenei) nieko nesiteikia paaiškinti apie jos aplinkybes, tai Vilniuje sukėlęs eismo įvykį nuvažiuoja savais keliais, tai vairuodamas nuosavą „Lexus“ kliudo moterį su vežimėliu ir vėl nurūksta. Ir visuomet išgirstame aiškinimus iš tos pačios serijos – neatsimenu, nepastebėjau, nežinau.

Vilko bilietą R.Gražuliui reikėjo įteikti jau vien už tai, kad jis įsijautė į nežiniuko rolę, jo lizinginiam BMW daugiau nei 30 kartų per metus viršijus greitį įvairiose Lietuvos vietovėse. Na, nežinau, kas vairavo mašiną, kurį aš nuomojuosi. Pasiteisinimai juokingi, iš fantastikos srities, bet kadangi nuotraukų vaizdai buvo nekokybiški, atsakomybės jis nenešė. Kaip ir daugelį kitų kartų.

VI. Viena jautriausių istorijų, kurią man teko aprašyti dar 2005 metais – P.Gražulio teismas su 79 metų kauniete, buvusia lietuvių kalbos mokytoja Stanislava Valiuškevičiene, iš kurios jis pirko trijų kambarių butą Kauno centre, Kęstučio gatvėje; senolė su ašaromis akyse tvirtino, jog seimūnas vietoje sulygtų 110 tūkst. litų jai sumokėjo tik 75 tūkst. litų.

Moteris notaro kontoroje suprato, kad mokant už būstą dviem etapais, 35 tūkst. litų bus pervesti į specialiai dėl to jos vardu atidarytą banko sąskaitą; iš tikrųjų senutė  padėjo parašą, kad šiuos pinigus gavo, bet tvirtino jų taip ir nesulaukusi.

Finale bylą S.Valiuškevičienė pralaimėjo - liudininkų nebuvo, o P.Gražulis tikino su ja pilnai atsiskaitęs; tačiau stebint metų metus paskui jį besivelkantį gličių atvejų šleifą visgi esu linkęs labiau tikėti pedagoge, kuri anksčiau niekuomet neįsivėlė į įtartinas istorijas, nebuvo patekusi į teisėsaugos akiratį dėl siekio kažką apgauti, pasipelnyti nešvariais būdais.

Balsuotojai neatkreipė dėmesio į visus šiuos P.Gražulį lydinčius signalus, neįjungė kritinio mąstymo, prarydami tai, ką seniai turėjo išspjauti.

VII. P.Gražulio politinė karjera primena jo asmeninio gyvenimo peripetijas – išsidraskymai, rietenų sūkuriai, triukšmingi demaršai, erzelynas subanguodavo visur, kur tik įkeldavo koją šis veikėjas.

Jau prieš porą dešimtmečių jis garsėjo savo turgišku rėksmingumu (iškart atsiprašau kultūringų turgaus prekiautojų), bet dar nebuvo taip ryškiai pasikinkęs antigėjiškų arklių ir įsukęs neveiklumą maskuojančių skandalų viesulo, todėl visuomenė mažiau apie jį žinojo; išsiriejęs su krikdemais, 2006 metais jis buvo išmestas iš LKDP, kurios valdybos pirmininko pareigas ėjo iki 2004-ųjų; gražuliškas vandens drumstimo malūnas, manyčiau, turėjo įtakos solidžios dešiniosios partijos susilpnėjimui, o galop ir visiškam jos sunykimui.

Maždaug nuo tada P.Gražulio karjeroje regime stiprėjančią prorusišką kryptį, kurios pirmieji daigai pražydo per R.Pakso apkaltą 2003-2004 metais, kai tuometis krikdemų vedlys palaikė tiršto rytų meškos tvaiko apgaubtą tapšnotojo aplinką. 

Bėgant metams gijos su Rusija darėsi vis tampresnės, 1999-ųjų ir kitos akcijos prieš šios šalies agresiją Čečėnijos atžvilgiu, kuriose dalyvavo P.Gražulis, nugaravo į negrįžtančius tolius.

2007 metais P.Gražulis įsilieja į paksistų „Tvarkos ir teisingumo“ frakciją, o 2009 metų vasarą išlenda jo ryšiai su Rusijos šovinistinių partijų atstovu, vadovaujančius postus jose įvairiais  laikotarpiais užėmusiu Aleksandru Čiujevu.

Abu veikėjai taip smarkiai susibičiuliauja, kad A.Čiujevas netgi svečiuojasi pas P.Gražulį per savo atostogas, drauge su juo praleisdamas ne vieną dieną. Datas miniu neatsitiktinai, siūlau atkreipti į jas dėmesį ir žmonėms, kurie skaitys šį postą.

Kažkada seniai, dar devintajame dešimtmetyje demokratu save laikęs  A.Čiujevas persiorientavo į šovinizmo, agresyvaus „didvalstybiškumo“ kursą  – pavyzdžiui, 2000 metais į Vilnių atvykęs šis Dūmos deputatas spaudė, kad Lietuva nereikalautų atlyginti žalos, kurią patyrė per pusę amžiaus trukusią sovietų okupaciją, kad reikia išleisti iš kalėjimo nepriklausomybės duobkasius, kruvinais kastuvais ją palaidoti mėginusius perversmininkus M.Burokevičių ir J.Jermalavičių, priešingu atveju aiškiai leisdamas suprasti, jog Rusija neratifikuos sutarties dėl sienos. Tuo metu A.Čiujevas vadovavo Dūmos parlamentinių santykių su Lietuva grupei.

2003 metais A.Čiujevas perrenkamas į Dūmą po „Rodinos“ vėliava, kopia į šios partijos aukštumas, tampa prezidiumo ir politinės tarybos nariu. 2006 metais iš „Rodinos“, Rusijos gyvenimo partijos ir Pensininkų partijos sulipdoma „Spravedlivaja Rossija“, kurioje P.Gražulio bičiulis taip pat užima vadovaujančius postus, pirmininkauja Jaroslavlio sričiai, vėliau pasiekia patį prezidiumą.

2008 metais A.Čiujevas paskiriamas Rusijos Federalinio Susirinkimo pirmininko patarėju, o 2012 metais atsikūrus „Rodinai“, figūravo jos rinkiminiuose sąrašuose, bet ilgą laiką dar nepaliko ir „Spravedlivaja Rossija“ gretų. Taigi, ne šiaip koks pėstininkas šovinistinėje Rusijos politikos padangėje.

Tiek „Rodina“, tiek „Spravedlivaja Rossija“ niekuomet neslėpė savo imperinio požiūrio; 2008 metais jų vedliai buvo abiem rankomis ir kojomis už invaziją į Sakartvelą ir šios šalies teritorijų išdraskymą, o po 6 metų be skrupulų palaikė grobikiškus meškos žygius į Ukrainą, savo žemę ginančius ukrainiečių patriotus pakrikštiję fanatikais, fašistais, banditais ir teroristais.

A.Čiujevas dar 2007 metais trimitavo, kokie estai negeri, kaip jie išdrįso perkelti sovietinius „išvaduotojus“ (pasilikusius Baltijos valstybėse ir jas terorizavusius dar beveik 50 metų) simbolizuojantį Bronzinį karį iš Talino centro į kapines. P.Gražulio draugelis tąsyk aiškino, kad reikia Estijai taikyti „ekonomines ir diplomatines priemones“, atšaukti pasiuntinį, imtis žingsnių dėl vizų režimo.

„Rodinos“ emblema – raudona žvaigždė – daugybei Lietuvos gyventojų primena Sibirą, tremtį, žudynes ir persekiojimus, beatodairišką tautiškumo rovimą. Šios žvaigždės „rodiniečiai“ niekada neatsisakė, savo propagandiniuose filmukuose iki šiol demonstruodami ir SSRS vėliavą su pjautuvu ir kūju; tai daug ką pasako, kaip ir daugelį metų „Rodinai“ vadovaujančio, nuo jos ištakų 2003 metais vienu pirmųjų smuikų griežiančio deputato Aleksejaus Žuravliovo šovinistinės salvės, siekiant pateisinti Molotovo-Ribentropo paktą; čia tas pats A.Žuravliovas, kuris Dūmai pateikė įstatymo projektą dėl dviejų Europos pabaisų pakto pasmerkimo, priimto SSRS dar 1989-aisiais, atšaukimo; tas pats „Rusų pasaulio“ bacilų platintojas, laidantis imperines treles per V.Solovjovo laidas ir kitus pronacistinius vietos propagandistų šou, skleidžiantis feikus apie ukrainiečių neva šaudytus „referendumą“ užgrobtuose Donecke ir Luhanske organizavusius Rusijos statytinius; pagaliau tai tas pats veikėjas, kuris atvirai žarsto savo simpatijas Stalinui, iškeldamas tariamus tirono nuopelnus.

Taigi, sugrįžkime prie datų. 2000 metais A.Čiujevas spaudžia Lietuvą dėl Sausio 13-osios perversmininkų paleidimo ir reikalavimo atlyginti žalą okupacijos žalą; 2007 metais jis pliekia estus dėl Bronzinio kario perkėlimo; priklauso politinėms jėgoms (ne šiaip priklauso, o užima jose vadovaujančius postus), kurios 2008 metais karštai rėmė Rusijos invaziją į Sakartvelą ir Pietų Osetijos atplėšimą, paverčiant ją RF satelite – šio veikėjo polinkio į šovinizmo ir jį supančios šovinistinės aplinkos faktus dar būtų galima vardinti ir vardinti, tačiau jau vien minėtų pavyzdžių pakanka, kad visus tokius čiujevus reikėtų aplenkti per šimtus kilometrų.

Tačiau P.Gražulis su A.Čiujevu bičiuliaujasi, po visų šių įvykių privačiai kviečiasi į svečius Lietuvoje tarsi geriausią draugą – tai, kaip minėjau, daug ką pasako apie aktyvų mosuotoją patrioto, disidento ir kovotojo prieš blogybes kortomis.

Tiek šokinėjimų virtuozą, tiek jo draugą iš Rusijos jungė antigėjiškas arkliukas ir nučiuožusios idėjos – pavyzdžiui, A.Čiujevas bandė įvesti didesnius mokesčius tiems, kurie neturi vaikų, o P.Gražulis buvo parengęs rezoliucijos projektą dėl psichiatrinės pagalbos teikimo konservatoriams. Į tai dar būtų galima pažvelgti su atlaidžia šypsena kaip paprastai reaguojama į neadekvačius pokštus, tačiau neįmanoma pateisinti draugystės su tuo, kuris atvirai stojo į imperijos gaivintojų gretas.

VIII. Tęsiant P.Gražulio prorusiškumo temą, akis jau keliolika metų bado keistas faktas – iš šio veikėjo lūpų faktiškai neišskrieja jokia kritiškesnė frazė agresija trykštančios kaimynės atžvilgiu.

Siūlių jis neišsiraukė nei po Sakartvelo, nei po Krymo įvykių, nei „rusų pasaulio“ šovinistams užgrobus dalį Donbaso ar planetą apskriejus filmuotiems kadrams, kaip „Wagner“ smogikai Sirijoje kapoja, degina, kankina vieną savo aukų.

Disidentinę veiklą nuolat pabrėžti mėgstantis seimūnas tūno susigrūdęs į gerklę drūtą morką, kai civilizuota, demokratinė planetos dalis kraupsta nuo vienų už kitus baisesnių „rusų pasaulio“ projektuotojų išpuolių: Malaizijos lėktuvo numušimo, sprogdinimų Čekijos ir Bulgarijos ginklų sandėliuose, nuodijimų Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje, Ukrainoje, kitose šalyse. Neprabyla jis ir Rusijai sutelkus milžiniškas pajėgas prie Ukrainos sienos.

P.Gražulis tyli, kuomet rusų šovinistai, ir ne šiaip kokie pusiau gatviniai, pusiau urviniai marginalai, o sėdintys Dūmoje, vyriausybėje, kitose aukščiausiose institucijose, didžiausių šios šalies partijų vedliai, imperinėmis bacilomis užsikrėtę mokslininkai, aukšti kariškiai, žiniasklaidos prostitutės šlykščiai darko istoriją šaukdami, kad Baltijos šalys neva verkė iš laimės įsiliedamos į Sovietų Sąjungą, juodindami partizanus ir visą laisvės judėjimą, disidentus, tremtinius, politinius kalinius, miško brolius vadindami fašistais, o juos adatomis ir replėmis kankinusius enkavėdistus – didvyriais; iš patrioto, šeimos ir tautinių vertybių šauklio neišsprūsta joks pasipiktinimo žodelis, ataidėjus iš kaimynės imperijos gaivinimo idėjoms, šūkiams, kaip smagu būtų viską pakartoti, surengiant naujus grobiamuosius žygius arba  pasigirstant aršiems sovietų įvykdytos Sausio 13-osios agresijos, Medininkų žudynių neigimams.

2017 metų rugsėjį D.Grybauskaitei paviešinus jos pirmosios kadencijos pradžioje įvykusio susitikimo su V.Putinu detales („Tai nebuvo pasiūlymas draugauti arba bendradarbiauti, o arba tu atsiklaupi ant kelių ir vykdai, arba esi priešas“), rytų kaimynės propagandos pitbuliai surengė staugimo čempionatą, kuris labiau apjuodins Lietuvą, buvo skubiai kepami filmai, kaip baisiai pas mus puolama vargšė Rusija ir kaip bloga čia gyventi.

Viename jų per „Rossija 24“ pasirodė ir šio posto herojus, visas besipiktinantis, kodėl Lietuvoje nerimaujama dėl „Zapad“ pratybų, nieko gi juk čia tokio; savo „perlus“ didysis patriotas išklojo istoriją kuo įžūliausiai iškraipančių O.Skabejevos ir kitų TV padugnių irštvoje, apie Baltijos valstybių suvalgymą ir kitus „pakartojimus“ svajojančiai, „didvalstybiškumo“ viruso apkrėstai daugiamilijoninei auditorijai. Išklojo nepaisant vis agresyvesnio meškos tono, vis garsesnio žvanginimo ginklais, po Krymo aneksijos, invazijų į Sakartvelą ir Donbasą, mirtį nešančių nuodų porcijų, po neslepiamo V.Putino prielankumo tokiems radikaliems „rusų pasaulio“ gaivintojams, kaip „Naktinių vilkų“ lyderis A.Zaldostanovas, plienine intonacija deklamuojantis poemas apie atkuriamą imperiją. Bravo.

Dar neįmanoma neprisiminti  „Independence“ menkinimų, sklindančių iš gražulių, skardžių ar kitų veikėjų lūpų (galima tirti, kritikuoti, ar nebuvo permokėta ir t. t., tačiau čia kalama per pačią esmę, brukant vien tik minusus, kad nuo „Gazprom“ šantažo apsisaugoti padėjęs laivas-saugykla atkeliavo į Lietuvą, tuo įsiliejant į bendrą chorą su Kremliumi ir jo ruporais); kadaise į Rusiją pasprukusio, ilgą šleifą su šia šalimi turinčio, klampiose ir giliose aferose skendusio V.Uspaskicho beatodairiškas gynimas jo neliečiamybės atėmimo procese (P.Gražulis tai darė netgi po išlindusių į viešumą slaptų DP vedlio susitikimų su „Gazprom“ saugumo tarnybos generaliniu direktoriumi Sergejumi Chamiakovu, valdybos pirmininko pavaduotojais Piotru Radionovu ir  Nikolajumi Guslystij, kitais šio spaudimo Lietuvai priemone tapusio koncerno šulais); dar P.Gražulio kraityje yra prisidėjimas prie I.Rozovos ryšių su Rusijos struktūromis parlamentinio tyrimo žlugdymo ir jos apkaltos proceso numarinimo, prabangaus „Lexus“ pirkimas iš vieno pagrindinių V.Putino režimo ekonominių ramsčių „Rosneft“ atstovų, nuslepiant šį sandorį nuo Lietuvos visuomenės, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos.

Taip, visa tai - P.Gražulio kraitis.

Disidento, patrioto ir kankinio, panašu, nė kiek netrikdo ir neglumina siaubingas žmogaus laisvių trypimas Rusijoje ir Baltarusioje; jis tiesiogiai nepraveria burnos prieš kraujuje savo šalį skandinantį A.Lukašenką - priešingai, žerdamas diktatoriui naudingą retoriką, menkina S.Cichanouskają, klijuodamas jai išdavikės etiketę.

Čia, kaip ir kitur, labai svarbu akcentai –  skambiausi pasipiktinimo akordai skirti ne visuomenę smaugiančiam tironui, o prezidento rinkimus realiai laimėjusiai opozicijos atstovei (kuri po bauginimų kampanijos patyrusi didžiulį spaudimą buvo priversta išvykti iš tėvynės ir kurią pripažįsta visas demokratinis pasaulis), tuo pačiu menkinant ir visą pasipriešinimo judėjimą. 

IX. P.Gražulio vardui nuolat aidint nuo Skuodo iki Šalčininkų, kai kam gali susidaryti įspūdis apie jo produktyvumą įstatymų kūrimo fronte. Bet atidžiau panagrinėjus skandalų guru veiklą Seime, lūkesčiai išblėsta, vietoje pozityvių idėjų, rezultatų pamatai plyną lauką su kur ne kur styrančiais daigeliais.

Nuo pat 1996-ųjų P.Gražulio vardas nuskambėjo 1135 pasiūlymuose (teisės aktų projektuose, pataisose, rezoliucijose ir t. t.) – vidutiškai po 3,8 per mėnesį.

Jei tai būtų įstatymai ar didelės apimties pataisos, šie rodikliai atrodytų išties neblogai, tačiau realybė - gerokai nykesnė: daugybė pasiūlymų trumpi kaip užkietėjusio rūkoriaus paliktas cigaretės galiukas arba parengti kartu su kitais Seimo nariais, kuomet 5, 10, 20 ar 30 seimūnų užsideda pliusiuką ties vienu iš kelių sakinių susidedančiu projektėliu.

Per paskutinį pusmetį grupinių pasišokinėjimų asas išstenėjo keturis projektus – individualiai pateikė tokius ypatingos svarbos pasiūlymus kaip rezoliucijos dėl Žmogaus teisių komiteto pirmininko T.V.Raskevičiaus ir Šeimos gynimo maršo, o kolektyviai parengė pasiūlymus dėl Seimo apdovanojimo, A.Stulginskio žvaigždės įstatymo projekto (drauge su 30 parlamentarų) ir dėl 2021 metų biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo (šį itin sudėtingą tekstą, susidedantį vos iš penkių pastraipėlių, P.Gražulis suraitė su 10 kolegų).

Gal kas atsimenate, ką apskritai P.Gražulis per 294 mėnesius parlamente nuveikė pozityvaus? Ar jis išsamiau pasigilino į socialines, ekonomines, finansines, juridines, smurto šeimose, švietimo, kultūros ir meno problemas, parengė/patobulino teisės aktus, kurie pagerintų šių svarbiausių valstybės arterijų būklę? Ar paskelbė bent vieną realią, ne popierinę, ne lozunginę, o kruopščiai išanalizuotą, teisiškai kietai sukaltą, pasiteisinusią, savalaikę, reikalingą idėją, pasiūlymą kaip pataisyti padėtį – tiek minėtose srityse, tiek siekiant pažaboti politikų ir valdininkų nebaudžiamumą, savivalę, lėšų taškymą, betvarkę viešųjų pirkimų sferoje, kirsti per sąlygas, leidžiančias subujoti korupcijos ir nepotizmo augliams? 

Pasinerti į šiuos teisinius dirvonus – sudėtingas, mažai matomas, daug laiko ir energijos ryjantis darbas; kur kas paprasčiau patrypčioti pagal žinomą melodiją („Kas nešokinės, tas ...“), kepti prieš TV kameras kiaušinienę Seimo viešbutyje, per nuotolinį posėdį pakliūti į kadrą su pusnuogiu vaikinu, siūlyti beprasmes rezoliucijas dėl psichiatrinės pagalbos politiniams oponentams ar metų metus lakstyti pasibalnojus arkliuką prieš gėjus, taip dangstant savo neveiklumą tiesioginių pareigų laukuose.

Jei rinkėjams pakanka šių rėksmingų imitacijų, tai mes ir turime ne efektyviai dirbantį atstovą svarbiausioje valstybės institucijoje, o artistą, dovanojantį piliečiams nesibaigiančius populistinius šou.

Beje, pernai prieš antrą rinkimų turą P.Gražulis iškėlė savo nuopelnus dėl Gargždų „Minijos“ progimnazijos ir aikštyno renovacijos, nusifilmavęs prie šios ugdymo įstaigos; koks ten buvo realus P.Gražulio indėlis, neaišku, tačiau akis aštriai ėmė badyti pats atnaujinimo laikotarpis – 2014 metai.

Apgailėtina, kai Seimo narys mosuoja užpraeitos kadencijos korta, nutylėdamas, kad renovacija buvo baigta dar prieš 6 metus.

Panašūs triukai buvo demonstruojami ir prie išasfaltuotų Gargždų gatvių, „pamirštant“ pasakyti, kad darbai Ramunių, Gluosnių, Užuovėjos, Pievų ir kitose gatvėse taip pat buvo atliekami užpraeitą kadenciją.

X. Negaliu neprisiminti P.Gražulio pozicijos, valstybei dar prieš dešimtmetį nusprendus stipriau papurtyti įvairaus plauko budulius už smurtą artimoje aplinkoje.

Priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, teisėsauga viską perėmė į savo rankas – net ir esant lengviems (nežymiems) sužalojimams, ikiteisminis tyrimas atliekamas nuo „A“ iki „Z“,  perduodant bylą į teismą ir palaikant jame valstybės kaltinimą.

Prieš įstatymo įsigaliojimą policija baudžiamųjų bylų nekeldavo, jei sužalojimai būdavo nežymūs - aukos, dažniausiai metų metus daužomos moterys, turėdavo pačios kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Žodis „nežymus“ čia tik iš pirmo žvilgsnio gali skambėti nebaisiai. Kone kasdien pildavosi smūgiai, kenčiančiųjų veidai būdavo nusėti mėlynėmis, tačiau pagal formalius kanonus nenustačius kaulų lūžių, gyvybiškai svarbių organų pažeidimų, viskas būdavo nurašoma į nežymų laipsnį, nesvarbu, kad mušamos ir žeminamos aukos namuose kęsdavo tikrą pragarą.

Paskelbus įstatymą, P.Gražulis per televiziją puolė išvedžioti, kad reikėjo palikti senąją tvarką – privataus kaltinimo procedūrą, nors užguitoms, nepasiturinčioms, žinių ir išsilavinimo stokojančioms moterims ji buvo tarsi kosmosas; norint palaikyti privatų kaltinimą, pačiai aukai reikėjo atlikti pareigūno rolę, surinkti įrodymus, kviesti liudininkus, nepriekaištingai teisine kalba surašyti dokumentus arba samdytis advokatą (kas daugeliui skriaudžiamųjų buvo ne pagal kišenę), ir visa tai daryti patiriant smurtautojų spaudimą, kurie po smūgių tada dar nebūdavo įpareigojami gyventi atskirai.

Todėl daužomos moterys nieko nesiimdavo, daugybę metų kęsdamos terorą.

Apie šeimos vertybes, krikščioniškas tradicijas mėgstantis postringauti parlamentaras buvo linkęs palikti aukas tame pačiame pragare, iš kurio joms sužibo viltis ištrūkti, gimus minėtiems pokyčiams.

Tačiau ir šis nejautrumo, dviveidiškumo proveržis neprivertė žmonių susimąstyti, kam jie suteikia mandatą.

XI. Paskui kovotoją už teisybę, moralę ir skaidrumą velkasi tokia ilga įtartinų faktų uodega, kad jos pakaktų dviženklei Seimo frakcijai – iš dar nepaminėtų atvejų verta prisiminti praėjusios P.Gražulio kadencijos degalų pirkimo ypatumus. 

Triukšmingas akcijas keliantis veikėjas tyliai apsilankydavo degalinėse, tačiau už kiekvieną įsipylimą kvitų nepateikdavo, kaip paprastai darydavo kiti parlamentines išlaidas pagrįsdavę seimūnai.

P.Gražulis pateikdavo tik vieną bendrą sąskaitą už visus mėnesio įsipylimus tinklo „EMSI“ kolonėlėse, kurioje nesimatė nei datų, nei degalinių vietų, ir iš kurios neįmanoma patikrinti, kam buvo naudojamas mūsų apmokamas kuras – spręsti rinkėjų problemų ar tenkinant asmeninius poreikius.

Pavyzdžiui, vieną mėnesį už degalus susidarė 423, kitą – 492, trečią – 511 eurų; ištisą ketvirtį kiekvieną dieną darbo reikalais, įskaitant ir savaitgalius, P.Gražulis turėjo nuvažiuoti maždaug 150–200 kilometrų, kasdien vidutiniškai sunaudodamas daugiau nei 14 litrų degalų.

Tokie sąnaudų kiekiai kėlė daug klausimų ir abejonių, tačiau net ir paviešinus tai, niekas nesiėmė patikrinti degalų upeliuko maršrutų ir keisti ydingos tvarkos Seime, sudarančias išrinktiesiems puikias sąlygas piktnaudžiauti.

Sąžinės kankinys nesikuklino ir visuomenės lėšų kranelį nukreipęs nuosavo prabangaus „Lexus“ poreikiams – pavyzdžiui, metinės išlaidos jam viršijo 6 tūkst. eurų;  tai – ne tik degalai, bet ir remontas, naujos detalės, padangos, diagnostika.

Šiame fone iškalbingai nuskambėjo ir buvusios P.Gražulio padėjėjos Patricijos Pachomovaitės atsivėrimas, jog šis beveik metus naudojosi jos banko kortele, pasiimdavęs Seimo kanceliarijos jai mokamą atlyginimą.

XII. Viena drumzlino šleifo sudedamųjų dalių yra teisėsaugą sudominę „Judex“ reikalai, su kuria P.Gražulis esą neturi nieko bendra, tačiau šie aiškinimai galėtų įtikinti nebent vaikus. Ir tai toli gražu ne pačius protingiausius.

Koldūnus ir kitą produkciją gaminančios Kauno bendrovės „Judex“ vardas tapo žinomas jau prieš ketvirtį amžiaus, jos akcijos formaliai priklausė P.Gražulio draugui Sigitui Mačiuliui.

Tačiau bendrovėje buvo įdarbintas platus seimūno artimųjų ratas  - žmona R.Gražulienė tapo vyriausiosios buhalterės pavaduotoja, į ją atėjo atėjo ir abu politiko sūnūs. Dabar jau buvusi parlamentaro padėjėja P.Pachomovaitė užėmė komercijos direktorės kėdę.

Prieš 1996 metų Seimo rinkimus P.Gražulis buvo prasitaręs, kad būtent jis įkūrė įmonę. Verslininkai prisiminė matę net vizitines korteles, kuriose nurodyta, kad P.Gražulis yra bendrovės direktorius.

Prie įmonės pastato būdavo galima ne kartą išvysti prabangų P.Gražulio BMW, politiką šlovino „Judex“ leidžiamas laikraštis, o anksčiau ši įmonė vadinosi „Gražuma“ - panašu į sulietus dviejų bičiulių pavardžių trumpinius, tiesa?

Bet visa tai, žinoma, tik stebuklingų sutapimų lietus, kaip ir 2006 metais nuskambėjusi istorija dėl bankrutavusio „Kauno maisto“ vertingo sklypo Europos prospekte padalijimo.

Dėl žemės dalybų įsiplieskė kelių šioje teritorijoje įsikūrusių bendrovių ginčas, kuriame dalyvavo ir „Judex“.

Kitų įmonių atstovai pareiškė, jog „Judex“ siekia pasisavinti nepagrįstai didelę dalį teritorijos,  tveria įvažiavimus.

Bendrovėms susidarė nedviprasmiškas įspūdis, kad paradui diriguoja ir „Judex“ veiklą smarkiai įtakoja P.Gražulis – apie tai viešai prabilo vilnietis verslininkas Algirdas Jaruševičius, taip pat konsultacijų įmonės savininkas Karolis Galinis, prisiminęs, jog parlamentaras asmeniškai dalyvavo keliose derybose dėl sklypo padalijimo.

Kai kurių susitikimų metu „Judex“ atstovai prisipažino negalintys spręsti svarbių reikalų, nesuderinę su P.Gražuliu.

Kartą užvirus konfliktui dėl kelio užtvėrimo į bendrą teritoriją, pasak verslininkų, aiškintis atvyko pats P.Gražulis – po jo apsilankymo kliūtys tąsyk buvo pašalintos. Kad parlamentaras Kauno savivaldybėje domėjosi „Judex“ reikalais, prisiminė ir Architektūros ir Urbanistikos skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius.

Bėgant metams, P.Gražulio vardas nuo „Judex“ neatlipo – formaliai būdamas „ne prie ko“, jis tapo linksniuojamas su šia įmone susijusioje baudžiamojoje byloje, iškeltoje dėl piktnaudžiavimo Seimo nario padėtimi nuo 2015 metų gegužės iki 2017 metų vasario.

Užuot viešai paprašęs Seimo narių balsuoti už neliečiamybės panaikinimą ir  atvirai, garbingai įrodinėjęs savo nekaltumą, drąsusis kovotojas prieš blogybes nėrėsi iš kailio, kad tik nereikėtų stoti prieš teismą – virkavo apie persekiojimus dėl politinių motyvų, tradiciškai primindamas, kad jie tęsiasi dar nuo sovietmečio; visi šie demagogijos pliūpsniai skirti lengvai patikėti linkusiai, paviršutiniškai mąstančiai auditorijai, kuriai pakanka emocingų pašūkavimų, bet nesinori nieko giliau ir objektyviau paanalizuoti.

XIII. Žurnalistų klausimai P.Gražuliui apie konkrečius su „Judex“ susijusius faktus ir jam pareikštus įtarimus sukelia keptuvėje kaitinamo spirgo efektą.

Vietoje aiškių ir tiesių atsakymų, pagrindžiančių nekaltumą, iš skandalisto lūpų jau 1001-ąjį kartą sučirška purslai apie jo persekiojimus, susidorojimą, kankinystę; dar po akimirkos kankinys iškelia iš televizijos studijos, nušaudamas išsyk tris zuikius – išvengęs nemalonios temos lukštenimo, likęs nuskriaustu emocijų valdomos minios akyse ir neleisdamas primiršti savo vardo eilinio skandaliuko fone.

O atsakyti tikrai nebūtų sunku, jeigu tikrai esi nekaltas:

Ar į Rusiją eksportuojoje „Judex“ produkcijoje aptikus listerijos bakterijų bandei palenkti tuometį Lietuvos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių J.Milių, prašei pastarojo pagalbos, įkalbinėjai kartu vykti į Kaliningradą pas rusų pareigūnus, klausei J.Miliaus patarimo, ar duoti jiems kyšį (sprendžiant iš prokuratūros nurodytų konkrečių pokalbių datų minučių tikslumu, šie pašnekesiai buvo slapta legaliai įrašyti ir teisme viešo proceso metu bus neabejotinai paskelbti, nuplėšiant kaukę nuo persekiojimo kortą vis ištraukiančio veikėjo), kad gaminių nebūtų uždrausta į Rusiją ir Baltarusiją?

Ar vykai į Rusiją su savo padėjėja Seime, „Judex“ komercijos direktore P.Pachomovaite, kreipeisi į Rusijos veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros tarnybos Kaliningrado srities vadovą Andrejų Ivanovą, kad būtų užsimerkta prieš padarytus pažeidimus?

Ar „Judex“ gaminiuose liesterijų aptikus ir Kauno veterinarijos inspektoriams, prašei J.Miliaus, kad šis vis tiek nurodytų savo pavaldiniui laikinojoje sostinėje R.Kliučinskui išduoti sertifikatą įmonės eksportuojamai produkcijai (vėlgi yra nustatyti pokalbiai minučių tikslumu), nors ir žinojai, kad tokiais atvejais sertifikatas negali būti išduotas?

Ar asmeniškai skambinai Nacionalinio maisto maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Kauno teritorinio skyriaus vedėjui Vytautui Pamakščiui, išklodamas jam, kad iškilusias problemas dažniausiai sprendi su J.Miliumi, o dėl „Judex“ gaminių eksporto susitarei su Rusijos pareigūnais, kad jie nereaguos į nustatytus pažeidimus? Ar prašei V.Pamakščio, kad pažeidimų nefiksuotų protokoluose, nes tai gerokai apsunkintų sertifikato gavimą?

Ar sužinojęs iš J.Miliaus apie rusų surašytus pažeidimus dėl „Judex“ produktų ženklinimo pažeidimų, dusyk susitikai su juo Maisto ir veterinarijos tarnybos būstinėje Vilniuje? Ar prašei jo padėti „pasiaiškinti“ Rusijos pareigūnams? Ar praėjus savaitei nuo paskutinio susitikimo skambinai A.Ivanovui į Kaliningradą, organizavai jo susitikimą su P.Pachomovaite, kad „Judex“ eksportui nebūtų užtvertas kelias? Ar po pokalbio su A.Ivanovu sakei savo padėjėjai, kad šiam Rusijos valdininkui būtų perduotas kyšis?

Ar toliau naudodamasis telefonine teise, prašei J.Miliaus ir R.Kliučinsko, kad jie rusams į antrą jų raštą pateiktų atsakymą, palankų „Judex“? Ar po šių visų žingsnių kalbėjai „Judex“ atstovams ne tik A.Ivanovą, bet ir Kaliningrado laboratorijos vadovo patepimą?

Ar žinodamas, kad „Judex“ fasuoja žuvies produkciją nesilaikydama ženklinimo reikalavimų, siūlei „Judex“ generaliniam direktoriui R. Kičui lyg niekur nieko toliau tuo užsiimti, o kitą dieną susitarei su J.Miliumi, kad VMVT leis „Judex“ išsiparduoti uždraustą produkciją?

Ar neatlygintinai naudodamasis „Judex“ priklausančiu „Lexus“, 23 kartus pyleisi kurą (per 1000 litrų) už šios bendrovės lėšas sau ir pilietei Jovitai Begonytei? Ar naudojaisi „Judex“ vardu išduotomis „Statoil“ kortelėmis?

Ar „Judex“ mokėjo už tavo skrydžius Vilnius-Stokholmas, Kaunas-Londonas-Kaunas, Vilnius-Kijevas?

Ar iš „Judex“ sąskaitos per P.Pachomovaitės sąskaitą tau buvo pervesti 1800 eurų?

Ir svarbiausia čia net ne sumos, o sistemingi, įžūlaus įstatymų mindymo požymiai, ant kurių didysis kovotojas prieš blogybes, regis, su pasismaginimu „n“ metų šokinėjo savo spyruokliuojančiais batais, kuriuos visuomenė pamatė tik paskutinio šou Klaipėdoje metu. 

Jei pasitvirtintų bent dalis įtarimų (tikrai neatrodo, kad įrodymai būtų išlaužti iš piršto, nes yra užfiksuotos pokalbių, susitikimų datos, jų turinys, faktai apie bankinius pavedimus, apmokėtus skrydžius, kuro pylimą ir t. t.),  P.Gražuliui kvepėtų teistumu, apkalta ir vieša gėda.

Principingo kovotojo prieš negeroves, korupciją aureolė ištirptų kaip varveklis Joninių laužo liepsnose - nepadėtų netgi „antigėjiškas“ arkliukas, kurį jis, maskuodamas savo nesugebėjimą racionaliai dirbti, sėkmingai pasikinkė prieš „n“ kadencijų; savo dievuką nuogutėlį pamatytų netgi karščiausi gerbėjai.

Matyt, todėl jis „Judex“ byloje ir siekė metų metus išlaikyti neliečiamybės statusą, šnekėdamas vėjus apie persekiojimus už kritiką ir politinius užsakymus.

Veidmainystė ypač akivaizdžiai prasiveržė po P.Gražulio interviu pačioje skandalo su „Judex“ pradžioje – dar 2016 metų vasarą karingai patrimitavęs, kad atsakys į visus klausimus, sieks pokalbių su J.Miliumi paviešinimo, ramia sąžine atvyks į apklausas ir netgi reikalaus, kad jose dalyvautų žurnalistai, žadėjęs pasitikrinti melo detektoriumi, realybėje seimūnas penkerius metus kaip įmanydamas stengėsi, kad tyrimo detalės neiškiltų į paviršių, kad nebūtų nei jo apklausų, nei viešo proceso, nes visa tai įmanoma tik panaikinus neliečiamybę, baigus tyrimą ir perdavus bylą į teismą.

Tačiau būtent imuniteto netekčiai jis labiausiai ir priešgyniavo, nepaliaujamai sukdamas demagogijos malūnus apie tariamą susidorojimą.

Taigi, baigiu tuo, kuo pradėjau: galbūt dalis žmonių sakys, kad toks ilgas tekstas sudaro per daug garbės vienam populistui, bet ketvirtis amžiaus erzelyno, kurį Lietuva kenčia per šį veikėją, tapo pakankamai rimtu pagrindu išsamiau panarplioti jo veiklą, besislepiančia po fariziejiška kauke apgailėtiname maskarade.

Jūsų Maištinga Siela