Filmas: "Sibiras. Monamuras" / "Сибирь. Монамур" / "Siberia, Monamour" / "Sibir. Monamur"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Visiškai netikėtai į mano žiūrimų filmų srautą „įšoko“ Vyacheslav Ross filmas „Sibiras. Monamuras“ (rus. Сибирь. Монамур) (2011). Iš tikrųjų, jeigu filmas ne apie mafiją ir ne komedija, o rusų nepriklausomas kinas, tai garantija beveik 100 procentu, kad filmas bus išties geras. Šis, netikėtai mane nustebinęs, pasakoja apie atokiame Sibire gyvenančius žmones. Atokiame kaime, tarp miškų, gyvena senelis su anūku, kurie laukia sugrįžtančio berniuko sūnaus. Juos iš mažo miestelio lanko ir maisto parūpina berniuko dėdė... Šalia pasakojama karininko istorija, kaip jis savo dukterėčią gabena vadui už vietos kekšę. Šioms dviem istorijoms lemta persipinti ir susijungti.

 

Geras scenarijus ir gera realizacija! Ta šiurkšti ir viską aplinkui traumuojanti rusiška kultūra, užpilta degtine, neišsipildžiusiomis svajonėmis, aklomis iliuzijomis... Tai taip artima, kad net primena mūsų XX amžiaus pabaigos kaimus, tačiau viskas šiame filme vyksta dar ir Sibire. Būtent atmosfera, gamta, kaimiškas skurdas, nušašę ir gerai nugrimuoti aktorių veidai perteikia tą su niekuo nesupainiojamą skurdo estetiką. Puikiai susuktos istorijos, gyvi ir suprantami dialogai, nevienkrypčiai ir nekarkasiniai veikėjų charakteriai neleidžia sumeluoti, kad kartais dukterėčią miške dulkinantis karininkas tuo pačiu gali būti ir gailestingas gelbėtojas, o dievobaimingas senukas – sulaukėjusius šunis ir vilkus šaudantis kerštautojas bei šeimą ginanti ir mylinti motina sanguliaujanti su kaimynu... Tarp tų šiurkščių vagių nutvieksta ypatingai sakrali tikinčiojo senuko paveikslas, kuriam Dievas suteikia jėgų ne tik išgyventi sunkias Sibiro žiemas. Visas tas Sibiro pasaulis, kad ir koks šiame filme iš pradžių atrodo nedarnus, išdrikęs, pabaigoje susijungia į vieną bendrą sibirietišką kultūrą, kur kiekvienas vienaip ar kitaip yra susietas ir priklausomas nuo aplinkybių.

 

Filmas tamsus, atšiaurus, bet pabaigoje vedantis į šviesą. Kai kada priminė Andrejaus Zviagincevo filmus, ypač jo puikųjį „Sugrįžimas“ (2003). Daugiasluoksnis pasakojimas, kuriame persipina kasdienybė, tikėjimas, laukimas ir atmetimas, prievarta ir meilė, prieraišumas ir toksiški įpročiai. Visa tai staiga filme tampa atokia sibirietiška kultūra ir toje kultūroje gyvenantis kasdienis žmogus, kuriam staiga vieną dieną įvyksta stebuklas. Nuostabaus grožio, jautrumo ir tikrumo filmas.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela