Sveiki,
Sveiki, dar vienas LGBT dramos filmas iš Pietų
Amerikos. Šiaip jau kino festivaliuose visada randu šia tema ką nors būtent iš
šių kraštų, o ir lotynų amerikiečių režisieriai bei režisierės nesibodi kurti
LGBT temomis, kurios aktualios ir svarbios anuose kraštuose. Kaip, žinoma, ir
pas mus, kad ir kaip visą šį reikalą politiškai bandytume demonizuoti. Argentiniečių
režisieriaus Marco Berger filmas „Blondinas“ (ispan. Un Rubio)
(2019), sakyčiau, yra vienas iš tų absoliučiai nepolitizuotų filmų apie dviejų
homoseksualų intymius santykius.
Istorija pasakoja apie dviejų darbininkų gyvenimą drauge.
Jiedu nuomojasi butą su skirtingais kambariais, abu turi merginas, pas juos
lankosi moterys ir draugai, tačiau netrukus vyrukai pajunta tam tikrą seksualinę
tarpusavio įtampą ir bendroje buityje atsiveria iki tol nepažinta aistra.
Pagrindinis veikėjas Gabrielius pas savo motiną augina dukrą, sunkiai dirba dėl
jos, o jo aistros subjektas Chuanas – turi artimą draugę, tačiau jiedu vis vien
suartėja.
Pagrindinė filmo įtampa yra ne kokios nors socialinės
problemos ar tapatybių neigimas. Režisierius absoliučiai apolitiškas ir
susitelkęs tik į vyrukų jusles, todėl filmas primena realistinę romantinę
dramą, dvelkia nepriklausomo, menkai finansuojamo filmo kvapeliu, tačiau tai
tik pliusas. Mažos ir lokalios vietos tik dar labiau padeda perteikti tuos
žvilgsnius, susijaudinimą, intymumą. Tiesa, vaidyba, labai teatralizuota. Režisierius
„ima“ stambiu planu, bando užfiksuoti visas grimasas, veido trūkčiojimus,
skiria dėmesį hiperbolizuotiems momentaliems žvilgsniams, todėl kartais,
pavyzdžiui, Gabrielis atrodo „medinis“, vaikštantis amžinai kaip robotas. Aišku,
galima jį pateisinti, nes jis sutrikęs ir kamuojamas nežinomybės t. y. tam tikra
kūno kalba, tačiau svarsčiau, ar šiame filme toks veikėjų judėjimas kenkia, ar
kaip tik padeda meniškai perteikti jusles. Nuspręs tai tikriausiai kiekvienas
pasižiūrėjęs šį šiek tiek erotizuotą filmą.
Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą