Sveiki,
Šiandien
iš namų išmečiau 8 maišus senų drabužių (patalynė, diržai, senos nuskalbtos ir
taip nesulopytos kojinės, apatiniai, į kuriuos nebeįlendu ir S dydžio
marškinėlių kalnas, dėl kurių neužsidarydavo stalčius, o maniau, kad dar tiks,
nes numesiu svorio ir kaskart vis lįsdamas į tą stalčių smarkiai susinervindavau,
nes rūbai sensta ir plėksta, eina naftalininis dulkių erkių kvapas ir nuotaikos
vis nėra...) Ir žinote ką? Nusprendžiau viską pirdolinti lauk. Niekas
nuotaikos nebegadins, o svoris yra toks, koks jis yra, jau nebe vaiko dydžiai
man galvoje, geriau pasidžiaugsiu pagaliau užsidarančiais stalčiais ir
nebereikės ieškoti geresnių kojinių, nes jos VISOS bus geros.
Tas
suvalkietiškas skūpumas visko neišmesti kartais nieko gero, nors nuo gyvenimo
pradžios buvau mokomas viską taupyti, sutaisyti ir panaudoti antram gyvenimui,
tačiau daiktų pertekliaus amžiuje, kai viską greitai galima pakeisti nauju ir
geresniu, pagaliau galiu atsikratyti tai, kas sena. Nors šiaip nesu daiktų
kaupikas, man nesunku atsikratyti senais patikusiais batais arba striuke, kurios
keleri metai nebeapsivelku. Atsikratyti tai nebūtinai elgtis neekologiškai,
sakyčiau, tai tam tikras ir namų bei dvasios apsivalymas, kai visko atrodo tiek
daug perkrauta, o panaudoti nebėra kam ir kaip. Kam tada laikyti ir erzintis,
jeigu galima pasidaryti daugiau švarios ir tuščios erdvės namuose? Net jeigu ta
erdvė spinta ir stalčiai?
Štai
prieš jus – suvenyras, geroji akis, kuri saugo nuo nužiūrėjimo. Suvenyras iš
Graikijos. Kiek žinau, visi Balkanų ir Turkijos turgai perkrauti panašių niekučių.
Sakoma, kad jeigu ilgai žiūrėsi į bedugnę, tada bedugnė pradės žiūrėti į tave. Labai
panašiai ir su tais pilnais nebereikalingų rūbų stalčiais. Jie jau ilgai
žiūrėjo į mane, dabar laikas tuos stalčius... „užmerkti“ laimingai ir iki kitos
apsišvarinimo.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą