Kelionė į Belgradą (Serbija): Šventojo Savos cerkvė, Dunojaus ir Savo upės, Belgrado tvirtovė, bulvarai, istorija

 

Sveiki,

Trumpa viešnagė Serbijoje, kuri turi beveik 7 milijonus gyventojų, o 1.3 milijonų maždaug gyvena sostinėje Belgrade. Taip jau nutiko, kad šią vasarą teko pasisvečiuoti prieštaringai Europos Sąjungos vertinamoje Serbijoje. Kodėl prieštaringai? Ogi serbai labai nori įstoti į ES, save laiko iš dalies labai europietiškais slavais, netgi važiuojant per šalį po kirilica užrašytomis vietovėmis visur nurodytas ir lotyniškas vietovardžio pavadinimas. Žodžiu, kad Serbija būtų pakviesta ES bent jau į kandidačių sąrašą turi įgyvendinti tam tikrus reikalavimus tiek politinius, tiek ekonominius, o juk mes žinome, kad Kosovo pietinė buvusi Serbijos dalis, kurią Lietuva pirmoji pripažino kaip savarankią šalį, Serbija vis dar laiko teisėta savo šalies dalimi ir nė už ką neatsisakys. Žodžiu, situacija Balkanuose kaip visada aštri ir nenuobodi.

Visgi man asmeniškai labai patinka Balkanų slavų kalba, jų tartis ir tam tikri kultūriniai dalykai. Žinoma, Serbija dabar atsigavusi po Balkanų karų ir konfliktų su kaimyninėmis šalimis, ypač su Kroatija. Kas matėte Kino pavasaryje rodomą filmą apie 1995 metų siaubingus įvykius „Quo Vadis, Aida?“ (2020) arba kroatų dramą „Niekino sūnus“ (2008), manau, suprasite šių tautų nesantaikos priežastis. Man šie filmai labai padėjo suvokti Balkanų problemas.

Pats Belgradas – didžiausias Balkanų miestas, pultas daugybę kartų. Savo dabartinį pavadinimą įgavo maždaug IX amžiuje, iki tol šį regioną formavo romėnai ir tai buvo Romos imperijos provincija. Vėliau kraštą užėmė turkai ir valdė beveik 300 metų (su pertraukomis Habsburgai, kurie kovojo su turkais ir laikė šį frontą nuo invazijos į Europą). Vėliau Belgrado istorija XIX amžiuje, paskelbus Serbijos kunigaikštystę, istorija keitėsi dinamiškiau. Kurį laiką šalis priklauso Osmanų imperijai, vėliau formavosi įvairių tautų bendri dariniai. Maždaug 1929 m. atsiranda Jugoslavija, kuri nuo 1944 metų tapo ta klasikine socialistine Jugoslavija iki pat jos subyrėjimo 1992 metais. Visais tais laikotarpiais Belgradas, pažodžiui išvertus Baltasis miestas, buvo svarbiausias centras ir Jugoslavijos sostinė. Po subyrėjimo miestas tapo Serbijos ir Juodkalnijos sostine, o nuo 2006 metų tik Serbijos sostine. Belgradas buvo miestas tvirtovė, kuris pirmiausia turėjo atlaikyti turkų invaziją į Europą, todėl nuolat griaunamas ir puldinėjamas.

Dabar Belgrade ramu. Čia pirmiausia atsiveria Dunojaus ir Savos upių susikirtimo vieta ir puiki miesto panorama. Kas mane nustebino Belgrade? Tai tikrai ganėtinai baltas miestas ir modernus. Centre nemažai daug modernios „stiklinės“ architektūros, nes dėl karų nuolat atsirasdavo tuščios erdvės. Yra tokių vaiduoklių pastatų, kurie tiesiog šalia banko ar svarbių politiškai pastatų palikti kaip griuvėsiai ir jų niekas tyčia netvarko, rodomi turistams ir serbų vaikams kaip Balkanų karų palikimas. Tai keista.

Tą dieną, kai svečiavausi Belgrade, buvo karšta. Miesto centras man priminė itin gyvą, pilną įvairiausių tautų ir kalbų europietišką katilą. Žmonių tikrai kur kas daugiau nei eilinę poilsio dieną, pavyzdžiui, Vilniuje. Nesunku su jaunaisiais susikalbėti anglų kalba, serbai kalbiniu požiūriu išsilavinę, beveik visur galima atsiskaityti eurais tiek grynais, tiek kortele, todėl labai patogu. Labai nustebino, kad ant kiekvieno kampo sklinda vis kitokia muzika, o gatvės kvepia tiesiogine to žodžio prasme kas keli metrai vis kitokiais kvapais. Atrodo, kad akmenys, kuriais iškloti pagrindiniai pasivaikščiojimui skirti takai ir gatvės irgi kvepia. Serbų vyrai labai kvėpinasi ir toli gražu ne pačiais pigiausiais kvepalais (matyt, savotiška sostinės vyrų mada ir prestižo reikalas). Iš kitos pusės, nėra ko norėti, kai toks karštis ir šitoks prakaitavimas, reikia neutralizuoti kūno kvapus, todėl serbų vyrai negaili pinigų geriems kvepalams. Tą patį galima pasakyti ir apie moteris.

Toliau pateiksiu mini foto reportažą su komentarais.

Šiaip serbai yra stačiatikiai, turintys savo ortodoksišką šaką, kurią įkūrė Šventasis Savas (1175-1236) ir paprastai, kaip ir daugelis slavų, laikomi religingi žmonės. Tikriausiai būnant Belgrade kiekvienas serbas jums rekomenduos pirmiausia aplankyti Šv. Savos cerkvę (kai kurie ją vadina Šv. Savo soboru, dar kiti Šv. Savos katedra). Šis architektūros šedevras paremtas Šv. Sofijos soboru, esančiu Stambule, pavyzdžiu. Pradėtas statyti dar 1935 m., bet dėl karų ir politinių dalykų statybos ilgai strigo. Šiandien daug darbų jau baigta ir galima pamatyti vidų, kuris praktiškai visas nuo kupolo iki grindų dekoruotas auksu, dvelkia prabanga. Sakoma, kad rusai, su kuriais serbai labai sutaria, labai finansavo šio pastato statybą. Įdomu dar ir tai, kad po cerkvės apačia yra dar viena salė, kur kas mažesnė ir kuklesnė, tačiau viskas žėri auksu ir ten vyksta pamaldos, kol aukštutinėje salėje vyksta darbai. Manoma, kad cerkvė pastatyta ant Šv. Savos XVI amžiuje Osmanų imperijos kariaunos sudegintų šventojo palaikų.

Mažoji šventyklos salė po žeme.

Pagrindinis kupolas.

Centrinio Belgrado senamiesčio architektūra.

Vienas iš svarbiausių turistams ir patiems serbams istorinių dalykų Belgrade yra išlikusi tvirtovė ir gynybinės sienos, menančios net romėnų laikotarpį, tačiau išliko daugiausiai XV amžiaus laikotarpio reliktai iš kovos su Osmanų imperija. Ten yra ekspozicijos (jos mokamos), tačiau nuo tvirtovės galima pamatyti visą Belgrado grožį. Panašiai kaip nuo Vilniaus Gedimino bokšto, neužsukant į pačią pilį. Kaip sakiau, Belgradą iš vienos pusės saugo tvirtovės sienos, iš kitos – dvi upės (Savos ir Dunojus), todėl „paimti“ Belgradą labai sunku.

Nuo tvirtovės aiškiai matoma, kaip Savos upė įteka į Dunojų ir apjuosia Belgradą.

Belgrado tvirtovės krašte, kur Savos upė įteka į Dunojų, pastatytas vienas žinomiausių Belgrado simbolių – nuogo vyruko aukšta skulptūra. Tai keista istorija, mat serbams norėjosi kažko antikinio, o antikoje beveik visi vyrai vaizduojami nuogi, tačiau serbai kartu ir religingi žmonės. Moterys buvo pasipiktinusios, todėl serbų architektai sugalvojo skulptūrą nusukti į upės pusę, kad nesimatytų „grožybių“, o nuo kitos upės kranto jau ir nelabai kas matosi. Visgi skulptūra išliko Belgrado simboliu, o kas nori pamatyti „grožybes“, gali apeiti aplink ir nusifotografuoti. Ką visi, tiesą sakant, ir daro. Yra ir dar viena legenda, kad po šios tvirtovės žemėmis palaidotas pats Atila.

Vadinamasis „Meilės fontanas“, įsikūręs viename iš populiariausių Belgrado bulvarų. Čia žmonės iki šiol prisipildo vandens atsargų, nes jo paprasčiausiai per karščius reikia. Kokios kokybės ten vanduo, sunku pasakyti, bet žmonės tiki meilės galios legenda ir šiaip pasipildo gertuves.

Belgradas – upių miestas. Čia daug tiltų, visi jie turi savo pavadinimus ir reikšmes.

Belgrade 2008 metais vyko garsusis „Eurovizijos“ dainų konkursas ir jis vyko šioje moderniai pastatytoje arenoje. Nors nebuvau labai arti priėjęs, tačiau sunku patikėti, kad tai viena didžiausių Europoje arenų ir ja labai serbai didžiuojasi. Atrodo, netgi mažesnė už mūsų „Žalgirio“ areną. Matyt, didelė dalis visgi įsileidusi į žemę, todėl iš išorės tokia kompaktiška.

Koks tas Belgradas man? Platus, dar nepažintas, nes kad pažintum, reikia pagyventi, tad viskas perbėgta „kosmetiškai“ greituoju būdu. Visgi tai europietiškas miestas, kurio tvirtovės ilgą laiką buvo Europos ir Artimųjų Rytų riba, Belgradas mus gynė, todėl šią žemę ir tautą nuolat formavo karai. Dabar tai modernus turistinis miestas, turintis savo istoriją, populiarius traukos objektus, savitą maistą.

Jūsų Maištinga Siela