Sveiki,
Ar dažnai Jums atrodo, kad
esate sistemoje, tačiau apsimetate, kad viskas taip ir turi būti? Juk yra
pripratimas, kad toji tikrovė yra būtent tokia, kokia ji yra – pripranti kaip prie
narkotikų. Dažnai matau tuos žmones besisukančius kaip voverės rate savo darbuose,
iš kurių jau temstant (kaip ir atėję tamsoje) spūdina namo jau pavargę,
užsukdami į prekybos centrus, galvodami apie vakarienę ir apie tai, kaip vakare
galbūt keliom valadom prieš miegą galės sau suteikti laimės t. y. laiko sau.
Bet ką daryti su savimi
per tas kelias valandas, kurios dažniausiai sutirpsta žiūrint kokį vidutinį filmą,
perbraukiant socialinių tinklų kanalais? Kaip atitrūkti nuo tų beprasmiškų
žinių srauto, kuris liejasi per TV kaip „itin svarbios žinios“, o iš tikrųjų
niekas nepasikeistų, jeigu ir nežinočiau, kas kur mirė, išžagino, nužudė,
pražudė. Šiandien suvokiau (dar kartelį), koks esu abejingas viskam, kas rodoma
ir afišuojama, nes anksčiau laiko atbukau ir dėl COVID-19, o dabar jau nebeįdomu,
kas dedasi ir Ukrainoje. Tiesiog žinau, kad nieko nepakeisiu ir niekas nepasikeis,
jeigu jaudinsiuosi ir seksiu tas naujienas.
Ar tai reiškia, kad gyvenu
dar didesnėje sistemoje, kuris vadinasi socialinis gyvenimas, o gal kaip tik
artėju į paribį? Kol nelaimė nepasibeldė į namus, sakytų kas nors, tol empatijos
lemputė taupiai išsukta. Bet kodėl, dabar galvoju, būtinai nelaimė? Kodėl
negali būti laimė? Pabandžiau perkratyti šios savaitės savo pokalbius,
nuostatas, įsitikinimus, vertinimus, informacijos kanalus ir viską, prie ko prisiliečia
protas, ir susumuoti, kiek esu įklimpęs į šį nesveiką mazutą ir to mazuto
veikiamas. Didžioji to dalis yra NEGATYVAS, teršalai, bjaurastis, naujienos iš
skerdyklos, intrigos, kritika ir apkalbos, pasipiktinimai, kuriais gyvenu kaip
niekur nieko, nes pripratau, (ir tikriausiai jūs irgi gyvenate panašiai kasdien).
Kaip jums dar visa tai
įdomu? Kaip vis dar tas pats per tą patį jaudina? O gal atbukęs tampu
antžmogiu, kuriam tiesiog nebeįdomios šio pasaulio negandos? Kažkaip pasiilgau tiesiog
paprasčiausių stebuklų, pvz., Jėzaus vaikščiojančio vandeniu, ar bent jau kokios
nors protingos aptiktos ateivių rasės kosmose? Juk būtų kur kas linksmiau nei
virusai ir karai bei elektros kainos, ekonominis ir moralinis dekadansas, įsitikinimų
karai. Žinias pažiūriu gal kartą per savaitę, bet rezonuoja taip, lyg žiūrėčiau
baisų realybės šou, nes nebepriima širdis to briedo, tų dirbtinių
išeskaluotų nesąmonių, kurios iškraipo tikrovę. (Šiandien netyčia
prajunginėdamas stabtelėjau kažkokią laidą, kurią veda Rūta Mikelkevičiūtė, ten
viena moteris skandalistui Smoriginui staugia, kad gimdė 42 dviejų, o svetimas
vyras jai įrodinėja savas tiesas apie normatyvus), galvoju, kad pasaulis
išprotėjo, jog pasakoja tas nesąmonės, juk tai absurdų absurdai, kad kažkas
kažką turi įrodinėti ir dirgintis. Televizija tuštybių mugė, absoliučiai. Taip,
tikėjimas pasaulio, kurio grimasas piešia kiti, nebeveikia, neveikia
statistika, neveikia vaizdai, neveikia, neveikia, neveikia... Veikia tik asmeninė
patirtis ir kontaktas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą