Sveiki,
Pastaruoju metu sudėtingai sekasi su rimtu kinu,
turėjau keletą blokinių nusivylimų, tad kurį laiką traukia prie siaubo ir
detektyvinio žanrų. Vis galvoju, kur dingo filmai apie ateivius? Jų tiek mažai,
palyginus tuos su apsėdimais ir įvairiais žudikais bei pabaisomis. Aišku,
pasakoti naują filmą apie ateivius novatoriškai nėra lengva, paskutinįkart
mačiau tikriausiai filmą „Ne“, kuris iš dalies labai stengėsi perteikti kitaip.
Kitoniškumo tikėjausi ir iš naujausio filmo „Niekas tavęs neišgelbės“
(angl. No One Will Save You) (2023), kurį režisavo Brian Duffield,
o tai jau antrasis ilgametražis kūrėjo darbas.
Istorija apie nebylią jauną merginą, gyvenančią mažo
miestelio atokiame vienkiemio priemiestyje. Daug apie ją nesužinome, tik tai, kad
ji vengia miestelėnų ir policijos. Neturi ji nei draugių, nei tėvų, nei kokio
šuns ar katino. Gyvena ji vienui viena ir užsiima rankdarbiais, mokosi šokti,
klausydamasi vinilinių plokštelių. Žodžiu, absoliučiai asociatyvi ir dėl to,
atrodo, laiminga. Vieną naktį ją prižadina keisti garsai, nes į jos namus
įsibrovė... pilkis ateivis humanoidas, klasikinis atvejis, kokius yra
nupasakoję teigiantys tikrovėje turėję kontaktą su jais. Mergina, nors ir
nebylė, drąsiai kovoja su įsibrovėliu, kol kitą dieną sužino, jog visa apylinkė
yra paveikta naktinių svečių ir jai, negalinčiai išrėkti tiesos, belieka tik
grįžti į namus ir atsilaikyti dar vienam antpuoliui.
Iš vienos pusės buvau nustebintas, kaip režisierius
gerai vysto klasikiniais būdais įtampą, kai tamsiame name mergina bando
išsisukti nuo ateivio (panašią įtampą, kai žiūrėjau pirmąją „Tylos zona“ (2018)
dalį). Tiesa, tai ir lieka geriausia šio filmo dalis. Pagrindinė veikėja su savo nebilyste
atrodo plokščia kaip karosas, nes ir vėl scenarijaus autoriai ją "apdovanojo" kažin kokia bejėgyste ir kalte dėl draugės Modės mirties, dėl kurios taip
smerkia miestelėnai. Galiausiai susidūrimas su ateiviais jaunai merginai taps
kaltės atleidimo košmaru, po kurio, žinoma, ateina išsivadavimas.
Nesu tikras dėl tam tikrų erzinančių veikėjos veiksmų,
dėl kurių norėjosi sušukti: „Bryna – ateivių žudikė“. Pažangūs ateiviai
pilkiai atrodo vietomis kaip tyčia sukvailėję (o tokios technologijos, tokia galia!);
kaip tyčia, kai priartėja prie veikėjos, vos sugeba atsilaikyti prieš gležną ir
išsigandusią merginą, kuri net spintelės durimis pritalžo įsibrovėlį, o didelis
ir stiprus vyras neatsilaiko nė sekundei prieš kosminių laivų spinduliuotę. Tai
išties tas loginis kontrastas, stiprinant merginos feministines galias, yra
pernelyg klišinis ir nuobodus.
Nebloga grafika, kitoks, tirštesnis ir kur kas labiau
ne mįslėms bei plepalais grįstas pasakojimas, o tikresnis ir ilgesnis susidūrimas
su pilkiais (nereikia laukti filmo galo, kol pamatysite,
kaip nupieštas ateivis, jie čionai pasirodo kone iškart ir yra aktyvūs,
individualizuoti formomis ir elgsena). Kino kūrėjai iš dalies nori progresyvaus
žvilgsnio į ateivius vaizduojantį kiną, sakyčiau, netgi pavyksta, tačiau visas
naratyvas maždaug nuo pusės filmo ima pamažu lyg smeigtuku badyti žiūrovų pripūstų
balionų lūkesčius – žodžiu, viskas bliūkšta. Toji atgailos, atleidimo istorijos
finalinė scena su ilgai sulėtintais ir apsiseilėjusiais veidais tampa ne fiksuota
siaubo atmosfera, o vėžliškai besivelkančių klišių karavanas. Scenaristų
pastangos apjungti siaubą su žmogiškaisiais pagrindinės veikėjos traumos faktoriais
darosi ne tik nepatrauklios, bet kankinančiai karčios, lyg žiūrėtum staiga iš
trilerio pasakojimo padarytą pantomimos teatro reprezentaciją, kuri įgauna
parodijos atspalvių. Negi galima apsieiti be trokštamų graudenti siaubo žanre,
argi tai jau taip būtina?
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 60/100
IMDb: 6.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą