Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 20: nevertinti visko perdėtai teisingai

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kaip seniai nesikreipiau tiesiog „mieli skaitytojai“, nes pagalvodavau, kad gal jie visai nėra mieli, o pasitaiko visokių internetinių praeivių. Šiandien parašiau čia ir vieną piktoką kritišką įrašą, nes iškart įsijungė mano vertinimo sistema. Man pasirodė, kad komentaras apie mokytojų streiką yra netinkamas ir iškart pas mane žybtelėjo ugnis įrodinėti. Bet žinokite, tai kainuoja ramybę ir energiją, o galiausiai rezultatas – iškrova, išeinanti į beprasmes internetines rietenas ir viso to nepasitenkinimo gausinimą. Žinau, kad retsykiais galima to išvengti vien sąmoningumu, apsisprendimu atsitraukti ir situacijos nevertinti niekaip. Kitaip sakant, susikurti savo sveiką žalią brokolio namą, žaliąją zoną, kokią matote nuotraukoje, ir gyventi toli nuo to, ko negali pakeisti.

 

Tuo įrašu nesididžiuoju, tačiau esu dėkingas apskritai už šią dieną ir šios situacijos suvokimą. Kai nuo įrašo atsitraukiau, pamanęs, o gal žmogų smarkiai įžeidžiau, kam man to reikia, net pradėjau galvoti ne kaip apie dienos pamoką, o kaltinti save. Visgi šiandien puiki diena. Pailsėjau, apsikuopiau namus, prašlaviau mintis, sucentravau savo srautus ir per meditaciją atėjo būtent toji mintis: gera pakilti virš to teisingumo ir neteisingumo susidūrimo klano, kuriame nuolatos diena iš dienos murkdomės ir pasižiūrėti iš brokolio namo ir leisti viskam būti.

 

Šioji žalioji zona leidžia lengvai praskrieti virš to, kas paprastai sudirgina protą, verčia jį ieškoti argumentų, o po to kontrargumentų, kol galiausiai įklimpstame į nesąmoningą pyktį ar kaltės jausmą, kad pasakėme ne tai, ką reikėjo. Mes kasdien mokomi mąstyti kritiškai arba bent aršiai užimti būtinai teisingas pozicijas, ginti savo nuomonę, pulti, kai matome neteisinga ir panašiai. Nemanau, kad tai yra laimės šaltinis ir mūsų kasdienybės esmė, nors kartais to ir neišvengiame, ir nereikia išvengti, bet jeigu galime leisti musei praskristi per kambarį, kad išskristų pro langą, manau, verta leisti jai išskristi ir be mūsų laikraščio mojavimo ir pasipiktinimo, kad drįso įskrieti. Tegu protas pasiilsi, pasiilsi visi mūsų vertinimai ir įvertinimai, leiskime nuostabiai sau atsipalaiduoti ir mėgautis, jog nereikia piktintis ir įrodinėti.

 

Jūsų Maištinga Siela