Sveiki,
Tiesą sakant, vos tik pasirodė rašytojos Kristinos
Sabaliauskaitės straipsnis „Kultūros karai ir paliaubos: Justino
Marcinkevičiaus paminklas“, jį perskaičiau, pasižymėjau vertas dėmesio teksto
dalis, tačiau tik šiandien darau šį įrašą, nes gal kas praleido, gal kam
pravers... Nors netrumpame ir aiškią autorės poziciją užimančiame straipsnyje
gali pasirodyti, kad rašytoja atsikirtinėja ją kritikavusiems dėl J.
Marcinkevičiaus vertinimo rašytojams ir pavieniams, kitą vertus, galvoju, ar aš
pats to nedaryčiau, norėdamas sudėti akcentus ties savo ankstesniais pasisakymais,
jeigu pakliūčiau į panašią situaciją?
Driokstelėjo rašytoja šiame pasisakyme kaip reikiant,
tad galvojau, kaip šį tekstą, pvz., priėmė Lietuvos rašytojų sąjungos
pirmininkė ir rašytoja Birutė Jonuškaitė? Ne paslaptis, kad didelė dalis iš
Lietuvos rašytojų nemėgsta K. Sabaliauskaitės dėl populiarumo, dėl tam tikrų
pozicijų ir įsitikinimų, dėl dar velniai žino ko – gal dėl to, kad tolima, ne
jų rate, todėl nepažinta kaip žmogus, o tą lengviau ir kritikuoti, ir teisti,
ir įkąsti net tada, kai kaskart pasisakoma apie ją ar jos literatūrą su prierašu:
„aš prieš ją nieko blogo neturiu, bet...“
Bet ne apie tai. O apie straipsnį. Jis, sakyčiau,
epinis, todėl labai tikiuosi, kad likę mokyklose pedagogai, kurie neišėjo iš
mokyklų, neišprotėjo protestuodami ir žeminami, nesumušti agresyvių mokinių,
nepaduoti supermamyčių į teismus dėl to, kad į sūnelį pažiūrėjo ne taip,
pasiims šį straipsnį ir pridės šalia analizuojamos Justinos Marcinkevičiaus
kūrybos. Tai labai reikalinga, brėžiant naujajai kartai kritinio mąstymo galimybes,
o ne tą surūgusią ir seną „myliu aš tėvynę, tad einu už ją numirti, nes tai
herojiška“. Nieko aš nematau tame herojiško, deja. Tai tik rodo, kad žmogus
gyvena suinstaliuotais idealais, lūkesčiais apie pasiaukojimą ir bla bla bla...
Bet ir ne apie tai dabar, o apie šią citatą, kuri man
pasirodė viena esmingiausių be to, kas dar pasakyta šiame straipsnyje,
analizuojant net J. Marcinkevičiaus trilogiją. Apie tai, kad viešojoje erdvėje norima,
kad įsivyrautų tam tikras „Gyvulių ūkio“ efektas, kad būtų kalbama, sakoma tik „teisingi“
dalykai, tik tai, kas atitinka „normalią“ poziciją, neturint savojo matymo arba
ją pasiliekant tik sau, kaip gėdingą mentalinį rudimentą. Tas pats ir su
literatūros perskaitymu ir vertinimu. Politikų kišimasis labai aiškiai brėžia
populizmo sparną teisingai suinstaliuotai tautai, ką ir kaip reikia galvoti
apie vieną ar kitą kūrinį. Ankstesnis skandalas su Mariaus Ivaškevičiaus romanu
„Žali“, kai kurios partijos įsigudrinusios brėžė degtukus raganiaus laužui ir
rengė projektus atimti iš rašytojo Nacionalinę literatūros premiją, nes
partizanai „Žaliuose“ pavaizduoti ne kaip didvyriai, o pernelyg buitiškai,
rodo, jog kūryba tampa Pelene politikai. Mūsų kinas ilgai sirgo šia
pataikūniška vienkrypte „teisingų“ didvyrių vaizdavimu. Kai kada ir literatūra
tampa politikų įrankiu pritraukti prie tariamo jų teisingo požiūrio, kuris,
mano galva, nė neegzistuoja.
Tas skandalas dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo tik
rodo iš esmės „skaldyk ir valdyk“ poziciją. Polemikos viešojoje erdvėje buvo
mažai, gal nebent prof. Viktorijos Daujotytės pamintijimuose, kuri bando
suvokti abi pozicijas ir nė vienos nepasmerkti. Deja, pustoniai pas mus išnykę
ir tuo labai naudojasi populistiniai politikai, kurie nemažai prikišo nagus
kiršindami visuomenę, kurioje, deja, šis susiskaldymas atsiranda ne tiek dėl
pačių politikų trigrašio, bet daugiau dėl to, kad masėje gyvena ir kritiškai
mąstančių žmonių, ir dar su „teisingais“ sovietiniais matymo ir vertinimo
kriterijais. Visiems gyventi vienoje troboje yra sudėtinga, bet neturime kitos
išeities. Aš laikausi to krašto, kad kiekvienas turi turėti savo santykį su
kūriniu, juk tai ir yra laisvo žmogaus teisė, bet net ir tariamai laisviems
kartais norisi pakontroliuoti kaip inspektoriui, ką kiti „laisvieji“ turi galvoti,
manyti ir daryti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą