Sveiki,
Ši savaitė pilna
vidutinių arba prastokų siaubo filmų mano repertuare, tačiau nesmerkite manęs
už tai, tiesiog nuo pat vaikystės mėgau šį žanrą, tiesą sakant, tebemėgstu. Taigi
apie filmą „Abigailė“ (angl. Abigail) (2024) norėtųsi pasakyti ką
nors itin gero, tačiau žodžiai nebesusirikiuoja, bet pabandysiu.
Istorija sukurta iš
dviejų žanrų. Pirmojoje filmo dalyje mes regime trilerį – gerai apmokyta
nusikaltėlių komanda pagrobia turtuolių dukrelę Abigailę ir atgabena užsakovui.
Jie kaip kokios naktigonės budi dideliame Viktorijos laikų name, kol su jais
susisieks turtuoliai ir šie galės sudaryti mainų sandorį, tačiau jau nuo pat
pradžių aišku, jog nieko iš to neišdegs, nes šiame baisiame name prasideda
mirtys. Klasikinis Agatos Kristi atvejus, tik netrukus sužinome, jog žmogžudystes
vykdo pati Abigailė (ak, kaip netikėta!), nes ji žaidimus ir linksmybes
mėgstanti maža vampyrė. Aš tik galvoju, jeigu mažoji kasnakt rengia žudynių
orgijas, kiek aplinkui turėtų būti sugadintų daiktų, juk veikėjai nuolat juos
laužo bandydami ištrūkti, tačiau interjeras atrodo nepriekaištingas.
Žiūrėdamas filmą
nepalioviau galvoti, koks turėtų būti siaubo filmas, kuris nustebintų? Nekalbu
apie neseniai užgimusius paturbinto originalumo filmus, tačiau va toks,
kaip „Abigailė“, ką jis turėtų padaryti kitaip? Juk iš esmės filmo naratyvas
aiškus jau nuo pat pradžių. Veikėjų mažės pamažu, dėl savo ydų ir silpnybių
išliks tik pagrindinė veikėja, kuri turi gyventi dėl savo vaiko ir dėl to, kad
vienintelė monstrei parodė humaniškumą, todėl nusipelnė kaip kokiame „Kalmaro
žaidime“ išlikti. Tiesa, vėliau tas ir pasitvirtina. Pirmiausia, aišku, miršta
kvailiausi ir spontaniškiausi, nes jie per kvaili ištempti iki filmo vidurio –
sena siaubo kino klišė. Šiaip juk filmas visumoje nėra prastas, jis turi
šiurpių momentų, o neūžauga vampyraitė visada dėl savo infantiliškumo kelia šiokią
tokią užuojautą kaip kokia Kirsten Dunst veikėja sukurtoje „Interviu su vampyru“
versijoje.
Tačiau visgi labiausiai
gadina reikalus net ne nuspėjamas scenarijus, o veikėjų vienkryptiškumas ir
pernelyg primityvūs motyvai. Pavyzdžiui, buvęs policininkas siekia valdžios ir
galios, todėl pasiverčia vampyru, kad galėtų mėgautis valdžia ir parodo, koks
visgi yra paskutinis šiknius. Kas ir taip buvo matyti nuo pat pradžių. Žudynių
ir pabėgimų kambariai, veikėjų prakaitas ir baimės tipinis tokio filmo tipažo
reikalas (bet jau kraujas – toks šviesus, kaip praskiestas obuolių tyre pomidorų
padažas, seniai nemačiau tokio broko), tačiau balą pridedu prie visko, kadangi po
šio filmo susapnavau tęsinį, veikėjai persikėlė į mano sapnus ir, kadangi jau
ir aš dalyvavau tuose įvykiuose, jie buvo kur kas geresni, nei pačiame filme,
nes nenuspėjami.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 6.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą