Filmas: "Suaugusiųjų žaidimai / "Seurapeli" / "Games People Play"

 Sveiki, kino ir Scanoramos žiūrovai,

Paskutiniuoju metu galvoju, kad man suomių komedijos labai patinka. Pernai per Scanoramos festivalį matyta suomių „Aurora“ išvertė mane iš kojų savo šiaurietiškais juokeliais, tad šiemet nusprendžiau taip pat nepraleisti progos pažiūrėti režisierės Jenni Tivoniemi kurtos komedijos „Suaugusiųjų žaidimai“ (suom. Seurapeli) (2020), kuri vėlgi, kaip ir aš tikėjausi, lengvai ir jaukiai praskaidrino nuotaiką.

Iš pradžių pagalvojau, kad filmas lietuviškam kontekste būtų labai panašus į realybę: susirenka senų draugų kompanija kur nors užmiestyje, prie ežeriuko su pirtele, šašlykais ir alkoholiu, ir tada prasideda šokiai, dainos, estrada bei... santykių aiškinimasis. Labai panašiai ir „Suaugusiųjų žaidimuose“, tik viskas vyksta suomiškoje aplinkoje – gilūs tyvuliuojantys ežerai, akmenuoti ir aukšti krantai, suomiška degtinė, šviesios poliarinės naktys... Žinokite, toji suomiška atmosfera šiame filme veikia! Filmas prasideda vaizdu, kaip veikėjai susiperka maistą, o baigiasi, kaip sekmadienį išmeta jų likučius ir pakuotes – suvartoto gyvenimo liekanos – žiedinė kompozicija.

Visgi draugų kompanijos problemos susideda iš myli-nori-negaliu. Patrakusi besiskirianti moteris ketina su draugėmis praleisti savaitgalį, tačiau draugės sukviečia visus paūžti gimtadienio. Kviečiami seni meilužiai ir mylimieji, vadinasi, visas likęs filmas suksis apie buvusius santykius, o kai kas nors įkauš – garantija! – dar ir permiegos. Iš esmės taip ir yra. Santykių perspektyvos siaurokos, primena dešimto dešimtmečių amerikietiškus draminius serialus, tačiau viską atperka suomiška atmosfera ir kultūriniai niuansai. Kai kurios filmo detalės iš ties mane sužavėjo, kaip antai laukimas pasaulio pabaigos – vienas iš veikėjų įsivaizduoja, kad netoli sprogo atominė elektrinė, todėl toks raudonas dangus, todėl išplaukia pastipusi žuvis... Veikėjai sumetę telefonus į pintinę laukia pasaulyje liudijimo, jog įvyks pabaiga, tačiau jie visi trokšta savo vidinių kančių pabaigos. Toji graudi egzistencinė „nata“ suplakta su šiaurietišku humoru jausmu perteikia neblogą atpažįstamų mūsų pačių jausmų savaitgalius, kur draugų emocijos ir sąmonė keičiasi nuo to, kiek jie išgėrė alkoholio.

Nors filme viskas labai iš pažiūros linksma, tačiau, mano požiūriu, labiau suskambo begalinė žmogaus vienatvė, tiems, kuriems jau per trisdešimt, tiems, kuriems per dešimt metų nepavyko ne tik kad užkariauti pasaulio, bet ir sukurti paprastos normalios šeimos, todėl jaučiasi nevykėliai, atstumtais ir menkaverčiais. Po suomišku šypsniu švelniai srūva egzistencinės prasmės nebuvimas ir savęs realizavimo ilgesys.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.8

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valymas" / "Purge" / "Puhdistus"

Sveiki visi, 

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti suomių režisieriaus Antti Jokinen filmą „Valymas“ (Purge / Puhdistus) (2012 m.). Na, daugelis tikriausiai žinote, kad filmas yra pastatytas pagal labai išpopuliarėjusio suomių rašytojos Sofi Oksanen romaną „Valymas“, kuris, beje, yra išverstas ir į lietuvių kalbą ir kurį, beje, su dideliu malonumu prieš keletą metų teko sukramtyti. Įdomu tai, kad perskaitęs, pagalvojau, jog išeitų tikrai neprastas filmas iš visos šios medžiagos. Neklydau! Ir išėjo.

Filmas „Valymas“, tiksliai nežinau, ar filmuotas Suomijoje, ar Estijoje, bet iškart patraukė savo artimais ir pažįstamais mums, lietuviams, peizažais. Neįtikėtinai stiprus romanas padovanojo tokį pat neįtikėtinai stiprų scenarijų režisieriui, kuris, mano galva, kuo puikiausiai susitvarkė su romano adaptacija. Kiek leidžia atmintis prisiminti romano įvykius, tai galiu pasakyti, kad ši ekranizacija pasižymi ypatingu kruopštumu, nes nepraleistas nė vienas svarbus ar menkiau svarbus įvykis romane – ypatingai detalu, tikslu ir išreikšta būtent taip, kaip romane. Aišku, 100 procentų nesitikėkite, bet kokius 90 procentų tai tikrai turėtumėte rasti. Nustebino ir puikūs suomių bei estų aktoriai, kurie labai įtikinamai atsidavė šiam filmui ir abejoju, ar geresnį pastatytų už Atlanto gyvenantys režisieriai.

Smagu, kad ši pakankamai sudėtinga istorija neįgriuvo į tiltą ir atsivėrė pakankamai skandinaviško kino filmų dvasia, priminė ir šiuolaikinį estų kiną, kuris man labai patinka. Net nežinau, tikriausiai filmas turėtų būti nemenkas atradimas tiems, kurie apskritai nieko negirdėjo apie šį romaną ir siužetą, tada filmo pateiktas siurprizas turėtų išties nustebinti žiūrovą. Na, ir man, skaičiusiam, filmas vis tiek pasirodė labai vykęs visuose elementuose – vaidyba, scenarijus, režisūra. Taip filmas primena šiek tiek švedų filmą „Blogis“, nes jame pakankamai daug prisodrinta brutalių prievartos ir išnaudojimo scenų, tiesą sakant, braižas ir pateikimas šių filmų yra pakankamai panašūs. 

„Valymas“ – tai daugiasluoksnis, dvilypis pasakojimas, kur sujauktais laikais pasakojama vienos giminės istorija, kuri yra įtakota Estijos komunistų valdžios brutalumu bei šiuolaikinėmis moterų sekso vergijos istorijomis. Praeina pusė amžiaus, skirtingos kartos ir moterys vis dar kenčia tas pačias kančias tik skirtinguose režimuose ir aplinkybėmis. Persipynę likimai nepaliks abejingų žiūrovų, kurie yra ištroškę nebanalių ir stiprių siužetų, nebijo brutalios realybės ir sukrečiančių vaizdų. Tiesiog širdis neleidžia rašyti 9...

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.2


 

Jūsų Maištinga Siela