Nutariau pasivaikščioti po Žemaitijos apylinkes ir pasidairyti po mano
senelių žemes. Dalgų kaimas yra žinomas nuo seno. Čia kadaise, kaip mano
senelis teigia, gyvavo net 45 (ir daugiau) sodybų, kurie turėjo savus ūkius,
dirbo dvarui, o sovietams užslinkus, ėmė dirbti kolūkiui. Būtent sovietmečiu
sodybos ėmė pamažu nykti, gyventojai ėmė kraustytis į miestus ar gatvinius
kaimus, o pavieniai namai pamažu ėmė trešti ir smegti į žemę. Daugelis savo
sodybas nuardė, o medžiagas panaudojo vietoj malkų arba naujos vietos reikmėms.
Taip nutiko ir su mano seneliais. Jie persikėlė gyventi į gretimą kaimą –
Pajomantį, o Dalguose esančią didžiulę „dviejų galų“, taip ji buvo vadinama“ su
daugybe kambarių, priemenių ir kamarų trobą nugriovė, šulinį užstūmė
buldozeris, ūkinius pastatus su laiku taip pat nugriovė. Toj vietoj liko tik
senas ąžuolas ir didžiuliai akmenys apie jį. Nei didžiulio obelų sodo, nei dar
kažko, nieko nebeliko, tik silosas savo nuosavam ūkiui.
Šiuo metu nedaug gyventojų Dalguose, naujų sodybų kažin ar beatsiras. Gyvena
senbuviai ir jų pasilikę, niekur neišvykę vaikai, plėtojantys ūkį. Šis kaimas
žinomas nuo seno, kaip teigia Tarybų Lietuvos enciklopedija, kaimas datuojamas
V-VII šios eros amžiuje. Dalgai turi garsius pilkapius, tačiau didesnių tyrimų
laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje niekas taip ir neatliko. Būtų sunku kažką
kasinėti ir atlikti, kai laukus smarkiai koregavo tuometiniai buvę ūkiai ir
melioracija.
Šiandien vaikštau po Dalgų kaimą ir dairausi senuose prisiminimuose. Kai buvau
mažas, čia mane atsiveždavo seneliai, kurie dirbdavo lauko darbus. Nedaug kas
pasikeitė per 15 metų, bet geriau patys pasižiūrėkime mano foto reportažą:
Dalgų kaimo pakelės gluosnis.
Sodybos.
Pievos. Kas žino, gal čia taip pat kažkada buvo sodybos.
Dar išlikusi Dalgų ferma nuo kolchozo laikų.
Dalgų sodyba.
Šienujamos ganyklos.
Kelias į Pajomantį.
Dabartinis Dalgų centras.
Pievos.
Dalgai – kaimas, įsikūręs
Rietavo savivaldybėje, Žemaitijoje, netoli Tverų, o iš jo matyti ir tolumoje
esančios Laukuvos bažnyčios bei vandentiekio bokštai. Nors rašytiniuose
šaltiniuose kaimas minimas jau nuo 1565 metų, dauguma informacijos apie jo istoriją
yra susijusi su demografiniais pokyčiais. Deja, nepavyko rasti duomenų apie
žymius žmones, kilusius iš Dalgų, ar detalių apie kokių nors reikšmingų įvykių
istoriją, tačiau archeologiniai radiniai byloja apie seną vietovės praeitį.
Kaimo pakraštyje yra V–VII a. senkapiai – tai vertingas istorijos paminklas,
liudijantis, kad šioje vietoje žmonės gyveno dar gilioje senovėje. 2021 m.
duomenimis, kaime gyveno 19 žmonių, o didžiausią gyventojų skaičių Dalgai
pasiekė 1902 m., kai čia gyveno 285 asmenys.
Centras.
Gražiai sutvarkyta sodyba.
Šienapjūtė.
Šienapjūtė.
Pagrindinis Dalgų kaimo kelias.
Sodyba.
Sodyba.
Dalgų pakelės.
Sodyba.
Dalgų ferma.
Akmenys surinkti iš pievų ir daržų.
Sušienauta į rulonus.
Medžiai išduoda, jog čia būta kažkada sodybos.
Tolumoje matosi senieji Dalgų pilkapiai.
Centras.
Sodyba.
Gandralizdis.
Dar viena dalgų ferma.
Yra daugmaž 2023-2024 metais nufilmuotas Dalgų kaimo turas.
„Lok, šauk arba šauk“ režisierius Guy Ritchie mėgsta kurti kruvinus ir
stilingus detektyvus, negailėdamas cinizmo. Toks jo filmas ir „Vagišiai“
(Snatch) (2000), kuris patiks Tarantiniško kino mėgėjams. Taip, tai vienas iš
purvinų, bet žavių filmų, kur kraujas ir ciniškas brutalumas, baimingi ir
bebaimiai gangsteriai vagiliauja gaujomis ir skerdžia vieni kitus dėl prabangių
grobių. Filmas gan senas, tačiau jis puikiai, mano galva, „sulįs“ kino
fanatikams.
Filmas pilnas vienų ryškiausių Holivudo žvaigždžių – Brad Pitt, Benicio Del
Toro, Vinnie Jones, Jason Statham ir kt., kurie savo charizmatiškais
personažais, kurie iš esmės tikrai primena Tarantino herojus, užpildo filmą
familiariu lėbavimu, neatsakingumu, žioplumu, kvailumu, aistromis, gudrumu ir
kitais niuansais, kurie žavi savo makabriškais gestais. Išties filmas patiko,
nes jis lengvai įtemptas, tačiau neprastas, o nufilmuoti kadrai – stilingi,
įtaigūs ir savotiškai žavūs. Tačiau galbūt buvau ne „ta koja iš lovos išlipęs“,
tačiau su šiuo filmu nepatyriau „orgazmo“, kurio galbūt norėjosi. Galbūt kitu
laiku, momentu ir pagal nuotaiką šis filmas būtų tikra plakta grietinėlė su
braškėmis, o dabar sužiūrėjau tokiu žvilgsniu, jog jis būtų eilinis
kriminalinis filmukas, kuris labai greitai pasimiršta.
Pagal IMDb reitingą filmas įeina į 250 geriausiųjų topą pagal internautų
reitingą, nors kino kritikai truputį ir pagailėjo geresnio žodžio, tikriausiai
lygindami filmą su ankstesniais režisieriaus darbais. Manau, kad filmas tikrai
padarys įspūdį ir daugeliui patiks, bet, sakau, jis man gan nykiai susižiūrėjo.
Smagu, kad komedija taip puikiai dera su skerdynėmis, tai sukuria „Adamsų
šeimynėlės“ efektą, kuris visiškai nesitapatina su mums suvokiama realybe. Įdomiausia,
ką sužinojau šiame filme yra tai, kad kiaulės po dviejų badavimo dienų mielai
sušlamščia visus žmogaus palaikus, sutrupindamos savo galingais dantimis
kaulus.
Su lenkų kilmės režisieriumi Roman Polanski draugavau jau ne kartą, paskutinįkart
tikriausiai mačiau jo „Kivirčą“, kuris man patiko, tad nusprendžiau pabraidyti
giliau po jo vandenis ir pasižiūrėti jo ko gero vieną geriausių darbų – „Kinų
kvartalas“ (Chinatown) (1974), kuriame pasirodo to meto pirmo ryškumo žvaigždės
Jack Nicholson ir Faye Dunaway .
Labai trumpai apibūdinant įspūdžius, galiu pasakyti, kad filmas yra
atplaukęs iš pačios klasikos. Ilgas, svarus ir siužetiškai įmantrus detektyvas
su trilerio priemaišomis. Daug paslapčių, daug neaiškumų ir spėlionių, štai
taip būtų galima apibūdinti scenarijų, už kurį Polankis gavo „Oskarą“. Ir visgi,
pirmoji filmo valanda slinko man pakankamai sunkokai, norėjosi didesnių „kabliukų“
byloje, buvo daug neaiškumo, kažkoks užtęsimas, personažo draikymasis į šonus
šiek tiek netgi prailgo, tačiau kai Nicholsonas ir Dunaway sugulė į lovą, tada
prasidėjo „visos linksmybės“ ir labiau įsijaučiau į detektyvą. Aišku,
nufilmuota su dvasia, pats siužetas tuo metu turėjo šiek tiek šokiruoti
etatinius filmo žiūrovus, bet žvelgiant iš šių dienų, tai filmas klasika, kuris
patiks retrospektyvos gerbėjams, kurie dievina senuosius filmus, aktorius, alpsta
dėl nespalvotų ar pastelinių filmo spalvų.
Šiaip, kad filmas patiko, supratau tik jam pasibaigus, kylant kamerai į
viršų Kinų kvartale, kai gatvė tuštėja, herojai eina namo, šiaušiasi vėjas
nuolat augančiame Los Angele... Pajutau po viso filmo tokią nostalgiją, kad,
rodos, žiūrėjau jį visą dieną ir tik dabar pasibaigė visas serialas. Užtęstinumo
jausmas tapo ilgesio jausmu. Žinoma, dievinu Jack‘ą Nicholsoną. Kitiems patinka
Robertas Deniro, Dustinas Hoffmanas, o jie man per grubūs, netašyti, pernelyg
kažkokie familiariai atsipalaidavę, nors juos visi dievina, o štai Jack
Nicholsonas, mano akimis, yra tikrasis genijus. Net nustebau, kad jis dirbo su „Pianisto“
režisieriumi Polanskiu. Faye Dunaway vėlgi savo eros mega žvaigždė, po šio
filmo labai užsimaniau pasižiūrėti „Boni ir Klaidas“, kad galėčiau visiškai tapti
uzurpuotu jos būvimu kine ir energetika.
Šiaip sveikintinas filmas. Kančios buvo vertos. Dievinu, kai po filmo lieka
ilgesys ir norisi sakyti – „sustok, akimirka, žavinga!“
Madonna stato filmą – tai tikriausiai didesnis altorius nei pats filmas ir
jo turinys – (Mes. Tikime meile) (W.E.) (2011), kuris nusidriekė per visas šio
filmo recenzijas. Daugelis nepagailėjo kandžių žodžių aktorei, dainininkei ir
atlikėjai, tokių kaip – „tegul ji sau dainuoja, bet tik nebekuria filmų“. Toks kirtis
Madonnai atėjo ne tik iš žiūrovų pusės, bet ir kino kritikų, kurie praktiškai
sudarkė ir sumaišė su žemėmis. Šis filmas tapo visose rodytose šalyse
komerciškai nesėkmingas...
...šitas liūdnas gaidas noriu nutraukti, kadangi pagirsiu šįkart „Madonnos
filmą“, kitaip jo ir nepavadinsi. Pamirškime Madonną ir pažiūrėkime į filmą iš
kitos pusės, kaip į meno kūrinį. Sakyčiau, kad filmas vykęs. Juosta labai
stilinga, žaviai sunarplioti laikai, istoriškai svarbios britų karališkos
figūros su dabartyje gyvenančia moterimi, kuri patiria santuokos krizę ir
išgyvena analogiškas jausenas, kurias patyrė kažkada karaliaus Edvardo
nekilminga mylimoji. Superiniai aktoriai! Smagu juostoje pamatyti Abbie
Cornish, mano mėgstama britų aktorė iš „Septynių psichopatų“, „Deganti žvaigždė“,
„Kendė“ ir kt. O ką jau pasakyti apie labai sužavėjusią Andrea Risebourough? Vyrams
visgi šiame filme nelemta dominuoti, tad jų personažai, nors ir daug lemia
moterų gyvenime, šis filmas visgi labiau moteriškas, kaip daugelis ir pabrėžia.
Toli, labai toli tiek siužetu, tiek išraiškomis nuo filmo „Karalius kalba“. Šis
filmas tarsi visai kita medalio pusė, paliečianti Anglijos monarchų XX amžiaus
istoriją.
Žavus muzikos garso takelis – smuikas ir violončelės, stilingai griežtas,
bet kartu ir švelnus filmas. Filmo mintis labai aiški – ką tenka paaukoti
vardan meilės? Kol visų akys krypsta į vyriją, kilmingą karalių, moteris tebūna
tik prielipa, visa ko kalčiausia. Filmas svarsto aukų ir pasiaukojimo matą,
dydžius ir visuomenės požiūrį į lyčių lygiateisiškumą ir moralės pamatus, o
kartu vaizduoja šeimos griūtį šiuolaikinėje kultūroje. Iš pradžių filmas
pasirodė per skystas, nes pernelyg daug šokinėjo laikuose, tačiau prie to
greitai pripratau, tai tarsi durys, kurios nuolat veriamos iš XX amžiaus pirmos
pusės į XX amžiaus pabaigą – pirmyn ir atgal. Šis pasivaikščiojimas buvo
ganėtinai įtraukiantis. Nesutinku su daugelio nuomone, kad filmas nevykęs, jis
vykęs ir su šiokia tokia dvasia.
Šiandien šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi amerikiečių jaunosios
kartos pop atlikėja Miley Cyrus, daugeliui ilgą laiką nekenčiama ir kartu
dievinama už vaidmenį TV seriale „Hana Montana“. Šiuo metu atlikėja kaip
įmanydama kratosi mielos merginos įvaizdžio ir Hanos Montanos šešėlio ir visaip
stengiasi įrodyti, kad pagaliau suaugo ir ketina užkariauti pop muzikos sceną
ir prisijungti prie pop dievaičių. Nežinau, kaip jums, bet mano akimis, M.
Cyrus sunkokai sekasi patikti, žmonės prieš ją akivaizdžiai nusistatę kaip ir
prieš kanadietį J. Bieber.
Prieš maždaug mėnesį pasirodė pirmasis M. Cyrus trečio studijinio albumo
singlas „We Can‘t Stop“ (Mes negalim sustoti (sustabdyti)), kuris labai
skiriasi nuo ankstesnių M. Cyrus atliekamų kūrinių. Man asmeniškai RandB, pop ir dance dainos mišinys skamba užvedančiai ir, manau, kad Cyrus
muzikiniai eksperimentai tuo nesibaigs, juolab, kad mūsų visų laukia naujasis
jos albumas, kuris turėtų skambėti ir atrodyti itin prieštaringai. Dainininkė ir
aktorė nusirėžė savo ilgas garbanas ir, kaip aš jau pajuokavau socialiniame
tinklapyje, šiek tiek supanašėjo su Neringa Venckiene. Muzikine prasme, manau,
kad singlas tikrai vykęs, nors internautai spėjo jau sumaitoti ir išpeikti
naujo singlo vaizdo klipą, kuris, mano akimis, šiek tiek preciziškas, norėta
vėlgi kažko neįprasto, įmantraus, netgi Lady Gagiško, tačiau išėjo vidurinis,
mano akimis nelabai vykęs klipas, tačiau daina, bent jau man, jau kelias dienas
skamba mano galvoje. Su tuo ir sveikinu iki tol nelabai mano pastebėtą Miley
Cyrus.
O singlas „We Can‘t Stop“ pirmiausia, kas nežino, buvo parašyta Rihannai. Daina
sulaukė įvairių kritikų reakcijos, bet daugelis dainą apibūdino kaip „keistą“.
Pvz. Rolling Stone, vertindamas dainą,
davė 2 žvaigždutes iš 5 ir pažymėjo, kad Cyrus norėjo prasiveržti į klubinę
erdvę, tačiau ši daina ne itin tinka tokiems žygiams. Daina, kad ir labai
kritikuojama, iTunes pardavimuose tapo net 30 šalių diagramos viršūnėje,
Billbord pasiekė 5 vietą tarp Hot (Karštųjų singlų). Šiuo metu vaizdo įrašas,
kurį kritikai apibūdino kaip Christinos Aguileros „Dirrty“ ir Lady Gaga „Just
dance“ klipų mišinį, yra vienas labiausiai aptarinėjamų objektų „YouTube“
kanale. Pasižiūrėkime ir pasiklausykime:
