Filmas: "Adamsų šeimynėlė" / "The Addams Family"

Sveiki, kino mėgėjai,

„Adamsų šeimynėlė“ (The Addams Family) (1991), manau, yra vienas iš tokių klasikinių filmų, kurį visada galima žiūrėti ir žiūrėti, žiūrėti ir žiūrėti, nesvarbu, ar šventės išpuola, ar dar kas nors nutinka. Juodojo humoro komedija kilo iš 1964-1966 metais rodyto TV serialo tuo pačiu pavadinimu – jį matė kažkada ir Lietuvos žiūrovai. Atgaivinti Adamsus kine buvo išties sėkminga ir gal kiek netikėta, tačiau dabar turime tikra klasika tapusią juostą, kurią ir vėl be jokio gailesčio sužiūrėjau. Ne veltui filmas susilaukė vėliau ir tęsinio pavadinimu „Adamsų šeimynėlės vertybės“ (1993).

Šmaikšti juodojo humoro komedija geneze remiasi į legendinį serialą, kažkodėl labai pamėgtą lietuvių. Pirmoji Adamsu dalis pasakoja apie Pūlinį ir jo atsiradimą, savotišką „įstojimą“ į nenormalią, o gal derėtų sakyti paranormalią šeimynėlę, kuriai netrūksta pinigų ir keistos pasaulėžiūros. Žavi filmo ideologija, šiurpius dalykus paversti normaliais ir romantizuotais, kitaip sakant, ydas ir šiurpulius nuspalvinti karnavališkomis spalvomis ir mėgautis tuo, kas šiaip normaliame pasaulyje yra uždrausta arba bent vengiama. Atvirškštinės logikos pasaulėlis, oazė, kurioje gyvena Adamsai be jokios abejonės savu laiku turėjo turėti begalinio pasisekimo ir susižavėjimo.

Žavus, paprastas ir neįpareigojantis kinas lengvam svaiguliui arba iš serijos „nieko rimta“. Pramoginis kinas, kuriame galima ir šį tą atrasti, pamąstyti t.y. atvirkštinė gyvenimo logika – kodėl mūsų normos yra tokios griežtos ir neretai žiaurios kitoniškumui? Kas tas normas kuria ir kas liepia jomis apsibrėžti?

Filme sutinkame mega žvaigždutę Christina Ricci, kuri atlieka intelektualios ir kartais perdėm žiaurios Trečiadienės vaidmenį. Mirtišės vaidmenį atlieka Anjelica Huston, žinoma iš antrarūšių komedijų. Šiaip ar taip man šis filmas patinka, smagiai primena vaikystę ir Adamsų serialą. Manau, kad jis daugeliui turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sugrįžimas" / "Vozvrashchenie" / "The Return"

Sveiki, kino mėgėjai,

Naujasis rusų kinas mane stebina! O ypatingai režisierius Andrey Zvyagintsev, kurio filmą „Jelena“ (2011) metais buvau pakomentavęs prieš gerus metus. Neseniai grįžau prie šio režisieriaus ir pasižiūrėjau stulbinamos prabos filmą „Sugrįžimas“ (The Return) (2003), kuris buvo puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų. Šis režisierius tarsi tęsia Tarkovskio „mokyklą“ ir kuria neskubų ir gilų kiną, tuo jis mane ir žavi.

Filmas „Sugrįžimas“ mane užbūrė per 5-10 menučių ir nebegalėjau atsitraukti. Rodos, paprasta istorija – tėvas grįžta į šeimą po daugel metų, kai sūnūs jau ūgtelėję, tačiau dar tebėra vaikai ir imasi gan griežto tėvo vaidmens ir pasiima atžalas į žvejybą. Rodos, dagiau nieko – paprasčiau nebūna, tačiau filmą lydi tokia įtampa, tokia įtaiga, tokia natūrali drama – nepažinumas, nepripažinimas, meilė, neapykanta, rūpestis, atsainumas ir visa puokštė pačių subtiliausiai išreikštų jausmų, jausenų ir pasaulėjautos variantų, kad nuo tokio savaime aiškaus kolorito, manding, atšimpa dantys pačiam didžiausiam kinomanui. „Jelena“ buvo bomba, o „Sugrįžimas“ yra atominis reaktorius – tikrai stiprūs darbai, kuriuos turi pamatyti visi didieji kino gerbėjai ir tiesiog įsimylėti Rusijos kiną, kuris kuo puikiausiai gali apsieiti be mafijos ir karo kontekstų.

Filmas gan minimalistinis, jame dominuoja tik trys aktoriai, vengta masinių scenų, o filmo ypatingą ledinį vizualinį koloritą lėmė poliarinės naktys – filmas filmuotas prie Suomijos įlankos, virš Peterburgo. Įdomu ir tai, kad vyresniojo sūnaus atlikėjas po šio filmo nuskendo tame pačiame ežere, kuriame vyko filmavimas. Labai stebino šis sutapimas, o ypatingai stebino jauniausio sūnaus aktorinis meistriškumas. Režisierius ieškojo vaikų genijų, kurie natūraliai išreikštų vaikystės dramą, manau, jis juos rado, deja, vieno jau nebėra tarp mūsų. Be jų, kaip ir pats režisierius prasitarė, nebūtų ir paties filmo.

Iš esmės pakerėjo viskas – šiaurietiškos spalvos, aktoriai, tokios artimos ir suprantamos jausenos, vaikystės prisiminimai. Šiame perle radau tiek daug, kad jam neparašyti aukščiausio balo tikriausiai būtų nuodėmė.

P.S. Straipsnį apie šį filmą ir režisierių rasite paspaudę nuorodą à Bernardinai.lt 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Malholando kelias" / "Malholendo kelias" / "Mulholland Drive" / "Mulholland Dr."

Sveiki, kino mėgėjai,

Sunku išreikšti nevienareikšmiškus jausmus po filmo „Maloalando kelias“ (Mulholland Drive) (2001), kuris, kaip ir daugelis pastebėjo, apsuka galvą ir truputį susuka smegenis. O aš sakau: tai yra labai gerai. Man tai patinka. Žinoma, iš taip išgirtos juostos tikėjausi ypatingai daug, manau, kad ir gavau. Pasakysiu, kad man tas David Lynch („Tvin Pykso miestelio“ režisierius) buvęs nebuvęs, jo pavardė man nedominuoja kino industrijoje, tačiau po šios juostos viskas kiek keičiasi. Kriminalinių dramų kūrėjas sukuria išties mistifikuotą ir įtemptą juostą, kuria mėgausis tikri kino gurmanai, kur kas sunkiau turėtų būti su hamburgerių rijikais.

Filmas iš pradžių prasideda lyg ir „normaliai“, kažkas nuo kažko bėga, kažkas kažkur slapstosi, tačiau niekas nė įtarti negali, kad dalis įvykių išgalvota, susapnuota, suvaiduoklinta, sumisterinta. Nesu tikras, ar aš taip pat perkandau visos juostos esmę iškart, nes po seanso tikrai dar liko apie ką pamąstyti, sudėlioti viską į savas lentynėles, tačiau nusprendžiau, kad antrą kartą visgi žiūrėti nebenorėčiau, gal būtų pernelyg nuobodu – juk beveik 3 valandos trukmės! Realiai pagalvojus, visos šios talentingai suregztos istorijos variklis yra nežinomybė, kurią žiūrovas žūtbūt trokšta išsiaiškinti ir gale filmo pateikiama teatriniai ir mistiniai variantai, kad galiausiai trenkia ezoterika kaip su šlapiu skudurų per veidą. Džiaugiuosi, kad juosta taip ir neišsisprendė lengvai iki galo, tai garantuoja, kad filmas nevienadienis.

Filme pasirodo jaunoji Naomi Watts, kuri pagaliau savo karjeroje sukuria gan ryškų vaidmenį ir užsitikrina, kad visą ateinantį dešimtmetį kurs tikrai įstabius ir įsimenamus vaidmenis. Jokių priekaištų neturiu ir kitiems aktoriams.

Hipnotizuojantis kinas, kuris tinka pradėti pavakariais ir pabaigti vidurnaktį, aišku, jeigu paskui ryte nereikia į darbą ar į svarbius susitikimus. Filmas, manding, savo neišspręstomis paslaptimis man priminė S. Kubriko juostą „Plačiai atmerktos akys“ (1999), tik čia kur kas daugiau akivaizdaus mistifikavimo, prisilietimo prie Anapusybės pradas. Du galai: pirmoji racionalioji filmo pusė ir antroji – ezoterinė, galima sakyti yra gera formulė sėkmingam ir netikėtam kinui, būdinga D. Lynchui. Tai tikrai vienas iš tų perliukų, kurį norisi turėti savo videotekoje.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Deganti lyguma" / "The Burning Plain"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmas „Deganti lyguma“ (The Burning Plain) (2008) man asmeniškai labai puikiai šliejasi su prieš tai regėtu „Motina ir dukra“ (2009), tik ši meksikiečio režisieriaus Guillermo Arriaga juosta ne tokia emocionaliai įtempta, veikiau ji žaidžia su laike išdėliotais įvykiais, ilgai neleidžia susieti įvykių galvoje, nors ir taip aišku, kad pasirinkta gan populiarus dramos kūrimo principas – chronologinė istorijos koliažo dėlionė, kuri galiausiai išsisprendžia kaip ir visos istorijos.

Kritikai šį filmą labai greitai sumaitojo, nors nepasakyčiau, kad juosta jau tokia prasta, bet turiu pasakyti, kad su ja reikia šiek tiek kantrybės, čia neužtenka fantastiškų aktorių – Charlize Theron, Kim Basinger ir Jannifer Lawrence. Žinoma, patys ištikimiausi šių aktorių sekėjai turėtų pamatyti šią juostą. Na, o man, pakankamai supinta ir graudinanti istorija, (kaip čia taisyklingiau išsireiškus?), „nepaėmė“ manęs. Žiūrėjau, lyg ir patiko, lyg ir gerėjausi aktorėmis, lyg ir mėgavausi laiko šuoliais „pirmyn-atgal-pervidurį...“, tačiau po seanso neliko didesnių apmąstymų ir permąstymų, sukrėtimo, oro trūkumo. Pasigedau kažko kito. Drama liko vidutinybės aptvarėlėje, kaip tos avys... Nors avis gano, nelaiko aptvaruose, nebent žiemą.

Šiaip ar taip nerekomenduoju tiems, kurie tikrai ruošiasi ir ketina išvysti stiprią dramą, kuri užgula krūtinę kaip nėščia dramblio patelė, bet jeigu norite vidutinės pusiau egzotiškos dramos, atmiežtos klausimais – kas yra motina, kas yra motiniškas instinktas, paaugliškos meilės pasekmės, laimingas ar neišsipildęs gyvenimas, praeities blogi sprendimai ir kiti kasdieniai dramų nagrinėjami klausimai, manau, tad  šis filmas kaip tik tai Jums!

Man įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Motina ir dukra" / "Mother and Child"

Sveiki, kino mėgėjai,

Jau seniai ketinau pažiūrėti kino juostą „Motina ir dukra“ (Mother and Child) (2009), nors, mano galva, taisyklingiau versti „Motina ir vaikas“. Na, ir tikrai, toks filmas tikriausiai puikiai susižiūrėtų Motinos dienos proga, bet nelaukite – pažiūrėkite dabar. Ilgai voliojosi mano kompiuteryje ši juosta, kol vieną dieną tiesiog sukandau dantis ir pasakiau: laikas!

Kritikų nuomone, juosta gan vidutiniška, kai kas negailėjo ir gerų atsiliepimų. Mes juk žinome, kaip mus visus sugraudina ilgos ir painios giminystės ryšių istorijos – apkeisti kūdikiai, kraujomaiša ir kiti šokiruojantys dalykai, kurie, rodos, labai toli nuo mūsų pačių, tačiau neapsigaukite, jie šalia mūsų. Šis filmas įtraukė per 15 minučių ir nepaleido, nors mano kolega žiūrėjo pakankamai atmestinai ir baisėjosi Naomi Watts, kuri man, kaip ir visada, pasirodė fantastiškose aukštumose. Šįkart jos personažas toli gražus ne mielas triušiukas, o šaltas ir plieninis žmogus, kuriam rūpi tik jos pačios karjera. Ne ką mažiau mane pakerėjo ir pritrenkė įtaigioji Annette Bening (iš tokių filmų kaip „Amerikietiškos grožybės“ ar „Vaikams viskas gerai“) – ji visada tokia užtikrinta savo personažais, kad tiesiog patikėti neįmanoma, tikrai talentinga ir „sodri“ aktorė, kuri kuria bauginančius personažus, aišku, jeigu jie maniakiški, tačiau šįkart ji vaidino palūžusią ir gruboką pagyvenusią moterėlę, tačiau vis vien išlaikė savo užtikrintumą.

Na, filmą tik iš dalies galima pavadinti „moterišku kinu“, nors ir režisavo Rodrigo Garcia. Subtilumu pasižyminti juosta su fantastiškomis aktorėmis, kurios kuo puikiausiai perteikė subtilumą, tiek vidinę, tiek visišką choasinę dramą, kuri nenusivažiuoja į įprastinius melodramatinius paverkšlenimus dėl pakankamai išvystyto nebanalaus siužeto ir šaltų, gerai motyvuotų charakterių. Tiesa, filmo finalinės scenos lyg koks šakštas deguto medaus statinėse, vis tiek turėjo šliūkštelėt tų „laimingų pabaigų“ konfeti.

Filmas pamąstymui, filmas gurmanams ir paprastiems žiūrovams, kurie suras ir atras. Man labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela