Filmas: "Žvaigždžių žemėlapiai" / "Kelias į žvaigždes" / "Maps to the Stars"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Žvaigždžių žemėlapiai“ dar kitur verčiama tiesiog kvailai ir banaliai „Kelias į žvaigždes“ (angl. Maps to the Stars) (2014). Iškart pasakysiu, kad tai su realiomis žvaigždėmis, dangaus kūnais, neturi nieko bendro. Tai įžymybių gyvenimas Holivude, kur sudarinėjami specialūs gyvenamųjų vietų žemėlapiai, kad turistai keliaudami po Holivudą, galėtų šalia įžymybės pirkios pastovėti ir nusifotografuoti. Apie tokį žemėlapį reikėtų kalbėti, o ne apie kelius į žvaigždes... 

Na, pradėsiu nuo to, kad tai tikriausiai trečiasis režisieriaus David Cronenberg filmas, kurį man tenka matyti. „Rytietiški pažadai“ buvo įdomus filmas, o štai „Kosmopolis“ buvo vienas iš tų, kurių neįstengiau pabaigti žiūrėti iki galo – scenarijus pasibaisėtinai monotoniškas, filmas statiškas, viskas pilka, neįdomu, na, kur tau bus įdomu žiūrėti, kaip milijonierius trankosi limuzino gale su moterimis, visą laiką važinėdamas po miestą... O štai „Žvaigždžių žemėlapiai“ kaip ir toliau tęsia pradėtą temą, kaip šlovė ir pinigai sumaišo žmogui protelį, kaip jį nužmogina, tačiau scenarijus kur kas įdomesnis, kur kas įdomesnės vaidmenų ir charakterių rolės, o ir akivaizdžiai išplėtos veikėjų biografijos nuspalvina, desakralizuoja Holivudo žvaigždžių gyvenimus. 

Kadras iš filmo "Žvaigždžių žemėlapiai".

Nesitikėjau, kad filmas taip patiks. Tikėjausi išvysti tik gerus aktorius, nuostabų Julianne Moore darbą, už kurį šiame filme ji buvo įvertinta Kanuose „Auksine palmės šakele“ kaip geriausia aktorė. Ir ji šiame filme buvo pritrenkianti, gal šiek tiek savo būdu priminė „Ką žinojo Meizė?“ vaidmeniu, bet iš esmės buvo kažkas naujo ir įdomaus, o ir jos blondinės šukuosena išskyrė jos vaidmenį iš daugelį puikių vaidmenų karjeroje. Mia Wasikowska jau atranda tendenciją, kad išlieka jos vaidmenys kažkokie vieno braižo – rimti, santūrūs, bet reikia manyti, kad gaus ateityje žaismingesnių vaidmenų, nes šitas suluošintos mergaitės charakteris vėl priminė „Stokeriai“ povyzą. Filme dar pasirodo daugybę puikių Holivudinių aktorių, kurie sukuria išties neprastus antraplanius vaidmenis, tarp jų ir tas pats R. Pattinson‘as, kuris išdulkina J. Moore personažą ant galinės sėdynės.

Vietomis scenos išties neįtikėtinai nepatogios, atviros, bet to filmas tampa tik dar įdomesnis, netikėtas, žaismingas. Sužaista vaizduote, fantazijomis, tabletėmis, aplenkiant tas banalias komedijose atsibodusias scenas su „žolytės“ rūkymu. Įdomios biografijos, dialogai, susitikimai šeimos problemos, karjeros siekimo aršumas, konkurencija. Šiame filme rasite viską, ką esate blogo girdėję apie Holivudo pasaulio negandas ir prastą reputaciją. Tik klausimas, o kur viso šio pasaulio gėris? Ar jis vis dar yra Holivude?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Babadukas" / "The Babadook"

Sveiki, kino žiūrovai,

Taigi, vis burnoju, kad paskutiniu metu siaubo filmų fronte nieko gero ir tenka žiūrėti klasiką, tai šįkart noriu pasidžiaugti režisierės Jennifer Kent filmu „Babadukas“ (angl. The Babadook) (2014). Kino kritikai, recenzijos ėmė tiesiog žerti puikiausius įvertimus tikriausiai išsiilgę to paties – bandymo nors kiek pramušti iki kraujo užciklintą, nusibodusį, įsiėdusį siaubo kino žanrą, kuris paskutiniu metu tapo toks neoriginalus ir nuobodus, kad daugelį jų praleidžiu, savęs nebekankindamas.

Jau radosi ir tokių, kurie iš Lietuvos, prisivalgę šabloniškojo „siaubeko“, ėmė pulti šį filmą, kaip itin nepatikusį, nuobodų. Neįpratę, dėl to nepykim, bet aš noriu pasakyti, kad „Babadukas“ gal pernelyg savo raiška nenutolsta nuo dabartinių siaubo filmų ir nesukurta tokios tirštos atmosferos kaip filme „Kiti“, bet atmosferos turi, energetikos irgi. Filmas stiprus dėl savo scenarijaus, kažkoks kitoks dvelksmas, kitoniškas – aprėpiama motinystės ir netekties temos, ne šiaip sau sausai, bet su emocijų evoliucija, kurią ištransliavo efektingai aktorė Essie Davis. Ji atrodė iš tikrųjų gerai – nuo bejėgės, pervargusios motinos iki Babaduko užvaldytos beprotės.

Gerai šįkart atrodė ir mažylis, nes neretai vaikų vaidmenys atrodo šalti, netikroviški, lyg jaustųsi režisieriaus maldavimai anapus kameros „pabūk ramiai“, šįkart to nejutau. Mistiniai subtilūs elementai, kaip antai knygos grąžinimas prie durų, vaiko psichologinis elgesys, motinos nervų pakrikimai ir, žinoma, Babaduko pasirodymas, kurį galėtume traktuoti netgi visiškai simboliškai, kaip motinos nervų krizės sutramdymo išraišką, uždarymą į rūsį savo piktąją asmenybės, motinystės vargų pusę, kurios šitaip bijojo vaikas, bet instinktyviai jautė, kad vieną dieną motina pratrūks. Aišku, galima interpretuoti ir savaip, kaip tikrąjį Babaduką, nors nemanau, kad režisierė norėjo viską suspausti ir pateikti kaip ant lėkštutės.

Patiko scenarijus, emocija. Iš esmės buvo tikrai įdomu žiūrėti, nereikėjo stebėti laikrodžio ir laukti, kada filmas pasibaigs. Na, gal tik finalinės kovos scena truputį užsitęsė, bet visgi buvo efektinga ir įdomu. Rekomenduoju ne tik siaubo kino mėgėjams, bet ir kino gurmanams, kurie gal siaubo kino nelabai temėgsta. Turiu įtarimo, kad patiks.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tušti namai" / "3-iron" / "Bin-jip"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti bene paties garsiausio Pietų Korėjos režisieriaus Ki-duk Kim filmą „Tušti namai“ (angl. 3-iron) (2004). Na, filmas laikomas vienas iš stipriausių šio režisieriaus darbų, bet vėlgi, man vėl nepralenkė meditacinio pobūdžio ir itin estetiško, budistinio jo filmo „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“ (2003). Po labai patikusios „Pietos“, bet nuvylusios „Mėbijaus juostos“, žinojau, kad vis tiek grįšiu prie senesniųjų šio režisieriaus darbų peržiūros.

„Tušti namai“ vėl sugrąžina Ki-duk Kim kaip subtilųjį režisierių. Iš esmės man patiko šis filmas, nors pradžia gana nuobodoka. Aišku, patraukia savo mįslingomis užuominomis, kurios gal ir banalokos, bet žinant režisierių, žinai, kad iš viso to kažkas būtinai išsirutulios. Taip nutiko ir šįkart. Kaip visada ėmiau klausti – kodėl jo personažai vienaip ar kitaip elgiasi, ar tai įprastą Azijos kultūrai, ar tai motyvuota? Čia kaip visada personažai kalba labai nedaug, o pagrindinis personažas net neprabyla visai, todėl retkarčiais įgauna filmas neregėto statiškumo, yra scenų, kada tikrai norisi, kad personažas mesteltų kokį nors žodį, nes atrodo taip, lyg turėtų kažkokį kalbos sutrikimą arba būtų apskritai koks nors nebylys.

Šiaip daug gražių rytietiškos kultūros niuansų, tradicijų, tačiau meilė ir yra tikriausiai meilė visoje Žemėje. Išskirtinė raiška, įdomi režisūra, scenarijus ir mintis. Tik patekus pagrindiniam personažui į kalėjimą, man ėmė po truputį vertis šio filmo prasmės, kai žmogus tampa šešėliu, kai ir taip jis mažai kalbėjo. Labai įdomios perifrazės, kartais, rodos, visiškai neįtikinamos, sukuria visiškai simbolinį, netgi magiško realizmo filmo įspūdį. Patiko, tikrai patiko, bet man asmeniškai tai nėra pats geriausias režisieriaus darbas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monako princesė" / "Grace of Monaco"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Monako princesė“ (angl. Grace of Monaco) (2014), kuris, jei neklystu, tapo Kanų kino festivalio atidarymo filmu, na, bet tai nesvarbu. Filmas neaplenkė ir Lietuvos didžiųjų kino ekranų, tačiau vis jaudinausi, kažkaip recenzijos ir kino kritikai malte malė filmą, režisierių ir N. Kidman pavardes į miltelius. Atseit tokio prasto biografinio filmo legendinė Grace Kelly nenusipelnė, o dar ir karališkoji šeima filmą apšaukė net šmeižiančiu ir nieko bendro neturinčiu su tikrąją Kelly Grace istorija.

Aišku, filmo režisierius nesusidorojo su medžiaga, ne taip, kaip anksčiau, kai 2007 metais pristatė „Edit Piaf: Rožinis gyvenimas“, kuris buvo nuostabus visame kame. „Monako princesė“ yra geri du laipteliai žemyn, jei ne daugiau. Prisipažinsiu, kad ši juosta labiau patiko nei „Princesė Diana“, kuri vėlgi buvo sumalta su Naomi Watts vardu į miltus. Kažkaip sunku karališkąsias mūsų damas perkūnyti, nors tiek Naomi, tiek Kidman turi puikius duomenis savo vaidmenims atlikti. Grįžtant prie „Monako princesės“, manau, kad tai daugiau ne N. Kidman klaida, o režisieriaus vizija apie K. Grace – ji gyvenime buvo kur kas „spindulingesnė“, tą rodo ir Youtube išlikę įrašai, iki tol, kol Grace žuvo autoavarijoje (kaip ir Diana!). Kartais atrodė pernelyg kategoriška, pernelyg įsitempusi, pernelyg vaizduojama nemylima vyro ir pati nežinanti, ką ten daro Monake – trūko emocinio šiltumo, todėl Kidman buvo pavadinta vaškine. Bet ar kartais ne režisieriaus kaltė ir susitarimas tokią Grace ir vaizduoti, kuriant draminę plotmę?

Pats filmas man asmeniškai patiko, įstrigo vaizdai, detalės ir pati Kidman neatrodė taip tragiškai, kaip daugelis piešia. Siužetas kad ir vidutiniškas, politizuotas, bet nemanau, kad tai filmas apie tikrąją Kelly Grace princesę. Nepatikėjau, ne taip, kaip buvo su Edit Piaf, su kuria nuo pat pirmųjų kadrų augi ir negali atsigėrėti. Sužiūrėjau kaip pakankamai įdomią istoriją apie kitą Monako princesę, iš kito paralelinio lygmens, kaip atskirą istoriją su aliuzijomis į K. Grace gyvenimą.

P. S. Labai patiko Maria Callas pasirodymas, kurį atliko antro plano aktorė Paz Vega.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 21/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Džimio salė / "Jimmy's Hall"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Džimio salė“ (angl. Jemmy‘s Hall) (2014). Na, su režisieriumi Ken Loach jau susipažinau seniai ir tai nebe pirmas jo matytas režisūrinis darbas. Pirmasis – „Miežius siūbuojantis vėjas“, „Angelų dalis“ buvo rodomi įvairiuose Lietuvoje filmo festivaliuose. „Džimio salė“ šiemet pasirodo „Scanoramoje“.

Šiame filme, kaip ir „Miežius siūbuojantis vėjas“, režisierius vaizduoja Airijos istorinius etapą. Šįkart ne partizaninį karą, bet kitokį konfliktą – Airijos ateistų, laisvamanių piliečių susirėmimą su religija. Iškart po Pirmojo pasaulinio karo, kai Airija neseniai atgavo nepriklausomybę nuo Britanijos, provincijos buvo gana atsilikusios, ten nebūta jokių pramogų, apleistas švietimas, todėl žmonės patys norėjo kurti savo kultūrą, todėl apleista Džimio pašiūrę primenanti salė tapo laisvosios kultūros vietovių centru. Filmas apremtas tikrais įvykiais. Tačiau religija norėdama išlikti dominante ėmėsi kryžiaus žygį, kad tik ši „velnio skylė“, būtų uždaryta...

Šiaip iš tikrųjų nebloga medžiaga. Rodos, pernelyg istoriškai smulki ir nereikšminga, tačiau mažuose dalykuose režisierius aptiko kino vertos medžiagos. Prisipažinsiu, kad man kur kas labiau patiko filmas „Angelų dalis“ apie viskio degustavimą, nei šis, tačiau nenoriu pasakyti, kad filmas prastas ar nevykęs. Iš esmės patiko. Savitas, atpažįstamas režisierius, turintis kaip visada ką papasakoti apie Airiją. Neturiu jokių priekaištų nei scenarijui, nei vaidybai, nei medžiagai – tiesiog skonio reikalas, ar Jums patinka tokios istorijos, ar jomis Jūs sugebate žavėtis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela