Filmas "Naktiniai judesiai" / "Night Moves"

Sveiki, kino žiūrovai,

Noriu trumpai šįkart apie filmą „Naktiniai judesiai“ (angl. Night Moves) (2013), kuris turėjo būti mano dar vienu kinomanišku skanėstu, nes jame sutinku be galo mėgiamus aktorius. Nekomercinio tipažo filmas pasakoja apie gamtosaugininkus, kurie slapta nori susprogdinti užtvanką, kad galėtų laisvai migruoti žuvys. Nuotaika kuriama filme tokia, kad rodos, jog personažai mažų mažiausiai planuoja mega-giga teroristinį išpuolį Niujorko centre. Nors režisierė Kelly Reichardt sulaukė gausybės kino kritikų palaikymo, bet, mano akimis, ji gerokai persistengė.

Filmas nuo pat pradžių labai slogus, jį sunku žiūrėti, viskas mirtinai užtęsta. Ir ne dėl to, kad nemėgčiau filmo, kuriame mažai veiksmo, bet ta per kadrus kuriama vidinė personažų įtampa, nepasitikėjimas ir savo idėjų tikėjimu atrodo pernelyg preciziška. Deja, nepavyko man pasimėgauti filmu, tiesą sakant, tai bene labiausiai mane nuvylęs filmas per paskutiniuosius mėnesius, o tikėjausi tikrai daug. Aktoriams Dakotai Fanning, Peter Sarsgaard ir Jesse Eisenberg neturiu jokių priekaištų ir nemanau, kad dėl šio filmo jų nemėgsiu labiau, bet, atsiprašau, po 20 minučių seanso, pasidarė dėl klampios ir nuobodžios režisūros tiesiog nuobodu į juos žiūrėti. Persiritus filmui į antrą pusę, aš tiesiog neiškenčiau ir ėmiau žiūrėti prasukinėdamas – nieko nepraradau.

Kine tikriausiai nėra nieko blogesnio, nei žiūrint filmą apimantis baisus nerimas, kad švaistai laiką veltui ir tiesiog nesimėgauji, o kankiniesi. Su šiuo filmu kankinausi labai, todėl negaliu vertinti objektyviai, pernelyg slogios ir nuviliančios nuotaikos po seanso.

Mano įvertinimas: 1/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Planas tėčiui" / "The Game Plan"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart trumpai apie filmą „Planas tėčiui“ (angl. The Game Plan) (2007). Na, vėlgi pradėsiu nuo pagrindinio aktoriaus Dwayne Johnson, kuris man niekada nepatiko, bet tai tikriausiai pats geriausias filmas matytas su juo. Gal dėl to, kad žiūrėdamas filmą pajutau keistą vaikystės nostalgiją, kai kasmet vis laukdavau su nekantrumu „Vienas namuose“ eilinio kalėdinio seanso. Filmas labai panašios dvasios – vaikas krečia tėvmas pokštus, bando juos sutaikyti, bet iš esmės jie kalba suaugusiųjų žargonu, aiškina tėvams sudėtingais terminais jų santykių peripetijas. Vaikai personažai, kokių gyvenime niekada nebūna...

Ir kitą vertus, tai tipinis amerikietiškas, visada pasiteisinęs žanras, kuris visada sulauks šeimyninės auditorijos dėmesio. Nieko nesakau, tokių filmų reikia, juos linksma žiūrėti, nepaisant šablonų, nutrintų scenarijaus modelių, laimingos ir įprastinės finalinės baigties. „Planas tėčiui“ atitinka visas šio kino žanro modelius. Vienam vakarui, kai nori nusileisti, nes kai kas namuose negali pakęsti intelektualesnio kino, manau, filmą galima pažiūrėti visai linksmai nusiteikus, nors nieko įspūdingo ir nesitikėkit.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Krištolinės kaukolės" / "Crystal Skulls"

Sveiki,

Šiandien labai trumpai apie filmą „Krištolinės kaukolės“ (angl. Crystal Skulls) (2014). Tai vaidybinis filmas, paremtas legenda apie pasaulyje išsibarsčiusias krištolines kaukoles. Apokalipsinių intencijų turintis filmas buvo rodomas per vieną lietuvišką TV, o šiaip niekada nebūčiau jo žiūrėjęs, tiesiog gulėdamas lovoje kažkaip suspoksojau nuo pradžios iki pabaigos.

Filmas – nieko įspūdingo. Ganėtinai menkas scenarijus, vidutiniška ir labai prasta vaidyba, o specialiųjų efektų gausa primena 1980 metų pigią grafiką. Visa tai byloja ne tik TV filmo kategoriją, bet apskritai tai, kad filmas labai riboto biudžeto. Tik vidutiniškai išvystytas scenarijus, žiupsnelis kriminalo, žiupsnelis asmeninės personažo tamsios praeities, apokalipsės, truputis legendos ir ši mikstūra lyg ir turėjo pasiteisinti, tačiau toli iki gero filmo vardo.

Pagrindinį vaidmenį sukūrė „Nusivylusių namų šeimininkių“ žvaigždė aktorius Richard Burgi, kuris šiame filme buvo šabloniškas, neįdomus ir jei ne jo vyriškas stotas ir žavesys, sakyčiau, filmas visai būtų susmegęs. Neįtikino ir paslaptingoji sekta su viduramžių vienuolių klostėmis, nei kiti paslaptingą „atmosferą“ turėję sukurti dalykėliai, esama spragų ir elgsenoje, pvz., visą gyvenimą tėvas slapstėsi sektoje, o pabaigoje ima ir nužodo savo idėją ir bendruomenės narį – KLAIKU. Apskritai, lyginant su dokumentiniu filmu apie kaukoles, kurį teko seniai matyti, sakyčiau, apskritai neatskleista pačių kaukolių paskirtis ir personažų intencijos primena komikso lygio elgsenas, nors paties komikso – nulis.

Filmas labai arti „pravalo“.

Mano įvertinimas: 3.5/10

IMDb: 3.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Artūras Tereškinas "Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje"

Artūras Tereškinas. „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje.“ – Vilnius: Baltos lankos, 2011.

Sveiki, skaitytojai,

Visai netikėtai, pėdinant vieno kalėdiškai užgriozdinto prekybos centro keramikinėmis plytelėmis, priėjau prie periodinės spaudos skyriaus, o prie jo – dėžė su nukainuotomis knygomis. Šast! Ir pasiėmiau Artūro Tereškino knygą Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Šiaip savo malonumui visada skaitau tik grožinę literatūrą, bet kažkaip likimas pakuždėjo, kad reiktų kažko naujo, o „paskaityti Tereškiną“ jau seniai galvojau. 

Tikriausiai pradėsiu nuo to, kad turime unikalią ir skirtinę studiją (lietuviškai!) apie maskulinizmą. Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje yra pirmoji sugestikuliuota ir produktyviai sukondensuota knygą apie vyrų padėtį mūsų šalyje. Knyga parašyta moksliniu stiliumi, vartojant gausybę terminų, kai kurių man visai negirdėtų, todėl galiu drąsiai teigti, kad nuo šios knygos tikrai verbaline prasme nepatirsite nuostolio. Knygos struktūra remiasi į esmingai dėsningus žiūros ir analizės taškus apie vyriškumą – iš seksualinės, šeimos, socialinių ir net populiariosios masinės vartojimo kultūros sferų. Remiamasi gausybe literatūros šaltinių – daugelis iš jų anglikonai, kurių traktatai neišversti į lietuvių kalbą, kurie rašė teorijas apie maskulinizmą, seksualumą ir apskritai apie lyčių lygybę, skirtybes. Kiekvienas skyrelis turi savo įvadą, analitinę dalį ir apibendrinimą, todėl skaitant nuosekliai knygą, šiek tiek ima varginti apibendrinamoji dalis, nes turinys jau būna „susivirškinęs“, bet dėl dėsningo mokslinio stiliaus kanonų, tenka autoriui rašyti pagal reikalavimus.

Kalbant apie knygą, tikriausiai neišvengsime vartodami feminizmo sąvoką kaip atsvarą šiai knygai. Vyrų gyvenimas, jo seksualumas pasitraukęs į paribius – visur dominuojanti moteris šiandien yra ir kūniškojo (komercinio) vartojimo veidas (etiketė), ji šeimos globėja, sparčiai besiveržianti į politiką ir kitas, sakytume, vyriškas sferas. Feminizmo doktrinų daug, jų turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, o štai kokia vyro padėtis, kai jis nuolat traukiasi, vis darosi ankščiau ir anksčiau? Apie tai ir yra Artūro Tereškino knyga – apie nepaprastąją vyro ir jo vyriškumo padėtį.

Autorius nuosekliai susipažinęs su maskulinizmo literatūra ir įvairiais tyrimais, kurie buvo daryti Lietuvoje ir Vakaruose, juos dėsningai taiko mūsų šalies vyriškumo suvokimo tendencijoms atskleisti. Daug moterų, ypač pasitikinčios jaunos moterys, kaip žinia, yra linkusios dejuoti, kad vyrai sumoteriškėjo, kad nebėra, kas atidaro durų, kad jas kas apgintų, jos pačios turi užsidirbti, maitinti vaikus ir, žodžiu, ant jų stovi visas gyvenimas. Bet argi vyrai daugiau atiduodami erdvės moterims, patys kažko nepasiima traukdamiesi į paribius, juk pačios moterys nori lygybės – štai ją ir turi, pagalvojau, perskaitęs vieną iš šios knygų skyrių. Vyriškumas traukiasi nuo dominavimo, todėl vyksta gana įdomūs ir tylūs procesai, apie kuriuos patys vyrai, kaip aišku skaitant informantų nuotrupas, nėra linkę kalbėti: „Žmogus, neigiamai suvokiantis save ir savo patirtis, nustumia save į žemesnę socialinę poziciją, kur jo galimybės tampa ribotos. Šiuo atveju ne pati visuomenė atskiria individą dėl jo kitoniškumo, bet jis pats atsiskiria nuo jos. Ši atskirtis kasdieniame gyvenime reiškiasi nerimu, nepasitenkinimu, beviltiškumu, galios neturėjimu ir kitokio pobūdžio kasdieniu kentėjimu, kuris įgyja skirtingas socialines formas skirtingose visuomenėse“ (p. 51).

Įdomu tai, kad A. Tereškinas vyrų agresiją, kuri dažnai pasireiškia neapykanta kitiems, vienija vyrus (tokios agresijos formuoja neonacionalistus), jis yra linkęs vadinti vyriškumo žaizdomis, savotiška apsiginimo forma nuo kančios.

Nemaža dalis knygos, kalbant apie vyriškumą, neapsieita ir kalbėjimo apie seksualumą – vieną esmingiausių vyriškumo tapatybės dominančių. Čia autorius išskiria daug pogrupių ir žiūros taškų, analizuoja pagyvenusių vyrų seksualinį pajėgumą ir jų jausenas, praradus seksualinį pajėgumą. Analizuoja ir detalizuoja homoseksualų padėtį Lietuvoje, jų savijauta heteronormatyvinėje visuomenėje, o vienas skyrius apskritai skirtas eskortui – vyrui teikiančiam seksualines paslaugas vyrams. Jų interviu nuotrupas, nepaprastai įdomios, dažnai spaudoje ir socialinėse laidose nutylimos, o tarp eskortiškojo darbo pasakojimo suskamba ir vyro ateities planai, viltys, norai, tai kas šviesu.

Tęsiant temą apie seksualumą, vyrams „svarbiausia ne intymumas su moterimi, bet gebėjimas ją patenkinti seksualiai“ (p. 152). Argi tai nėra vienas iš esminių atsakymų, kai klausiama, ko nori vyrai? 

Knygos autorius Artūras Tereškinas.

Skaitant skyrių apie vyrų tėvystės atostogas ir jo veiklą šeimoje, tiesą sakant, pasidarė nuobodoka. Visa statistika ėmė slėgti, o ir informacija nebuvo tokia įdomi – viskas daugiau ar mažiau žinoma, nors iš dalies ir problemiška tema, nes čia veriasi skirtingi šeimų ir vyrų tipai – tradicinis ir novatoriškas, kurie tėvystes atostogas suvokia ne kaip „moterišką“ dalyką. Tikra atgaiva buvo kitas skyrius, kurį autorius formuoja vyriškumo apraiškas lietuvių vyrų poezijoje – juk joje byloja tikra vyriško poeto dvasia. Kaip ir galėjome nuspėti, poezijoje, kaip tikroje išpažintyje, atsiveria sužaloto ir bejėgio vyro vaizdinys: „Tačiau ar šis nespėjantis su gyvenimu marginalizuotas vyras ir vyriškumas, ryškėjančioje poezijoje, vis labiau netampa dominuojantis Lietuvoje? Atrodo, kad viešumoje ima vyrauti niurzgančio, pikto, o kartu ir jautraus, įskaudinto, nepatenkinto vyro įvaizdžiai. Tai vyras-auka, kasdien aukojantis save savo skausmui. Kartais neaišku, kas šį vyrą kontroliuoja ir palenkia savo valiai ir ką jis pats suvokia kaip malonumą ir skausmą“ (p. 245). Sakysite, kad tikras absurdas, kad vyras psichologiškai palaužtas, kad jis auka, o A. Tereškinas tai vadina net mazochizmu – atsidavimu kančiai ir tuo mėgavimusi, bet argi vyrų gyvenimo trukme dešimtmečiu nėra mažesnė Lietuvoje už moterų, ar jis nėra linkęs labiau į alkoholizmą, ekstremalias situacijas, į savižudybę? Tai taip pat ne kartą akcentuojama knygoje statistiniais duomenimis.

Iš esmės šioje knygoje labiausiai gali palikti įspūdį apskritai vyriškumo politika, jų pasiskirstymas visuomenėje – tai tarsi psichologiškai surėdyta valdymo struktūra. Dominuoja hegemoniškas vyriškumas ir yra tie, kurie lieka užribyje – subordinuoti, kurie stengiasi imituoti dominuojantį, vyriškumą, kad neliktų visiškai nuošalyje, todėl subordinuotieji patiria įvairias, pasakysiu savaip, psichines traumas. Vyriškumas, kaip teigia A. Tereškinas remdamasis kitais šaltiniais, yra ne biologinis reliktas, o istorinis, socialinis ir kultūrinis konstruktas, kaip, sakysime, geras vardas, reputacija, įvaizdis ir pan.

Buvo nepaprastai įdomu susipažinti su maskulinizmo studija, vyriškumo padėtimi Lietuvoje ir apskritai radau daug naudingos medžiagos ir nuorodų į įvairius šaltinius, kurie, manyčiau, praturtins ne vieną socialinių ir kultūrinių reiškinių tyrinėtojus. Knyga atkreipia dėmesį į užmirštas ir į visuomenės paribius nustumtas vyro ir jo tapatybės problemas, kurioms vis daugiau derėtų skirti dėmesio.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visko teorija" / "The Theory of Everything"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tiesą sakant, labai laukiau filmo „Visko teorija“ (angl. The Theory of Everything) (2014), kuri jau laikoma viena geriausių filmų šių metų romantinių filmų kategorijoje. Nors filmo nelabai laikyčiau romantiniu, bet nutariau nedelsiant pažiūrėti šią juostą ir pats viską įvertinti. Na, britų režisierių James Marsh pažįstu iš tokio filmo „Šešėlių šokėja“, kuri praslydo Lietuvoje ir daug kam liko nepastebėta dėl savo netipinio formato – jautriai ir šaltai vaizduoti terorizmo kriminalą. Šis filmas totaliai skiriasi nuo to, ką mes matome „Visko teorijoje“, bet abu filmai geri ir įdomūs.

„Visko teorija“ – tai biografinė drama su romantiškumo prieskoniais. Labai įdomu, kaip filmą vertina pats Stephen Hawking, kuris dar tebėra gyvas, nors jam, kaip ir jo prototipui filme, buvo žadėta gyventi tik du metus. Tai jo gyvenimo istorija, paremta kuo tikslesniais faktais. Gana asmeniškas filmas, jo pirmieji keliai universitete, teorijos, meilės ir ligos simptomai, kurie personažą „sutraukia it atomą“. Paties S. Hawking pasisakymus nuolat galite paskaityti Delfyje, mokslo skiltyje – tai itin įdomus žmogus, nors ir praktiškai nejuda ir nekalba.

Kalbant apie patį filmą, galiu pasakyti, kad pradžia lyg ir nieko ypatingo nežadėjo – kažkaip viskas „žalia“, pernelyg romantiška, lyg tikėtumėmės eilinės idilinės istorijos, bet laikui bėgant su pagrindinio veikėjo liga imama pajusti tą kitokį egzistencinį lygmenį. Ar galima gyventi ir duoti, praktiškai kai esi visiškai suluošintas žmogus? Ar galima išsaugoti santykius, pamirštant save? Daug puikių klausimų galima iškelti žiūrint šį filmą, kuris man truputį priminė tokius filmus kaip „Nuostabus protas“, „Skafandras ir drugelis“...

Kalbant apie filmą, negalima nepaminėti vaidybos. S. Hawking‘ą suvaidinęs Eddie Redmayne mane iš tikrųjų ne juokais nustebino savo balso intonavimu, fiziniu panašumu ir trapumu. Nesitikėjau iš šio aktoriaus tokio pasirodymo, nors ir ankstesnieji jo vaidmenys man gerokai įsiminė. Lygiai toks pats atradimas yra ir Felicity Jones, kurios personažas tarp esmingo pasirinkimo man labai patiko – sudėtinga emocinė atmosfera. Abu aktoriai nominuoti Auksiniams gaubliams, belieka tik sulaukti paskelbimo. Manoma, kad kas nors pateks ir į Oskarų nominacijas – kas žino, kas žino...

O šiaip filmas šviesus, įdomus, spalvingas. Nėra jis sudėtingas, bet ir nebanalus. Kažkaip įdomiai ir lengvai pažiūrėjau, nesugaišdamas laiko su prasta režisūra. Viskas buvo gerai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela