Knyga: Liudmila Ulickaja "Sonečka"

Liudmila Ulickaja „Sonečka“. – Vilnius: Kitos knygos, 2005.

Sveiki, skaitytojai,

Gal kiek pavėluotai (visu dešimtmečiu) paėmiau į rankas pirmąją garsios šiuolaikinės rusų rašytojos Liudmolos Ulickojos knygelę Sonečka, kuri pasirodė 2005 m ir už tai turime būti dėkingi leidyklai Kitos knygos. Per tą laiką leidykla Jotema sugebėjo išversti ir išleisti bene svarbiausius šios rašytojos kūrinius. Nežinau, kaip Lietuvos skaitytojai priėmė rašytojos kūrinius (recenzijų būta palankių), tačiau įtariu, kad daugelis visgi L. Ulickajos nėra nė girdėjęs. Turiu ir aš keletą pažįstamų, kurie pralenkia lentynas su šiuolaikinėmis rusų pavardėmis ir nė iš tolo nežiūri į tą pusę. Tiesą sakant, mažai skaitau šiuolaikinę rusų grožinę literatūrą, tačiau tai, ką radau Sonečkoje, mane privertė šiek tiek atsigręžti.

Knyga mėtėsi už vieną eurą nukainuotų knygų dėžėje vienoje vidutinio dydžio prekybos centre – šast! – ir įkrito į mano pirkinių krepšelį. Apskritai kažkada norėjau perskaityti Donaldo Kajoko išverstą kur kas storesnį ir solidesnį L. Ulickajos romaną nelabai patogiu pavadinimu Danielis Steinas, vertėjas, tačiau kažkaip stebuklingai išvengiau šio pirkinio ir dabar kiek gailiuosi. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Apysaka Sonečka, su kuria rašytoja debiutavo Rusijoje 1993 metais, beregint sulaukė didelio pasisekimo, nors pirmiausia knyga (kas itin keista) buvo išversta ir pasirodžiusi Prancūzijoje, kur sulaukė irgi gerų recenzijų. Daug dalykų L. Ulickajos gyvenime neišsipildė dėl to, kad ji gyveno Sovietų Sąjungos rėžime. Literatūrinė karjera prasidėjo rašytojai jau perkopus 50 m.

Iš tikrųjų mane labai nustebino, kad paėmus į rankas visas lietuviškai išverstas L. Ulickajos knygas, ji anotacijose pristatoma kaip mega literatūrinė rusų žvaigždė – žodžiu, autorė ne formatas, bet ją skaito ir žino visi, kas nebijo nusitepti rankų knygomis. Ir kiekviena knyga vis tai akcentuoja kaip nemirtingą postulatą – tai irgi viena iš priežasčių, kodėl knyga atsidūrė pirkinių krepšelyje. 

Grįžtant prie apysakos Sonečka, galiu pasakyti, kad knygelę taip greitai perskaičiau, kad net nespėjau aiktelėti (gerąja to žodžio prasme), bet pati istorija praplaukė tokiu tempu, lyg būčiau perskaitęs didžiulius Lev Tolstoj romanų tomus. Kartais per siauresnį žanrą galima papasakoti kur kas daugiau, nei mes įpratę manyti. Sonečka iš esmės paneigia visus šiuolaikinės literatūros kanonus – padriką pasakojimą, sąmonės srautą, chronologijos nebūvimą, charakterių trūkumą, problemos iškėlimą aukščiau žmogaus ir t. t. Apysaka tęsia ne tik rusų, bet ir sakyčiau, ir viso pasaulio literatūros tradiciją – laikytis už stipraus naratyvo, kitaip sakant, ryškaus epinio pasakojimo ir susitelkti į pačius žmones, jų santykius, atliepimą į tam tikras problemas, iškilusias gyvenimo kelyje.

 Rašytoja Liudmila Ulickaja.

Sonečka pasižymi lėtu pasakotojo žodžio tėkme, bet kartu įvykiai dėstomi iš esmė lyg pokalbyje prie kavos ar brendžio, vartant kokį nors seną šeimos albumą ir aptariant esmingus žmogaus gyvenimo įvykius: susipažinimą, įsimylėjimą, vedybas, darbus, vaikus, ligas, krizes, senatvę ir net mirtį. Sonečka išties „šeimyniška“ šeimos saga „patalpinta“ į apysakos formatą, kas gal kiek keistoka, lyginant šį pasakojimą su XIX a. parašytomis šeimos sagomis. Visgi tiek formatas, tiek tradicinės prozos pasakojimo pobūdis suteikia puikaus pasimėgavimo kūriniu. Knygą, kaip bebūtų keista, pavadinčiau moteriškos energetikos kūryniu ir ne tik todėl, kad jų centre labiau aprašomos moterys t. y. Sonečka, jos dukra Tania ir šeimos globotinė Jasia, bet ir dėl ryškaus moteriško žodžių ir prasmių sąrangos: „Sonečka nubusdavo švintant nuo pirmo vos vos girdimo mergaitės niurgztelėjimo, priglausdavo ją prie pilvo, nugara jausdama šiltą vyro artumą. Neatmerkdama akių prasegdavo palaidinę, ištraukdavo per naktį sustangrėjusią krūtį, dukart spusteldavo spenelį, ir dvi ilgos srovelės krisdavo ant gėlėto skudurėlio, kuriuo ji nušluostydavo spenelį. Mergaitė pradėdavo muistytis, raukyti lūputes, čepsėti ir gaudydavo spenį kaip maža žuvytė didžiulį masalą. Pieno buvo daug, jis bėgo lengvai, ir maitinimas, švelniai baksnojant speneliu, judinant krūtį, nestiprūs bedančių dantenų sukandimai teikė Soniai malonumą, kurį nepaaiškinamu būdu jausdavo vyras, visada pabusdavęs šį ankstyvą rytinės prieblandos metą. Apkabindavo plačią jos nugarą, pavydulingai priglausdavo prie savęs, ir ji apmirdavo nuo šios dvigubai nepakeliamos laimės naštos“. (p. 37–38)

Visažinis pasakotojas taip nutolęs ir taip kartu arti knygos veikėjų, kad sudaro pasakos įspūdį, o žodžių tekstūra tokia energetiškai intymi, rafinuota, nors daugelyje apysakos vietų aprašomi formalūs buitiniai niuansai, bet ne šie niuansai apysakoje svarbiausia, o tai, kaip toje aplinkoje, kasdienybėje jaučiasi ir kaip apskritai pasaulį priima veikėjai. Žodžių energetiką, sakyčiau, labai vykusiai perteikė vertėjas Rimantas Viedrynaitis, surasdamas kai kada intuityvius aliteracinius ir asonansius skambėjimus, pvz, iš mano pateiktos citatos: pavydulingai priglausdavo, prasegdavo palaidinę, sustangrėjusią krūtį, raukyti lūpytes, maža žuvytė didžiulį masalą... Puikus vertimas tiek skambesiu, tiek perteikta L. Ulickajos moteriška teksto energetika bei nenublukusios prasmės.

Veikėjai taip pat nėra tik paprasti nuobodūs tradicinių kostiumų nešiotojai, nors jų charakteris ir švelnus ir nuolankus. Kalbant apie Sonią ir jos vyrą – čia ryškūs, nehiperbolizuoti pokario laikotarpio tendencijos, Sovietų Sąjungos politiką ir t. t., bet ji nėra ta terpė, kurią rašytoja imtųsi kritikuoti ar kaip kitaip neigiamai ryškinti. Kur kas mane labiau nustebino Sonios dukters Tanios meilė bendraklasei lenkaitei Jasiai. Vis svarsčiau, ar autorė tiesiog norėjo parodyti, kad Tania, paveldėjusi iš motinos aukštą ūgį, taikosi į Jasią kaip į autoritetą ir ją įsimyli kaip pirmos jaunystės stabą, ar iš tikrųjų ji turi homoerotinių polinkių? Bet ne tai šioje apysakoje svarbiausia, o svarbiausia, kad pasaulis toliau sukasi, nesvarbu, kokie sukrėtimai, skyrybos ar dramos įsisuktų į Sonečkos gyvenimą, viskas kada nors praeina ir žmonės gyvena toliau, palaidoję savo asmenines istorijas atmintyje, fotografijų albumuose... 

Maža knygelė talpinanti gerą istoriją, kurią „paragavusi“ norisi dar artimiau pažinti Liudmilos Ulickajos kūrybą, todėl įtariu, kad ateityje dar užgriebsiu jos kokią storesnę knygą ir pažiūrėsiu, kaip ji išplėtoja pasakojimą romano žanro plotmėje. Na, o kol kas susipažinimas su Sonečka buvo visai netikėtas ir labai malonus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Everestas" / "Everest"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai ne aš vienas ilgai laukiau islandų režisieriaus Baltasar Kormakur naujausio filmo „Everestas“ (angl. Everest) (2015). Tiesą sakant, manęs nė kiek nebestebino pasirinkta išgyvenimo biografinė istorija, kuri 1996 metais sukėlė ištisą bangą diskusijų apie įvykusią tragediją, kopiant į aukščiausią pasaulio kalną Everestą, dar kitaip vietinių vadina Džomulunga. Filmas jau spėjo nuaidėti per Lietuvos kino teatrus ir pasaulį, jį gerai įvertino tiek kino kritikai, tiek paprasti žiūrovai.

Viena iš populiarumo priežasčių tikrai nebuvo islandiška režisieriaus pavardė, kuri galbūt buvo labiau žinoma užkietėjusiems kino gurmanams, bet veikiau ištisa virtinė vienų ryškiausių nūdienos aktorių, kurie sutiko atlikti netgi visai menkus antraeilius vaidmenis, kad tik nusifilmuotų šiame filme. Filmas išties geras – scenarijumi, aktoriais ir, žinoma, neprasta režisūra. Šaltis, vėjas, noras pasiekti viršūnę išties stebina. Stebina ir tai, kad veikėjai nelabai žino, kodėl jie kopia į Everestą, kai kurie nutyli, kai kurie tiesiog nebeturi gyvenime aiškaus tikslo ir vienintelė jų kelionė žemėje lieka kopimas.

Žinoma, filmas ganėtinai komercinis ir visai ne dėl didžiulės reklaminės kampanijos, bet pati režisūra dvelkia amerikietiška produkcija – tokio braižo istorijų kino istorijoje galima priskaičiuoti ne vieną dešimtį ir visi jie daugiau ar mažiau verti žiūrėjimo. Tai šalta, atšiauri ir tragiška istorija, kuria labai lengva patikėti, kadrai įtikina, filmuota taip pat gana ekstremaliomis sąlygomis, – žodžiu, režisierius tikrai susipažinęs su išlikusių gyvųjų liudijimais, memuarais ir kuo įtaigiau stengėsi mums perteikti alpinistų tragediją. Vienas jautriausių momentų filme būna žmogaus apsisprendimas likti kalno papėdėje, kai ryšio susisiekimo prietaisais žmonės atsisveikina su mylimaisiais – tai tiesiog sunkiai suvokiama, jog taip būta iš tikrųjų... Šiaip filmas vertas neblogo vakaro.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: "Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai. 1000 neįtikėtinų faktų, kurie nešautų į galvą"

Faktų laboratorija „Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai“. – Vilnius: Alma littera, 2013.

Sveiki, skaitytojai,

Tisą sakant, mano bibliotekoje atsidūrė išties netradicinė knyga. Skaitau ir perku knygas dažniausiai tik grožinės literatūros, bet kažkodėl negalėjau per išpardavimą neįsigyti už keletą eurų knygą nekukliu pavadinimu Pati svarbiausia knyga svarbiausiai vietai. 1000 neįtikėtinų faktų, kurie net nešautų į galvą, kurią paruošė iki šiol negirdėta Faktų laboratorija Vilniuje. Mėgstu interneto plotmėje graibstyti neįtikėtinus faktus, kurie verčia krūptelti ir neretai praverčia Protmūšyje ir šiaip pravartu šį bei tą žinoti apie pasaulį. Rusijoje ši knyga sulaukė neįtikėtino populiarumo, todėl, kaip suprantu, ji daugiau ar mažiau paruošta pagal rusišką variantą, kurios teisės priklauso Kremer Liubov.

Knyga išties įmantri, turiu galvoje, kad jos formatas gana netradicinis – perverta virvute, todėl knygą galite pasikabinti sau svarbioje vietoje, kurioje praleidžiate daug laiko t. y., kaip sufleruoja pavadinimas ir knygos viršelis, ten, kur ir karaliai pėsti vaikšto – tualete. Mano knyga neabejotinai bus tualete, kad ir kiti svečiai galėtų ją paskaityti, nes ši knyga tiesiog neįtikėtina!

Pritrenkiančių faktų gausa tiesiog stebina, kiek mažai paprasti žmonės žino apie pasaulį. Rijau šią knygą prieš miegą, per įvairias keliones, laukdamas autobuso stotelėje ir negalėjau atsidžiaugti, kad ją turiu su savimi. Ji taps nesenstančia klasika, kurią galima skaityti ir po 10 metų ir faktai vėl sugrįš kaip nauji. 

Žinoma, kai kurie dalykai knygoje jau buvo žinoma, pvz., kad pomidoras sukryžmintas su opijumi ir t. t. Būta daug ir nuostabių dalykų, apie kuriuos nė negalėjau pagalvoti, pvz.: Suomijoje nuo karinės tarnybos atleidžiami asmenys, kurie yra priklausomi nuo Interneto, didžiausia Žemėje ląstelė – stručio kiaušinis, Anglijoje buvo priimtas įstatymas, kuris už mėginimą nusižudyti asmenį baudžia mirties bausme arba išvis absurdiška – 2011 m. Egipte mergaitei suteiktas Facebook vardas. Daugybė iš kojų verčiančių faktų, kurie suteikė neapsakomą malonumą. 

Yra knygoje ir vienaip ar kitaip pasikartojančių faktų, kurių galbūt knygos sudarytojai nepastebėjo arba pastebėjo, bet vis tiek įdėjo, kaip vienaip ar kitaip praplečiančius faktus. Retkarčiais atrodydavo, kad faktais kartojasi, tik jų formuluotė kitokia, bet nepaisant šio deja vu reiškinio, knyga tikrai puiki ir rekomenduoju žingeidiems, mokslu, pasauliu ir šiaip viktorinas bei Protmūšį mėgstantiems žmonėms.

P. S. Nežinau, ar tai tiesa, bet knygos gale rašoma, kad ši knyga išleista 35 tūkstančiu tiražu. Net aiktelėjau prisiminęs grožinės literatūros vidutinį tiražą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina naktį namo grįžta viena" / "A Girl Walks Home Alone at Night"

Sveiki, skaitytojai,

Žinote, iš Irano kino visada tikiuosi aukščiausios pasakojimo prabos – dažniausiai taip ir nutinka, todėl nekantravau pažiūrėti, kaip anotacijoje skelbiama, pirmąjį Irano vampyrišką siaubo filmą „Mergina naktį namo grįžta viena“ (angl. A Girl Walks Home Alone At Night) (2014), kurį režisavo Ana Lily Amirpour – režisierė taip pat šiame filme sukūrė pagrindinį vampyrės vaidmenį. Jeigu tikitės iš šio filmo kažko holivudiško ir komerciškai pataikaujančio – galite labai smarkiai nusivilti.

Šis siaubo filmas, kurį galėjote išvyti „Kino pavasaryje“, visų pirma teikia estetinį pasigėrėjimą – į ekraną nuolat grįžtančios retro nespalvoto kino atmosfera suteikia tam tikro žavesio, netgi pirmųjų siaubo filmų žavesio. Galiu režisierę išties pagirti puikiais kino kadrais, mokėjimu mistifikuoti ir retkarčiais sukelti intrigos blykstelėjimus. Tiesą sakant, tuo man filmo „gerumas“ ir pasibaigė. Sodrūs, geri ir estetinį pasigėrėjimą teikiantys teatralizuoti kadrai, o pati istorija pasirodė neišvystyta, nuobodi ir verčianti prisnūsti. Įtariu, kad daugeliui užkietėjusių kino gurmanų filmas turėtų tikti ir patikti, bet man jis retkarčiais tapdavo kančia ir norėjosi, kad kuo greičiau pasibaigtų – nepajutau sujaudinimo ir išgyvenimo, kuriuos, sakykime, patyriau žiūrėdamas nekomercinius filmus apie vampyrus – švedų „Įsileisk mane“, Chan-wook Park „Troškulys“ ar net J. Jarmusch „Išgyvena tik mylintys“.

Na, o šio filmo naratyvas toks sausas ir neįdomus, kad belieka tik mėgautis vaizdais, nuobodžiaujančia vampyre, kuri bando daryti lyg ir gerus darbus, bet negali paminti savo prigimties – maitintis žmonių krauju. Čia nesitikėkite stulbinančios vaidybos ar kokių specialiųjų efektų – viskas teatrališka, šiek tiek simboliška, prislopinta ir, tiesą sakant, buvo nuobodu. O meilės istorija, kuri lyg ir buvo viso filmo pamatas, pasirodė, apskritai butaforinė ir taip susimbolinta, kad neliko nė mažiausio lašo dramos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Gwen Stefani "Used To Love You"

Sveiki, skaitytojai, 

Šįsyk noriu pasidalyti pačia naujausia Gwen Stefani daina „Used To Love You“, kuri pasirodė aną savaitę ir sukėlė nemažą diskusijų bangą. Kol kas atsargiai pasakojama apie būsimą trečiąjį atlikėjos albumą – net nežinomas jo pavadinimas, nors pirmasis singlas „Baby don‘t lie“ pasirodė daugiau nei prieš metus, tai išties netikėta.

Iš tikrųjų G. Stefani asmeninę plėtrą stabdė įsipareigojimai „The Voice“ televiziniam projektui bei asmeninės problemos – atlikėja turi neseniai gimusį trečią kūdikį ir neseniai ją po 13 metų santuokos ištiko skyrybos. „Used To Love You“, kaip ji teigė, yra nauja ir neseniai jai parašyta, o muzikos kritikai ją jau vadina pačia stipriausia jos asmeninės karjeros daina, kuri dar lyginama su grupės No Doubt, kurioje ji buvo pagrindinė vokalistė, daina „Don‘t speak“.

Ši daina ir asmeninis tamsus atlikėjos gyvenimo tarpsnis išties labai sietinas – didelis ir išsamus dainos tekstas kalba apie išdraskytą meilę. Man asmeniškai daina labai patinka ir ja laikau kol kas geriausia iš visų trejų singlų iš būsimo albumo, nors tenka pripažinti, kad melodingumo, kokį turėjo hitas „Don‘t speak“, šioji daina neturi, visa jos energetika sudėta į Gwen atlikimo raišką, jos asmeniškumą bei dainos tekstą. Tą rodo ir vaizdo klipas, todėl siūlau pasižiūrėti:

Atlikimas gyvai:

Vaido klipas:

Jūsų Maištinga Siela