Aktualijos: Nacionalinė kultūros ir meno premija šiemet įteikta Andriui Užkalniui, Monikai Šalčiūtei ir Egidijui Dragūnui (SEL'ui)

Sveiki,

Ar čia man vienam Lietuvoje darosi ankšta? Reikia paburbėti ir būtinai „ant viso svieto“. Paskutiniu metu man, tiesą sakant, per daug Užkalnio. Užkalnis tą, Užkalnis aną... Užkalnis papeikė, Užkalnis sukritikavo, Užkalnis nusispjovė, Užkalnis sumalė į miltus, Užkalnis tyčiojasi, Užkalnis prieš patyčias... Žodžiu, Už to Kalno Užkalnis ir galėtų pasilikti, pasistatyti sau pirkią, priimti kokią Moniką Šalčiūtę, kuri gamintų maistą, įsirengti prabangų restoraną, užkandžiauti žmonėmis ir politikais (lyg politikai ne ta pati mėsa? žinoma, ne, skanesnė.).

Lygiai taip pat galiu pasakyti apie Egidijų Dragūną. Na, kiek gi galima apie jo sezoninį vairavimą neblaiviam? Prabraukia pro arenas, susimoka baudas, labdarai numeta, užgeria, sėda į automobilį, važiuoja pas policininkus ir vėl tas pats per tą patį, o mums linksma ir gražu. Žinoma, kol nenudauš kokios per pėsčiųjų perėją ėjusios mokinukės, kuri rankoje nešėsi žalią popieriaus lapą, ant kurio nupiešta jauki boružėlė, gal dar aukščiau ir saulytė išlindus, kruopščiai nupieštos gėlytės... Šitas istorijas mes žinome, bet ne, mums reikia skandalų, sekso, alkoholio ir kraujo! Todėl reikia ir girto važinėjančio SEL‘o ir Užkalnio apsilankymo restoranuose ir, neduok Dieve, kebabinėse, kad spauda galėtų skandalingai užrašyti ką nors iššaukiančio.

Kur kas įdomiau, kaip Norvegijoje Darius Samaitis rado pieno butelyje tarp miškų pragulėjusį apie 65 metus piniginį lobį! Kodėl neįvyko šiemet Mis Lietuva 2015 rinkimai – juk tai kriminalinio lygio išpuolis prieš grožį. Kol rašiau pirmą pastraipą apie Užkalnį, – šmaukšt! braukšt! – paskelbė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus. Žinoma, mane labiausiai domina literatūra, nes kad ir kaip mėgčiau teatrą, jame lankausi itin retai (kokios kainos!), todėl ir aktorių vardai lieka neravėtas miškas. Šiaip džiaugiuosi, kad eseistė Giedra Radvilavičiūtė gavo premiją. Argi ne puiku!? Bet kam tikriausiai tai rūpi, nes mano postų jau seniai facebook‘e niekas nebelaikina, įdedu kaip į kokį pieno butelį žinutes apie kultūrą, meną, mokslinius tyrimus, atrastas planetas ir išsiunčiu į internetinį kosmoso vandenyną, nes niekam tai nebeįdomu, niekas net neskaito, o štai kaip kebabo padažas užtiško iš to paties facebook‘o laimėtų marškinėlių, tai to superinio įvykio fotografija įmesta į srautą iškart sulaukia daugybės nykščių į viršų. Sakysite, kas per draugai sėdi mano facebook‘o ratelyje (dievaž, kaip kokioje sektoje! bažnyčioje?), tie patys Radži, Užkalnis, žmogaus teisių aktyvistai, rašytojai, ponai, tinginiai, klubuose susipažinę su manimi, giminaičiai savais interesais ir vaikystės klasiokai, kurie sėdi savo novergijose ir skrodžia žuvį, nes ne kasdien jiems pavyksta rasti šlamančių pieno buteliuose.

Sakau, Jums, kad norint, kad kažkas kažką pasakytų apie Nacionalinę kultūros ir meno premiją arba bent jau palaikintų, reikia premiją įteikti Užkalniui ir SEL‘ui su Šalčiūte – už skvarbią visuomenės analizę ir eseistinių tekstų kokybę.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paranormalūs reiškiniai: Vaiduoklio dimensija" / "Paranormal Activity: The Ghost Dimension"

Sveiki, skaitytojai,

Ką gi, sulaukėme dar vienos dalies iš „Paranormalių reiškinių“ tirados. Tiesa, šį filmą linkę versti įvairiai ir „Paranormalus aktyvumas“, ir „Paranormalūs reiškiniai“, tačiau kūrėjai gali pasidžiaugti sukūrę tikriausiai vieną iš pačių prasčiausių šios serijos filmų „Paranormalūs reiškiniai: Vaiduoklio dimensija“ (angl. Paranormal Activity: The Ghost Dimension) (2015), kurį režisavo Gregory Plotkin. Tiesą sakant, mane nervina šioji serija ir jos pavadinimai, nes beveik prieš metus jau pristačiau penktąją šios serijos dalį, kuri buvo labiausiai atsiskyrusi nuo visų dalių savo siužetine linija, tačiau pasirodė, jog įmanoma dar ir taip, kad tai buvo filmas tarp ketvirtosios ir penktosios dalies ir oficialiai „Vaiduoklio dimensija“ yra penktoji dalis, bet tai jau šeštasis šios serijos filmas. Žodžiu, pasiklysti kaip kokioje dimensijoje nesunku.

Štai buvau apsidžiaugęs, kad tarpinis filmas buvo ganėtinai vykęs, nes po nevykusios ketvirtos dalies triukų, kurie, na, pripažinkime, buvo pirmųjų gerų dalių atkartojimas. Jau maniau, kad po šios dalies filmų scenaristai ir kūrėjai pasirūpino kelti kartelę aukštyn ir štai „Vaiduoklio dimensija“ sugadino visus reikalus. Šioji dalis vėl grįžta prie pirmosios dalies triukų ir praktiškai nieko naujo nepateikia. Buvo siaubingai nuobodu ir tai nesąmoninga, nes prieš daugel metų, kai pamačiau pirmąją dalį, tai „dėjau į kelnes“, o dabar toks nuobodulys, kad tiesiog norisi filmo kūrėjų paklausti, kiek jiems sumokėjo, kad filmas būtų toks „šūdas“? Nes tikrai, pilnai tikiu, kad investuotojai prašo to paties produkto ir neleidžia talentams prasiveržti, todėl produktas išeina tiek scenarijumi, tiek režisūra apgailėtinas.

Filmas absoliučiai varginantis ir neįdomus. Vėl tas pats per tą patį, įdomi mintis buvo, kai mergaitės, nufilmuotos 1988 metais, nusako vaizdus iš šių dienų realijų, kai vyrukai žiūri jų juostas, kai pagalvoji, tai išties baugi idėja, ties ja ir reikėjo apsistoti kūrėjams ir ją vystyti, o visi kiti, kaip antai judantys paveikslai, dingstanti elektra tampa košmariška nuobodybė. Lygiai taip pat kone paniekinamai erzina veikėjų elgesys, pvz., klykianti moteris visą minutę „ką tu matai?“, vyrukas tamsoje rėkia „nieko nematau“ – toks betikslis „susikalbėjimas“ įgauna tokią erzinančią įtampą, kad norisi išsitraukti kočėlą ir kiekvienam personažui trenkti per galvą. Negi jūs tokie buki? Ypač tie nelogiški faktai, kai jie išsikviečia kunigą, realiai yra įsitikinę, kad namuose yra antgamtinė būtybė, vis tiek dukrą, prijunginėję lempų, palieka miegoti vieną savo kambaryje. Logiškai atrodytų taip, kad motina drebėtų apsikabinusi dukrą savo lovoje, bet ne, tikriausiai už kadro norėjo pasidulkinti su vyru, kol mergytė pabus kambaryje... Na, tiesiog daugybė neįtikėtinų absurdų, kurie ne tik paniekina pirmųjų dviejų dalių filmo originalumą ir baisumą, bet tiesiog atvirai tyčiojasi iš žiūrovo. Ačiū Dievui bent tai, kad filmai šios serijos vis trumpėja ir trumpėja... Žodžiu, nieko gero iš šios serijos nebeliko.

Mano įvertinimas: 1/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 4.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikos gangsteris" / "American Gangster"

Sveiki, skaitytojai,

Turėjau neapsakomą malonumą pažiūrėti mano mėgstamo režisieriaus Ridley Scott filmą „Amerikos gangsteris“ (angl. American Gangster) (2007), prisipažinsiu, kad žiūrėdamas senas juostas apie gangsterius, tame tarpe ir „Krikštatėvis“, „Kartą Amerikoje“ ar net vienas iš naujausių „Žiaurūs 1981-ieji metai“, nepajuntu to kvapo gniaužiančio jaudulio, kurį pajunta man rekomendavę žmonės. Tiesiog apkaltinau temą – gangsteriai ne man, tačiau R. Scott, na, negali sukurti prasto filmo, juolab, kad žaviuosi visais jo darbais, universaliomis temomis ir žanrais. Prisipažinsiu, labai bijojau, kad šis filmas nepatiks.

Žiūrėjau prieš miegą ir, žinokite, kai kurie siužetai „nuėjo“ į mano sapnus! Filmas išties įsimenamas ir puikus. Galima paploti vien už nuostabų scenarijų, kuris įtraukė, pateikė daugybę intrigų, nepaviršutiniškų charakterių, laikmečio dvasios, urbanistinės aplinkos, galiausiai gatvės ir teisėsaugos politikos. Tiesiog visko labai daug ir tiršta, bet tikriausiai jaučiasi režisūrinis įdirbis, dėmesys detalėms, kurios nėra specialiai akcentuojamos, bet kinomano akims visgi pastebimos. Kadangi istorija biografinė, jaučiasi didelis dėmesys autentikai ir noru interpretuoti kuo tiksliau ir kuo arčiau realijų. Nuostabius vaidmenis sukūrė šiaip jau R. Scott mylimas aktorius Rassell Crowe, bet labiausiai mane sužavėjo visgi Denzel Washington‘as, kurio atliktas pagrindinis Franko Luko vaidmuo išties vertas geros analizės – griežta tvarka, aiški šeimos ir gyvybės saugojimo bei globojimo pozicija ir čia pat to paneigimas – kulkos į kaktą, narkotikų prekyba, griaunami gyvenimai. Išties vertybiniu atžvilgiu šis ramus kaip belgas personažas padarė gana didelį įspūdį. Na, ir jau mirusi aktorė Ruby Dee, kuri atliko gangsterio motinos vaidmenį, gavo nominaciją į „Oskarą“ kaip geriausia antro plano aktorė.

Filmas išties puikus, jis teikia visokeriopą malonumą ir yra gana aukštos prabos, tikrai turėtų patikti serialo „Narkotikų prekeiviai“ žiūrovams. Neskubus, bet gilus ir nepaviršutiniškas scenarijus leidžia mėgautis ne tiek veiksmu, kiek personažų pasaulio savivokomis, jų vertybėmis. Rimtas, nekasdienis filmas, kuris daug kam turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Robas Rojus" / "Rob Roy"

Sveiki, skaitytojai,

Britų režisieriaus Michael Caton-Jones, kurio, velniai griebtų, filmo „Berniuko gyvenimas“ (1993) niekaip nepažiūriu, šįkart teko „suvalgyti“ jo beveik pustrečios valandos trunkantį epą „Robas Rojus“ (angl. Rob Roy) (1995). Oi, kaip seniai šis filmas pragulėjo mano laukiamų filmų lentynoje ir tiesiog įsigeidžiau susigrąžinti „Amerikietiškų siaubo istorijų“ ir šiaip kino legendą Jessica Lange, o ką jau kalbėti apie visų numylėtinį Liam Neeson.

Iš esmės filmas man priminė mūsų „Tadą Blindą“ – istorija ne tik apie revoliuciją, kiek apie garbę. Būtent garbė filme „Robas Rojus“ linksniuojama visais įmanomais būdais ir kone visuose monologuose ir dialoguose, kad netgi vietomis neskanu pasidarė. Jeigu filmas apie garbę, tai nereikia jo akcentuoti kiekviename pirstelėjime, tačiau dovanokime, juk tai XVIII amžiaus Anglija ir manieringumas bei kalbėjimas aukštomis frazėmis, netgi tarp ūkininkų, atrodo, dovanotinas dalykas.

Visgi filmas labai smagus. Tiesiog kvapą gniaužiantys Škotijos vaizdai, kalnai, rūkas, iš akmenų suręstos trobelės, upės, rūmai... Atmosfera ir kostiumai tiesiog nuostabūs, kaip nuostabūs ir šio filmo aktoriai – Liam Neeson tiesiog pritrenkiamai jaunas, nes, prisipažinsiu, esu susipažinęs labiau su jo filmus iš vėlesnio periodo. Na, ir Jessica Lange... Sunku surasti šiai aktorei lygių, nebent Meryl Streep, tiesa, jos personažas gal negeriausias karjeroje, bet tikrai įsimintinas. Derėtų paminėti aktorių Tim Roth, kuris už manieringo sukčiaus didiko vaidmenį buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius.

Filmas gyvas ir žavus, leido prisiminti paskutinio dešimtmečio epinio filmo pasakojimo dvasią, kai didingi vaizdai ir lėta siužetinė tėkmė teikė pasakojimo, o nei staigių ir netikėtų veiksmų, malonumą. Tiesiog didelių priekaištų neturiu, žiūrėdamas patyriau malonumą. Gal laikas pažiūrėti ir Robiną Hudą?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pragaras Konektikute 2" / "The Haunting in Donnecticut 2: Ghosts of Georgia"

Sveiki, skaitytojai,

Šitaip buvau apsidžiaugęs pažiūrėjęs filmą „Pragaras Konektikute“ (2009), kad netruko prabėgti laikas, kai pažiūrėjau jau ir kito režisieriaus Tom Elkins režisuotą „Pragaras Konektikute 2“ (angl. The Haunting in Donnecticut 2: Ghosts of Georgia) (2013), kuris, regis, turėjo visus šansus būti lygiaverčiu filmu su savo pirmtaku, tačiau nieko panašaus, nes iš viso to, ką teko pamatyti pirmojoje dalyje, kur buvo ir siaubo, ir tikros dramos elementų, tai šioje dalyje praktiškai liko tik pavadinimas, o visa kita lėkšta ir be intrigos.

Vėlgi, režisieriui buvo svarbiausia remtis tikrais įvykiais, ir tie tikri įvykiai išties įvykę, gale filme pristatomi realūs biografiniai faktais, tačiau priešingai nei pirmoje dalyje, šioje viskuo patikėti sunku, praktiškai neįmanoma. Čia kur kas klasikinis variantas, kai nebelieka dramos elementų, charakteriai suplokštėję iki minimumo, o veikėjų elgesys tiesiog erzinančiai naivus ir nerūpestingas, labai stigo realių psichologinių elgsenos pamatų. Neįtikino nei mergaitė, nei kiti šeimos nariai, kurie realiai buvo kur kas iš fotografijų realesni, nei tiek aktoriai, primenantys porno žvaigždes. Tiesiog apsčiai viskas erzino, pradedant įvykiais, veikėjas ir pabaigiant režisūra. Vos vienas kitas „išlaužtas“ krūptelėjimas, vos viena kita įdomesnė siaubo scena, bet praktiškai, nesuklysiu pasakydamas, kad filmas mėšlas.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 23/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela