Filmas: "Melas vardan tiesos" / "True Lies"

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Dar, žiūriu, liko mano repertuare nematytų James Cameron filmų ir vienas iš tokių buvo daug kam patikęs „Melas vardan tiesos“ (angl. True Lies) (1994), kuris, kažin, ar yra pats geriausias šio režisieriaus darbas, bet žinant, kokiomis ambicijomis nuolat gyvena J. Cameronas, nieko nuostabaus, kad ir jo prastieji filmai yra visai neprasti, o tiesiog geri. „Įsikūnijimo“, „Titaniko“, „Terminatoriaus“ pirmųjų dalių režisierius vėl pasikviečia Arnold Schwarzenegger į savo projektą.

Kuo šįkart skiriasi šis filmas nuo anksčiau matytų režisieriaus darbų? Gal dėl komedijos žanro priemaišų. Į rimtą veiksmo trilerį įpinti komediniai situacijų niuansai tiesiog nuskaidrino visą filmą ir suteikė jam didelio žavesio. Tai didelis pramoginis filmas, kuris, mano akimis, turėtų patenkinti kinomanus ir paprastus žiūrovus, nes jame puikiai dera išplėtotas scenarijus, sukuriama intrigos atmosfera ir, žinoma, nestinga veiksmo. Asmeninių santykių ir darbo reikalų susipynimas šio filmo herojui tampa uždelsto melo bomba, kuri išsprendžia gana aštriomis trilerio sąlygomis santykius su žmona. Šiuo atžvilgiu daug kam filmas turėtų būti panašus į „Ponas ir ponia Smitai“ su Angelina Jolie ir Brad Pitt. 

Filme pasirodo „Terminatoriaus“ žvaigždė A. Schwarzenegger‘is, kuris, dievaži, mano akimis matytas tik vaikystėje, man visai patiko. Šitas raumenų kalnas turi visai įdomios charizmos ir geba elegantiškai suvaidinti, bet išvis labiausiai mane sužavėjo serialų „Choras“, „Siaubo karalienės“ (angl. Screem Queens) bei filmo „Žuvelė vardu Vanda“ aktorė Jamie Lee Curtis, suvaidinusi naiviąją žmoną, kuri vėliau tapo komedinių situacijų stimulu. Viena įdomiausių ir gražiausių bei juokingiausių scenų tampa jos pasirodymas viešbutyje prostitutės vaidmenyje, kur prieblandoje sėdintis vyras stebi jos erotinį šokį... Tiesiog vien dėl šios scenos buvo verta žiūrėti įspūdingų J. L. Curtis kūno linijų šokį. Visai nesitikėjau išvysti ir serialo „Relikvijų medžiotoja“ žvaigždę Tai Carrere.

Šiaip filmas išties gana aukšto lygio, įdomus, įtraukiantis, kur veiksmas dera su humoru, šeimos santykiai su darbiniais reikalais. Gal ne geriausias J. Camerono filmas, bet kaip filmas jis vis tiek geras.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos linkėjimas Šv. Kūčių vakarui ir Šv. Kalėdoms: Tylioje naktyje susitikime su savimi ir savo nepastovumu

Fot. Viggo Johansen (1851–1935), „Silent Night“, 1891.

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien, šv. Kūčių vakarą, vėl vienumoje daug ką apmąstau ir permąstau, kas jau lyg ir buvo nuspręsta. Nėra teisingų dienų ir nėra teisingų nuostatų, sakau tai iš patirties. Gal kiek kvailokos, gal kiek abejotinos, bet ar ne viskas yra abejotina? Regis, kažkada geriausi matyti filmai, kuriuos galėjai pavadinti „gyvenimo filmais“, laikydavai ilgai po širdim, nešiodavai mintyse, dabar žiūrint, susopa smegenis: kaip galėjau tam simpatizuoti? Arba tos nuostabios knygos, aukso lektūrą, kurią saugai, kas savaitę drėgna šluoste perbrauki lentynas, kad dulkės nesuėstų – ir šiaip dulkėms esu alergiškas, – netgi tos knygos išdavikės. Atsiverti ir, rodos, žodžiai nebe tie, lyg ir tie, atsiprašau, bet jų prasmė vis tiek suėsta laiko dulkių, reikšmė ir santykis nebe tas. Nebe tos tiesos, kurios buvo kaip aukso veršiai, nulydyti ir pastatyti nesugriaunami, dabar pamažu tampa skysti, garuojantys ir nykstantys kaip apgaulingi pavidalai... Žmonės. O kiek per metus kaskart praeina pro tavo dienas žmonių, kokie jie patiklūs, pasigardžiuodami pikti, žinantys, kad yra teisūs, neabejojantys knygomis, filmais, artimiausiais draugais, netgi savo jausmais, ketinimais... Argi?

Šiandien vėl prisimenu kiekvienus metus, koks buvau šį vakarą pernai, užpernai, dar seniau... Palaukit, dar seniau? Kur aš buvau? Su kuo sutikau šv. Kūčias? Nebesu tikras. Ima maišytis įvykiai ir metai, lyg kažkas skaudžiai tarp smegenų raukšlių, toje vietoje, kuri atsakinga už atmintį, staiga būtų pripustyta sunkaus vaikystės sniego, pusnimis užversta pašto dėžutė. Ten toks įšalas, ten įšalęs ir aš – neabejojantis, tikras, pasitikintis, žinantis, ką ir kaip visada atsakyti, bet dabar, iš to įšalo į šias Kūčias, kurias, dievaži, juk irgi po penkių metų pamiršiu, ar jos buvo prieplaukoje be sniego, ar tame Baroku kvepiančiame Vilniuje, kur nei paskambinti kam, nei parašyti, nes visi kažkur savo įšaluose, kažkur prie mišrainių, grybų ir kisieliaus, išmaniųjų jutiminių ekranų... 

Ir šiandien nesu niekuo tikras, tik tuo nepastovumu, kurį kaskart vis labiau ir labiau įsileidžiu, nes žinau, kad nieko nėra pastovesnio už nepastovumą. Gal ir ne taip jau blogai dreifuoti, plūduriuoti vienumoje po uostamiesčio pilnatimi ir iškeltais atostogauti kranais? Gal ir menka prabanga, perlūžęs trumpesnis šiųmetis šiaudas, burtas praslydęs pro šalį – juk nieko baisaus, jeigu šitaip... šitaip lengvai ir atsidavusiai būti ir eiti tiesiog vienumoje, eiti tik dėl to, kad galima eiti, kas iš to, kad nežinia į kur, kad nežinia pas ką.

Ramaus ir gražaus šv. Kūčio vakaro ir Kalėdų ryto! 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodosios mišios" / "Black Mass"

Sveiki,

Pirmą kartą susipažinau su režisieriumi Scott Cooper – gana jaunu ir jau trečią filmą pristatančiu režisieriumi. Ir trečias filmas taip pat, kaip ir pirmieji, apie kriminalinio pasaulio peripetijas. Paskutiniu metu tiesiog rinką užplūdo aukštai vertinamos juostos apie kriminalinį pasaulį, o aš jau antrą tą patį vakarą žiūriu – „Juodosios mišios“ (angl. Black Mass) (2015). Po itin mane nuvylusio „Sacario: narkotikų karas“ (2015) tiesiog bijojau iškart žiūrėti „Juodųjų mišių“, bet šis pasirodė kur kas įdomesnis ir patrauklesnis.

Visų pirma tai biografinis filmas apie realiai Bostone du dešimtmečius vadovavusį gangsterį, kuris turėjo puikių ryšių teisėsaugos sluoksniuose. Išties tai nebloga biografinė juosta vėl mus nunešanti į tuos laikus, kai klestėjo sava tvarka ir mafija. Filme rasite daug šaltakraujiškų susidorojimų, įdomių personažų dar įdomesnių jų sprendimų ir, žinoma, laikmečio prieskonių bei dvasios. Pagrindinį vaidmenį sukūrė mano itin nemėgstamas Johnny Depp, kuris sunkiai ir šįkart įtiko. Ką norite, tą sakykite, jis man negyvėlis ir tiek, aišku, aplodismentai grimo meistrams, tačiau tikiu, kad kokia Jennifer Aniston būtų ne ką prasčiau suvaidinusi šaltą, bejausmį ir abejingą nusikaltėlį, nei amžinai rūškanas ir neįdomus Johnny Depp, šįkart jo net numelsvintos akys atrodė ne kaip gangsterio, bet veikiau kaip negyvėlio ar netgi vampyro. Kur kas įdomesnis man pasirodė Joel Edgerton‘as, kuris išties sukūrė gyvą tarp neteisingų pasirinkimų besiblaškantį personažą. Puikus aktorius ir puikiai atliktas vaidmuo. Aišku, filmo lygį pakėlė ir mano labai mėgstamas ir mylimas britų aktorius Benedict Cumberbatch, o štai būtų mano valia, tai uždrausčiau Johnny Depp apskritai vaidinti – kiek jis gali gerų filmų sugadinti? Atsiprašau šio aktoriaus gerbėjų, bet tai itin retas atvejus, kai negaliu šio aktoriaus darbų vertinti adekvačiai...

Visgi filmas geras, įtraukiantis, kur esama nemažai įtemptų psichologinių scenų ir visai nebanalių, kurie atskleidžia gangsterio pasaulio pavojingumą ir, žinoma, savotišką pasaulio matymą, veikėjų poziciją ir filosofiją. Šiaip daug gerų dalykų šioje juostoje ir jeigu jums tinka ir patinka kriminalinės biografinės dramos – tai šio siūlyčiau nepraleisti, o jeigu dar mėgstate Johnny Deppą, tai malonumą patirsite dvigubą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sicario: narkotikų karas" / "Sicario"

Sveiki, skaitytojai,

Daugybės puikių filmų režisierius Denis Villeneuve ir toliau kuria filmus pagal tiesos ir melo žaidimą vaizduojančius scenarijus. Naujausias jo filmas „Sicario: narkotikų karas“ (angl. Sicario) (2015) turėjo mane kone pertrėkšti kaip vabalą, turint galvoje, kad režisieriaus filmas „Moteris, kuri dainuoja“ kone taip ir padarė, šįkart net nesugebėjo sujaudinti. Žinau, daugelio išliaupsintas filmas tiek scenarijumi, tiek aktoriais, tiek operatoriaus darbu, daugelis kone nugeibo jį bežiūrėdami iš malonumo, o aš vis dirsčiojau į laikrodį, kada ši be intrigos nuobodybė pasibaigs.

Na, gerai, filmas nėra jau toks prastas, kam patinka brutalūs kriminalinio pobūdžio siužetai (o man jie retai patinka), tas galbūt ir ras visą malonumų asorti, tačiau gera siužetinė pradžia – daugybė sienoje palaidotų lavonų ir aštrių siužetinių vingių tuoj pasibaigia, kai scenarijus panardina į Emily Blunt kuriamos naivios ir tikinčios besąlyginiu profesiniu teisingumu personažą, lakstymą paskui vyrukų, kurie nieko neaiškina, uodegas. Tiesą sakant, buvo nuobodu, nuobodi buvo vargšės patiklios moters susidūrimai su neteisybe, korumpuotais narkotikų platintojais ir visa korumpuota aukštesniąja teisėsauga. Viskas daugiau ar mažiau nuspėjama, nes bet koks didesnis kriminalinis panašus filmas iškart rodo vieną ir tą patį – korumpuotus teisėsaugos pareigūnus. Kiek gi galima apie tą patį per tą patį? Tiesiog žiūrėjau ir pasigedau gero siužeto, kažkokios įdomesnės gelmės užuot kalbėjus ir nešus tą patį žinią. Labai gaila, kad į tokius panašius ir atsikartojančius siužetus finansuojama tiek daug, dar baisiau, kad žmonėms patinka tas išvirkščio kailio lupimas. Nesakau, kad savotiška teisėsaugos kritika ir korumpuoto pasaulio atskiros pasaulio taisyklės yra kažkas prasto, bet mano akims jau gerokai įgrisęs ir atsibodęs.

Po filmo „Moteris, kuri dainuoja“, sunku patikėti, kaip režisierius suplokštėja ir holivudėja, priimdamas tas žaidimo taisykles, o kritikų liežuviai visa tam pataikauja. Šiame filme išskirčiau aktorius – jų darbas puikus, ypač E. Blunt, Benicio Del Toro, visgi gražiai nufilmuota ir pateikta, tačiau pati istorija taip ir nesugebėjo bent man įžiebti kibirkšties...

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amitvilio košmaras" / "The Amityville Horror"

Sveiki, skaitytojai,

Siaubo filmų fronte dažniausiai „nieko gero“ arba tenkina „vos vos“, maždaug tą patį galima pasakyti apie tikrais įvykiais (ak, kaip visada) paremtą juostą „Amitvilio košmaras“ (angl. The Amityville Horror) (2005). Įdomu tikriausiai dar ir tai, kad tikri įvykiai nutiko 1974 metais, o 1979 metais pagal gana tikslius namo brėžinius jau buvo sukurta pirmoji šių įvykių ekranizacija tuo pačiu pavadinimu. Prisipažinsiu, kad senosios versijos nemačiau, todėl filmų nelyginsiu.

Kaip ir daugelis siaubo filmų, paremtų tikrais įvykiais, susiję su tam tikru statiniu, šįkart tradiciškai su namu, į kurį įsikrausto jauna šeima ir pradeda atkartoti prieš tai buvusios šeimos tragedijos žingsnius. Kol namo pardavėjai ploja katučiu, šeimoje vėl vyksta didelė tragedija... Žodžiu, lyg ir nieko naujo nuo akmens amžiaus laikų, nes kino juostų sukurtų panašių į šią yra daugybė, visai neseniai matyta „Pragaras Konektikute“ dilogija irgi pastatyta pagal tikrus įvykius ir susiję su naujomis šeimomis sename name. Būtų įdomu pamatyti dokumentinį filmą apie tuos visus JAV namus, kuriuose vienaip ar kitaip įvykiai atsikartoja, nes medžiagos apstu į valias. Taigi...

Režisūros atžvilgiu šis filmas niekuo neišsiskiria iš kitų. Istorija intriguoja tik vidutiniškai – kvaili suaugusieji, investavę didelę sumą į namą, bijo iš jo išsikraustyti, nors ir mato, kad viskas griūva, tačiau „sveikas protas“ ir „mįslingi įvykiai“ tiesiog paverčia personažus eiliniais nesusitupėjusiais vaikais. Žinoma, kai ir pridera tokioje istorijoje – kviečiamas kunigas, daug verkiama, bet apskritai nieko nedaroma, todėl atitinkamai likimas (ir scenarijus) atseikėja pasekmes... Tai nėra pati prasčiausia ar neįdomiausia tokio tipažo juosta. Tikrai ne, sužiūrėjau visai įdomiai, tačiau kažko vertesnio šioje juostoje nesitikėkite išvysti.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela