2016 m. birželio 1 d., trečiadienis

Knyga: Pasi Ilmari Jääskeläinen "Sniegė ir jos devynetas"




Pasi Ilmari Jaaskelainen. „Sniegė ir jos devynetas“. – Vilnius: Versus Aureus, 2016. 

Sveiki, skaitytojai,

Vaikystėje esu matęs keletą serijų Tvin Pykso miestelis. Tiesą sakant, nieko nebepamenu. Absoliučiai. O štai mano mama buvo didelė gerbėja šio dviejų sezono serialo. Gal dėl to ir patraukė suomių rašytojo Pasi Ilmari Jaaskelainen romanas Sniegė ir jos devynetas. Tai kol kas pirmasis šio rašytojo romanas lietuviškai ir jį mums padovanojo Versus aureus leidykla. Pastarasis būtent ir lyginamas su Tvin Pykso miestelio paslaptimis, tik šįkart šis paslaptingas miestelis vadinasi, beveik kaip Ariogala, tik dar gražiau – Triušiogala. Taigi triušis apskritai šiame mistiniame ir trilerio niuansų turinčioje knygoje įgauna nevienareikšmiškos simbolikos. Visų pirma su suomių tautosaka, vėliau su garsiausiomis pasaulio pasakomis, įskaitant ir Alisa stebuklų šalyje, bei greitėjančiu lyg triušis knygos tempu. Beje, originalo pavadinime triušis taip pat minimas.

Kažkaip nusprendžiau, kaip ir aną vasarą, trumpam atsiriboti nuo rimtos literatūros ir paskaityti tokio žanro kūrinį, nuo kurio tiesiog nesinorėtų atsiplėšti ir pamaniau: o kodėl gi negali būti knyga Sniegė ir jos devynetas. Pavadinimas skamba tarsi Snieguolė ir septyni nykštukai, o knygos atgalinis viršelis, skelbiantis informaciją apie autorių, žadėjo klaikiai gerą nuotykį. Beveik atspėjau. Knygos pradžia išties buvo daug žadanti ir intriguojanti. Pirmieji skyriai žadino intrigą ir mistiką – literatūros mokytoja Ela Milana, laikinai dirbanti Triušiogalos mokykloje, taiso kontrolinį ir – smūgis skaitytojui! – pastebi, kad mokinys prastai išanalizavo F. Dostojevskio Nusikaltimą ir bausmę... Stop! Visi tie geros pasaulinės literatūros panaudojimai man bet kokioje knygoje tarsi puikios rakštys, ant kurių norisi slydinėti nuogu užpakaliu. Patinka! Tačiau vėliau, staiga intertekstais ir intelektualumu sublizgęs autorius, nusėsta ir rašo grynai mistinį „Hario Poterio“ detektyvinę istoriją.

Triušiogala išties neįtikėtinas atradimas. Mistinis miestelis be aiškių mistinių įvykių. Patys vietos gyventojai nė nesuvokia, kad jų Triušogala panaši į Hogvarcą, tik, žinoma, be magijos mokyklos. Čia magijos mokyklą atstoja garsi visame pasaulyje suomių rašytojų sąjunga, kuri valdoma vaikų literatūros karalienės Lauros Sniegės, „Dyvūnijos“ serijos autorės. Tiesą sakant, įvykių knygoje netrūksta, kaip ir paslaptingos Lauros Sniegės dingimo aplinkybės, nejučia, skaitytoją griebia už gerklės ir įtraukią į įvykių verpetą. Šios bylos neoficialiai ima tirti Ela, naujoji šios paslaptingos sąjungos narė. Kaip vėliau paaiškėja, ši devyneto sąjunga ne šiaip sau, o ją gaubia tamsios paslaptys, kurios rašytojus paverčia labiau keisto ryšio sektantais, nei rašytojais. Galiausiai Ela įsitraukia į keistą ir paslaptingą psichologinį žaidimą, kurį vadina išsiliedinimu – bravo vertėjai Danutei Sirijos Giraitei, kuri rado labai žaismingų ir įdomių lietuviškų žodžių ir sukūrė bei pritaikė naujadarų, nes perfrazuoti neišverčiamus terminus gana neskoningai gali bet kas, o šiai vertėjai pavyko tai padaryti gana gerai.

 Rašytojas Pasi Ilmari Jääskeläinen.

Kiek gal nuvilia pasakojimo struktūra vos knygai įpusėjus, kai daugmaž jau tampa aišku, kad autorius idėjų lygmenyje išsisėmė ir dabar žais tik išsiliedinimo žaidimą. Ela mes iššūkį rašytojams, o rašytojai jai. Tiesą sakant, esu šiek tiek nusivylęs ir knygos atomazga, kuri labiau panėšėjo jau į siurrealistinį filmą, kur pilna neaiškių pasąmonės svyravimų, atitolusių nuo realybės, kur žaidžia daugiau įvairūs suomių folkloriniai simboliai ir padarai, nei knygos herojai. Ne visada mane asmeniškai įtikindavo ir herojų psichologiniai sprendimai, vandališkas brovimasis naktimis per langą, psichotropinių vaistų naudojimas bendraujant, jis veikiau „karkasinis“, primena bedvasį konstruktą, lyg būtų tie perdėtai pritempti paslaptingi dialogai iš minkštais viršeliais pigiai leidžiamų fantastinių knygelių. 

Nepaisant šių trūkumų, knyga vis tiek sugebėjo įtraukti ir išlaikyti intrigą. Skaitėsi lengvai ir įdomiai, todėl manau, kad Sniegė ir jos devynetas jums bus visai neprastas skaitalas po lietuviška saule, gulint kur nors prie Baltijos jūros po skėčiu, kai norisi kažko gaivaus ir pernelyg neintelektualaus, tačiau ne taip jau bukinančiai banalaus. Sniegė ir jos devynetas gana neprastas mistinis pasakojimas, išlaikantis gana neblogą pasakojimo struktūrą, pateikiantis folklorinių motyvų ir trileriui būdingų elementų, o šis rinkinys garantuoja toli gražu ne šedevrą, bet pakankamai neprastą pramoginės literatūros romaną.


Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Koks tėvas, toks ir sūnus" / "Like Father, Like Son"




Sveiki, skaitytojai ir kinomanai,

Prieš kelerius metus Kino pavasario festivalyje pristatyta japonų drama „Koks tėvas, toks ir sūnus“ (angl. Like Father, Like Son) (2013) tikriausiai daug kam turėjo patikti savo tyliu azijietišku konservatyvumu ir visai ne konservatyvia problema. Filmas buvo nominuotas Kanų festivalyje Auksinei palmės šakelei, tiesa, tada jis jos nepelnė, tačiau gavo Žiūri prizą. 

Tiesą sakant, filmas lyg iš muilo operos – kažkada sukeisti vaikai po gimdymo sujaukia dviejų šeimų gyvenimus, tačiau visas filmo pateikimas ir rimtumas nė iš tolo neprimena lengvų ir banalių muilo operų. Kad japonai moka kurti filmus ir kasmet sukuria tikrų perliukų, tikriausiai niekas neabejoja. Galima sakyti, kad „Koks tėvas, toks ir sūnus“ vienas iš tokių filmų, kuriuos derėtų pamatyti. Kas visų pirmiausia jaudina? Keisti dzenbudistiniai auklėjimo ypatumai, kai pasiturintis tėvas bando savo sūnų išauklėti panašų į save, tarsi išversti kailį, kaip dažnai mėgsta koks supermamyčių klubas su savo vaikais triušiukais. Keistai šaltas jaunojo tėvo charakteris stingdo savo emociniu bukumu ir iš esmės pasakoja ne apie kraujo ryšį (nors apie jį irgi), kiek apie iš kartos į kartą neteisingo auklėjimo perduodamas stigmas. Jaunasis tėvas, kuriam vaikystėje buvo stokojama meilės ir laiko, kartoja tas pačias auklėjimo klaidas, todėl filmas iš esmės yra apie tėvų klaidas, kurios atsikartoja vaikuose. Tik nelemtas atsitikimas su vaikų sukeitimu leidžia atsikvošėti pagrindiniam filmo veikėjui.

Azijietiškos didaktikos neišvengsime, tačiau ji nė kiek neerzina. Netgi, sakyčiau, jaudina. Veikėjų charakteriai kontrastingi, jie įrėminti socialinių skirtybių ir kultūrinių stereotipų, kartais atrodo, kad veikėjai juos pralaužia labai lengvai ir gaivališkai, o kartais atrodo, kad pasirinkimas išvis neįmanomas – na, kaip šešerius metus augintas sūnus gali būti apkeistas be padarinių? Veikėjai kartu su žiūrovais įspęsti į labai sunkių sprendimų kampą, todėl problema itin delikati ir be moralinių abejonių neapsieisime, kaip ir be sveiko proto. Filmas gana stiprus, ypač jo tiriamas probleminis laukas sujaudins ne vieną žiūrovą, o jeigu dar esate tėvai, tai išvis turėtumėte pajusti veikėjų keblumą ir nepavydėtiną situaciją. Rekomenduoju rimto ir gero kino mėgėjams.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.8


Jūsų Maištinga Siela 

Ned Herrmann "Visų smegenų" modelio schema arba kūrybiško mąstymo ir ugdymo principai (Geoff Petty)

Norėdami padidinti, paspauskite ant paveikslėlio.


Sveiki, skaitytojai,

Nusprendžiau pridėti kūrybiško mąstymo modelį, kurį pasiūlė JAV mokslininkas Ned Herrmann 1982 metais. Šis mokslininkas tyrinėjo žmogaus smegenų funkcijas ir tyrimais įrodė, kad tam tikra smegenų zona (pusrutulių ketvirčiai) yra atsakingi už tam tikrus gebėjimus. Pvz., kairysis pusrutulis už kūrybingumą, o dešinysis už loginį mąstymą. Jis taip pat smulkiau skirsto pusrutulius į ketvirčius ir išskiria tam tikras charakteristikas, kurios gana smulkiai surašytos šioje schemoje. Ši jo schema, kurią paėmiau iš Geoff Petty knygos „Įrodymais pagrįstas mokymas“ (2008, p. 54), gali diagnozuoti ir jūsų pačių aktyviąsias smegenų zonas.

Schema dažniausiai taikoma pedagogikoje, ugdant vaiko kūrybiškumą. Vaikas dažniausiai demonstruoja savo polinkiais ir gebėjimais, kuri smegenų zona aktyvesnė. G. Petty siūlo ugdyti universalų žmogų, ne tiek skatinant jo polinkį į kurį nors ryškesnį gebėjimą, kiek į visų smegenų pajungimą ir lavinimą.

Daugiau apie H. Herrmann‘o teoriją rasite mano minėtoje knygoje.

Jūsų Maištinga Siela