Knyga: Birutė Jonuškaitė "Maranta"

Birutė Jonuškaitė. „Maranta“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

 

Sveiki, skaitytojai,

Vos tik buvau įpusėjęs skaityti naujausią Birutės Jonuškaitės romaną Maranta, sužinojau, kad rašytoja pelnė literatūrinę Liudo Dovydėno premiją. Sakau, gerai, kad šitaip rašytojai sekasi, o literatūrologai jau skelbia, kad tai geriausia rašytojos knyga. Pagalvojau: nenuostabu, juk įtraukta ir į Metų knygos rinkimus.

Visų pirma tenka prisipažinti, kad B. Jonuškaitės nepažinojau kaip rašytojos, tai jos pirmoji knyga, kuri pakliuvo man į rankas, o dar įvardyta kaip geriausia, tai kodėl nepradėjus nuo Marantos? Tik va, net trūktelėjau pečiais dėl pavadinimo, nes galėjau duoti ranką nukirsti, kad tai moters vardas, o ne augalas. Tiesą sakant, neišmanau tų augalų ir jų pavadinimų, tai vien dėl pavadinimo rašytoja mano žinias apie augalų karalystę išplėtė geru grybšniu. 

Skaitymas, tiesą sakant, nebuvo lengvas. Kūrinys parašytas išties gerai ir romano koncepcija apskritai turi ne tik meninės vertės, bet, sakyčiau, jau ir istorinės ir kultūrinės prabos. Pirmiausia dėl ko Maranta Jums turėtų įsiminti, tai dėl aiškios Pietų aukštaičių, dzūkų, patarmės, kuri iš tikrųjų žavi ir visiškai nesudėtinga, tik skaitant garsėliau galima pajusti saldų šveplavimą – nieko nepadarysi, toks jotvingių genties palikimas. Etnografinio regiono politinė sankirta su lenkų pasienio žmonėmis taip pat romanui duoda savito kolorito, tačiau šeimos saga gana lietuviška, nesvarbu, kad ypatingoje geografinėje zonoje. Tam tikri vartojami žodžiai, kurie kruopščiai surašyti paraštėse ranka (netikėta išmonė!), kuo puikiausiai vartojami ir Žemaitijoje. 

Romanas mena beveik visą XX amžių nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. Nors pasakojime yra nusakoma kaimiška buitis ir kasdienybė, nereikia apsigauti, B. Jonuškaitės proza moderni tiek pasakojimo polėkiu, tiek romano struktūra. Kalbant konkrečiai apie Marantos struktūrą, galime įžvelgti „vaiduokliškumo“ ir gana abstrakčių pasakojimo perėjimo būdų, erdvės (čia Amerika, čia Lietuva), laiko (čia Antrasis pasaulinis karas, čia modernus Vilnius), tiek kultūrinių niuansų. Atrodo, autorė bėgo nuo linijinio pasakojimo, kuris šeimos sagoms yra parankiausias, tačiau Marantoje pasakojimo „šuorai“ gana „pratakūs“, jie „skylėti“, todėl atrodo kad pasakotojas nors ir nuosekliai pasakoja tradicinės prozos maniera, tačiau tai sakrali prisiminimų kelionė laike, bandant suvokti dabarties priežastis ir suvokti pasakotojos Rasos tapatybę. Nors šeimoje esama nemažai paslapčių, prilygstančių Santa Barbaros siužeto vingiams, ypač incesto niuansai, vaikų tapatybių per šeimas maišymas ir slėpimas, tačiau Marantoje jie atrodo drastiškai žavūs, netgi smagiai netikėti. Pradžios pasakojimas taip užliūliuoja skaitytoją kaimiškos buities ir charakterio atskleidimo veikėjų portretuose pasakojimais, kad visiškai netikėta, kada autorė pradeda dar ir žaisti veikėjų likimais, tarsi rašytų scenarijų serialui. Šįkart sakydamas serialui, neturiu pretenzijų knygai, nes tie įvykiai pateikti nebanaliai, tačiau tampa atspirties tašku dvasiniam Rasos tobulėjimui, taigi tai kartu atleidimo kelias, aliuzija į Bibliją.

 Rašytoja Birutė Jonuškaitė.

Tiesą sakant, paskutinieji skyreliai apie Jeruzalę šiek tiek išmušė iš vėžio, kadangi jie jau tapo tokiais pokalbiai prie cigaretės. Rasos pokalbis su vietiniu arabu tampa kažkoks tapatybės ieškojimo per atleidimą ir susitaikymą pasidavimo apeigomis. Ir vėl netikėta – svetimšalis Rasai tampa guru, dvasios patarėju, kad ši išties ryžtasi keisti savo sudarkytus santykius tiek su dzūkų žeme, tiek su ten gyvenančiais giminaičiais. Dvasiniai ieškojimai Rasos gyvenime kiek pristabdė tapatybių dramas, tačiau pernelyg neatitrūko nuo bendro romano konteksto, bet, netgi sakyčiau, jas geografiškai išplėtė – sudraskyta siela veržiasi arčiau Dievo ir pagrindinis veikėjas evoliucionuoja, įvyksta romanui kone gyvybiškai būtinas poslinkis – esminis veikėjo pokytis. 

Knygoje ryškiausi charakteriai, žinoma, yra Dominyka ir Kostas. Jų charakterių kontrastas kiek netikėtas, nes dažniausiai vyrai šeimose vaizduojami tradiciškai pernelyg rūstūs, dargi alkoholikai, kurie vaikams mėgsta ir per kuprą „užmesti“. Šįkart Dominyka šeimoje ta „kietoji“ ir šiek tiek dėl to įdomiau, kada stereotipiniai lytiškumo šeimos politikoje įvaizdžiai Marantoje „išdalyti“ kiek kitaip. Deja, ne tokie spalvingi pasirodė Saulės ir kitų vaikų portretai, kuriuos paįvairina jau skirtinga kultūrinė patirtis, todėl natūralu, kad sužadinti skaitytojui dėmesį reikėjo imtis melodramatiškų siužetinių vingių, kurie iš esmės įdomūs ir šiam pasakojimui tinka.

Apibendrinant romaną, galiu pasakyti, kad jis kiek ne mano skonio. Priminė man Eglės Žagrakalytės Eigulio dukra: Byla 117, netgi kai kuriuos Romualdo Granausko kūrinius. Be jokios abejonės, Maranta yra talentingai ir išmoningai parašytas kūrinys, turintis išliekamąją meninę vertę, tinka tiek pramoginiam, tiek intelektualiam skaitytojui. Sodrūs charakteriai, netikėti likimai, moteriškai šviesus pasakojimas išskleidžia istorijos trapumo jausmą, truputis mistikos dvelksmo – tokias istorijas turi ir saugo kiekviena šeimos dinastija. Romane svarbus ėjimas keliu, vedimas ir pasitikėjimas, juo kūrinys prasideda, tačiau vedimas, kad ir koks jis būtų – fizinis ar pasakotojos ėjimas dvasiniais prisiminimų keliais, – jis šioje knygoj , pasirodo, nesibaigia, nes prierašas kūrinio gale liudija, kad mūsų netolimoje ateityje laukia romano tęsinys.

Jūsų Maištinga Siela  

Serialas: "Keisti dalykai" / "Stranger Things" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Liepos 15 dieną gerų serialų kalvė „Netflix“ išleido aštuonių serijų serialą pavadinimu „Keisti dalykai“ (angl. Stranger Things), kuris labai mane sudomino, kad praktiškai sužiūrėjau vos keliais prisėdimais. Priežastys buvo net kelios, kodėl pasirinkau šį serialą. Visų pirma aktorė Winona Ryder, kurios darbus masiškai žiūrėjau prieš kelerius metus, antra – serialo tematika ir dėl to, kad serijų nedaug ir nereikės kankintis, kad negaliu greitai ir nesigraužiant dėl laiko pasinerti į serialo pasaulį.

Išties šio serialo koncepcija labai paprasta – atkurti senųjų siaubo ir mistinių filmų eros dvasią (taigi devintas dešimtmetis). Tai serialas, kuris kaip archeologija – išstudijuota literatūra, populiarusis to meto kinas ir, žinoma, devinto dešimtmečio pradžios mada, kostiumai, šukuosenos, technika, interjeras, automobiliai. Dabar galvoju, kad dar prieš kokius 15 metų į devintą dešimtmetį žiūrėjom kaip labai artimą periodą, šiandien, žiūrint serialą „Keisti dalykai“ visa tai atrodo kaip retro, jau sena, bet vis dar labai artima.

Tiesą sakant, iš pradžių net nesigilinau apie ką serialas, bet beveik neabejojau, kad apie ateivius, tačiau, pasirodo, klydau. Serialo atmosfera iš tikrųjų primena filmą „E. T.“, primena ateivių grobiamų žmonių istorijas, tačiau kartu tai gerai apgalvotas „miksas“, primenantis senąsias siaubo-mistinių romano rašytojo Stephen King ekranizacijas – „Kristina“, „Švytėjimas“, „Kerė“ ir t. t. Tačiau kažkiek yra ir tokių elementų kaip „Svetimas“ ar 1989 metais sukurta D. Camerono „Gelmė“. Netgi retkarčiais galima jausti tokių kultinio filmo kaip „Košmaras Guobų gatvėje“ elementų. Žodžiu, serialas „pasisavino“ tam tikrus šių filmų įvairius elementus ir moduliacijas, tačiau siužetinė linija apie super galių turinčią mergaitę yra autentiškas „produktas“. Šių dienų kine devinto dešimtmečio siaubo filmų atmosferą kūrė režisierius J. J. Abrams, 2011 metais pristatydamas filmą „Super 8“, todėl yra įvairių lyginimų ir su šiuo kūrinių.

Grįžtant prie paties serialo turinio, čia svarbų vaidmenį, kaip ir devinto dešimtmečio filmuose, atlieka vaikai. Kaip visada jie gudresni, „fainesni“, šaunesni ir visa galva aukščiau už klišėmis mąstančius suaugusiuosius. Iš esmės šis elementas netgi erzina ir atrodo pernelyg ryškus šablonas, tačiau daug ką atsveria Winonos Ryder kuriamas motinos personažas, kuri taip pat iškart patiki keistais dalykais. Dviejų pasaulių dimensijos maišosi per atidarytus kibernetinius vartus iš esmės siejasi ir su Amerikoje tuo metu labai smarkiai išpopuliarėjusia komiksų kultūra, tad super galios tampa seriale neatsitiktiniu atributu, o padiktuotu kultūros tendencijų.

 Aktoriai per serialo premjerą.

 Puiki serialo atmosfera.

 Kadras iš serialo "Keisti dalykai".

 Repeticijos.

 Pritrenkiančio grožio aktorė Winona Ryder.

Reikia kelti nykščius į viršų ir dėl vaikų vaidybos. Ji išties gera ir vaikai puikiai dirba su kamera. Žinoma, šio serialo didžiausia žvaigždė visgi yra Winona Ryder, kuri atliko ypač emocionalų ir dramatišką vaidmenį – paklaikusios motinos vaidmenį. Žymi aktorė prisipažino, kad tai pirmas kartas, kai jai teko filmuotis ne kine, o seriale, ir tvirtino, kad ne daug kas skiriasi nuo darbo kine, ją kur kas labiau jaudino neišbandytas dramatiškas amplua. Nedrįsčiau teigti, kad jos veikėja verta būti nominuota įvairiems televiziniams apdovanojimams, tačiau prigesusi karjeros žvaigždė gali visai pagrįstai vėl sužibti, o tai manęs nė kiek nenustebintų.

Taigi, seriale, žinoma, yra erzinančių siužetinių vingių, kaip antai kai kurie paauglių meilės ir draugysčių trikampiai, kurie sąmoningai lyg ir yra reikalingi, tačiau žiūrovui, kuris tik žiūri ir nemąsto, tai tarsi papildomas dirgiklis, kuris atitraukia nuo pagrindinio veiksmo – per realybės matmenis šokinėjančio padaro. Nemažai ką papildo ir garso takelis. Intro pradžios muzikėlė išties puiki, netgi šiek tiek asocijuojasi su „X failai“, bet ir pats serialas prisodrintas devinto dešimtmečio garsų, kurie dar labiau sustiprina įspūdį, kad kūrinys išties nori mus nunešti į to meto epochą.

Galėtumėt paklausti, kodėl verta žiūrėti šį serialą? Ir aš Jums galėčiau atsakyti, kad vien dėl devinto dešimtmečio rekonstrukcijos, bet tai būtų nepilnas atsakymas, nes ir pati istorija teikia kažkokio keisto intelektualinio pasitenkinimo, kai atpažįsti vieną ar kitą pasakojimo elementą ir gali susieti su jau matytais senaisiais filmais, dėl kurių vaikystėje negalėdavome ramiai užmigti. Ir, žinoma, aktoriai, puikioji Winona Ryder. Nenustebkite, kad po pirmosios serijos suabejosite, ar verta žiūrėti toliau, nes serialas tausoja pirmojoje serijoje intrigos, tačiau mane sužavėjo atmosfera, kad po antros serijos net nebeabejojau, kad žiūriu ne šiaip sau serialą, o gerą serialą. 

Pirmojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuotaka" / "La Novia"

Sveiki,

Grįžtu prie nepriklausomo rimto kino ir peržvelgiu dar nematytus „Kino pavasario“ filmus. Šįkart teko pamatyti Gojos apdovanojimams nominuotą ispanų režisierės Paula Ortiz filmą „Nuotaka“ (ispan. La Novia) (2015), kuri vienus lietuvius labai sužavėjo, o kitus labai nuvylė. Tiesą sakant, nieko šios režisierės nesu matęs, tačiau tas, kas „prisikasa“ iki Gojos, man visada rūpi ir smalsu sužiūrėti, juolab, kad labai mėgstu ispanų kiną.

„Nuosaka“ iš esmės siužetu yra banaliausia, ką esu paskutiniu metu matęs – siužetas absoliučiai primena „Telemunda presenta“ studijos Lotynų Amerikos muilo operą – meilės trikampio formulė, du vyrai dėl vienos moters suremia pečius. Sakyčiau, nuobodu ir net pats velnias nenuvarytų žiūrėti tokio šlamšto, bet... Bet! Filmas unikalus savo ypatinga estetine raiška. Labai gražiai nufilmuotas, operatoriaus dėmesys subtilumui, aistrai, pagrindinės veikėjos akims ir jos emocijoms. Gal kai kam pasirodys filmas pernelyg emocionaliai perspaustas, o vaizdai pernelyg poetiški, tačiau, bent man, jie labai patiko. Nuostabaus grožio aktorė Inma Cuesta sukūrė stulbinamą veikėją, pilną kančios ir pasimetimo. Gražus apšvietimas, dėmesys judesiui ir garso takeliui kelia apskritai pasigėrėjimo jausmą.

Vis galvoju, ar gali būti geras filmas be gero siužeto? Tikriausiai „Nuotaka“ tikrai nėra šedevras, tačiau retai raiškos priemonės ištraukia filmą iš purvyno. Dejuojantiems, kad filmas pernelyg dvelkia muilo opera, reikia priminti, kad pjesė parašyta paties F. G. Lorcos XX a. pirmoje pusėje, todėl nereiktų pernelyg peikti aistringų pliūpsnių. Kad ir kiek besurasčiau visai pagrįstų priekabių juostai, ji vis tiek man labai patiko, todėl rekomenduoju kino gurmanams (ir ne tik) patiems „pasimėginti“, net neabejoju, kad iš būrio žiūrovų irgi atsiras įvairiausių nuomonių. Bet kokiu atveju, filmas nėra prastas, labiau, manau, lems šiaip „skonio reikalas“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Nuoroda į „Kino pavasario“ puslapį: ČIA

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela