Dalijuosi lenkų kilmės
menininko Igor Morski sukurtais
siurrealistiniais darbais. Nesunku atspėti, kad Salvadoro Dali įkvėptą dailės
srovę nesunkiai vis dar Igor Morski taiko ir šiuolaikiniame mene, bet
priešingai nei S. Dali, jam rūpi šį bei tą pasakyti aiškiau, nei vien tik meną –
tai socialinė kritika, dėmesys globaliniams dalykams, ekologijai ir, žinoma,
žmogaus kūnui. Igor Morski darbuose dažniausiai vaizduojamos žmonių galvos.
Pasižiūrėkite. Na, o daugiau jo darbų rasite internete.
„Auksinę palmės“ šakele
apdovanotas režisierės Jane Campion filmas „Pianinas“
dar kai kur lietuviškai pristatomas kaip „Fortepijonas“
(angl. The Piano) (1993) kažkada
vaikystėje paliko neišdildomą įspūdį, o dabar buvo proga jau kino nualintomis
akimis pasižiūrėti filmą iš naujo, šiek tiek rizikuojant, kad pernelyg
pretenzingai vertinsiu, tačiau taip nenutiko. Su šia režisiere jau esu
susidūręs, kai žiūrėjau „Damos portretą“ (1996). Žvelgiant į režisierės
repertuarą, tikriausiai geriausiu jos filmu visgi ir išlieka „Pianinas“, pelnęs
už vaidmenis net du „Oskarus“ ir dar papildomai nominacijų.
Filmas išties auksinės
prabos ir nors nemėgstu sentimentalių iš piršto laužtų ir ale subtiliai tingių
kostiminių dramų, tačiau šiam filmui pavyko peršokti visas įmanomas šio žanro
klišes. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų žiūrovas yra priverstas pasijausti
nepatogiai ir smarkiai gailėti XIX amžiaus nebylės pianistės, kuri iš visos
širdies myli savo pianiną, kuris su ja kaip atskiras kalbėjimo instrumentas
keliauja į laukinę Naująją Zelandiją. Purvynas, šaltis, vietos kultūra ir
papročiai, vienatvė ir noras susigrąžinti instrumentą tiesiog spinduliuoja
aktorės Holly Hunter akyse ir paverčia personažą ir šios vaidmens atlikimą pribloškiamai
įtaigų. Tiesą sakant, visas svoris atitenka šiai vienai aktorei, kuri
stulbinamai perteikia ne tik Viktorijos laikų moters padėtį visuomenėje, bet
dar ir kalbos dovaną praradusią suluošintą moters vidinį pasaulį. Skvarbus akių
žvilgsnis, įtemptas kaklas ir pirštai tampa pagrindinių instrumentu, nusakant
toli gražu ne tviskantį gyvenimą.
Filmas absoliučiai
rekomenduotinas kino gurmanams. Nors už antro plano vaidmenį „Oskarą“ pelnė mažoji
Anna Paquin, visgi Holly Hunter vaidmuo apskritai paskutiniu metu vienas
ryškiausių ir stipriausių vaidmenų iš to, ką mačiau kino sraute, ir nesvarbu,
kad filmas 1993 metų. Filmas tik iš dalies priminė Judie Foster vaidmenį filme „Nelė“
(1994), bet iš esmės tai stiprus filmas, kur emocija, įtaigi atmosfera ir
žmogaus tragizmas eina kaip vieninga jėga. Tokį kiną aš itin vertinu.
Ne visada nepriklausomas
kinas gali sujaudinti ir sudominti, tačiau jis vis tiek traukia kino gurmanus.
Režisierius Andrew Steggall po keleto trumpemetražių LGBT tema sukurtų filmų
pagaliau ryžosi sukurti pilnametražį kino juostą „Išvykimas“ (angl. Departure)
(2015), perkeldamas analogiškas temas ir pasitelkdamas jau kino pasaulyje
žinomus aktorius – Julie Stevenson, kuri man kaip aktorė taip niekada ir
nepatiko bei kylančią naujosios kartos žvaigždė – Alex Lawther.
Filmas apie skyrybų
kamuojamą moterį, kuri visomis išgalėmis bando atsisveikinti su žlungančiu
vedybiniu gyvenimu ir nemato, kaip jos homoseksualus sūnus pamažu įsimyli
vietos šiurkštųjį Klemensą... Filmas mažo biudžeto, todėl jo stiprioji pusė lyg
ir turėjo būti pati istorija, jos psichologinės gijos – depresija, skausmas,
erotiniai paauglio išgyvenimai ir t. t. Tačiau režisierius visą šį „rūbą“ įvilko
į kažin kokį tingiai meditatyvų pasakojimą, kuris viską paverčia momentaliais,
pilnais estetiškai nuvertėjusių ir nuobodžių pauzių. Bereikšmis scenų
pauzavimas rodo tiesiog nereikalingą manieringumą, iš akmens bandymai išspausti
sulčių, norint suteikti simbolinio ypatingumo, psichologinės gelmės, tačiau iš
viso šito išeina tik šnipštas, nukvėpęs saldus gazuotas gėrimas, nes išėjimas į
teatralizuotą ir ištestęstą pasakojimą visų pirma rodo tiesiog režisūrinės
patirties stoką ir gana neoriginalų, jau matytą kanadietiškojo kino tipo
pasakojimo manierą, kuri menkai jaudina žiūrovą.
Filmas gali visgi patikti
seksualinės įvairovės ieškantiems žiūrovams, kuriems rūpi brendimo ir
griūvančios šeimos problemos, todėl filmas iš dalies neblogai „suveiks“ kaip
edukacinė priemonė, tačiau estetiškai niūriais rudeniniais vaizdais prisodrinta
drama sunkiai įsimins visų tų pilkų dramų grūstėje, nes trūko paprasčiausios
intrigos ir platesnių siužetinių vingių, nes tiesmukai vaizduojamas
hiperbolizuotas subtilumas išėjo kaip koks ilgas nuobodoko paveikslo peizažas,
kurio simboliai, kaip antai skendimas vandenyje, iliustruoja tik tuos pačius
jau kine seniai nusibodusius patosus.