Aktualijos: Saugumas Lietuvoje tik iliuzija dienos šviesoje

Sveiki, 

Niekada nežinai, ar tavęs kas nors neužpuls vidury dienos. Apiplėšimas gali pasirodyti tik laimė, palyginus su lūžusiais šonkauliais, pradurta akimis ar prarasta gyvybe. Važiavau su mama viešuoju transportu, už lango lijo, žmonės į autobusą veržėsi suplūkę, prie smilkinių prilipusiais plaukais ir pagalvojau: kiek šio lietaus dabar susigeria į dar neatrastus kapus, kur žmonės atgulė amžiams niekam nežinomai kritę nuo užpuoliko rankų. Laikomais dingusiais be žinios.

Kalbėjomės su mama apie tą įvykį, kai iš Plungės į Vilnių važiavusi jauna mergina buvo užpulta jaunų vyrukų, užkapota kastuvu ir užkasta kažkur miške. Už tai, kad turėjo prabangų automobilį. Ir jokie čia turtai visgi laimės neatneša... Mama pasakojo apie laidotuves: 500 žmonių, šimtai straipsnių, nuotraukų, o kapas nuklotas vien baltomis gėlėmis, jokio vainikėlio – tarsi stilistas pasidarbavęs. Pompastiška, tačiau teisinga, kad šeima nusprendė pasidalyti visu skausmu su šalimi.

Sakau, mamos neapiplėš, nes ji neatrodo pasiturinčiai. Labai paprastai. Prie tokių plėšikai tiesiog nelenda. Ir pats save raminu ta mintimi, bet ar tikrai? Vakar į 15min.lt buvo įkeltas vaizdo įrašas, kur Kaune, Vilijampolėje, pribėgę „treninguotieji“ spardė parkritusį vyrą viduryje sankryžos. Gal suvedė sąskaitas? Gal ne taip pažiūrėjo? Dienos šviesa nėra joks garantas, kad išėjus į miestą ar važiuojant autostrada grįši gyvas ir sveikas. Smurtas vienas baisiausių žmonijos dalykų ir be jo nė iš vietos: jokiais įstatymais, jokiais susitarimais ar rėžimais negalime ištraukti mumyse esančios prasiveržiančios pykčio prigimties. 

Tądien pirmą kartą apsilankiau gyvai operoje. Toje aukštos dvasinės įtampos šventėje, kur klausytojai patiria katarsį, neribotą pasitenkinimo būseną, kokį įskaitydavome literatūroje, matydavo aktorius, pasipylusius ašaromis filmuose. Tačiau manęs nepaėmė. Po kelių minučių pajutau susierzinimą ir jau po pirmo veiksmo manęs salėje nebebuvo nė kvapo... Esame tarp to, kas teikia aukštąsias akimirkas ir kas mus paverčia žvėrimis ir tik nuo mūsų priklauso, kurioje zonoje esame savastimi. Anąkart "nepaėmiau" operos, bet ir nenusiritau į smurtautojo užribį. Susitvardymas ir sąmoningas yra auksinio vidurio garantas.  

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Gendrutis Morkūnas "Grįžimo istorija"

Gendrutis Morkūnas „Grįžimo istorija“ – Vilnius: Nieko rimto, 2016.

Sveiki, 

Per paskutiniuosius savo gyvenimo metus Gendrutis Morkūnas (1960–2009) į vaikų ir paauglių literatūrą įbildėjo kaip ypatingos svarbos autorius, subraškindamas visas šios literatūros sijas. Apysaka Grįžimo istorija, pasirodžiusi 2007 metais, tapo ne tik metų geriausia knyga vaikams, bet ir vienu svarbiausiu autoriaus knygų bei viena šio dešimtmečio kūrybiškiausių knygų vaikams.

Tiesą sakant, paklausinėjau vaikų, kaip jiems šioji Grįžimo istorija ir visi kažkodėl (kaip susitarę) tvirtino, kad knyga gal ir nebloga, bet kažin  ar po jos skaitys ką nors iš G. Morkūno kūrybos. Šalia viso to buvo paminėtas visur jau pagalius į vaikų literatūrą kišantis Haris Poteris (kuris be abejo yra puikus!) ir po tokio puikaus kūrinio Grįžimo istorija gali pasirodė pernelyg „paprasta“. Tai kur šios knygos unikalumas ir kūrybiškumas?

Istorija apie dvylikametę Viliją, kuri vieną dieną dingo iš kūdikių lovelės, atsiranda miške po dvylikos metų. Ji nieko neprisimena, tačiau puikiai orientuojasi žmonių pasaulyje, eina į mokyklą, susiduria su patyčiomis ir savivokos problemomis. Visa tai vyksta ne kokioje burtų ir kerėjimo mokykloje ar Vilniaus vidurinėje, bet gana atokiame ir ramiame Lietuvos miestelyje, kur viskas pagal visas taisykles vaikams turėtų lyg ir būti nuobodoka, tačiau ne vietovė šįkart svarbi (galiausiai nereikėtų kompleksuoti dėl kaimiškos aplinkos literatūroje), bet svarbiausia, kaip papasakota šioji mergaitės istorija.

Be jokios abejonės meniška knyga. Vienas didžiausių šios knygos kūrybiškų raiškos būdų yra autoriaus skoningas ir neperspaustas mistifikavimas, kuris kiek primena liaudies pasakų dvelksmus, pasakas apie velnius su prietarus iliustruojančiais siužetiniais vingiais, bet kartu Grįžimo istorija išlieka savita ir nestilizuota. Mistiniai dalykai vienas iš motyvuojančių dalykų, kuris verčia skaityti toliau ir domėtis pagrindinės veikėjos paslaptimis. G. Morkūnas ne šiaip sau mistifikuoja, bet kalba savita metaforų kalba apie rimtus dalykus, kurie ištarti visiems suprantama „suaugusiųjų kalba“ taptų ne tik kad ne meniška, bet ir tiesmukai didaktinė keverzonė. Autoriaus pasirinkta kalba yra ne tiek meniškumo galios demonstravimas, kiek strategiškai apgalvotas „priėjimas“ prie vaiko skaitytojo, naujo kone pasąmoninio užkoduoto pasakojimo įspūdį paliekantis kūrinys. Paslaptingas Vilijos dingimas tėra socialinės problemos magiškas pateikimas: tėvai nesirūpino mergyte, todėl ji buvo paimta iki paauglystės į globos namus. Juntamas jaunų tėvų depresinis laikotarpis, atsakomybės stoka, bet tai tėra vienas iš daugelio probleminių laukų, kuriuos G. Morkūnas paverčia mistiniais kontekstais.

 Gendrutis Morkūnas ir du "Grįžimo istorija" leidimai.

Dalis knygos siužeto probleminio lauko skirta Vilijos adaptaciniam laikotarpiui, kitaip sakant, vaiko stresiniam laikotarpiui, kada tenka pritapti ne tik prie naujos šeimos, bet ir mokyklos. Patyčių mistifikavimas ir akivaizdžios jausenų, būsenų ir emocijų metaforizavimas, suteikiant juslėms materialiąją formą (pvz.: keršto saldumas, energijų bangelės, sienos...), išties sukuria neeilinę vaiko išgyvenimo perteikimo unikalumą. Net jeigu ir jaunasis skaitytojas nesuprastų ir tik nujaustų šio kūrinio paslėptas socialines neteisybės stigmas, jam knyga turėtų suteikti detektyvinės-pramoginės kelionės, sekant vien tik mistinę (galvoje nekonvertuojant metaforų) liniją. 

Jau seniai aišku, kad vaikų literatūroje atvira didaktika vaikams yra neįdomi, todėl mistifikavimo būdas yra nebloga strategija pasibelsti į jaunąjį skaitytoją. Siužetiškai knyga nėra sudėtinga ir įmantri. Autorius užuot suveržęs pasakojimą į tamprų pasakojimą, neretai suteikia daug laisvės pasakotojui veblenti pašalinius „vaiko filosofiją“ imituojančius dalykus, kas kai kuriems vaikams gali ir nepatikti, ypač tiems, kurie įpratę prie verstinės įtempto ir skubraus veiksmo literatūros. Tokių vietų apysakoje esama: miško takelių aprašymai, patyčių hierarchija, įrodinėjimai apie Vilijos būvimą robotu... Tuose nuklydimuose nuo siužeto paplepėjimuose dvelkia lengvu humoru, dvylikamečiui tinkančios išdaigiškos kalbos kodas, pvz. „Miestelio moterys jį vadino girtuokliu, o vyrai – valkata. O ar teko kam nors iš jūsų sutikti žmogų, kurio vardas Valkata, o pavardė – Girtuoklis?“ (p. 153).

Knyga išleido rimta vaikų literatūros leidykla Nieko rimta – stulbinama poligrafija, knygos svoris ir kokybė leidžia mėgautis ne tik „skanios“ knygos kvapu, bet ir Linos Žutautės iliustracijomis. Knyga jau perleista dukart su skirtingais viršeliais. Skaičiau antrąjį leidimą, kuris lyg ir turėjo būti pataisytas, tačiau visgi turėčiau pretenzijų dėl klaidų: būta praleistų žodžių, dėl ko sakinių konstrukcijos tapdavo nesklandžios, o žodyje „mąstyti“, mano supratimu, šaknyje vis dar rašoma ą nosinė.

Nesu tikras, ar visiems vaikams ši knyga atsiskleidžia iki galo, bet tai tikriausiai ir nėra itin svarbu, nes ji parašyta dviem klodais, o toks kūrinys, kuris teikia emocinio pasitenkinimo ir talpina „užpustytą“ nesaldžią kasdienybę yra vertas jaunojo mąstančio ir ieškančio žmogaus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptingi žvilgsniai" / "Paslaptis jų akyse" / "Secret in Their Eyes"

Sveiki,

Būtų mano valia, pasisekusių filmų perdirbinius uždrausčiau, nes dažniausiai jie būna nesėkmingi arba tragiškai nesėkmingi. Argentiniečių drama iškovojusi „Paslaptis jų akyse“ 2009 metais išties buvo stulbinamos įtaigos ir atmosferos filmas. Amerikiečių versija „Paslaptingi žvilgsniai“ (angl. Secret in Their Eyes) (2015), kaip ir buvo galima numatyti, filmas silpnesnis. Filmas visai geras gali atrodyti tiems, kurie nematė originaliosios versijos.

Iš esmės filmas išlaiko visą pasakojimo struktūrą, tik pakeisti šiek tiek laikmečiai. Argentiniečių versija atrodo kur kas sodresnė ir įdomesnė. Šioji visgi išliko holivudiškos manieros trileriu ir tikriausiai, jeigu ne Nicole Kidman bei Julia Roberts pavardės (Dieve, kur jas dar galima pamatyti kartu viename kadre?), tikriausiai niekada ir nebūčiau peržiūrėjęs šios juostos.

Apibendrinant patį trilerį be lyginimų su originalu, galiu pasakyti, kad filmas vis tiek geras savo istorija, efektinga pabaiga, kuri kelia išties stiprias emocijas. Labai patiko ir Kidman, ir Roberts pasirodymai, kad kartais abejojau, ar jų žvilgsniuose, kurie, dievaži, taip pavaizduoti suktai, kad imi abejoti, ar nesislepia tikroji nagrinėjimo bylos paslaptis. Vienam kartui pažiūrėti šį filmą gal ir sveika, o jeigu jums patinka aktorių kolektyvas – netgi būtina. Įtaigus J. Roberts ir N. Kidman amplua išties užveda, kad gaudai kiekvieną jų būvimą kadre. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela