Kasyt maži mikroskopiniai
įvykiai tiesiog pakelia nuotaiką. Besportuodamas namų bibliotekoje netyčia ištraukiau
senai įsigytą Alfonso Nykos-Niliūno (1919-2015) eilėraščių knygą. Atsiverčiau pirmą
pasitaikiusį ir štai ką radau. Ogi eilėraštį apie ryškių ryškiausią rasizmą,
perteikiantį nykstančio pasaulio ir žmogaus tapatybių sakralines ribas: vienas
anapusinis, o kitas mūsų tautų, kultūrų ir rasių vardais ir klišėmis
paženklintas. Bet kaip gražiai visa socialinė tema perteikta! Pasiskaitykite
patys.
Negrų
kapinės prie Chesapeake Bay vasarą
Baltam smėly
sapnuoja juodas negras.
Linksma jo siela
švilpauja plonyčiu balseliu,
Balta kaip
Viešpaties danguj balta žuvėdra,
Su bitėmis tarp
alpstančių gėlių.
Santūrūs kryžiai
ir kaitra. Dar jums ne metas keltis,
Vergai, įmigę
nebūty tarp vasaros žiedų:
Nes šiapus kryžių
dar tebegyvena juodas šaltis,
Aptraukęs širdis
neapykantos ledu.
Baltimore, 1951
Alfonsas Nyka-Niliūnas. „Eilėraščiai“
– Vilnius: Baltos lankos, 1996 (p. 172).
Visgi tai tikra tiesa. Niekaip
negaliu prisijaukinti brolių Coenų kaip režisierių. Nežinau, kelintasis tai
bandymas, bet naujausio jų darbo „Šlovė
Cezariui!“ (angl. Hail, Ceasar!)
(2016). Tiesą sakant, nieko jie įspūdingo po „Šioje šalyje nėra vietos senukams“
taip ir nebesukūrė ir tikriausiai nieko nebesukurs. Kaip nepaliko jokio
įspūdžio jų komedija „Didysis Lebovskis“, taip nepaliko ir šioji, bet kodėl vis
tiek žiūriu Coenų filmus?
Receptas labai paprastas –
viltis. „Oskarui“ nominuota komedija pritraukė daugybę mano mėgstamų Holivudo
aktorių, kurie vėlgi sukūrė įsimenančius, nors ir tipažinius charakterius. Scenarijus
išties, sakyčiau, neblogas, viskas tarsi filmas filme, nes veiksmas vyksta
ketvirto dešimtmečio Holivude, kai filmuojamas filmas apie Kristaus
nukryžiavimą, tačiau čia viskas susipina su užkulisių intrigomis, kurios,
pasirodo, dar turi ir politinių to meto atspalvio. Žinoma, filmas nufilmuotas
ir pateiktas itin patraukliai, nes joje karkasiškai prikelta Holivudinė senoji
dvasia, filmuojami filmai, vykdomi sandėriai, kostiumai, bendravimas... Viskas
gražu ir šiek tiek dėl to primena negyvą, tačiau patrauklų šablonų eigą. Kai kurie
dialogai literatūriškai vykę, kai kada išgautas neblogas humoras, kuris irgi
svarstytinas: labiau įkandamas patiems amerikiečiams, ar tai veikiau visiems
pasaulio kino žiūrovams? Galima įžvelgti ir intelektualumo, tačiau filmą
vadinti geneliu, nes tai broliai Coenai? Nemanau.
Pramoginio kino žanre
norėta „įsūdyti“ Coeniškos dvasios, „įvilkti“ į spalvingą Holivudinį rūbą,
prisikviesti daug Holivudo žvaigždžių ir pritraukti žiūrovą. Tiesą sakant,
didelė dalis plano akivaizdžiai pavyko, tik po filmo jutau šiek tiek nusivylęs,
nes nepatyriau to malonumo, kurio lyg ir buvo galima tikėtis. Taip, pamačiau
gražius paveikslėlius, neblogą pasakojimo struktūrą, tačiau nepasisotinau nei
emociškai, nebuvau išprovokuotas jaustis nesmagiai ar kaip kitaip... Tiesiog
pasijutau kaip po eilinio prasto pop kino.
Ko buvo galima tikėtis iš
naujosios „Mumijos“ versijos? Dar didesnio niekalo!? Gali būti. Naujoji „Mumija“ (angl. Mummy) (2017) versija pasakoja šiek tiek pakeistą istoriją nuo
originalo, prifarširuotą daug egzotinių spalvų, patrauklių vaizdų, specialiųjų
efektų, tačiau kažkodėl išėjus iš salės vis tiek nugirdau tą posakį iš vieno
vyriško: „šūdų krūva!“. Kodėl? Ko galima tikėtis einant į puikiai žinomos
istorijos naują adaptaciją? Tik panašios istorijos sąrangą ir nieko naujo.
Buvau pasiruošęs pačiam
prasčiausiam variantui. Kai tik prasidėjo filmas, jaučiausi itin nepatogiai,
nes nežinojau, ar man išeiti, ar pasilikti miegoti, nes pirminis veiksmo filmo
imituojantis susišaudymą buvo toks neskoningai prastas, kad net pradėjau
piktintis, kaip lekiant šimtams kulkų veikėjai dar pasilenkdami geba juokauti, „laidyti
bajerius“ ir visaip kitaip menkinti filmą. Tiesiog tipiniai „Mumijos“
charakterio šablonai ir klišių klišės. Pagrindinis veikėjas charizmatiškas
chamas, atitinkantis komiksinio lygio tipažą, antraeilininkai taip pat kalba
komikso lygio sakiniais ir absoliučiai niekas neįtikina: nei jų bendravimo
manieros, nei visas emocijų paketas. Pirmoji filmo pusė, kol jie neatsiduria
krentančiame lėktuve, viskas buvo itin žiauriai nyku. Po to, žinoma, kažkiek
žiūrovą pagauna tiesiog nuotykių trilerio dvasia ir įsuka į veiksmą ir nori
nenori pasiduodi tam karščiui, tačiau greit atsipeikėji tarp nuobodžių scenų ir
supranti, kad pamatei iš tikrųjų tą patį, ką kine galėjai pamatyti prieš
dvidešimt metų: tie patys juokeliai, ta pati scenarijaus kryptis ir tas pats
įvykių sustygavimas, kas kad keičiasi aplinkybės.
Gerai bent jau tai, kad
aktorius Tom Cruise neblogai išsilaikęs, nes kitaip jis šiam vaidmeniui būtų
ryškiai per senas, tačiau gera fizinė parengtis leido jam atlikti, sakyčiau,
ypač jam savimylos tinkantį vaidmenį. Iš esmės keletas itin neblogų kino
efektų, veiksmo scenų šiek tiek gelbsti filmą, leidžia patirti tipinį nuotykį,
tačiau filmas nepateikia idėjine prasme nieko naujo, viskas sena, tik įpakuota
į naują pakuotę. Kaip ir kažkas sakė, tiesiog filmas tuščias, yra viena įvykių
formulė, kuri pritaikyta masinio pop filmų žiūrėtojams. Tiesa, nemanau, kad ir
senoji filmo versija kažkuo ypatinga, ji tiesiog dar nebuvo paruošta tiems
išlepusiems efektų žiūrovams, todėl įspūdžių prasme, kai anuomet mus rečiau
pasiekdavo vaizdais prabangūs filmai, atrodo, kad ji buvo kur kas geresnė.
