Knyga: Kaori Ekuni "Žvaigždės mirga"

Kaori Ekuni. „Žvaigždės mirga“ – Vilnius: Alma littera, 2004.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Šiuolaikinė japonų literatūra, kaip žinia, neprasideda ir nesibaigia vien Haruki Marukami kūryba. Turiu galvoje vertimus į lietuvių kalbą. Paskutiniu metu iš savo negausiai skaitomų japonų grožinės literatūros aruodo, kuri dažniausiai būna atsitiktinė, pastebiu dvi šios tekančios saulės šalies literatūrines tendencijas: 1) japonų literatūros konjunkcija su Vakarų literatūros tendencijomis; 2) grynoji japonų grožinė literatūra, atliepianti vien tik lokalią japonų kultūrą. Prie pirmosios literatūros nišos priskirčiau Ruth Ozeki romaną Knyga laiko būčiai, iš dalies kai kurie H. Marukami romanai. Prie grynosios priskirčiau Banana Jošimoto Virtuvė, Ežeras, Kobo Abe Moteris smėlynuose ar Yasunari Kawabata Tūkstančiai gervių, Sniegynų šalis ir kt. Prie pastarosios grynosios grožinės literatūros nišos priskirčiau Kaori Ekuni trumpą romaną Žvaigždės mirgą, lietuviškai išleistą daugiau nei prieš trylika metų.

Šios knygos nė nebūčiau skaitęs, jeigu ne ilgos kelionės, kurias norisi užkimšti kokiu nors lengvu ir neįpareigojančiu skaitymu. Apimties atžvilgiu šis japonų rašytojos romanas kuo puikiausiai tiko kelioniniam krepšiui, o lengvas pop arba euro romano primenantis knygos turinys žadėjo nenuobodžias, tačiau ir pernelyg nefilosofines intrigas. Galų galiausiai žadino smalsumą, kas populiaru ir šiuolaikiška japonų literatūroje.

Tiesą sakant, niekada neperprantu nei japonų pagarbios kultūros, nei humoro – niekada neskyriau, kur jie šiurkščiai juokauja, o kur jie vaizduoja, kad labai įsižeidę. Romanas Žvaigždės mirga irgi pilnas japoniškos kasdieniškos kultūros bendravimo subtilybių, puritoniško lietuvio akimis, gal net primenančio Adamsų šeimynėlės principą, įdėta tai, kas iš pirmo žvilgsnio išverčia sustabarėjusią nuo tradicijų ir etiketų seną kultūrinę japonų odą: žmona girtuoklė istorikė, vyras homoseksualus gydytojas, uošviai pamišę dėl anūkų. Kad Japonija persmelkta dviveidiškumo ir pilna keistų fetišistinių kultūrų ir seniai tradicijų neatliepianti šalis jau seniai vakariečiams aišku, tačiau knyga parodo, kad dar tebesama to susiskaldymo mito arba bent jau laikomasi to mito? 

 Japonų rašytoja Kaori Ekuni.

Autorė, bent jau vakariečių akimis, atrodo pernelyg dirbtinai sukonstruoja ydingą jaunų sutuoktinių gyvenimą, pripildydama tai, ką mėgsta šiaip išgrynintoji japoniška grožinės literatūros pusė: kasdienybės ceremoniškumą, darbą ir besaikį dykinėjimą. Vyro pomėgis žiūrėti į žvaigždes, kai žmona laka alkoholį atrodo kone egzistencialistiškai žavinga, tarsi ieškotų žvaigždėse prasmės, bet knygoje tai veriasi kaip nesusikalbėjimas tarp sutuoktinių, tylos „užkamšymas“ paikomis ceremonijomis. Autorė poetizuoja, vakariečiui tai gali pasirodyti reikšminga metafora ar simbolis, tačiau galiausiai paaiškėja, kad tai tėra rytietiški estetiniai literatūriniai „potėpiai“ – kitaip sakant, dėl grožio, bet žinoma, galima ir mistifikuoti, kuriant įvairias prasmes tarp vyro pomėgio ir knygos pavadinimo bei romano prasmių. 

Visgi autorei toje sterilioje ir atseit ydingoje santuokoje pavyko atskleisti ne absurdiškumą, ne norą pataikauti tėvų kartoms, bet tikriausiai tą gyvenimo žavesį, kad absurdas dera prie absurdo, kaip žmona alkoholikė prie vyro homoseksualisto, atviro šeimos dvilypio gyvenimo, kad galiausiai gyvenimo prasmės kūrimui neužtenka vien tėvų noro, vaikų ir santuokos antspaudo popieriuje, kad viskas kur kas sudėtingiau, netgi išlaisvėjusioje visuomenėje susikalbėjimui reikia pastangų, ne vien inercijos, įgytos iš noro atsispirti nuo tradicijos tramplyno.

Lengvas stilius itin japoniškas ir jau skaitau nebe pirmą grynosios japonų literatūros grožinę knygą ir ima ryškėti savitos tendencijos teksto stiliaus atžvilgiu: vaizduojama vidurinioji karta, tradicijų ir naujosios kartos sandūra, didmiesčio peizažas, atsidavimas darbui ir sunkiai perkandamas humoras, tam tikra bendravimo maniera, kuri, kad ir kaip banaliai benuskambėtų, būdinga ir japonų filmams, ir japonų animaciniams serialams. Panašiai rašė ir Banana Yoshimoto savo mini romanuose. Visgi tokia literatūra, nors ir leidžia nemažai sužinoti apie japonų kultūros ir literatūros tendencijas, jos daug nesuskaitysi, netgi po kelių knygų imi įžvelgti japonų sintetiką, atmosferą, kuri vienaip ar kitaip tampa kaip spąstai lokiams – tokios literatūros daug neperskaitysi, nes pasidarys prėska. Neteigiu, kad Žvaigždės mirga prastas kūrinys, anaiptol, tiesiog jis pernelyg mažai man papasakojo ir sukėlė jausmų, ko nebūčiau skaitęs iki tol. Spalvingi charakteriai iš anotacijos gali sukelti karnavališkų lūkesčių, tačiau knyga gana paprasta, tarsi žvaigždžių mirgėjimas, kuris su laiku nusineša emocijas ir, kažin, ar po daugelio skaitinių ši knyga išliks kaip vertinga nei vien tik kelionės kuprinėje įmestas laisvalaikio romanas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Teisėjas" / "The Judge"

Sveiki,

Nežinau, kiek laiko vis galvojau pažiūrėti filmą „Teisėjas“ (angl. The Judge) (2014), tačiau vis atbaidydavo tos baisios ištraukos apie teismų sales, kurios, rodos, vis ne šiandien ir ne šiandien mane vilioja pažiūrėti. Galiausiai įveikiau tą barjerą ir, pagalvojau, kad filmas apie tėvų ir sūnų santykius bus typ-top. Regis, David Dobkin, kūręs iki tol lengvo komedijinio žanro filmus, išdrįso sėkmingai nusižengti ir sukurti tiesiog gerą filmą.

Filmas apie tėvus ir sūnus pasakoja apie teisėjo tėvo ir advokato sūnaus pozicijas. Iš esmės viską labai gerai perteikia pats scenarijus, kuris turi gana gerą dvisluoksnę pasakojimo struktūrą: pasakoja apie nusikaltimą ir bausmę, atpirkimą ir atleidimą čia dirbtinai teismo salėje ir kitu rakursu, kur kas jautriau, gyvenimiškoje tėvo ir sūnaus konfrontacijoje. Filmas, sakyčiau, labai amerikietiško braižo, kažin kokių išskirtinių ar įmantrių režisūrinių sprendimų nesitikėkite, nes pasakojimo maniera primena kiek C. Eastwood‘o filmus, kur svarbiausia atskleisti aptrupėjusius tarpasmeninius šeimos narių santykius. Kad ir kaip režisūra atrodytų neišskirti, žavi tikriausiai pati istorija, kuri nebanali ir tarp gyvenimiškos patirties, dešimto dešimtmečio Holivudo maniera sukryžminta su teismo salių terminologija išgauna filmo gelmę.

Žinoma, didžiausias filmo akcentas aktorių duetas – Robert Downey Jr., atlikęs advokato vaidmenį ir „Oskarą“ už šį antraplanį vaidmenį pelnęs Robert Duvall, kuriam šiandien jau 86 metai. Abu aktoriai gavo išties įsimenančius vaidmenis, kur pasireikšti charakteringai „vietos“ į valias. Iš esmės neįspūdingas filmas kažin kaip virsta tiesiog gerai sukalta pamokančia istorija be didesnių didaktinių krešulių. Senoji geroji Holivudinė maniera nė kiek neerzina, bet aktorių duetas atperka bet kokias pretenzijas dėl režisūrinio novatoriškumo trūkumo, o probėgšmais prasiveržęs humoras leidžia tiesiog mėgautis gyvenimiška ironija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Diunkerkas" / "Dunkirk"

Sveiki,

Tiesą sakant, į kino teatrus vaikštau retai, nors dievinu kiną. Tai nutinka „Kino pavasarį“, kai pasidarau kartą metuose kino puotą, o į komercinį kiną nueinu statistiškai keturis-penkis kartus per metus, todėl kruopščiai atsirenku, jeigu nesiderinu prie kitų, ką galėčiau pažiūrėti. Christopher Nolan naujasis netgi ne filmas, visur įvardijamas kaip „šedevras“ „Diunkirkas“ (angl. Dunkirk) (2017) galiausiai įveikė S. Coppolos „Lemtingą pagundą“ ir nusprendžiau jį pažiūrėti didelėje kino salėje. Mano kolega, sužinojęs, kad filmas nebus komedija ar parodija, itin buvo rūškanas ir po seanso keikė ir ėdė mane dar ilgai, kad niekada neleisiąs man rinktis jokio filmo.

Iš tikrųjų esu didelis Ch. Nolano filmų gerbėjas ir kiekviena jo juosta išties palieka didžiojo ir neblėstančio kino įspūdį – jis vienas didžiausių šių dienų didžiojo kino kūrėjų, tai nulėmė mano pasirinkimą eiti į „Diunkerką“. Tiesa, nesu linkęs simpatizuoti filmams apie karą, nes jų tiek jau matyta, kad tiesiog kaskart pamatyti atskirą filmą apie išskirtinį herojų, ar karo fronto zoną, darosi nebešviežia, nebent tai būtų išskirtiniai aktoriai ar režisieriai. Nors užskaičiau spaudoje, kad filmas ne apie karą, tačiau tai netiesa – visas filmas vienas didelis karas. Iš pradžių atsiduriama lyg eilinėje karo sumaištyje, tik istorija skyla į tris laiko juostas, kas labai būdinga Ch. Nolano filmui, tačiau filme neišvysite nei ypatingo herojaus, nei tokio aktoriaus, kuriam būtų suteikta galimybė išreikšti savo „Oskaru“ kvepiantį vaidmenį. Visai nenuostabu, kadangi Ch. Nolano filmai ne charakteriui skirti, o visuminiam laiko sąrangų peizažui – jo filmai vienas didelis šokantis visatos chaosas, visuminė vienas nuo kito priklausanti dermė – šis filmas ne išimtis. Tikėjausi išvysti charakteringą Tom Hardy, tačiau jo veikėjas buvo vienas nuobodžiausių visumos dalių – amžinai sėdi užkonservuotas lėktuve ir pyškina į velniai žino kurį lėktuvą iš nežinia kurios laiko „juostos“.

Taigi karinė drama išties intensyvi: daug vaizdų, įtaigi atmosfera, aštrių karinių situacijų, kurios jaudina, todėl nenuostabu, kad tai karinis šedevras be didesnių didvyrių, nes didvyriais tampa ištisas frontas, kitaip sakant, pati gyvybė, kitų dar vadinama, baime kariauti. Intensyvumas ir atmosferinis, bet labiausiai žavi dėl režisieriaus gebėjimo komponuoti įspūdį paliekančią pasakojimo struktūrinę dalį. Nepaisant visko, man asmeniškai labiau įspūdį padarė filmas „Tarp žvaigždžių“ (2014) ir „Pradžia“ (2010), nei šis filmas, kadangi ten labiau nei „Diunkerke“ paliko neįmanomos tikrovės pavertimu kine įspūdį, nei šios bombos.

P. S. One Direction žvaigždė Harry Styles atliko neblogą darbą ir pakankamai charizmatišką mini vaidmenį. Ir visai jis nenuviliantis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela