Knyga: Virginija Rimkaitė "21 a."

Virginija Rimkaitė. „21 a.“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kaip ir kasmet Lietuvos rašytojų sąjunga išleidžia po vieną naujo debiutuojančio autoriaus prozos ir poezijos knygą. Vieni rašytojai debiutantai įsitvirtina ir sėkmingai tęsia veiklą, kiti po debiuto pasitraukia į kitas sferas. Šiemet Pirmosios knygos konkursą prozos kategorijoje laimėjo studentė iš Klaipėdos Virginija Rimkaitė, pristačiusi rankraštį pavadinimu 21 a.

Retai kada būna, kad Pirmojoje knygoje publikuojamas vienas tekstas, šįkart apysaka leidžia pažiūrėti jaunosios autorės meninio pasaulio plėtojimo galimybes. Autorė baigusi lietuvių filologiją ir režisūrą aiškiai savo literatūrines patirtis taiko debiutinėje knygoje, ypač teatrinę savo patirčių dalį.

Apysaka 21 a. pasakoja apie vieno miestelio iš K raidės pasaulį, kuriame sumišusios miestietiškos ir provincijos gyventojų pasaulėžiūros, kurios taip toli nuo mūsų trokštamo modernaus 21 amžiaus. Pasakojimas skaidomas į 21 skyrių, kurių antraštės turi Biblijai būdingų sugestijų, tačiau žvelgiant į kūrinio visumą šis pasirinkimas labiau primena tiesiog kūrinio formos žaismę, nei gilesnes ir atviresnes sąsajas su Šventuoju Raštu.

Nuo pat pirmųjų puslapių, kuriame aprašomas pedagogo J. absurdiškos mirties aplinkybės, dvelkia viena ryškiausių V. Rimkaitės stiliaus ypatybių t. y. dėmesys veiksmų aprašinėjimams. Kai kada netgi iki nereikšmingo absurdiškumo, kas ko nuėjo į virtuvę, kokį daiktą pasiėmė, vėl padėjo, vėl pastūmė, vėl atsisėdo, vėl atsikando... Veiksmų perteklius neerzina, jį galima motyvuoti kaip sąmoningą bėgimą nuo veikėjų emocinės refleksijos, todėl skaitant kūrinį atrodo, kad veikėjai yra  iškarpos, netikri, funkcionuoja tik taip, kaip „režisierė rašytoja“ juos vedžioja pagal savo veiksmų logiką. Taip, tai išties primena integruotas pjesės remarkas į prozos pasakojimą.

Virginija Rimkaitė

Žinoma, po mechaninių veiksmų visumos pasakojama susvetimėjimo, tarpusavių ryšių nebuvimo ir itin lokalių, smarkiai stereotipinių veikėjų istorijos, kuriose vis bandžiau įžvelgti tą 21 amžiaus istoriją, kuri praktiškai savo istorijomis ir veikėjų aprašymais gręžėsi į sovietinius laikus. Knygoje daug absurdiškų situacijų, kurios sako, kad autorė rinkosi labiau makabrišką pasakojimą, kuris turi kaip ir Franco Kafkos beletristika savąjį kalbėjimo apie „rimtus dalykus“ absurdiškumo kodą. Matyt, iš tokios literatūros dar neišaugome net XXI amžiuje.

Autorė žaidžia klišėmis, ypač provincialiosios pasaulėžiūros klišėmis, kurdama vidutinybėmis ir nevykėlių grįstomis charakterių ypatybėmis. Kalbant apie teksto visumą, knyga toli gražu netolygi, veikiau banguota. Istoriją papildo net pjesės ypatybėmis parašytas skyrius apie slaptas laidotuves kapinėse, o štai kai kurie skyriai absoliučiai dvelkia ritmiškai kuriamu sąmonės srauto pasakojimu, kas rodo, kad autorė teikia nemažą dėmesį kūrinio formai, truputį sumenkindama teksto turinį.

Atsitraukus nuo knygos nekyla klausimas: o ką turėjau perskaityti? Kur tas 21 amžius? Susvetimėjimų ir nutrūkusių ryšių užakusių veikėjų pasaulis labiau priminė kaimišką Naisių vasarą, kur pro klišinių koliažinio pasakojimų kompoziciją šaukte šaukiamasi meilės, tos pačios, kurios trokšta kone kiekvienas rašantis. Ar tai turėjo būti visuomenės vertybių kritika? Galbūt, tačiau pro serijališkų siužetinių vingių, apibarstytų realybės absurdiškumo iškėlimo, pasigedau nebent aiškumo, ką šitas 21 amžius turėjo man atskleisti ar net paveikti. O gal gera knyga ir neturi būti su aiškiomis potekstėmis? Galbūt.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Telma" / "Thelma"

Sveiki,

Eidamas į dar vieną Scanoramos filmą pavadinimu „Telma“ (norveg. Thelma) (2017), pamaniau, kad tai bus smarkiai erotizuota lesbiečių romantinė drama su mistiniais prieskoniais. Tiesą sakant, neklydau, tačiau režisierius labiau plėtojo ne erotiką, bet naują tapatybės rūšį – žmogaus vidines galias, peržengiančias vidutinio žmogaus gebėjimus. Kaip susitaikyti ne tik su tuo, kad esi lesbietė, bet dar ir tuo, kad turi galių judinti daiktus, numatyti ateitį, manipuliuoti žmonėmis ir net smarkiai panorėjus jais atsikratyti?

Jauna mergina išvažiuoja studijuoti į didmiestį ir ten pirmą kartą įsimyli, vartoja alkoholį ir viskas atrodo taip nykiai ir neįdomiai, o dar tos simpatijos merginai – piguma, o svarbiausia kažkur viskas matyta. Iš tikrųjų pirmąjį pusvalandį kankinausi ir ėmiau nerimauti, ar nebūsiu apsirikęs, nes filmas atrodė labai prastas, tačiau režisierius padarė kelis reikšmingus scenarijaus salto ir istorija sušvinta visai naujomis spalvomis. Pasirodo, mergina gyveno ir buvo auklėjama pagal griežtas krikščioniškas tradicijas, tad pamaniau, kad režisierius nueis itin populiariais keliais: statys lesbiečių laisvamanių gyvenimą krikščioniško pasaulio opozicijai ir taip kurs vis aštrėjančius dukters ir tėvų santykius, bet pasirodo, kad režisieriui nepritrūko fantazijos ir viską sukūrė truputį įdomiau. Iš praeities atsiveriančios veikėjų scenos ėmė aiškinti mistišką Telmos gyvenimo istoriją, kurią taip kruopščiai ir taupiai užuominomis kūrėjai telkė filmo pradžioje...

Esu matęs šio režisieriaus filmą „Garsiau už bombas“ ir jis mėgsta šeimų santykių dramas, dabar suprantu, kad vis ieško naujų ir netikėtų būdų visam šeimos portretui atskleisti. Jeigu „Telmos“ pirmoji filmo pusė atrodo gana abejotina, tai antroji seanso valanda tampa aštriai vibruojanti ir tie mistiniai „prieskoniai“ visgi mane pagavo ir įtraukė, priversdami stebėtis ir keisti  nuomonę apie filmą. Negarantuoju, kad visiems mistinio kino gerbėjams ši juosta patiks, bet tikriausiai ji man ir patiko savo solidžiu skandinavišku šaltumu ir gebančiais stebinti mistiniais niuansais. Taip, filmas toli gražu ne perliukas, tačiau tikrai geresnis nei daugelis filmų, skirtų masiniam vartotojui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 74/100

Kritikų vidurkis: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vakarėlis" / "The Party"

Sveiki,

Pirmasis šiųmetis Scanoramos filmas, kurį pamačiau buvo britų režisierės Sally Potter juodojo humoro drama „Vakarėlis“ (angl. The Party) (2017). Tai jau trečiasis režisierės filmas, kurį mačiau. Prieš tai padarė gerą įspūdį „Orlando“ (1992) ir kiek blankesnis filmas „Džindžer  ir Roza“ (2012).

„Vakarėlis“ stebina nuo pat pirmųjų kadrų savo stambiais sodriais juoda-balta vaizdiniais, tokiuose filmuose aktoriai gali demonstruoti savo meistriškumą kiek tik gali, o režisierei pavyko susikviesti prestižinius aktorius – Patricia Clarkson, Kristin Scott Thomas, Timothy Spall ir kt., kurie iš esmės kuria juodo humoro prisodrintą dramą. Vieno veiksmo filmas viename prabangiame britiško stiliaus name, kur aktoriai juda tarsi molekulės iš esmės lyg ir nieko naujo. Tiesą sakant, priminė keletą filmų, ypač R. Polanskio „Kivirčą“, ar net J. Dolan „Tai tik pasaulio pabaiga“ tik šįkart S. Potter, kuri, beje, pati parašė šiam filmui scenarijų, kuria kur kas margesnius personažus: besilaukiančios trinukų lesbietės, svarbias gavusi politines pareigas neištikima žmona, į depresiją paniręs neištikimas sutuoktinis, narkotikus šniokščiantis ir keršto ištroškęs šeimos draugas bei meditacijų guru... Keistas kokteilis, tačiau juos vienija britiška kultūra, kitais atvejais atrodytų, jog jie iš skirtingų planetų.

Ką galima papasakoti, kai filmas viso labo vienos valandos ir vienuolikos minučių? Žinokite, užteko sočiai ir nebuvo nereikalingo pauzavimo ir užtęsimo. Daug ką davė jau žinomų aktorių gausa, nuo kurių sunkiai sekėsi atplėšti akis. Filmas gana teatrališkas, tačiau daug ką atperka taiklus juodas humoras, nuo kurio kvatojo pilna salė. Smagu, kad pati režisierė filmo pradžioje visiems Scanoramos žiūrovams siuntė išskirtinius linkėjimus, tad šalia to bambėjimo, kad moterų režisierių tiek mažai, manau, galima pasidžiaugti, kad vienu pagrindiniu filmų Scanoramoje tapo moters režisierės darbas.

Filmas įtraukiantis, juokingas ir tiek pat graudus. Filmas kaip literatūros kūrinys, kuris, jau kažkas iš lietuvių kino kritikų pastebėjo, gal net dar geriau atrodytų kokioje nors teatro scenoje, atrodo, jog jis sukurtas pagal pjesės principus. Tokių filmų atsiranda daug ir tokius aš mėgstu, tačiau visumoje, atsitolinus, visgi karnavališkų charakterių kokteilyje istorija nieko daugiau nepasakoja tik tas pačios muilo operos meilės seilės potekstes. Ir visgi, labai įtraukiančios muilo operos!

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Sieka

Šios dienos daina: Louis Tomlinson - "Back to You" ft. Bebe Rexha, Digital Farm Animals

Sveiki,

Šioji daina jau skamba kokius tris mėnesius mano galvoje. Taip jau nutiko, kai ją išgirdau rugpjūčio pabaigoje, kai kirtau cepelinus Čili picerijoje. Virš galvų pakabintas ekranas kaip tik rodė ką tik iškeptą vaizdo klipą ir netyčia susidomėjau ir štai rezultatas – daina išties kabinanti, jaunatviška ir paklausoma visų amžiaus tarpsnio klausytojų.

Dainą atlieka Louis Tomlinson (g. 1991) ir jis savo muzikinę karjerą pradėjo „X faktoriuje“, kuriame iškrito, tačiau tuokart prisijungė prie itin populiarios paauglių ir jaunimo muzikinės grupės „One Direction“. Neseniai po grupės išyrimo atlikėjas pradėjo solo karjerą ir jo daina „Back to You“ yra antrasis singlas iš būsimo solo debiutinio albumo. Atlikėjui talkina per pastaruosius metus kaip ant mielių iškilusi itin perspektyvi pop muzikos atlikėja, kuri, beje, man paskutiniu metu irgi patinka – Bebe Rexha. Šis duetas pristatė išties melodingą dainą, kurios vieną kartą paklausius, bent man, norisi klausytis ir vėl.

Kūrinys susilaukė pasisekimo ir vien Britanijoje šiandien jau tituluojamas sidabriniu sertifikatu su 200 tūkstančių tiražo pardavimu. Australijoje singlas tapo platininiu. Amerikiečių Billboard hot reitinge daina pasiekė 40 vietą, tačiau kaskart daina tampa vis populiaresnė ir, regis, šiam atlikėjui su išties gerais vokaliniais sugebėjimais šviečiasi nebloga ateitis. Pasiklausykime:

"Back To You"
(feat. Bebe Rexha & Digital Farm Animals)

[Bebe Rexha:]
I know you say you know me, know me well
But these days I don't even know myself, no
I always thought I'd be with someone else
I thought I would own the way I felt, yeah

I call you but you never even answer
I tell myself I'm done with wicked games
But then I get so numb with all the laughter
That I forget about the pain

Whoah, you stress me out, you kill me
You drag me down, you fuck me up
We're on the ground, we're screaming
I don't know how to make it stop
I love it, I hate it, and I can't take it
But I keep on coming back to you

[Louis Tomlinson:]
I know my friends they give me bad advice
Like move on, get you out my mind
But don't you think I haven't even tried
You got me cornered and my hands are tied

[Louis Tomlinson & Bebe Rexha:]
You got me so addicted to the drama
I tell myself I'm done with wicked games
But then I get so numb with all the laughter
That I forget about the pain

[Louis Tomlinson:]
Whoah, you stress me out, you kill me
You drag me down, you fuck me up
We're on the ground, we're screaming
I don't know how to make it stop
I love it, I hate it, and I can't take it
But I keep on coming back to you (back to you)
Oh, no, no, I just keep on coming back to you (back to you)
Oh, no, no, I just keep on coming back to you

And I guess you'll never know
All the bullshit that you put me through
And I guess you'll never know, no

[Bebe Rexha & Louis Tomlinson:]
Yeah, so you can cut me up and kiss me harder
You can be the pill to ease the pain
'Cause I know I'm addicted to your drama
Baby, here we go again

Whoah, you stress me out, you kill me
You drag me down, you fuck me up
We're on the ground, we're screaming
I don't know how to make it stop
I love it, I hate it, and I can't take it
But I keep on coming back to you (back to you)
Oh, no, no, I just keep on coming back to you (back to you)
Oh, no, no, I just keep on coming back to you
Back to you
I just keep on coming back to you

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Edeno sodas"

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad buvo metas, kada tikrai labai simpatizavau Algimanto Puipos  režisūros darbams, ypač, kai jis ėmėsi Jurgos Ivanauskaitės kūrinių ekranizavimo. Labai ilgai atidėliojau naujausio jo darbo „Edeno sodas“ (2015) peržiūrą, bet galiausiai vėl panorau kažko lietuviško ir kažko puipiško...

Filmas nufilmuotas jau atpažįstama A. Puipos būdu – lėtai pasakojant istoriją, pritraukiant kai kada pirmą planą, judant elegantiškai ir kuriant interjeru grįstą atmosferą, bet šįkart niekas nesuveikė. Filmas nuo pat pirmųjų minučių sunkiai traukia, atrodo be atmosferos ir labai prėskas. Nupušusių senolių pensionatas, kuriame slaugių popinami turtuoliai, atbaidė savo neaktualumu ne tik jaunam žmogui, bet tikriausiai ir vyresnio amžiaus žiūrovams – kiek senolių gyvena prabangiame pensionate ir „kabina“ egzotiškas slauges? Jau geriau apie šimtus tūkstančių senolių, kurie skendi socialiniame dugne... Filmas galėjo sudominti savo filosofija, senoviniu proto ir patirties grožiu, bet per pusantros valandos pabiro į pensionišką novelių rinkinį ir viena šikna bandoma atsisėsti ant kelių kėdžių t. y. istorijų, todėl trūko susitelkimo, paprasčiausios aistros ir viskas iš esmės atrodė pigiai, kad net priminė situacijų koliažą.

Bene labiausiai erzino itališkos kalbos intarpai, naujosios slaugės darbas pensionate, bandant kompensuoti vyro netektį, kurios skausmas ir depresija tiesiog absoliučiai nejaudino, nes nebuvo perteikta. Daugelis scenų tiesiog pauzuoja ir dūsta norėdamos, bet neįstengdamos išgauti filosofinį įspūdį. Humoras nejuokingas, situacijos nepaveikios sukelti refleksijos ir nėra į ką žiūrėti, nebent į nuobodžiai sėdinčius senosios kartos kino aktorius, kurie tikriausiai vien iš pagarbos sutiko dalyvauti šiame kino projekte. Manau, „Edeno sodas“ absoliutus Algimanto Puipos saulėlydis.

Mano įvertinimas: 4/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kazys Binkis "Moderniškas pavasaris" (pjesės "Atžalynas" apžvalga)

Kazys Binkis. „Moderniškas pavasaris“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 392 p.

Tekste išskirtinai apžvelgiama tik pjesė „Atžalynas“.

Sveiki,

Tikriausiai daugelis prisimena Kazio Binkio (1983-1942) pjesę Atžalyną iš mokyklinių laikų, o kai kurie esate bandę pastatyti ar net matę profesionalaus teatro pastatymą. Buvo metas, kada Atžalynas pasirodė atgyvenęs ir šioji drama tapo nustumta į antrąjį planą, jos niekas nebestatė, niekas apie ją pernelyg nekalbėjo, nes dramaturgija ėjo ir nuėjo kur kas sudėtingesniais keliais. Kaip šiandien atrodo Atžalynas Lietuvos moralinio auklėjimo kontekste ir ką vaikas, skaitydamas šią pjesę, kurioje pilna šnekamosios kalbos ir jau nebevertojamų žodžių su neaiškiomis prasmėmis, visgi turėtų suprasti?

Atžalynas puikiai tiko sužydėjusioje Tarpukario Lietuvoje, kai intelektualusis luomas jau buvo subrendęs, kad duotų literatūrinių vaisių. K. Binkio drama parašyta 1937 metais kaip tik papuolė į tų vaisių aruodą ir neliko nepastebėta. Aiškaus moralinio turinio pjesę su ryškiais socialiniais kontekstais šiandienos jaunajam skaitytojui gali atrodyti truputį, jų kalbos kodu sakant, „ne apie mūsų laikus“.

Pagrindinis veikėjas – jaunas gimnazistas Petras Keraitis apsigyvena pas dėdę ir jo žmoną Keraitienę, kurie iškart imasi perauklėti kaimietišką Petro Keraičio būdą. Ypač Keraitienė, kuri imasi diegti ( pseudo aristokratiškojo luomo etiketo taisyklių, pamiršdama moralines vertybės. Savaime suprantama, nes pati moteris gyveno tik dėl akių, buvo pripažinta moterų klubo nore, turėjo žodį ir gerą vardą, nes mokėjo laviruoti tarp moteriškų paskalų ir elgtis atitinkamai, tačiau jai nepažintos tauriosios žmogaus savybės: sąžiningumas, paslaugumas, pagalba nuskriaustam ir galiausiai stokojama pačios meilės.

Petras Keraitis iš pradžių bando įtikti poniai, todėl pjesės pradžioje susidaro išties idiliškas vaizdelis: Keraičiai priėmė iš geros širdies sūnėną ir pavers jo gyvenimą geresniu. Bet pjesėje įvyksta lemtingas nutikimas, kuris atskleidžia esant Petrą ne iš kelmo spirtą ir turintį tvirtą moralinį palikimą iš tėvo, kurio šimtą litų (anuomet dideli pinigai) panaudojo kaip visuomenės auklėjimo priemonę. Prisiėmęs už visą klasę kaltę, (neva pavogęs savo auklėtojo portfelio šimtinę), jis stoiškai atlaiko išmetimą iš gimnazijos, giminaičių nusigręžimą ir pradeda dirbti kriaučiumi.

Mokytojo šimtinė, pasirodo, užkrito kadaise už palto pamušalo ir juos atradęs iš esmės sugrąžina Petrui garbę ir visi pastoraline nuotaika pasileidžia į Gegužinės šokius, kuriuose išaiškėja Keraitienės dvilypumas – ji vėl prisiima atsakomybę už auklėjimą ir nori nepelnytų laurų už savo kantrybę prieš miestelio ponias. Kas  tada nutinka? Kazys Binkis dar karta meta  jau išmėgintą Petro Keraičio tiesios moralės kortą ir sūnėnas lieka abejingas tetai, pasirinkdamas jį priglaudusiam kur kas mažesnį socialinį statusą turintį siuvėją Žiogą.

Pjesės pabaiga kaip vienas nesibaigiantis pokylis, kurio metu išaukštinama pavyzdinė Petro dorovė – ne poniškose manierose ir ne pasiturinčioje šeimoje esti gerovė, bet dažnai pas paprastą ir nuoširdų atsidavusį žmogelį. Skaitant iš šių dienų perspektyvos truputį juokinga ir dirbtina – didvyris už tai, kad prisiėmė ne savo kaltę? Tikrai? Visi gimnazistai ir Direktorius vaikiną nešioja ant rankų? Akivaizdu, kad K. Binkis arba šiek tiek persūdė, arba įsivaizdavo teatro scenoje jau teisingumo  euforijoje paskendusią idilinę sceną, kuri su realybe nebeturi nieko bendro.

Kaip dabarties jaunas skaitytojas, skaitantis pjesę, turėtų visa tai įsivaizduoti? Nors moralas gana gražus ir pamokantis, tačiau nė vienas „sveiko proto“ mokinys neprisiims dėl visos klasės kaltės, retesniais atvejais už labai gerą draugą – galbūt, bet išmestas iš mokyklos ir netekęs visuomenės ir globėjų malonės? Tokia kaina rodo truputį iškreiptą pasaulėžiūrą ir Petro Keraičio poelgis, kuris įvardijamas kaip  „didvyris“, nemažai kelia jaunajam skaitytojų klausymų, nes kiekvienas iš jų stato save į Petro vietą ir nė vienas nėra gyvai matęs panašaus gyvo poelgio mokykloje. Kažin, ar jaunasis skaitytojas pajėgus be suaugusiojo įsikišimo suvokti, kad pjesė visomis prasmėmis yra dirbtinis konstruktas auklėti ir tik itin talentingas režisierius galbūt galėtų jautriai perteikti žiūrovui ne dirbtiną Petro poelgį, tačiau pati K. Binkio dramos buitiška kalba verčia abejoti pjesės įtaiga.

Žinoma, šiandien kūrinys mokyklinėje programoje labiau tinkamas analizuoti ne paties P. Keraičio poelgį, bet kartu su mokiniais svarstyti: kas šioje pjesėje jiems pasirodė „normalu“, leisti jiems sava galva pagrįsti teiginius, diskutuoti, kam autoriui, atsižvelgiant į laikmetį, reikėjo šią pjesę „pakylėti“ ir padaryti iš išties neblogos ir jautrios istorijos pernelyg aiškiai „sukramtytą“ moralinių jėgų ir paveikslų karkasinį judėjimą. Žinoma, nereikia pamiršti ir lietuviškos dramaturgijos evoliucijos ir kad mes žvelgiame į Atžalyną jau iš kitų atžalų perspektyvos.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogžudystė Rytų eksprese" / "Murder on the Orient Express"

Sveiki,

Ar vėl prasidės rašytojos Agatos Kristi kino era, kol kas niekas nežino, tačiau filmo ekranizacija „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (angl. Murder on the Orient Express) (2017) gali tapti tyla prieš sprogstančią audrą, ypač, jeigu filmas susilauks komercinės sėkmės, tai beveik neabejotina, kad į šią detektyvų karalienę Holivudas vėl atsigręš 180 laipsniu kampu, bet...

Bet komercinės sėkmės negarantuoju, nes filmas gana vidutiniškas. Į sales žiūrovus gali sutraukti nebent ištisas pulkas pačių ryškiausių aktorių ir netgi aktorės M. Pfeiffer grįžimas į didįjį kiną. Režisierius Kenneth Branagh, praeityje sukūręs „Torą“ ir pasaką „Pelenę“, toliau ištikimai laikosi atsargių ir komercija grįstų kino kūrimo taisyklių – labiausiai stengiamasi visomis išgalėmis palepinti žiūrovą vizualiniais vaizdiniais, kad net šis A. Kristi romano ekranizavimo galutinis rezultatas truputį priminė ne šiurpią detektyvinę istoriją, bet irgi veikiau pasaką. Pasitelkęs jau turimus įgūdžius, režisierius kūrė holivudinio braižo juostą neišrankiai masei, tad paryškintų spalvų tiek daug (kas iš esmės man netrukdo, net gražu), kad net paskandina savo herojus. Traukinio peronuose vykstantys keleiviai iš esmės yra karkasiniai, negyvi, imituojantys skirtingo tipažo charakterių portretus, nejaučiant, kaip veikėjai tampa patys tik dar vienomis dekoracijomis.

Kas myli „kiną dėl akių“, tai juosta iš principo nėra prasta, nes ir A. Kristi, žvelgiat kaip į rašytoją iš šių dienų perspektyvos, deja, nėra genijus ir daugelį savo detektyvinių storijų apie Erkiulį Puaro sukūrė pagal vieną ir tą patį braižą... Tai ko norėti iš scenaristų? Lengvą žiūrėjimą kiek paįvairino truputį gyvesnis Ekiulis Puaro, kurio vaidmenį atliko pats režisierius, įdomi ir finalinė scena, Kristaus Paskutinės vakarienės kompozicinė imitaciją, kurią pustuštėje salėje, kur žiūrovai susimetę kojas ant tuščių krėslų, tikriausiai nė nepastebėjo, nes pradėjo patamsyje žiūrėti į laikrodžius, tikriausiai jausdami, kad filmas tuoj baigsis.

Filmas labai jau vidutiniškas, neįsimenantis ir pernelyg pataikaujantis lepiems vaizdiniams, trūksta gylio, charakterių gyvumo. Tokios istorijos pateiktos nemąsliu ir neintriguojančiu „feisbukiniu“ būdu visada kiek tuštokos ir tampa tik greitu maistu kino sraute.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela