Justinas Žilinskas "Kaukas Gugis ir kerų karas" - knyga vaikams be tarptautinių žodžių

Sveiki,

Retai kada susidomiu reklamine sklaida, tačiau šįkart gavau motyvuotą laišką – vaikiška knyga be tarptautinių žodžių. Žinau, kaip vaikams kartais sunku su kai kuriais nesuprantamais ir neištariamais žodžiais, tad nieko nelaukdamas pasidalinu su Jums informacija apie naujausią Justino Žilinsko knygą „Kaukas Gugis  ir kerų karas“.

Kauko Gugio sugrįžimas, arba knyga be tarptautinių žodžių

Lietuvos knygynuose pasirodė rašytojo Justino Žilinsko magiškosios fantastikos žanro knyga „Kaukas Gugis ir kerų karas“, ją išleido leidykla „Aukso žuvys“. Knyga skirta vaikams nuo dešimties metų amžiaus, nuotykių ir fentezi mėgėjams. Knyga bus pristatyta pirmą kartą rengiamame vaikų literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“ š. m. gruodžio 10 d. Vilniaus mokytojų namuose.

2006 m. išleista Justino Žilinsko knyga „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ į lietuvių magiškosios fantastikos lauką atvedė savitą herojų – mažą ir gudrų kaukavaikį, kažkuo panašų į šaunųjį Robiną Hudą ir indėniuką Harką kartu sudėjus. Ši nuotykiais verdanti istorija apie kauką Gugį tapo kone šeimos knyga, ją skaitė ir vaikai, ir jų tėvai. Knyga pateko į geriausių Metų knygų penketuką ir gavo Tarptautinės vaikų ir literatūros asociacijos (IBBY) apdovanojimą. Ir štai dabar, praėjus daugiau nei 10 metų, Justinas Žilinskas pristato naują istoriją apie kauką Gugį. Knygoje veikia tie patys personažai, tačiau problemos, kurias jiems tenka spręsti, jau gerokai didesnės. O kas svarbiausia – aktualios ir šiems laikams.

Lietuva, 1369 metai pagal žmonių kalendorių, gūdūs ir keisti laikai, kai miškai ir pelkės knibždėte knibždėjo padarų ir būtybių, kai žmonės ir mažosios gentys gyveno kaimynystėje, o kipšai labiausiai garsėjo kaip puikūs kerėtojai... Kaukas Gugis – jau kaukajaunio amžiaus, laukiantis savojo Įžengimo – šventės, po kurios atitenka vyresniųjų pareigos, užduotys ir reikalai. Gyvenimas Kaukašlaityje nusistovėjęs, ir Gugiui po didžiųjų žygių netgi nuobodus. Tačiau netrukus įvyksta kai kas netikėta – išaiškėja seniai slėpti dalykai, ir užverda tikra maišatis. Kaukai priversti susikauti su kipšais, tačiau priešininkų jėgos nevienodos. Reikia spręsti: eiti į karą ginti garbės ir kadais pasėto melo ar siekti taikos ir derybų? Koks kelias yra teisingas? Ar toks iš viso galimas? Šis pasakojimas yra apie atsakomybę ir apie pasirinkimus – kartais itin nelengvus. Pagrindiniai klausimai, kuriuos kelia autorius – ar tikslas pateisina priemones, ką reiškia atsakomybė, koks jos svoris, kur veda melas.

Autorius Justinas Žilinskas.

Knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ „veikia“ iš lietuviškų sakmių ir pasakų pažįstamos mitologinės būtybės – kaukai, aitvarai, laumės, maumai, kipšai, bet šios būtybės kitokios. Pasak autoriaus, mitologija turi parengtus atsakymus, o rašant magiškosios fantastikos kūrinį bandoma kūrybiškai interpretuoti: kas jos, iš kur, kuo jos ypatingos ir kokia jų paskirtis? Justinas Žilinskas neslepia, kad jam labai patinka lenkų magiškosios fantastikos grando Andrzejaus Sapkowskio kūrybos metodas: imti mitologijos trupinius, bet jiems suteikti kitokį, gamtiškai pagrįstą turinį. Būtent dėl to J. Žilinsko sukurti kaukai yra girių kaukai, antropomorfinės būtybės, „mažoji giminė“, o ne mirusių vaikų dvaselės, aitvarai – polimorfai, t. y. būtybės, keičiančios išvaizdą, na o kipšai – keliautojai, kerėtojai ir išradėjai, o ne sielų vagys ir pragaro valdovai. Visi jie yra iš kūno ir kraujo, vaikšto žeme, gyvena savo gyvenimus ir susitinka konkrečiu laikotarpiu – XIV a. Lietuvoje.

Dar vienas šio nuotykinio pasakojimo savitumas – jo kalba. Justinas Žilinskas metė sau iššūkį parašyti kūrinį nepanaudodamas nė vieno tarptautinio žodžio. Vietoj jų – naujažodžiai ir nunykę, retai sutinkami žodžiai ir pasakymai. Tad saugokitės smeiguolio ir sprogdinkite veizolus – bus dėl ko! Vaikai, skaitydami kūrinį, turės progą pagilinti lietuvių kalbos žinias ir išmokti vieną kitą neįprastą „tų laikų“ keiksmažodį. Beje, netgi rašydamas šią senus laikus menančią knygą autorius išliko nuoseklus – nemaža dalis Gugio juodraščio buvo parašyta ranka – senoviškai, sąsiuvinyje, kurį  autorius gavo dovanų nuo savo skaitytojų moksleivių.

Knygų apžvalgininkės „Fantastiškos knygų žiurkės“ šią nuotykinę istoriją apie Gugį pavadino „savotiška lietuviška indėnų versija“: „kovos, žiaurumai, savo teritorijos gynimas, burtai, išmintingi senoliai ir kraujo kerštas. Kietai skamba, ar ne?“ Tuo tarpu VšĮ „Laikas skaityti“ vadovės Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės nuomone, „J. Žilinsko knygos išlaiko balansą tarp šiandienos ir senovės, tarp tikrovės ir pramano. Jos turi stiprų vertybinį pagrindą, bet tuo pačiu nemoralizuoja“.

Knygą iliustravo dailininkas Gediminas Skyrius, dizaino autorė – Deimantė Rybakovienė, redaktorė – Neringa Mikalauskienė.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žemės druska" / "Il Sale Della Terra" / "The Salt of the Earth"

Sveiki,

Taip jau nutiko, kad iš senesnių Scanoramos festivalių filmų įšoko dokumentinis „Žemės druska“ (portugal. Il Sale Della Terra) (2014), kuris Kanuose pelnė ypatingo žvilgsnio apdovanojimą. Retai žiūriu dokumentiką, nes pirmiausia turėtų mane kažkuo ji intriguoti, o gamtos peizažai ir gyvūnų stebėjimas iš po kalvos manęs nedomina, šis, regis, kiek kitoks. Visų pirma, filmo pasakojimas yra biografinis ir jį „suka“ legendinio brazilų fotografo Sabastiano Salgado sūnus, kuris ima interviu iš tėvo ir brėžia jo karjeros per plačius plotinius ir kaip žmogaus keliautojo, nestereotipinio mąstytojo vingius.

Nuo pat pirmųjų kadrų filmas įtraukia, nes jame subalansuotas herojaus pasakojimas su viso pasaulio politika. Iš esmės filmas sąmoningai padalytas į slogius fotografo prisiminimus, keliones po pasaulį, susiduriant su pačiais baisiausiais nūdienos Žemės ir žmonijos alinimo ir naikinimo įvykiais: Ruandos genocidas, karas Balkanų regione, sausra ir badas Afrikoje, miškų naikinimas Brazilijoje ir t. t. Atsidūręs karštojoje zonoje fotografas tapdavo akimi, stebėtoju, bet tikriausiai žavi paties žmogaus nuostatos, kurios pranoksta šiaip jau susiskaldžiusiųjų ir tik apie savo užpakalį galvojančių kapitalistinės visuomenės veidmainių gyvenimo būdą. Filmas turi ryškią žmogiškąją žinutę pasauliui, kuri šlietųsi prie visų žaliųjų ir kitų nepelningų organizacijų, kurios tausoja Žemės išteklius  ir savanoriauja.

Nors nemažai papasakotų įvykių stebina savo išgyvenimais ir slegia bejėgiškumu ką nors pakeisti, bet S. Saldano atvejis filmo finale tampa įkvepiančiu gelbėti planetą. Vien dabar pustrečio milijono medžių Brazilijoje atkūrė išnykusią miško ekosistemą ir tai Salgados nuopelnas. Tokia įkvepianti dokumentika, kuri akivaizdžiai atveria problemas ir sprendimo galimybes išties reikalinga ir veikia ne tik kaip edukacinė priemonė, ne tik kaip meninio filmo stebėsena, bet ir įkvepia gyventi savo kasdieninį gyvenimą atsakingai. Filmas vertas žiūrovo.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos sentencija: Jacque Fresco (Žakas Fresko) apie religiją ir religingus žmones

Sveiki,

Vakar, prieš užmiegant, galvojau apie šituos žodžius...

Kai ką galbūt ši Žako Fresko, – mano akimis, vieno didingiausių paskutiniųjų dešimtmečių mąstytojų, – citata gali įžeisti. Bet ką ji iš tikrųjų reiškia? Kad bet koks patriotiškumas, religijos ribos ir įsitikinimai ne vienija, bet skaldo žmoniją. Skaldymas vienija į atskirus getus ir jų amortizatoriumi tampa agresija, noras įrodyti, kas mes esame, štai kodėl išsilaisvinę iš skaldančiosios veiklos Vakarai Rytų Europai atrodo „nubėdnėję“, atseit netekę vertybių, pasidarę pernelyg laisvamaniai ir t. t. Bet toks mąstymas tik įrodo, kokiame mes tebesame atsilikusiame sektoriuje.

Geras Ž. Fresko pavyzdys rodo, kaip kunigai savo šalyje vieno neginčijamo Dievo vardu laimina priešingus karių tankus. Realiai pagalvojus, juk tai prieštarauja bet kokioms krikščioniškoms dogmoms, net sakytume, kunigai vykdo Dievo vardu šventvagystę, siųsdami karius į sumaištį. Kaip manote, tas pats Dievas, tarkim, akylai stebintis iš dangaus, kurią valstybę turėtų palaikyti?

Mes vis dar sąvokų, įsitikinimų ir netikrų vertybių spąstuose, o kas baisiausia, kad net tai suvokdami, mes bijome atsižadėti netikrumo, nes iliuzija bet kokiu atveju yra „saugesnis“ prieglobstis, nei atviras pasaulis.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie kūną ir sielą" / "A teströl és a lélekröl" / "On Body and Soul"

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinis šiemet regėtas filmas Scanoramos kino salėje tapo pripažintos vengrų režisierės I. Enyedi filmas „Apie kūną ir sielą“ (angl. On Body and Soul) (2017), kuris puikiai pasirodė Berlyno kino festivalyje. Istorija pasakoja apie itin dviejų skirtingų žmonių lemtingą susitikimą skerdykloje. Pagrindinis herojus nevaldo vienos rankos, o pagrindinė herojė yra aštraus proto ir ryškiai asociali, nepripažįstanti kūniškos meilės ir geismo. Ir šie herojai pradeda bendrauti sapnuose, kol galiausiai įveikinėdami realybėje paruoštus psichologinius stereotipinius barjerus, bando suartėti iš tikrųjų.

Filmo veikėjai sutraumuoti skirtinguose lygmenyse, tačiau atrodo, kad režisierė įžvelgia panašumų ir nepersūdydama istoriją estetiškai pamistifikuoja sapnais, paversdama veikėjus elniais miškuose. Nemažai paradoksalių scenų, kurios kelia šypseną ir netikrumo įspūdį. Apskritai sakant, visa istorija yra kažin koks vientisas teatras, „įvilktas“ į realistinę maršką, pro kurią bandoma praregėti. Asocialų bendravimą paįvairina kur kas gyvesni antraplaniai skerdyklos darbuotojai ir geidulių kamuojama psichologė, bet visumoje išėmus retkarčiais praslystantį humorą, filmas būtų veikiau statiškai negyvas ir šaltas. Akivaizdu, kad režisierė nesistengė atkartoti realybės ir savo filmu norėjo išgauti savo žiūros spalvą į lemtingos poros santykius, o tai jai pavyko išties neblogai.

Jeigu reiktų palyginti šį filmą su kokiu nors kitu, sunku būtų kažką sugalvoti, nors dažniausiai visada randu analogiškų filmų. Galbūt filmas šiek tiek šlietųsi prie „Iltinio danties ir „Omaro“ režisieriaus pakvaišusių darbų? Tik šis darbas kur kas minkštesnis, nors kraujo ir pjaustomų karvių čia netrūksta nuo pat pradžios, tačiau šiame iš pažiūros žiauriame filme veriasi daug beprotiško švelnumo. Šiaip filmas gurmaniškas, neprailgstantis ir vertas savo žiūrovo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Pink - "Beautiful Trauma" [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Įspūdingą pasirodymą neseniai surengė amerikiečių atlikėja Pink Amerikos muzikos apdovanojimuose, pristatydama jau antrąjį singlą iš septintojo solo albumo „Beautiful Trauma“, kuris pasirodė 2017 m. spalio 13 dieną. Tiesą sakant, pirmasis singlas „What about us“ manęs neužkabino, priminė pernelyg neužbaigtą socialinę žinutę apie įvairialypę meilę, kas jau tampa labai nuvalkiota muzikos industrijoje, o ir melodiškumo kažkaip irgi pritrūko. Štai „Beautiful Trauma“ daina vėl priminė pasauliui už ką taip visi mėgsta ekstremaliąją Pink: už tai, kad ji turi puikų humoro jausmą, begalės savironijos, parako ir nesivaiko saldžių moteriškų įvaizdžių idealų.

Dainą muzikos kritikai sutiko palankiai ir gyrė jos dvilypumą, kuri sako, kad gyvenimas yra viena didelė trauma, bet kartu jis neįtikėtinai įdomus. Melodingai dainai buvo sukurtas ryškus teatralizuotas vaizdo klipas, kuriame nusifilmavo net pats Channing Tatum. Daina jau Naujojoje Zeolandijoje pasiekė topų viršūnes, atrodo, kad daina neblogai pasirodys ir kitur.

Šiandien siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti šarmingo vaizdo klipo:

Žodžiai / Lyrics

"Beautiful Trauma"

We were on fire
I slashed your tires
It's like we burned so bright we burned out
I made you chase me
I wasn't that friendly
My love, my drug, we're fucked up, oh

'Cause I've been on the run so long they can't find me
You waking up to remember I'm pretty
And when the chemicals leave my body
Yeah, they're gonna find me in a hotel lobby 'cause

Mmm tough, times they keep coming
All night laughing and fucking
Some days like I'm barely breathing
And after we were high in the love, doped out

It was you
The pill I keep taking
The nightmare I'm waking
There's nothing, no nothing, nothing but you
My perfect rock bottom
My beautiful trauma
My love, my love, my drug, oh

My love, my love, my love, my drug, oh
My love, my love, my love, my drug, oh
My love, my love, my love, my drug, oh
My love... my love, my drug, we're fucked up

You punched a hole in
The wall and I framed it
I wish I could feel things like you
Everyone's chasing
That holy feeling
And if we don't stay lit we'll blow out
Blow out

'Cause we've been on the run so long they can't find us
Who's gonna have to die to remind us
That it feels like we chose this blindly
Now I'm gonna fuck up a hotel lobby 'cause

These tough, times they keep coming
Last night I might have messed it up again
Some days like I'm barely breathing
And after we were high in the love, doped out

It was you
The pill I keep taking
The nightmare I'm waking
There's nothing, no nothing, nothing but you
My perfect rock bottom
My beautiful trauma
My love (my love), my love, my drug, oh

My love, my love, my love, my drug, oh
My love, my love, my love, my drug, oh
My love, my love, my love, my drug, oh
My love... my love, my drug, we're fucked up

Mmm tough, times they keep coming
All night laughing and fucking
Some days like I'm barely breathing
And after we were high in the love, doped out

It was you
The pill I keep taking
The nightmare I'm waking
There's nothing, no nothing, nothing but you
My perfect rock bottom
My beautiful trauma
My love, my love, my drug, oh

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiminga pabaiga" / "Happy End"

Sveiki,

Tikriausiai po tokių M. Haneke darbų kaip „Meilė“ ir „Paslėpta“ reikia laukti pačios aukščiausios prabos filmų, tačiau kartais nebegali aukščiau bambos iššokti netgi meistrai. Vienas labiausiai lankomų filmų šiemet Scanramoje buvo „Laiminga pabaiga“ (angl. Happy End) (2017), dėl kurio šnopavo pilna salė. Nežinau, ar jų lūkesčius pateisino, bet štai manuosius bent jau iš dalies nenuvylė.

Juodojo humoro drama pasakoja apie elitinę prancūzų šeimynėlę, kurioje kiekvienas veikėjas turi savo broką, o dėl brokų veikėjai visada būna įdomesni. Pradėkime nuo to, kad pats filmo pavadinimas nevykęs, nes paprasčiausiai pas M. Haneke neįmanomas toks dalykas kaip tiesiog laiminga pabaiga, tad paradoksaliai išvirkščias pavadinimas jau seniai yra nuspėjamas ir nebeįdomus triukas, kuris šiuo atveju nesuveikė. Kas vyksta toje keistoje savižudžių ir žudikų šeimoje? Ogi jaunoji atžala nunuodijusi motiną toliau sėkmingai angelišku veideliu trikdo suaugusiuosius, tačiau greitai ją perregi iš gyvenimo norintis pasitraukti senukas. Filme pasakojama ir kitų vaikų istorijos, nesusiklostę likimai, kur stinga paprasčiausios meilės. Visumoje piešiama šiuolaikiška „Adamsų šeimynėlė“, kuri kelia juoką ir susidomėjimą, tačiau tos intrigos, jautrumo kuo dažniausiai garsėja M. Haneke režisūra ėmė ir pristigo.

Galimas daiktas režisierius tiesiog pavargo būti sunkiasvoris ir prasirinko paprastesnį kelia – tiesiog savaip palinksminti žiūrovą prieš savo karjeros pabaigą. Iš tikrųjų juodojo humoro komedija neprasta ir nurauna daugelį komercinių filmų, tačiau visumoje režisieriaus dabų kontekste filmas tikrai nėra jo perliukas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kepėjas" / "The Cakemaker"

Sveiki,

Dar vienas Scanoramos filmas „Kepėjas“ (angl. The Cakemaker) (2017), į kurį eidamas tikėjausi kažin kokios itin paprastos ir jaukios istorijos apie homoseksualų kepėją, kurio gyvenimas sukasi dviem rakursais: ieško meilės ir dirba savo darbą. Smagu, kad ši iš pažiūros LGBT drama tapo ne vien LGBT, bet ir visos visuomenės probleminiu klausimu: kaip susitaikyti su žmogaus netektimi?

Filmo siužetas plaukioja tarptautiniuose vandenyse: vokietis kepėjas nebegali prisiskambinti savo meilužiui iš Izraelio. Tomas ryžtasi vykti į žydų žemę ir ten susiranda meilužio šeimą, į kurią įsisuka kaip indų plovėjas, tačiau netrunka žiūrovas suvokti, kad netrukus paaiškės tikrosios paslaptys... Nėra šis filmas kažkuo įmantrus, nesistengia jis nei šokiruoti, nei kažkaip pataikauti, tiesiog režisieriui pavyko išgauti intymumą ne tik tarp priešingų tapatybių žmonių, bet ir bendrakultūrinį jausmų susikalbėjimą. Žydai vis dar nepatikliai žiūri į vokiečius, jų religinės problemos jų šalyje taip pat pjudosi, visi šie kontekstiniai dalykai gana gerai nubrėžia Izraelio tendencijas.

Šiaip nemėgstu serialinių filmų, kur viskas „laikosi“ ant santykių muilo operos, o prisijaukinti meilužio šeimą – siužetinis paradoksalus kūlverstis – turėjo erzinti, bet tikriausiai daug ką užglaistė kultūriniai niuansai, noras aprėpti LGBT pasaulį ne vien tik kaip lokalų visuomenės getą, bet ir iš esmės kaip integralų ir visur paplitusių santykių išraišką. Žinoma, filmo skanumą lėmė ir virtuvinės scenos, veikėjų filosofiškas pyragų ragavimas, kuris žadino tiesiog fizinį alkį, o aš, kaip žinia, į teatrą spragintų kukurūzų nesinešu.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela