Vasaros atradimas - Toni Morrison knygos "Sula" ir "Mylima"

Sveiki,

Bandau „suvirškinti“ Toni Morrison. Kuo toliau apmąstau apie lietuviškai išverstas knygas, tuo darosi sunkiau. Iš pažiūros lyg ir nieko naujo, ko nebūčiau matęs kine: juodaodžių teisės, žiaurūs vergovės išsilaisvinimo metai, netolerancija ir kova už teises. Visa tai be galo sodrioje ir išgrynintoje poetinėje kalboje.

Kuo ji nepaprasta? Šioji rašytoja?

Ji nepatiks daug kam. Nes ne popsinė. Sunkiai prieinama. Lietuvoje nepopuliari. Nes vengianti itin tiesioginio sadizmo. Tačiau per užuolankas papasakojanti apie neaprėpiamus žiaurumus ir kančią. Kuo labiau apmąstau kadaise skaitytą Baltų lankų išleistą „Sulą“ ir prieš kelias dienas pabaigtą Vagos leidyklos išleistą „Mylimą“, tuo labiau įsitikinu, kokio plataus mąsto rašytoja Toni Morrison. Ir kaip sunkiai ji suvokiama lietuvių skaitytojams – tą liudija prieštaringi ir negausūs komentarai internete. Tarsi knyga lietuvių skaitytojams ir gera, tačiau lyg ir kažkokia nesuvokiama, „nepatirta“ iki galo.

Aišku, sakau nesąmones, juk skaitant neįmanoma patirti, nebent tik įsivaizduoti. Tačiau kažin, ar T. Morrison knygos suvokiamos vien įdėmiu siužeto sekimu, o juk ir poteksčių nėra – vien tik realus vaizdas ir dvasinė vibracija. Tai aukštos prabos rašytoja, mąstant reikia pajungti gilumines teksto suvokimo išgales, visą pauzės dusinančią galią. Ir kaip svarbu. Neįtikėtinai. Tobulas ir save daug kur išbandęs ir patyręs. Toni Morrison... vertėjas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sąskaitininkas" / 'The Accountant"

Sveiki, kino gurmanai,

Vienas naujausių Ben Affleck darbų buvo „Sąskaitininkas“ (angl. The Accountant) (2016), kurį turėjau pamatyti tikriausiai prieš dvejus metus, bet nutiko taip, kad pažiūrėjau jį pavėlavęs. Taigi atsilikęs nuo naujausių kino madų, bet jeigu bėgsi paskui kino naujienas, galima išvis nebepamatyti dar neregėtų senesnių kino perlų. Ar „Sąskaitininkas“ yra kino perlas? Žinoma, kad ne, tačiau turiu apie jį pasakyti ir šio bei to itin gero...

Filmo pasakojimas išplėtotas iki epinio – tai iš pažiūros trileris pirmajame plane, kai autizmu sergantis ir save nuolat valdyti privalantis sąskaitininkas (ironiškai – buhalteris) dar turi ir antrąją profesiją – yra profesionalus žudikas. Antrame plane – jo vaikystės ir šeimos drama, kova su savo kitokiais poreikiais, baimėmis ir griežtu tėvo auklėjimu. Iš esmės filmas sodrus, daugiasiužetis, tačiau rišliai ir aiškiai viską sujungiantis į visumą, tad patenkina ir trilerio mėgėjus, ir dramos dūsautojus. Sukurti daugiamatį filmą visgi nėra lengva, tačiau Holivudas nuolat įrodo, kad kartais pasistengus galima daug ką padaryti, orežisieriui Gavin O‘Connor, kuris sukūrė praeityje išties dėmesio vertą „Kovotojus“ (2011), tai sekasi. Žinoma, filme prifarširuota nemažai smurtinių šaudynių, tačiau visame tame stiprybės ir savęs nugalėjimo kontekste tas smurtas kažin koks atrodo pasiteisinęs, beveik filosofinio lygmens, tad visai negaila, kad eiliniai banditai krinta kaip musės nuo pagrindinio herojaus, o vos tik pats herojus sužeidžiamas, jau norisi traukti orą per dantį. Tas kovoje gerieji ir blogieji pasiskirstymas tikriausiai neišvengiamas kaip ir įprastame amerikietiškame trileryje.

Visgi šiame filme įdomiausias yra Ben Affleck atliekamas autizmu sergančio žmogaus vaidmuo. Jis toks suaktyvintai ypatingas, kad tampa kone super didvyriu. O juk super didvyriai B. Affleckui labai tinka – tą rodo jo karjeros vaidmenys. Nežinau, net kaip pasakyti, šis niekšiškas įvairaus smurto pavidalo (vaikystėje, šeimoje, suaugus) tiek pritvinkęs, kad tampa netgi audrinančiu trileriu, kurį norisi žiūrėti iki galo. Velniai griebtų, šiam režisieriui vėl pavyko sukurti gerą filmą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visi pasaulio pinigai" / "All the Money in the World"

Sveiki,

Kam nepatinka filmai apie turtingus žmones? Nebent pas mus pačius švilpia vėjai ir kyla pyktis, kad kitiems labai sekasi. Biografinis filmas apie milijardierių J. Paul Getty, pasirodo, esanti tikra istorija, tačiau Holivudinis kinas sukelia kartais tokį įspūdį, kad viso šito galėjo ir nebūti. Visiškai nenuostabu, juk taip veikia grožinis pasakojimas, o ne dokumentika. Taigi filmas „Viso pasaulio pinigai“ (angl. All Money int the World) (2017) – tai naujausias kino veterano Rudley Scott darbas, kuris, mano akimis, smarkiai konkuravo su panašiu metu pasirodžiusiu Steven Spielberg filmu „Valstybės paslaptis“.

Filmas nukelia mus į aštuntą dešimtmetį ir pasakoja apie realiai egzistavusio turtuolio anūko pagrobimą. Senis ciniškai įsitaisęs savo sukurtame meno pasaulyje ga šykšti pinigų anūko išpirkimui, nors tuo pačiu metu tvirtina, kad jo anūkas labai ypatingas ir jį be galo myli. Christopher Plummer – ypatingo sukirpimo aktorius, labai jį mėgstu. Suvaidinti tokį skrudžą senį išties puiki dovana karjeros saulėlydyje. Būtent jis atrodo čia sudėtingiausias ir įdomiausias kaip veikėjas, kad net nupučia motinos (aktr. Michele Williams) kančią dėl sūnaus. Neatrodo senukas kažkuo piktavališkas, tik jo įsitikinimai dėl pinigų ir turtuolio statusas jį dar kitų žmonių atžvilgiu kitokiu ir jis savo turtingumą vertina kaip privilegiją, tačiau jo moralinės vertybės prieštaringos, keliančios abejonių – veną sakyti, o kitą daryti. Net aiktelėjau, kad jis nesutiko mokėti išpirkos pinigų mokesčių dalį. Aiktelėjau dar ir dėl to, kad reikia sumokėti valstybei mokesčius, kad duodi pinigų išpirkai ir dėl to, kad senukas nesutiko... Politika ir pinigai – tai vienas absurdiškiausių dalykų, ką žmogus yra sugalvojo, dėdamas civilizacijos pamatus.

Filmas iš esmės yra geras. Nežinau, kiek jis kiekvienam iš mūsų reiškia, matuojant moraliniu aspektu, tačiau puiki filmo estetika, aktoriai ir atmosfera iš tikrųjų liudija, kad režisierius R. Scoot nesensta kino kokybės prasme. Jo filmai ir prieš 40 metų buvo kokybės garantas, toks jis išlieka ir šiandien.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Peržiūra" / "Kino bandymai" / "Audition" / "Ôdishon"

Sveiki,

Daugelis sako, kad japonai yra vieni geriausių smurtinių filmų kūrėjai. Nešneku apie samurajus, jau vien jų siaubo filmai kokie pritvinkę smurto – gal tokį įspūdį palieka konservatyvus japonų elgesys ir kultūra? Štai japonų pripažintas režisierius Takashi Miike sukūrė japonų kino klasika tapusią juostą „Peržiūra“, kitur verčiama kaip „Filmo bandymai“ (angl. Audition) (1999).

Istorija pasakoja liūdno našlio istoriją. Po žmonos mirties jis ilgą laiką buvo vienišas tėvas, kol galų gale nusprendžia, kad gyvenimui suteikti antrą šansą ir susirasti žmoną. Jis įsivelia į kino aktorių atrankas ir čia nusižiūri 24 metų paslaptingą gražuolę, kuri, kaip jau galima įspėti, tik iš pažiūros atrodo nekalta ir jautri... Tai vienas iš tų retesnių filmų, kurie lyg ir nieko gero nežada – pasakojimas labai lėtas, kone gyvenimiškas, pripildytas kasdieniškos melancholijos ir menkučių veikėjų džiaugsmų, pasakojimas – tipinė praradimo istorija. Dėl žiūroviškų prieskonių – viskas vyksta japonų kultūros apsuptyje, todėl vien dėl to jau įdomu žiūrėti, nes visada atrodo, kad amerikietišką kultūrą išmanai, o azijietiška kažin kokia užslėpta, kitoniška, nepagaunama. Lėtas veiksmas staiga daro vingį ir paprastą istoriją keičia sadistiškos scenos.

Paskutinės 20 filmų minučių yra tiesiog žmogaus kankinimas ant patiestos drobulės. Kažkuo savotiškai man priminė Michael Hanake „Liekamuosius žaidimus“ ir „Pjūklo“ sukryžminimą. Azijietiškame variante, atrodo, kitaip ir negali būti: po klusnios ir pagarbios avelės išvaizda slepiasi suluošintos dvasios monstras, norintis tiesiog kitam sukelti skausmą ir tuo mėgautis. Visumoje filmas gal kada ir buvo savo laiku šokiruojantis (ir dabar jis šokiruojantis), tačiau kažin kažko filme vis tik neįžiūrėsite to, ko nebūtumėt matę. Man asmeniškai kur kas įdomesnis azijiečių filmas „Užuojauta keršto poniai“ (2005), kurį rekomenduočiau labiau nei šį gana vidutinišką filmą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valstybės paslaptis" / "The Post"

Sveiki,

Jau seniai nebestebina, kad kasmet sukuriama po itin politizuotą amerikietišką filmą, kuris nori-nenori vis tiek bus prastumas į „Oskarų“ ceremoniją. Jau seniai Holivudas tapo politizuoto kino kulto apdovanojimas ir nepamatyti tame sąraše naujausio S. Spielberg filmo „Valstybės paslaptis“ (angl. The Post) (2017) tikriausiai būtų kiek keista. Kitą vertus mums, lietuviams, gyvenantiems šiek tiek atokiau nuo Amerikos realijų tai yra galimybė suvokti šios supervalstybės raidą, istoriją ir kultūrą. Ir ko čia slėpti – tai galimybė šiek tiek ir patiems apsikuopti.

„Valstybės paslaptis“ – tai istorinis filmas apie dienraščio „The Washington Post“ atliktą žygdarbį aštunto dešimtmečio pradžioje, kai Amerikos prezidentai melavo amerikiečiams apie Vietnamo karo užkulisius – pralaimėtas bergždžias karas ir tūkstančiai mirusiųjų tebuvo vienas didelis manevras palaikyti amerikietiškam išpūstam išdidumui, kad šalis esanti galinga ir garbinga. (Panašiai man čia su perdėta D. Thrump‘o amerikietiška vizija šiandien ir tik keista, kodėl Amerika dar ne kare, juk tai taip „didvyriška“). Taigi dėmesio centre – The Post savininkai, kurie priima esminį sprendimą paviešinti žinią, rizikuodami ne tik kampanija, bet ir savo visu gyvenimu. Aišku, kaip jau būna tokio tipažo kine, viskas baigiasi skaidriosios pusės pergale – juk kitaip nė nebūtų tokio kino! Filmas man priminė prieš kelerius metus matytą „Didžioji skola“ (2015), kuris panašia ofisinio stiliaus drama, kai visa tautos sąžinė suguldoma ant vieno stalo.

Nors galima kaltinti dėl „Oskarų“ polinkio palaikyti politizuotus filmus, kartu toks kinas iš tikrųjų yra ir apsivalymas patiems amerikiečiams, klaidų pripažinimas – mes, lietuviai, tikriausiai irgi tokį kiną palaikome. Prisiminkime „Emilija iš Laisvės alėjos“... Visgi Tom Hanks ir Meryl Streep buvo kaip visada šaunūs. Nežinau, ar būčiau nominavęs M. Streep į geriausias aktores už šį vaidmenį, nes, Dievas mato, ji turėjo kur kas geresnių vaidmenų savo karjeroje, tačiau kaip „Oskarai“ be M. Streep? Kažkaip jau net nebe „Oskarai“, tad nieko nenustebino, kad ji tepasitenkino eiline nominacija. Visgi filmas įtraukiantis, atmosferinis, aštrokas politikos ir viešumos žaidimas. Manau, filmui pavyko tai, ko tikėtasi – paklausti žiūrovo: o kaip tu būtum pasielgęs šių veikėjų vietoje?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Ar reikia drausti "vaikišką šampaną"? Dar vienas draudimas gete gyvenančiai tautai

Sveiki,

Plaukiojame paviršiuje, gyvendami naujoje draudimų ir suvaržymų visuomenėje. Šiaip, mano supratimu, kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą ir visos galimybės jam turi būti prieinamos jį puoselėti arba... sunaikinti. Kai valstybė imasi „rūpintis“ mano išgeriamais gurkšniais, su kuo turiu kurti šeimą, gimdyti namuose ar ligoninėje, skiepus gauti tik nuodijimo įstaigose, vaistai tik per devynis pragarus nuėjus nuperkami, kai jau nuo skausmo nieko net nebesinori, manau, tada suprantu, link ko eina toji mūsų Lietuva, kai norisi iš tikrųjų riebiai nusispjauti, kai perdėm išdidžiai užgiedamas Lietuvos himnas. Mus modeliuoja pagal tam tikrą raidos planą, daro iš mūsų gyvenimų tam tikrus patriotinius karius, nesveikai „motyvuodami“ baudomis ir draudimais. Dar baisiau – atsiranda tam pritariančių šalininkų.

Vakar sumušė vyrą iš Ekvadoro, rėkdami „Lietuva – lietuviams!“. Užpuolikai buvo blaivūs kaip kūdikėliai ir pyktis kažin iš kokio kvailo radikalaus patriotiškumo. Suspardytas kitatautis ir giedantys šalia Lietuvos himną. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad valstybingumo modeliai jau seniai pasenę ir iš tikrųjų turėtų būti pasaulis be sienų.

Visgi ne apie tai. O apie tą vaikišką šampaną, kurį nori uždrausti Seimo aktyvistai. Taigi valstiečiai. Ir žinote, nieko nebus. Vakar sėdėjome „Čili“ picerijoje. Atėjo šeima su dviem sūnumis (penkerių ir septynerių metų). Tėvai užsisakė alaus, vaikams – kolos. Ir štai puikus pavyzdys, kaip vaikai sėdi ir žiūri į relaksuojančius tėvus, gal net norėtų to alaus paragauti... Ir jokiu šampano buteliu neužpilsi šio vaizdo. Jeigu per vaikų gimtadienius gers ir tėvai, tai nėra jokios prasmės kažką drausti, jeigu pavyzdys priešais nosį.

Ir blemba, gi žmonės geria ne iš to gero gyvenimo! Vat, kad motyvuotų valdžia gyventi, bet kur kas lengviau paviršius – uždrauskime, nustumkime problemas į šešėlį. O šešėlyje viskas tebeauga.

Tėvai yra viskas, kur formuojasi naujos kartos įpročiai. Joks šampano formos limonado paslėpimas nepaslėps apgirtusių tėvo akių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktinis traukinys į Lisaboną" / "Night Train to Lisbon"

Sveiki,

Kai pasirodė romanas „Naktinis traukinys į Lisaboną“, jį puikiai pasitiko literatūros kritikai ir tik laiko klausimas, kada kas nors imsis šį kūrinį ekranizuoti. Tai visgi nutiko ir „Naktinis traukinys į Lisaboną“ (angl. Night Train to Lisbon) (2013) pasirodė su pritrenkiančio sukirpimo aktoriumi Jeremy Irons, tačiau filmas kino kritikams taip neįtiko, kad bemaž filmą supeikė visi, kas tik galėjo.

Visgi nusprendžiau surizikuoti, nes norėjosi kažko romantiškai poetiško, pasivaikščioti po Lisaboną ir, galima sakyti, kad iš dalies šis filmas pateisino mano lūkesčius. Šveicarijos Berne gyvenantis profesorius ima elgtis keistai – meta visus darbus ir išvyksta į Lisaboną, rankoje turėdamas mažą knygutę, kurią parašė revoliucionierius iš Lisabonos. Nuolat skaitydamas jo filosofinę rašliavą, jis kone žurnalistiškai narplioja mirusio autoriaus gyvenimą, susipažįsta su gausybe žmonių ir pats pamažu iš nuobodžiaujančio snobo keičiasi... Jeigu tikitės įtempto detektyvo – pamirškite. Filme iš esmės pasakojamos dvi istorijos – anų laikų Lisabonoje gyvenusių revoliucionierių ir J. Ironso atliekamo personažo šių laikų Lisabonoje. Iš nuolaužų lipdoma politinė ir meilės istorija, čia nusikeliant į praeitį, čia vėl pasakojant iš šių dienų perspektyvos.

Visgi nepasakyčiau, kad išties neblogos fabulos filmas mane jaudintų. Kažko jame visgi trūko arba buvo per daug. Tie sintetiniai poetiniai intarpai, na gerai, dovanoti, tačiau atrodo, kad filmas ištęstas, jame trūksta kibirkšties iš pagrindinio veikėjo, toks jausmas, kad J. Ironsas neišnaudotas iki galo, toks tylenis profesorius, kartais itin erzinantis, atrodo net nelogiškas, kodėl dabar, jau sulaukęs garbaus amžiaus, leidžiasi kaip koks jauniklis neracionaliems ir instinktyviems sprendimams. Kitą vertus lyg ir viskas logiška: visą gyvenimą nugyvenęs racionalų gyvenimą troško tikrojo gyvenimo nuotykio. Filmas vizualiai papildytas Lisabonos gatvelėmis – žavu ir gražu. Šiek tiek pačios Portugalijos istorijos ir kitų dalykų, bet visumoje pažiūrėjus filmą, neapleidžia jausmas, kad puiki knyga nugrybavo iki vidutiniškos ekranizacijos, stokodama originalesnių sprendimų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela