Filmas: "Šunų sala" / "Isle of Dogs"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Wes Anderson tikriausiai daug kam žinomas kaip keistos logikos, pasakų motyvais pagarsėjęs tokiais filmais kaip „Mėnesienos karalystė“ ir „Viešbutis Didysis Budapeštas“. Jis taip pat turi patirties kuriant ir animacinius filmus. Vienas naujausių jo darbų jau nominuotas „Oskarui“ yra animacinis filmas, skirtas visai šeimai „Šunų sala“ (angl. Isle of Dogs) (2018), kuris pasakoja apie Japonijoje vykstantį šunų genocidą ir trėmimą į negyvenamą sąvartyno ir atliekų salą...

Išties, ko imasi šis režisierius, viskas atrodo kiek neįprasta, nestandartiška, paties režisieriaus logikos sistemoje, o tai ir yra jo pati stipriausia pusė. Kiek neįprasta, kad kūrėjas pasirinko rytietiškos tematikos kontekstą, bet iš esmės jokio skirtumo, nes tai tėra tik pasakojimo forma, o problemos gvildenamos tokios pat tiek Argentinoje, tiek JAV, tiek Lietuvoje. Geriausio draugo šuns ištrėmimas yra savotiška atskirtis ir dar vienas niekingas žmonijos bandymas atsieti save nuo gamtos ir gyvūnijos pasaulio, pasitelkiant žiaurumą ir valdžios godumą. Kol šunys kapstosi po šunų salą ir išgyvena įvairius nuotykius, padėdami mažam berniukui susigrąžinti mylimą sargą, tol žiūrovas neskiria, kad šuo yra vien tik gyvulys. Viena stipriausių iliuzijų, kad pasakojimas leidžia pasijusti šunų bendruomenės, savotiška žmogaus civilizacijos sistemos-bendruomenės dalimi, kuri menkai kuo skiriasi nuo pačių žmonių. Sutapatintos šunų ir žmonių vertybės iš esmės išskleidžia jautrų žmogaus ir gyvūnų tapatumo ryšį kaip vieningą serginčios ir viena kitą palaikančios gyvybės visumą.

Tiesa, filme būta tokių keistų pasvarstymų, o kaip sąvartyne integruota tokia aukšta vyriausybės sekimo infrastruktūra, kaip šunys pasistatę plaustus keliasi per vandenyną su... šviečiančiomis lemputėmis? Kaip panirę iš esmės į nuotakų vamzdžius, jie regi apšviestą kanalizaciją lempomis negyvenamoje saloje? Tam tikros filmuko detalės akylesnį žiūrovą priverčia gūžčioti pečiais ir stebėtis.

Jeigu ko ir moko šis filmas, tai tikrai neišmesti šuniuko į gatvę. Priešingai – saugoti ir branginti gyvybę. Nors labai norėčiau, kad kažkas sukurtų animacinį filmą apie skerdyklose pjaunamas karvutes, kiaules ir parodytų vaikams sąmoningumo lygį, kad iš esmės šuo ar kiaulė tai yra ta pati gyvybės, kuri turi jausmus ir savitą bendravimo sistemą, forma. Kol kas labai lengva tapatintis su geriausiu draugu šunimi, nes šunis iš esmės daugelis laiko „nevalgomu“ padaru, neskaitant Šiaurės Korėjos ir kai kurių Kinijos gyventojų. Bet kokiu atveju tokie filmai suteikia per emocinį intelektą geriausią patyrimą, kad bet kokia gyvybė yra brangi.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Arundhati Roy "Didžiausios laimės ministerija"

Arundhati Roy. „Didžiausios laimės ministerija“ – Vilnius: Alma litera, 2018 – 406 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kas žino indų rašytoją Arundhati Roy (g. 1961), tas tikriausiai skaitė jos puikųjį romaną Mažmožių dievas, sulaukusį ne vienos laidos lietuvių kalba. 1997 metais už šį romaną autorė pelnė Booker premiją ir nuo to karto neberašė jokios grožinės prozos, atsidavė žmogaus teisių veiklai Indijoje ir tik 2007 metais autorė prasitarė, jog rašanti antrąją knygą. Ši veikla pareikalavo dešimties metų – ilgas, tirštas, sudėtingos kompozicijos romanas, taip pavadinčiau Didžiausios laimės ministerija (angl. The Ministry of Utmost Happiness), kuris pateko į ilgąjį Man Booker sąrašą, tačiau tokios sėkmės, kokią turėjo Mažmožių dievas, deja, mano supratimu, nebepavyko pakartoti.

Nepaisant tai, kad pirmoje pastraipoje suformavau visas šabloniškas žinias, kurias galite rasti bet kokiame lietuviškame straipsnyje ar interviu apie A. Roy, bet kalbėti apie šį romaną, nepaminant Mažmožių dievą, kuris, beje, man tuokart dar paaugliui padarė milžinišką įspūdį, tikriausiai neįmanoma. Jeigu pirmasis romanas kur kas labiau literatūrinis, nukreiptas į fiktyvius veikėjų personažus, tai Didžiausios laimės ministerijoje veikiau vaizduojama visos Indijos politinė, socialinė, ekonominė susipriešinimo tragedija. Aktyviai vykdydama žmogaus teisių veiklą, autorė savo literatūros potencialą nukreipė į šią knygą, tvirtindama, kad literatūra geba persmelkti ir pavaizduoti kartais mums per politinius lozungus ir atvirą liudijimą nesuprantamus ryšius visumoje.

Romanas išties netrumpas, tačiau ilgai vengęs knygų apie Indiją – paskutinįkart skaičiau tikriausiai Šantaramą, kurio taip ir nepabaigiau, nes tiesiog pavargau. Didelį įspūdį padarė Salman Rushdie proza, ypač Vidurnakčio vaikai, kuris kaip ir A. Roy Mažmožių dievas – pasauliniai šedevrai. Sakyčiau, šedevras yra ir Didžiausios laimės ministerija, o tai, kad romano skaitymas intensyvus, margas ir šiek tiek apsunkintas nuo politinio rezonanso veikėjų likimuose, man atrodo, tik sveikintinas dalykas. Išties buvau labai pasiilgęs indiškos atmosferos literatūros ir A. Roy romanas vėl sugrąžino šį džiaugsmą.

Manau, autorė ne juokais išvargo rašydama šį romaną, padėkos žodyje, knygos gale, ji dėkoja broliui už tai, kad šis neleidęs jai išprotėti. Aprėpti tautos tragediją ir išlikti literatūriškai juslingai, nepasiduoti dokumentinės prozos jėgai, tai išties, manau, atima daug jėgų, bet užtat dešimtmetį austas pasakojimas nepalieka akylesnio skaitytojo abejingo.

Pasakojimo centre – hidžra Adžam, kuri atitiktų hermafrodito sąvoką (čia vėl prisiminiau Pulicerio premija įvertintą nuostabų J. Eugenides romaną Midlseksas). Hidžros Indijoje turi savo socialinę padėtį ir Adžam ilgą laiką auga ir gyvena su jomis. Pirmieji 100 teksto puslapių itin tvarkingi, nuoseklūs, atskleidžiantys Indijos šalies multikultūrinę erdvę, kurioje visi randa savo vietą. Tiesa, pasakojimas nieko bendra neturi su kiek holivudiškai nusladintu Lūšnynu milijonieriumi, nes A. Roy romane greitai įveda politinių nesantaikos, korupcijos ir susiskaldymo pavyzdžių, kai valdžios organai iš esmės Indijoje tampa tik nusikalstomos grupuotės klanu.

Tikriausiai tokiai didžiulei šaliai kaip Indija didžiausias prakeiksmas yra troškimas išlikti didingai, bet nepavyksta, nes tiek musulmonai, tiek hinduistai tarpusavyje kovoja dėl valdžios ir įtakos. Po kiekvienų rinkimų keičiasi šalies įstatymai tiek šalies gatvėse, tiek viešojoje erdvėje, todėl skurstantys žmonės yra priversti nuolat prisitaikyti prie pokyčių. Adžam yra tas centrinis personažas, kuris šiuos pokyčius atskleidžia savo identiškumu, neišreikštu motinystės instinktu ir požiūriu į pasaulį.

Kita centrinė pasakojimo persona yra tamsiaodė Tila (manoma, pačios autorės prototipas), per kurią (ir su kuria) papasakojama apie tris skirtingus mylimuosius, priklaususiems skirtingiems valdžios ir įsitikinimų barikadoms. Romane per personažus veriasi neblėstantis veikėjų skausmas, kančia, kuri dažniausiai kyla ne iš nepritekliaus, ligų ar bado (kaip mums, vakariečiams, atrodo), bet būtent iš nesaugumo ir nusikalstomos valdžios, kuri nesibodi šaudyti į atvirą minią, įvesti keisčiausius įstatymus, kad galėtų persekioti žmones, juos traumuoti, suimti ir tardyti. Vienas iš tokių, pavyzdžiui, įstatymas dėl karvių žudymo, nes už savaime nuo senatvės padvėsusią karvę tu galėjai būti nužudytas, jeigu ji pastips prie tavo namų.

Arundhati Roy

Didelė veiksmo dalis vyksta Kašmyre, Šiaurės Indijoje, todėl nemažai dėmesio skiriama Pakistano ir Indijos santykiams. Priešingai nei politinėje plokštumoje, viskas kiek kitaip atrodo hidžros Adžam pasaulyje, kuri susirenčia naujus namus šalia lavoninės esančiose giminių kapinėse. Tai išties stulbina – toks atsainus, kone gyvuosius ir mirusiuosius smelkiantis magiškas santykis trypti ant kažkada gyvenusiųjų. Čia nerasite kažin kokių vaiduoklių, autorei mistifikuoti nereikia, nes pati Indija tampa kaip vienas didelis, galingas išsiliejęs sapnas. Daugybė personažų, persipynusių, „atsirišusių“ ir galiausiai vėlei „susirišusių“ į bendrą tautų ir įsitikinimų mazgą. Adžam namuose glaudžiasi visokio plauko tikintieji ir būtent čia absoliučiai nesvarbi, kokia tavo lytis, kokia religija, visi gyvena draugėje pagal savuosius įsitikinimus ir nėra jokios jėgos, kuri žemiausios kastos atstovus kiršintų. Kiršinti nori tik valdžia, nes „skaldyk ir valdyk“ principas galioja net Indijoje.

Iš esmės Adžam namai, pastatyti ant kapinių, tampa visos Indijos metafora, nes po šitiek kraujo, nekaltųjų mirčių, vaizduoja Indiją kaip vieną didelį ir neaprėpiamą kapinyną. Veikėjai suvokia, kad jie taip pat yra lavonai, tik kol kas vaikščiojantys. „Šitaip prasidėjo sukilimas. Visur tvyrojo mirtis. Viskas buvo mirtis. Profesija. Troškimas. Svajonė. Meilė. Pati jaunystė. Mirtis tapo tik dar vienu gyvenimo būdu. Parkus ir pievas, paupius, laukus ir miškų progumas aprėpė kapinės. Iš žemės it mažų vaikų dantys dygo antkapiai. Kiekvienas kaimas, kiekviena apylinkė turėjo savas kapines (p. 291)“.

Net viršelio angliškame ir lietuviškame variantuose pavaizduotas antkapis, ant kurio simboliškai užrašyta, kad čia ilsisi Didžiausios laimės ministerija. Ar toji laimė buvo išreikšta? Manau, kiekvienas skaitytojas susidarys savo nuomonę. Vieniems šioji „ministerija“ taps Adžam namai kapinėse, kurie iš tikrųjų trumpa užuovėja ir laimė valkatoms, kitiems šis pavadinimas reikš kandų politinį spjūvį Indų korumpuotoms ministerijoms, kurios „kuria laimę“, nors šioje knygoje, kaip ir gyvenime, vienos tikrosios tiesos nėra.

Didžiausios laimės ministerija, neįtraukta Lietuvoje į 15min.lt nominuotų tarp geriausių verstinių knygų, pasirodžiusių šiemet. Manau, tam kiekvienas ras priežasčių, pavyzdžiui, kai kada pasakojimas tapdavo išbalansuotas, įvestas metaforinis Tilos kalbėjimas, dokumentai, laiškai, painiai sumazgyti likimai, bet visumoje knygą vertinčiau kaip galingą epą, kuris, manding, skaitėsi tikrai įdomiau už norvegų K. O. Knausgardo Mano kova: mirtis šeimoje. Visgi nenominuota knyga rodo, kad kasmet mes sulaukiame labai daug geros elitinės literatūros vertimų, kurie aršiai grumiasi ir tiesiog jau nebeįmanoma visko suskaityti...

Knygą vertinu nevienareikšmiškai kaip stiprią Arundhati Roy literatūrinę pergalę ne vien prieš save pačią, bet kaip ir savo tautos pergalę prieš krauju permirkusią istoriją. Tai visų pirma yra skaudus daugiabalsis ir daugiamintis liudijimas apie likimo, politikos, suiručių, revoliucijų blaškomus, mėtomus ir vėtomus gyventojus. Su nepaprastu literatūriniu juslingumu ir emociniu intelektu gebėjimas perteikti visą tą neįsivaizduojamą skausmą yra tikras pasimėgavimas gurmanui skaitytojui. Tekstą išvertusi puiki vertėja Danguolė Žalytė, mano supratimu, vėlei nusipelnė pagyrų, nes tokį tekstą versti reikia nepaprastai daug žinių apie Indiją. Jau daug metų verčianti apie Indiją prozą, vertėja vėlei pademonstravo aukštą pilotažą. Tiesiog puiki knyga. Netgi drįsčiau pavadinti tikru šedevru.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Arundhati Roy apie vienybę, istoriją, rašymą

Sveiki,

Šią citatą paėmiau iš indų rašytojos Arundhati Roy (g. 1961) romano „Didžiausios laimės ministerija“. Stulbinanti knyga, kaip ir „Mažmožių dievas“, taip ir šioji, kuri nupasakoja, kokia skausmo žemė yra tikroji Indija. Romano pabaigoje aptikau šią citatą, kurią užrašo veikėja Tila kaip eilėraštį, bet kartu tai tampa pasakotojo ir galų galiausiai pačios autorės klausimu, prieš rašant šį romaną ir atsakymu tą istoriją parašius. Nuostabi kūrybos išmintis ir iš esmės atsakymas nuolat kaip prie vartų dulkinamai ožkai protui, kad nesame atskiri, kaip vargšas protas mus bando įtikinti, mes esame vienuma ir galų galiausiai norėdami suprasti pasaulį ir jo sopulį, turime pereiti per visus. Manau, geriausiai tai daro rašytojai, kurie perteikia visumą per tekstą, nes iš esmės kuria ir istoriją, ir vidinė žmogaus pasaulį, gelmę, plotmę, visatą.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2018 metų goodreads.com puslapio lankytojų išrinktos knygos

Sveiki,

Į interneto vandenų platybes jau plūsta šiemet geriausių knygų sąrašai. Kas savo perskaitytas knygas dalijasi, kas iš leidyklų, kas šiaip įvairiuose rinkimuose dalyvauja ir po to pristato. Šįkart nusprendžiau pasidalyti puslapio www.goodreads.com lankytojų balsavimo rezultatais. Šiemet goodreads lankytojai jau dešimtą kartą rinko įvairiose kategorijose nominuotas knygas, kurios gali būti nepaprastai geras orientyras leidykloms, kurios suinteresuotos versti gerą literatūrą į lietuvių kalbą.

Peržiūrėjęs knygas, už kurias šiemet balsavo viso pasaulio skaitytojai, supratau, kad jame yra visko. Tai nebūtinai „gera ir aukštos prabos“ literatūra, kai kuriose kategorijose laimėjo tiesiog populiariosios pramoginės literatūros autoriai dėl žinomumo, kai kur nominuotos knygos, tarkim, iš ilgojo Man Booker sąrašo liko visai gale, o koks nors serijinis populiarus autorius ėmė ir perspjovė. Nesileisiu į emocijas, tačiau daugeliui laimėjusių knygų, sakyčiau, nepritarčiau, nes visgi norėtųsi matyti elitinę literatūrą. Bet ar pas mus su „Metų knygos“ ir 15min.lt rinkimais kartais nebūna kažkas panašaus? A?

Pati mėgstamiausia mano kategorija Grožinė literatūra šįkart išrinkta lietuviams puikiai žinoma autorė Jojo Moyes ir jos knyga „Still me“ (liet. Vis dar aš). Manau, tikrai net tarp nominantų būčiau radęs ne vieną knygą, kuri būtų geresnė už J. Moyes, kurios kūrybą apskritai priskirčiau romantinės literatūros kategorijai.

Mistinio trilerio kategorijoje vis dar karaliauja Stephen King. Laimėjo jo romanas „The Outsider“ (liet. Pašalinis).

Istorinės grožinės literatūros kategorijoje išrinkta buvo Kristin Hannah „The Great Alone“ (liet. Didysis vienišius), kuris pasakoja apie šeimos vyrą, kuris grįžęs iš Vietnamo karo, bandydamas įveikti traumą, su šeima persikelia į Aliaską ir tada prasideda... Šią net aš norėčiau perskaityti.

Fantastinio romano kategorijoje internautai skyrė Madeline Miller „Circe“ (liet. Kirkė). Remdamasi graikų mitologija apie Kirkę ir jos salą, autorė kuria moters ir žmogaus prigimties istoriją, konstruodama mitus į bendrą pasaulį.

Meilės romanų kategorijoje laimėjo Helen Hoang su romanu „The Kiss Quotient“ (liet. Bučinių koeficientas). Autorė šiuolaikiškai kuria moters paveikslą, kuri tiki, kad viską vienija racionalus protas ir matematika, tačiau tenka greitai įsitikinti, kad vis tiek viską valdo širdis ir jausmai.

Mokslinės fantastikos kategorijoje laimėjo autorė V.E.Schwab su romanu „Vengeful“ (liet. Kerštingasis). Tai istorija apie du draugus, kurie tyrinėjo mirtį ir dėl konkurencijos jiedu susipyko. Galiausiai vienas iš jų mirė, o kitam beliko kažkaip vis tiek atkeršyti, bet kaip?

Siaubo romano kategorijoje vėl tas pats Stephen King tik su kitu kūriniu „Elevation“ (liet. Aukštis).

Geriausios humoristinės knygos kategorijoje – Tiffany Hadish „The Last Black Unicorn“ (liet. Paskutinis juodasis vienaragis).

Dokumentinės literatūros kategorijoje – Michelle McNamara „I‘ll Be Gona In The Dark“ (liet. Aš būsiu tamsoje). Labai įdomu, kad autorė jau mirusi, nes ji tyrė vieno Kalifornijoje siautėjusio sadistinio maniako žudiko istoriją. Ji ilgai rinko medžiagą, kalbėjosi su policininkais. Beveik dešimt metų trukęs tyrimas virto dokumentine knyga, tačiau jau po autorės mirties..

Autobiografinių memuarų kategorijoje – Tara Westovern „Educated“ (liet. Išsilavinęs).

Daugiau nominacijų, įskaitant ir paauglių literatūra, rasite ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Leidykla Sofoklis - Linkolnas bardo, Vilko dvaras, Kaktusų gyvatvorė, Užeina kartą arklys į barą, Tai, ko netekome ugnyje

Sveiki,

„Sofoklio“ leidykla šįkart man labai dosni. Neseniai perskaičiau itin puikią Man Booker International premija apdovanotą David Grossman „Užeina kartą arklys į barą“ ir – kaip puiku! – jau išvertė ir Man Booker George Saunders „Linkolnas bardo“! Šalia dar rikiuojasi kitos išleistos ir perleistos knygos, kurios taip pat, manau, tikram geros literatūros skaitytojui žadina alkį.

Kada viską perskaityti ir ar būtina viską perskaityti? Tai jau kiekvienam iš mūsų asmeninis klausimas. Skanaus!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adaptacija" / "Adaptation."

Sveiki,

Retai kada žiūriu filmą antrąkart, bet pastebėjau tendenciją, kad yra filmų, kuriuos noriu „patirti“ antrąkart, nes jausmai ir atmintis dažnai nublunka. Vienas iš tokių filmų buvo „Oskarais“ įvertinta kino juosta „Adaptacija“ (angl. Adaptation) (2002). Taip jau nutinka, kad kai kurie režisieriai tiesiog savo kūrinius, kad ir kokius besukurtų, yra pasmerkę milžiniškam populiarumui ir „Oskarams“. Režisierius Spike Jonze sukūręs tokius hitus, laikomais šedevrais kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013) bei „Maksas ir maksimonstrai“ (2009) iš tikrųjų savo unikalia kino kalbėjimo forma moka papasakoti istoriją.

Filmas „Adaptacija“ – daugiasluoksnė drama, kurioje pasakojama apie kūrybines dirbtuves, ilgą adaptacijos laikotarpį, kai aktoriaus Nicolo Cage personažas bando iš knygos apie orchidėjas pritaikyti scenarijų kino filmui, na, o tada prasideda... Keliais laiko juostomis pasakojama istorija, iš esmės pasakoja ir knygos turinį, ir scenaristo gyvenimo užkulisius, ir rašytojos-žurnalistės gyvenimo istoriją. Kas smagiausia, geriausia šiame filme? Tikriausiai, kad kalbant apie scenarijaus adaptavimą kinui, pats filmas kaip ir gyvenimas įgauna adaptavimosi procesų, todėl išeina toks gana originalus eksperimentinis dalykas, kaip dvigubas gyvenimas kine, išreikštas erotiškai, lengvai kriminalizuojant veikėjų gyvenimus. Labai graži poetinė kalba, sklindanti iš knygos, leidžia įgalinti filosofinį lygmenį, gretinant orchidėjų ypatumus su žmogaus prigimties raiškos įvairove.

Puikius vaidmenis sukuria Meryl Streep ir Nicolas Cage, įdomus ir „Oskaru“ už šį vaidmenį įvertintas aktorius Chris Cooper. Gal kai kam ši istorija atrodys chaotiška, ne tokia šmaikšti, kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, bet būtent istorijos poetiškumas, ta kūrybos kibirkšties kančia man labiausiai ir patiko šiame užburiančiame ir malonumą teikiančioje juostoje. Visgi vienas dalykas nuvylė – staigi ir „netikėta“ pabaiga pelkėse, kai romus ir filosofinis pasakojimas staiga įgauna kažin kokių rašytojams „iš durnumo“ tikriausiai, išspraustos trilerio pabaigos. Krokodilų draskomas nusikaltėlis, narkomanė žurnalistė... kažkaip viskas praplaukė pabaigoje kaip pigi nesąmonė, tačiau netgi toje nesąmonėje galima įžiūrėti tam tikrą norą pasijuokti ir išspręsti scenarijaus trūkumo problemas pačiu šabloniškiausiu būdu – mirtimi ir drama. Nieko neprikibsi, genialu.

P. S. Pasirodo, ČIA yra senasis įrašas apie šį filmą, darytas 2011 metais ir įvertinas sutapo su šiandienos įvertinimu. Nesiadaptuoju?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Helovinas" / "Halloween"

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet vienas iš laukiamiausių komercinių siaubo trilerių, žinoma, buvo filmas „Helovinas“ (angl. Halloween) (2018), kuris iš esmės pratęsi prasidėjusią seriją nuo 1978 metų istoriją apie kaukėtą skerdiką Maiklą. Istorijos tęsinys po keturiasdešimties metų nuo paskutiniųjų įvykių, kai pagrindinė veikėja Laurie, išlikusi po jo antpuolio, jau yra tapusi ir močiute, todėl jos pagrindinis tikslas – apsaugoti šeimą nuo užpuoliko, kuris vieną dieną iš tikrųjų grįžta...

Siaubo trileris, ką gi, prisipažinsiu, kad taip ir neteko matyti pačios geriausios pirmosios siaubo dalies, tačiau užtenka susidaryti įspūdį, kad klasikinėje žanro dėžėje palikusi istorija ne kažin ką naujo gali pasiūlyti ir šiemet... Iš esmės principas liko tas pats: staiga sugrįžęs žudikas per Helovino šventę, slenka iš namo į namo ir skerdžia žmones. Žodžiu, tikras blogis. Bet atsiprašau, filmo scenarijus išplėtotas, mano akimis, pernelyg tiesmukai ir neįdomiai, kad daugiau ar mažiau viskas nuspėjama. Aišku, kūrėjai liko ištikimi klasikiniam variantui, tačiau nieko naujo nesužinome, tik dar vienos skerdynės, tik dar vienas paklykavimas naktyje ir... Tiesą sakant, vietomis apimdavo tiesiog klaikus nuobodumas, ypač filmui slenkant prie pabaigos, kai Jamie Lee Curtis – Dievas mato, puiki aktorė, bet šiame filme absoliučiai neišnaudota, – kaip terminatorė tranko siaubūną, tačiau niekaip nužudyti negali...

Pasigedau ir įtikinamesnės siaubo atmosferos, nes vietomis nesupratau, ar vėlei žiūriu „Žinau, ką veikei aną vasarą“ ar to paties filmo parodiją „Pats baisiausias filmas“, nes pernelyg tų klasikinių paauglių pasilakstymų tamsioje pievelėje sutapimų. Ar nusivyliau? Nemanau, nes panašaus efekto ir tikėjausi. Fimas su neoriginaliu, neįdomiu ir nuspėjamu siužetu skirtas masėms.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela