Knyga: Michael Cunningham "Tos valandos"

Michael Cunningham. „Tos valandos“ – Vilnius: Sofoklis, 2015. – 224 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Prieš kelerius metus teko dalyvauti atsitiktiniame facebooke rengtame konkurse, kuriame laimėjau amerikiečių rašytojo Michael Cunningham (g. 1952) knygą Tos valandos (angl. The Hours). Tiesą sakant, nelabai tikėjausi laimėti šios knygos, o laimėjęs tiesiog pasidėjau į lentyną, kur nekėliau keletą metų. Kodėl manęs nesudomino Pulitzerio premija įvertinta knyga? Iš esmės man gana sudėtinga adekvačiai mėgautis knyga, kai esu matęs tos knygos ekranizaciją. O ką jau kalbėti apie išties kokybišką Stephen Daldry ekranizaciją su Maryl Streep, Nicole Kidman ir Julianne Moore, kurių filmas išties matytas ne kartą ir kaskart padaro labai gerą įspūdį.

Štai praėjo keleri metai nuo to karto, kai knygą pasidėjau į lentyną. Neseniai pastebėjau didelę trauką senesniajai, bet dar neišmirusiai rimtų britų ir amerikiečių rašytojų kartai, kurių literatūrinė kalbėjimo būdas ir filosofija smelkia pasakojimą realizmu, kuris perauga be mistinių triukų į metafizinę erdvę ir suteikia progos patirti tiek pasakojimu, tiek knygos veikėjais visuminį tvarios ir amžinos literatūros vaizdinį šiuolaikiškai. Paskutiniu metu toks mano atrastas rašytojas buvo britas Graham Swift, nuo kurio atsispyręs nesuklydau sugrįžęs prie M. Cunninghamo knygos ir pats kaip skaitytojas „atsišviežinęs“, atitolęs nuo ekranizacijos ir pasiryžęs patirti absoliutų skaitymo malonumą.

Visgi beskaitant tam tikras filmo poveikis buvo mano fantazijai. Visgi ponią Braun įsivaizdavau kaip J. Moore, o ponią Delovėj kaip Meryl Streep ir nieko čia pernelyg daug nenukentėjau, tik viduje kirbėjo toji nuojauta, kad jeigu knyga būtų į rankas papuolusi anksčiau nei filmas, literatūrinis įspūdis būtų nepalyginamai stipresnis. Bet gana apie tą filmą...

Tos valandos sukurta iš trinarės pasakojimo struktūros, kurioms skirtos trys skirtingo laikmečio moterys: ponia Delovėj, gyvenanti dešimto dešimtmečio Amerikos didmiestyje, ponia Braun, gyvenanti pokarinėje Amerikoje ir bandanti įkūnyti tobulos žmonos įvaizdį bei pati Virginia Woolf, išgyvenanti savo didžiąją krizę, kuri, kaip žinote, baigiasi savižudybe. Antrasis knygos leidimo viršelis kaip tik ir vaizduoja Virginios Woolf portretą, užlieta vandeniu, – simboliška, nes garsi rašytoja nusižudė upėje, prisikrovusi kišenes akmenų. Tas, kas skaitė V. Woolf knygas, supras, kad autorius rašydamas apie ją ir paralelias moteris, naudoja tą patį psichologinio matmens grožinės literatūros rašymo būdą, kada iš vidinės veikėjos perspektyvos veržiasi kelių požiūrių srautai, kurie subtiliai kontrastuoja su realybe. Pavyzdžiui, tai, ką išgyvena trys moterys viduje, nebūtinai sutaps tų būsenų raiška realybės plotmėje, o tai puikus būdas atskleisti vidines moterų priešpriešas, vienatvę ir savivertės stokos būsenas. Tai giliamintis tekstas, kurioje subtilios detalės tampa per laiką ir erdvę nusidriekusiais visrakčiais, atveriančiais valandas, kurios sujungia panašūs veikėjų patyrimai.

Nors istorija trinarė, jos kompozicija sudėliota taip, kad turėtų bendrą idėjinį jungiantį kontekstą. Visos moterys gyvena tik vieną dieną, veikia pagal tam tikrus literatūrinius šablonus, kaip pavyzdžiui, ponia Braun mąsto apie Virginijos savižudybę, o ponia Delovėj apie pačią Delovėj iš seniai pačios Virginios Woolf parašytos knygos. Perėjimai iš skyrių dažnai būna paženklinti daiktiniais simboliais, pavyzdžiui, laikrodis, kuris fiksuoja kiekvienos moters kritinį tašką dienoje: ponia Braun pabėga į viešbutį; Woolf bando pabėgti traukiniu į Londoną; ponia Delovėj nuo savęs pačios, užkamšydama pobūvio organizavimu, tačiau visoms viltingoms dienos valandoms lemta žlugti. Subtiliausia, kad autoriui pavyko pritraukti mūsų pačių dienas prie tų lemtingų valandų, kada judėdami dienos ritmu kartais prieiname tokią valandą, kada atrodo, jog viską tuoj spjausi, prakeiksi ir pasuksi kita linkme – pabėgsi ir kur nors pradėsi viską iš naujo. Nesakykite, kiekvienam būna tokių valandų ir tos valandos ne pačios saldžiausios.

Rašytojas Michael Cunningham

„Mes renkamės pobūvius, paliekam šeimas ir gyvenam vieniši Kanadoje, kamuojamės rašydami knygas, kurios, nepaisant mūsų talento ir begalinių pastangų, nepaisant pačių didžiausių vilčių, nepakeičia pasaulio. Gyvenam savo gyvenimus, kažką darom, paskui miegam – visa tai taip paprasta ir kasdieniška. Kai kurie iššoka pro langą, nusiskandina ar prisiryja tablečių, kur kas daugiau miršta atsitiktinai, o daugelį mūsų – didžiąją daugumą – sugraužia kokia nors liga arba, jeigu pasiseka, pats laikas. Yra tik viena paguoda: viena kita valanda, kai mūsų gyvenimas, nepaisant visų negandų, netikėtai pražysta ir dovanoja mums viską, ko mes kada troškome, nors visi, išskyrus vaikus (ir gal netgi jie), žino, kad po šių valandų neišvengiamai ateis kitos, kur kas tamsesnės ir daug sunkesnės. Ir vis dėlto mes džiaugiamės miestu, rytu, mes viliamės, labiau už viską, turėti daugiau to paties. Vienas Dievas žino, kodėl mes taip mylime tai (p. 216-217).“

Tos valandos laikoma LGBT temos knyga. Kadangi pati Virginia Woolf buvo biseksuali, o rašytojas Michael Cunningham – gėjus, nesunku suvokti, kad kiekvienas veikėjas turi tam tikrą šio seksualumo pobūdžio. Pats rašytojas nemėgsta būti laikomas seksualinių mažumų rašytoju ir tenka sutikti, kad knygoje vyraujanti tema toli gražu nėra seksualinė tapatumo problema, tačiau veikėjams ji ypač svarbi. Labiausiai LGBT atsiskleidžia ponios Delovėj pasakojimo struktūroje – veikėja gyvena 18 metų su moterimi, jos aplinkoje pilna homoseksualų, minima ir devinto bei dešimto dešimtmečio visuotinė AIDS tragedija. Ypatingas žvilgsnis turėtų būti ir poniai Braun, kuri jaučia trauką moterims, tačiau jos troškimai tampa jai pačiai kančia, ji negali pakęsti savo vyro ir gyvena traumuojančioje saviapgaulėje, kuri veda ją iš proto. Galimas daiktas, kad Virginia Woolf taip pat turėjo panašią traumuojančią seksualinės tapatybės patirtį, nors jos inteligentiškoje aplinkoje netrūko žinančių apie jos simpatijas moterims... Autorius savitu žvilgsniu per XX amžiaus perspektyvą leidžia permąstyti seksualinio atsiskleidimo svarbą kaip dvasinės sveikatos ir harmonijos būseną, reikalingą kiekvienam individui.

Mąslų ir skanų skaitymo malonumą gomuryje paliekanti nedidukė knyga, kuri man priminė K. Ishiguro Dienos likučius. Tos valandos, kuriose žmogus staiga suvokia, kad nuo vieno jo lemtingo sprendimo gali pasikeisti visas gyvenimas, tačiau taip ir neaišku, kas stovi už mūsų ir suteikia tą apgaulę, kad galime nuspręsti – mirti arba gyventi, pabėgti ar likti aukos pozicijoje. Subtili knyga, aukštos prabos ir emocinio intelekto užtaiso kūrinys, kurį skaitai savo malonumui, žinodamas kiekvieną veikėjų vingį ir, netgi žinodamas, kuo viskas pasibaigs, vis tiek mėgaujiesi teksto giliaminte vaga.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Aušros siena" / "The Dawn Wall"

Sveiki,

Kai rinkausi šį filmą, norėjau sau asmeniškai kažin ko įkvepiančio, to, kas išlaikytų mane kasdieniame rutinos ir pastangų sutelkimo rutinoje. Kadangi prieš šį filmą rikiuojasi „rimti“ sunkiasvoriai vaidybiniai filmai, pamaniau, kad vėl laikas įšokti į dokumentikos žanrą ir pažiūrėti šį puikiai kino kritikų įvertintą filmą „Aušros siena“ (angl. The Dawn Wall) (2017), kuris pasakoja apie alpinizmo ikoną Tommy Caldwell – nepranokstamą šios sporto srities profesionalą.

Filmas išties griebia emocijomis. Visų pirma labai teigiamai pateikia Tommy asmenybė. Juk kaip dažnai būna, kada mokykloje silpnai besimokantys, panelių neturintys vaikinai tampa galų gale kokiais nors garažų kurmiais arba statybininkais, tačiau tik ne nurašytasis mūsų veikėjas. Jo ugdoma valia, asmeninė meilės istorija ir veikla tiesiog tampa dar vienu pavyzdžiu, kaip bendrasis ugdymas netinka ypač personalizuotoms asmenybėms, kurie neatitinka pusfabrikačių asmenybių srautą, kokius kuria švietimas. Jo pasiryžimas įveikti kelių kilometrų stačiąją uolą tiesiog užburia savo valios pastangomis, fizine ištverme. Šokiruoja jaunojo alpinisto 2000 metais patyrimu Kirgizijos kalnuose, kai šiam tenka nužudyti žmogų, kad išgelbėtų save... Toji trauma neįsivaizduojama... Kitą vertus pasirinkimo nelabai daug ir būta: mirti pačiam arba gelbėtis.

Antroji pasakojimo dalis taip pat puiki. Jis su ilgamečiu draugu bando pereiti praktiškai plokščią akmens sieną. Kyla klausimas: vardan ko šitaip skaudžiai save alinti ir kamuotis? Ogi dėl tos amžinos euforijos, tos akimirkos, kai kūną užplūsta beribis pasitenkinimas, kad peržengta tam tikra riba, kurios žmogaus fizinės galimybės paprastai negali to padaryti. Tai tas pats, kaip tarp dangoraižių pereiti ištiestą lyną arba šuneliu perplaukti jūras... Tokios fizinės žmogaus galimybės ir užsigrūdinimas įkvepia kiekvienam iš mūsų eiti savo keliu, kad ir kokias užkardas mes besutiktume. Tai buvo filmas toks, kokio reikėjo man šiam vakarui.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Pasirodė pirmasis "Žvaigždžių karai: epizodas IV - Nauja viltis" filmas

Sveiki,

1977 metais šią gegužės 25 dieną pasirodė pirmasis „Žvaigždžių karų“ serijos filmas, kuris padarė perversmą fantastinių filmų kategorijoje. Per pirmąjį savaitgalį filmas surinko pusantro milijonų dolerių ir tapo pelningiausiu to dešimtmečio filmu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Švedijos karalius Erikas XIV išžudo Sturų šeimą

Sveiki,

Gegužės 24 dieną 1567 metais Švedijos karalius Erikas XIV išžudė įtakingą didikų Sturų šeimą, kuriuos laikė įkalintais, nes manė juos organizuojant sukilimą prieš jį. Aptemus karaliaus sąmonei, jis tapo siautėjančiu bepročiu. Per vieną vakarą išžudė kalinius ir net durklu subadė savo mokytoją Dionisijų Bereuso, kuris bandė sutramdyti beprotį karalių. Galiausiai naktį karalius pabėgo į mišką, kurį rado tik po kelių dienų vilkintį valstiečių rūbais. Karalius proto, deja, daugiau niekada ir nebeatgavo.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Nužudyti Boni ir Klaidas (Bonnie and Clyde)

Sveiki,

Šioje nuotraukoje – garsioji amerikiečių nusikaltėlių pora Boni ir Klaidas, pozuoja nė neįtardami, kad jų siautėjimui greitai bus padarytas galas. Jaunoji pora, migruodama iš valstijos į valstiją, buvo kurį laiką dėl įstatymų apribojimų nepaliečiami 1932-1934 metais, tačiau šią lemtingą gegužės 23 dieną 1934 metais jiems buvo suorganizuota pasala, kadangi policininkai susekė jų judėjimo trajektoriją, o nusikaltėliai sistemingai kartojo savo veiksmus, buvo nebesunku juos nuspėti. Policininkai tykoję už krūmų laukė atvažiuojančio jų automobilio. Buvo paleista 130 kulkų, kurių krušoje šie įsimylėjėliai ir mirė... Apie juos rašomos knygos, kuriami filmai, persirenginėjama per Helovyną. Jie klasikiniai nusikaltėliai.

Jūsų Maištinga Siela

Man Booker International 2019 laimėjo Jokha Alharthi rašytoja iš Omano su knyga "Celestial Bodies"

Sveiki,

Kodėl laukiau Man Booker International 2019 metų apdovanojimo? Tai dažniausiai būna geriausios verstinės rimtosios literatūros kūriniai į lietuvių kalbą iš to, ką skaito pasaulis. Paskutiniu metu lietuviai vertėjai ir leidyklos, (man be galo džiugu), orientuojasi į šiuos ilguosius ir trumpuosius sąrašus tiek Man Booker, tiek šios premijos tarptautinėje kategorijoje.

Jau nekantrauju perskaityti lenkų rašytojos „Bėgūnai“, kuri pelnė pernai šį apdovanojimą, na, o šiemet šiuos laurus pelnė 41 metų rašytoja Jokha Alharthi iš Omaro už romaną „Dangaus kūnai“ (angl. Celestial Bodies). Absoliučiai egzotiškos šalies ir iš pirmo žvilgsnio net neliteratūriškos šalies... Bet ką mes žinome apie literatūrą arabų šalyse? Autorė savo kalboje akcentavo, kad to regiono literatūra labai įvairi ir turtinga, tačiau pernelyg lokali Vakarų pasauliui, tad savo sėkmę vertina kaip stebuklą.

Komisija išrinkusi šį kūrinį iš trumpojo sąrašo, akcentavo, kad ją skaityti malonu dėl poetinės kalbos ir kultūrinių simbolių, kurie nupasakoja tris svarbias moterų gyvenimo linijas, o per jas iš esmės papasakojama visos šalies vaizdinys.

Manau, turėtume nepraleisti šios knygos lietuviškai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kandelarija" / "Candelaria"

Sveiki,

Pernai per „Kino pavasario“ festivalį parodyta kino juosta „Kandelarija“ (ispan. Candelaria) (2017) tikriausiai daugeliui įstrigo dėl dviejų priežasčių. Viena iš jų – pasakojama apie pensijinio amžiaus kubiečius ir 1991 metų neįtikėtinai skurdžią Kubą. Viščiukus auginanti Kandelarija gyvena kartu su vyru ir pamažu džiaugiasi savo senatve – pozityvūs vakarai užeigoje, namuose, kur nėra elektros, nes skurdas, dega stiklainyje žvakė ir laksto viščiukai, apie kurių mėsą pavydžiai galvoja dažnas to meto Kubos gyventojas...

Makabriška šios istorijos dalis prasideda nuo to, kai Kandelarija parsineša netyčia darbe rastą filmavimo kamerą ir ima sukti savo vyrui... erotines juostas. Galiausiai toji medžiaga nuteka ir senukai įsitraukia į skurstančios ne tik šalies, bet ir jų moralės, atspindinčios valstybės padėtį po Šaltojo karo. Netikėta tikriausiai yra tai, kad viskas, kas šiaip gerai prasideda panašiomis istorijomis, dažnai pakrypsta trilerio žanro eiga ir manieromis. Kadangi tai nepriklausomas kinas, istorija išvengia šių klišių ir tas gyvenimo ir šios padėties aštrumas išplaukia ilgesingais senų žmonių būvimu šalia vienas kito vaizdiniais į filosofinį lygmenį. Kiek tu esi pasiryžęs paaukoti, kad kitas pajustų laimės trupinėlius? Toji scena, kai Kandelarija pasiskolina suknelę, kad sugundytų vyrą, o vyras parduoda laikrodį, kad gautų normalią vakarienę primena žiaurią neturtuolių pasaką apie mylimąjį, kuris moteriai nupirko šukas Kalėdų proga, o moteris nusikirpo plaukus, kad vyrui padovanotų savo dovaną...

Ilgesingų Kubos jūrų apgaubta senatvės istorija atrodo teisingesnė už bet kokią holivudinę juostą, nes nesunku patikėti poros realiomis, bet pagalvoji: na kokia ten sena pora filmuosis porno filme, kad gautų maisto ir pinigų? Mes nežinome, prie ko gali privesti skurdas... Visgi filmas ne vien apie santykius drauge iki grabo lentos, tai veikiau refleksyvus filmas apie Kubos laikmetį, kai nebuvo duonos. Žmogaus orumas ir senatvė šalia žlugusios valstybės patvirtina tai, kas lieka tarp žmonių visuomenėje tikra, o kas tebuvo laikomasi vien tik dėl dirbtinų moralinių klišių.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela