Knyga: Kazuo Ishiguro "Plūduriuojančio pasaulio menininkas"

Kazuo Ishiguro. „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,  

Tikriausiai neįmanoma pradėti recenzijos be standartinių klišių – iškilmingo pristatymo, jog aptarsiu Nobelio laureato Kazuo Ishiguro (g. 1954) romaną Plūduriuojančio pasaulio menininkas (angl. An Artist of the Floating World), kuris buvo išleistas ankstyvuoju rašytojo kūrybos laikotarpiu 1986 metais ir susilaukė literatūros kritikų įvertinimo. Kol kas tai trečioji rašytojo knyga „prakalbusi“ lietuviškai. Iki tol turėjome Booker premija įvertintą Dienos likučiai bei Neleisk man išeiti, kurių ekranizacijos man labai patiko, o Dienos likučius laikau iki šiol nepranoktu autoriaus kūriniu.

Istorija poetišku pavadinimu pasakoja apie pirmuosius dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, šalis, kaip žinia, pralaimėjo Amerikai. Dėmesio centre – senas menininkas, norintis ištekinti savo dvidešimt šešerių metų dukrą pagal senąsias japonų tradicijas; jis važinėja po miestą ir bando išsiaiškinti, ar kartais ne dėl jo praeities klaidų niekas nenori vesti jo dukros... Pasakotojas ir yra pats menininkas Masudžis Ono, kurio nepatvari atmintis nuolat įtraukia skaitytoją į jo praeities įvykius. Pasakotojas nors ir pasakoja apie jo asmeninį gyvenimą, iš tikrųjų jo atmintis kaip laiko kirmgrauža grąžina į Japonijos istorinius laikus ir ieško priežasčių ir pasekmių ryšio, kad galėtų paaiškinti ne tik savo dukters nesėkmę, bet ir savo asmeninio gyvenimo bei visos šalies raidą.

Nuo pat pradžių pasakotojas pasakoja apie save istoriją taip tarsi jis būtų naivumo įsikūnijimas. Daugelis dialogų pateikti taip tarsi veikėjai kalbėtų „tarp eilučių“, užuolankomis ir užuominomis, kurių prasmės tokios neaiškios, kad verčia mąstyti, ar tai kokia nors japonų bendravimo maniera, ar autoriaus mėginimas išgauti nepatvarumo būseną, atmosferą. Tekste apskritai daug tradicinės japonų kultūros bendravimo, požiūrio ir gyvensenos detalių, kurios veriasi tapybiškai per pasakotojo kalbos srautą, todėl tekstas atrodo kaip tapyba. Nemažai dėmesio skiriama praeities miesto ir gamtos ryšio peizažams, pasakotojas nuolat lygina kvartalus tarsi atmintyje rikiuotų besikeičiančio vaizdo paveikslėlius ir, aišku, pagal juos punktyrais brėžia Japoniją iki karo ir jau po karo.

Daug esminių problemų atskleidžiama romane, tačiau jie tokie prislopinti, išreikšti ir atskleisti subtiliai, kad tikrąjį mastą skaitytojas gali regėti tik įsivaizduodamas, panašiai kaip išsiliejusi akvarelė, kuri praranda savo spalvų intensyvumą. Didžiausia Ono problema yra nepakeliamas kaltės jausmas, su kuriuo jis susiduria smerkdamas save. Jis keliauja per atmintį, prisimena griežtas tapytojų mokyklas, mokytojus, kolegas ir visur regi smerkimą, kad jis atsiskyrė nuo tradicinės japonų tapybos ir pasirinko nacionalistinį meną.

Čia tikriausiai reiktų paaiškinti metaforą plūduriuojantis pasaulis. Tradicinėje japonų tapyboje menininkas yra atsietas nuo politikos, apčiuopiamumo, jo tapyba trokšta užfiksuoti laikinumo įspūdį, tai, ko nebebus vos tik patekės saulė, todėl ir jis visu kūnu ir siela gyvena nepatvariame, plūduriuojančiame pasaulyje. Toks menas buvo suvokiamas kaip ilgas tradicijų tęstinumas, o menininkai gerbiami kaip išskirtinė kasta, tačiau dėl skurdo šalyje ėmė kilti nacionalistinės idėjos, kurios labai smarkiai pakeitė japonų tradicinę meno sampratą. Manding, panašūs procesais vyko visur, kur tik įsigalėjo diktatūra, ypač mums, lietuviams, gerai žinoma, kaip į valdžią atėję bolševikai ir įgalinę komunistines pažiūras teigė, kad menas priklauso liaudžiai, kas, kaip žinia, išsigimė į tai, kad menas buvo vertingas tik toks, kuris šlovina naciją, o visa kita – nevertinga, smerktina, naikinama.

Kazuo Ishiguro

Pasakotojas Ono pasirenka nacionalistinį meną ir prisideda prie tautos identiteto iškėlimo, kas reiškia, kad Ono išduoda gilias tradicijas, mokytojo kultą ir prisideda prie „Naujosios Japonijos“ judėjimo, dėl ko iš dalies ir kilo karas su Amerika. Po daug metų Ono apmąsto šį pasikeitusį santykį ir Japonijos įvaizdį. Kas anuomet buvo patriotiškai įkvepiančio, tas Ono senatvės laikais tampa smerktina, todėl įsiplieskia kartų konfliktas. Ono žentas, priklausantis naujajai kartai, nesutaria su uošviu, o mažasis anūkas, regis, visa siela paniręs į amerikietiškos kultūros pasaulį – taigi vėl perversmas, vėl tautinė tapatybės išdavystė, kaip anuomet Ono, kai išdavė mokytoją, taip anūkas gręžiasi nuo jo ir perima amerikietiškos elgsenos modelius ir kultūrą.

Dialoguose nuolat slypi nutylėtos karo piktžaizdės: „Tie, kurie išsiuntė tokius kaip Kendži žūti ta narsia mirtimi, – kur jie dabar? Jie toliau sau gyvena, galima sakyti, lyg niekur nieko. Daugeliui net labiau sekasi negu anksčiau, taip gražiai elgiasi prie amerikiečių – tie patys, kurie mus atvedė į katastrofą (p. 63).“ Kur kas nepalyginamai aštriau apie laiko formuojamą žmogaus įsitikinimų ir išdavystės priešpriešą kalba Svetlana Aleksijevič savo dokumentinės prozos knygose, K. Ishiguro tai irgi kalba. Šio romano ašis yra pelnytos ir nepelnytos kaltės santykis, kurį prisiima pasakotojas. Galiausiai romano pabaigoje atsiveria kiek netikėtas santykis, kad visgi pats pasakotojas Ono save teisia labiau už politinius anų dienų pasirinkimus nei jo dukros, žentas ir jaunystės kolegos. Kartais susikurtos iliuzijos slegia mus pačius labiau nei apie mus iš tikrųjų galvoja aplinkiniai, todėl atrodo, kad autorius sukūrė unikalią literatūros raišką, kada sugebėjo pavaizduoti, kaip pats žmogus savo požiūrio pasirinkimais ir įtikėjimais geba save naikinti iš vidaus.

Kai Vokietija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, vokiečiai liko kalti visam likusiam gyvenimui. Netgi dabar dažnas vokietis bodisi savo senelių kartos poelgių ir jaučia kaltę prieš visą pasaulį. Panašiai ir Plūduriuojančio pasaulio menininko knygoje, kurioje atskiriamos dvi Japonijos. Kai po karo visi laužo patriotines nuostatas ir kreivai žiūri į bet kokį nacionalizmą, kas, žinoma, apskritai pakeitė Japoniją amžiams ir ji tapo atvira visam pasauliui. „Ir aš nė kiek neabejoju, kad jūsų nauja vadovybė – patys gabiausi vyrai. Bet sakyk, Taro, ar kartais nekelia rūpesčio tai, kad galbūt mes truputį per daug skubam sekti amerikiečiais? Aš pats pirmas sutikčiau, kad daugelis senųjų metodų dabar privalo būti amžiams išnaikinti, bet ar negalvoji, kad sykiu su prastais dalykais kartais metam lauk ir tai, kas gera? Iš tikrųjų dabar pasitaiko, kad Japonija jau atrodo kaip mažas vaikas, besimokantis iš nepažįstamojo suaugusiojo (p. 194)“.

Šioji K. Ishiguro knyga nėra aštri, nėra šokiruojanti. Ji veikiau apie plūduriuojantį laiką ir tų laikų pokyčiuose „besimaudantį“ Masudžį Ono, kuriam leista patirti labai sunkius ir sudėtingus išbandymus, kurie sietini su tapatybės išdavyste. Ono „nugyvena“ dvi Japonijas, pakeičia politines pažiūras, mato, kaip keičiasi pasaulis, kaip vieną dieną tai, kas laikoma garbinga, staiga tampa pragaištinga ir smerktina, o tai kuo tikėjai ir tikėjaisi staiga ima ir apsiverčia – tampa ydinga ir gėdinga. Kaip su tuo visu gyventi, kai viskas taip nepatvaru, kai vertybės keičiasi, kaip visa tai ištverti ir priimti tuos pokyčius savyje, išlaikant žmogiškumą. Kaip gyventi, kai, atrodo, visas pasaulis priešinasi ir yra pripildytas požiūrių priešpriešos? Apie tai yra šis subtilus, gan greitai perskaitomas, bet kartu labai sudėtingas romanas, po kurio lieka daug ką apmąstyti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ilgšė" / "Дылда" / "Beanpole" / "Dylda"

Sveiki,

Vienas iš laukiamiausių Scanoramos filmų buvo rusų jaunojo kino režisieriaus Kantemir Balagov (g. 1991) kino juosta „Ilgšė“ (rus. Дылда) (2019). Istorija pasakoja apie pirmuosius metus po Antrojo pasaulinio karo ir paliktus suluošintus žmones po Leningrado apgulties. Istorijos centre – dvi skirtingos moterys. Iš fronto grįžusi Maša sužino, kad jos draugė Iljai nepavyko išsaugoti gyvo sūnaus. Ilgai kare buvusi prostitute už maisto davinį Maša stengiasi susikurti gyvenimo prasmę ir trokšta, kad draugė jai pagimdytų vaiką ir šitaip grąžintų skolą, kadangi pati po daugybės prievartavimų, abortų jau gimdyti nebegali...

Iš tikrųjų šią šokiruojančią moterų karo patirtį režisierius papasakoja labai stilingai ir estetiškai, kurdamas moterų sujauktus likimus iš detalių, „permesdamas“ jų jausmus stambiu kadru. Debiutantės pagrindinės aktorės išties atrodė kaip kino veteranės, tad galima tik įsivaizduoti, kiek joms pačioms teko dirbti, kad išeitų gerai nugludinti kadrai. Filmas estetiškas, pripildytas jaukios gintarinės šviesos, tarsi visada skurdo apimtuose namuose rusentų namų židinys, tačiau kartu žiūrovas yra priverstas suprasti, kaip sunkiai tie veikėjai gyvena pirmaisiais pokario metais, neturėdami jokios psichologinės pagalbos ir šeiminės atramos...

Gerai „sukaltos“ detalės, filmo atmosfera ir scenarijus leido režisieriui įsijausti ir sukurti išties bauginamą moterų paveikslą, savotišką LGBT tema niuansuotą filmą, kuriame emocijų ir savęs prievartavimo istorijos nesibaigė su karo laimėjimu, jos tęsiasi kasdieniame gyvenime. Filmas išties paveikus, stiprus, bet ar tai mano mėgstamiausias festivalio filmas? Tikrai ne. Pritrūko man aštrumo ir dinamikos, režisierius susifokusavo labiau į estetinius, kiek dirbtinai užtęstus, negyvus kadrus, todėl galima pasigesti paprasčiausio natūralumo istorijoje. Tie žvilgsniai, pernelyg ilgos teatralizuotos pauzės veikiau bandoma išgauti įtaigumą, tačiau įtaigumas, mano supratimu, kine kuriamas kiek kitaip. Jeigu reiktų perkurti filmą, siūlyčiau režisieriui atsisakyti kiek įmanoma negyvojo teatro elementų, kuris šiame filme tiko nebent vienoje tikrai geroje scenoje, kai Maša atvyksta į turtuolio Pašos tėvų namus ir ji pirmąkart prabyla apie skaudžias karo patirtis. Tada iš tikrųjų suvokiame, ką Maša slepia viduje, visose tose kitose scenose šitie teatralizuoti pauzavimai kiek trikdė ir pasakojimo dinamikai, ir kliuvo įtaigumui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lara" / "Lara"

Sveiki,

Vienas iš paskutinių Scanoramoje matomų filmų tapo vokiečių drama „Lara“ (vokieč. Lara) (2019), kuris man pradėjo, priešingai nei daugelį festivalio filmų, patikti nuo pat pirmųjų minučių, kada Lara atsidaro langą ir apimta depresijos nori nusižudyti. Tik vėliau sužinome, kad Lara buvo ambicinga muzikos pasaulio valdytoja ir griežta talentingo sūnaus mokytoja, tačiau pati savo muzikines ambicijas „investavo“ į sūnų...

Išties puikus Varų Europos, prancūziška maniera nufilmuotas vokiečių filmas, kurios centrine figūra tampa moteris, kurios nemėgsta, nes buvo pernelyg reikli sau ir kitiems, jai visą laiką pritrūkdavo švelnumo, nuolankumo ir žmogiškumo. Ne kartą filme minimas jos ambicingumas, kuris tapo ir šios moters gyvenimo tikslu, ir formuojančiąją jos charakterį jėga ir savotišku prakeiksmu – nuo jos nusigręžia ne tik visi darbdaviai, bet ir sūnus. Tai vienos dienos istorija, kai jai sukanka 60 metų, ji dalija bilietus, tačiau nė vienas nėra jos draugas, ji neturi atramos, ji vienintelė sau šeimininkė, todėl baisiai vieniša, ji tą suvokia, tačiau vaikšto pagiežinga, nepalaužiama, imituoja rūpestingos ir teisingos motinos vaidmenį, tačiau pati yra tuščia kaip indas...

Iš tikrųjų filmas man labai patiko, labai subtiliai atskleidžiami patys reikliausi moters charakterio bruožai. Menkos detalės atskleidžia jos praeitį, kuri nebuvo lengva nei jai, nei jos aplinkiniams. Nėra pasakojama pernelyg apie praeitį, tačiau po filmo įspūdis toks, kad žinai apie Larą praktiškai viską, o labiausiai apie jos žlugusias viltis. Netobula „kalių kalės“ moters, kuri griauna sūnaus gyvenimą, nes jai tiesa ir teisingumas svarbiau už palaikymą, talentas svarbiau už saviraišką ir ieškojimą. Tokių reiklių žmonių esu sutikęs ne vieną ir aš pats. Rezultatas būna dvejopas: arba jie perdega nuo perfekcionizmo, arba tiesiog tampa užkietėjusiais kirviais bei rakštimis, gadina gyvenimus kitiems vardan viršenybės... Nuostabi toji aktorė Corinna Harfouch, kuri pristatoma kaip legendine vokiečių aktorė, bet man pačiam menkai žinoma. Šitas vaidmuo tikrai įspūdingas, kaip ir scenarijus bei jo realizavimas.

Apskritai filmas primena prieš trejetą metų matytą filmą „Ji“ su prancūzu aktore Isabelle Huppert, tik ten viskas ėjo kraštutinumo principu, o filme „Lara“ viskas pateikiama užuolankomis, tačiau faktas lieka faktu – tai išties gerai sukaltas charakteringas filmas apie moterį trokštančią, kad ją laikytų tobula, tačiau papasakojama apie visapusiškai netobulą jos pačios gyvenimą.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pieno karas" / "Héraðið" / "The County"

Sveiki,

Dar vienas islandų filmas „Pieno karas“ (angl. The County) (2019) pasakoja apie islandus ūkininkus, jų intrigas bendruomenėje. Tai jau antrasis filmas, kurį teko matyti būtent šio režisieriaus. Prieš kelerius metus „Avinai“ (2015) padarė, mano akimis, kur kas didesnį įspūdį, kadangi režisieriui labiau pavyko sukurti užsispyrusių asketiškų brolių avinišką kovą islandiškos gamtos atmosferoje, na o „Pieno karas“, nors ir panašios stilistikos, panašios atmosferos ir vėlei apie ūkininkų konkurencijos problemas, tačiau, mano galva, jau kiek pašlijusio scenarijaus...

Visų pirma pirmasis pusvalandis buvo tikra kančia. Nežinau, ką mąstė režisierius, bet buvo absoliučiai užsibuksavęs ištęstoje asmeninėje moters ūkininkės gyvenimo periferijoje. Kol numirė jos vyras, o režisierius jį nugaišino per lėtai, ištęsti pradžios beintrigiai kadrai, ištęstos netikros teatralizuotos emocijos, o žadėtosios skandinaviškos komedijos – nė kvapo. Galiausiai intriga prasideda tik po pusvalandžio, tad dar spėjau iš pagarbos neišeiti iš salės ir pasilikau. Nepasigailėjau, nes būtent tada įpykusi moteris pradeda taškyti valdžios pastatą karvės pienu ir darosi įdomu, kuo visas tas skandalas pasibaigs: ar galiausiai moteris bus sutriuškinta pieno supirkimo direktoriaus, o gal ji laimės prieš juos.

Palyginus su „Avinais“ šis filmas ne toks ir juokingas. Iš tikrųjų juoko čia vos katino ašaros, nes po keisto ir nenatūralaus moters elgesio slepiasi vyro praradimo potrauminė psichologija. Kovodama prieš pieno supirktuvės monopoliją ji nesąmoningai atlieka tarsi gydomąją terapiją – vėl jaučia gyvenimo tikslą, yra dėl ko kovoti ir gyventi. Tai tiek to juoko. Pats geriausias filmo kadras yra paskutinis, kada bankrutavusi moteris palieka ūkį ir saulei besileidžiant dainuoja gerą seną dainą iš esmės apie mus visus, išmokau jau beveik mintinai. Kadangi ir pats pasijuntu, kaip ir daugelis mūsų, tiesiog įstrigę savaitės kvailame ritme ir tik savaitgaliai kaip apdovanojimai už nuvarytus darbus į šoną... Esame savų vaidmenų ir tikslų įkaitai ir kartais pajuntame gyvenimo vingį – vieną geriausių gyvenimo momentų, kada galime viską mesti, nusivalyti mėšlinus batus ir dairytis naujos gyvenimo vagos. Nors filmas niūrus, tačiau pabaigoje atrodo, kad išvykau iš pilkosios zonos kartu su pagrindine veikėja.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Irina" / "ИРИНА"

Sveiki,

Dar vienas netikėtas Scanoramos festivalio atradimas – bulgarų niūri socialinio turinio juosta „Irina“ (bulg. Irina) (2018), kuri pasakoja apie jauną provincijoje gyvenančią motiną Iriną. Nuo pat juostos pradžios tampa aišku, kad tai toli gražu nebus lengvas filmas, kuris įkvėptų idėjų gyvenimui. Irina plūkiasi miestelio valgyklėlėje, tačiau dėl atliekų vagiliavimo ją atleidžia iš darbo, o jos vyrą užgriūna anglys ir jis tampa invalidu. Šeima nebegali sudurti galo su galo ir jauna moteris ryžtasi tapti surogatine motina...

Filmas išties paliečia. Jo pasakojimo manierą galėčiau apibūdinti kaip super natūralistinę, kiek angažuotas socialinių nepriteklių, kur žmonės ieškodami išeičių priima drastiškus sprendimus. Toks kinas dažnai pribloškia dėl savo gyvumo ir tikrumo, tokias sudėtingo likimo istorijas labai mėgsta rumunų, bulgarų ir apskritai Rytų Europos naujosios bangos kinas, kada stambiu planu parodomas visas tas sunkumas ir vargas, kurį turi iškęsti veikėjai. Panašia maniera nufilmuotas ir perteiktas „Irina“, kuri tampa dar viena filme pavaizduota moters pavyzdžiu, kaip išgyventi skurdo ir socialinės nelygybės visuomenėje.

Irinos pasaulis pilnas stereotipų. Užklupusi vyrą su savo seseria Irina susitaiko su vyro neištikimybe, tačiau pavyduolis vyras ją „varinėja“ kaip jam papuola. Čia prisiminiau ir tas Jono Biliūno novelių didaktikas, kai apkaltintas žmogžudyste kaimynas pakviečiamas prie stalo, nes manėsi, kad Irina jį visus metus kaltino nepelnytai, ima ir prisipažįsta, kad pelnytai. Žongliruojama vertybėmis, humanizmu, patriarchato pasauliu, kuriame moteris vis dar gyvybės davėja, bet kai reikia, moka įkąsti skaudžiai. Kai kurie vaizdiniai ir aplinkybes vis dar primena mūsų Lietuvos provincijos gyventojų realybę, tik kažin, ar ten rasime moterų, kurios turčiams gimdytų vaikus už pinigus, tačiau ta socialinė bejėgystė tvoskia iš toli ir pas mus. Galiausiai filmo pabaigos klausimas: ar Irina atiduos vaiką svetimai šeimai, ar liks ištikima motinos instinktui? Tai veikiau pagrindinis moralinis klausimas: kiek žmoguje yra žmogaus rodo jo teisingi pasirinkimai. Visgi filmas bemaž baigiasi laimingai; Irina, kurios depresuojantį veidą nuolat stebėjome stambiu planu pusantros valandos, galiausiai pamatome šypseną, tiesa, atsiradusią iš tų pačių gyvenimiškų sunkumų. Paveikus, įtaigus, realistinis filmas apie žmones, paverstus skurdo vergais ir dėl to darantys ne pačius išmintingiausius pasirinkimus tam, kad išgyventų, galiausiai moralas tame, kad neįmanoma nuteisti Irinos dėl jos pasirinkimų, kurie teoriškai atrodo nedovanotini, tačiau praktiškai suvokiami kaip galimybė gyventi.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie begalybę" / "Om det oändliga"

Sveiki,

Apie švedų režisieriaus Roy Andersson filmą „Apie begalybę“ (sved. Om det oändliga) (2019) girdėjau vien tik gerus dalykus, netgi atsirado po Scanoramos festivalio tokių, kurie filmą pavadino šedevru, todėl, Dievas mato, negalėjau praleisti šio šedevro, tačiau jau po penkių minučių kino salėje supratau, kad yra tokių filmų, kurie visiems patiks, o aš sunkiai juos galiu priimti. „Apie begalybę“ vienas iš tokių – absoliučiai ne mano kategorijos režisierius, kuris turi puikų matymą, medžiagą ir turi savo stilių, tačiau jau kaip nemėgstu kine negyvojo teatro...

Filmas primena eilėraštį, tai poetizuota istorija, kurios kompozicija sudurstyta iš etiudinių nuotrupų, kuriuos jungia pasakotoja biblijine tonacija, sukurdama amžinybės filosofijos braižą ir gyvenimo sakralumo įspūdį. Filmas renkasi ne provokuoti, bet filosofuoti, bandydamas kasdienybės atvejuose atskleisti gyvenimo grožį, ar tai būtų moteris su nulūžusiu bato kulniuku, ar vidury laukų sugedęs automobilis, ar Hitleris paskutinę gyvenimo akimirką... Visi tie koliažai klasikinės muzikos fone jungiasi į bendrą pasaulį, kaip kad bendrabutyje skaitantis studentas ir sakė, jog visa tai yra bendra nuolat savo formas amžinybėje besikeičianti energija ir galimas daiktas, kad po milijono metų visi būsime pomidorais arba bulvėmis. Skausmo ir nevilties, turtingumo, arogancijos lipdiniai atskleidžia žmogaus jausmų ir gyvenimiškos laikysenos įvairovę. Taip, vietomis filmas primena raudą, vietomis primena komediją, kaip ant tai moteris dievinanti šampaną – gražu į ją žiūrėti, kaip ji teatralizuotai kelia prie lūpų taurę ir jaučiasi pati laimingiausia pasaulyje ir kartu toji minkšta banalybė kelia ir pasigėrėjimą, ir atrodo labai juokinga.

Visgi filmas neturi jokio stipraus naratyvo, jis veikia kaip simboliais užpildyta meditacija. Ne visada mane toks kinas paveikia, nors jis Scanoramoje dėl išskirtinės savo stilistikos ir nuotolio nuo komercinio kino turi teisę būti pamatytas, manding, būsiu siauresnio siužetinio kino mėgėjas. Kas iš šio filmo tikrai įstrigo? Tie savotiški Stokholmo vaizdiniai, gatvės, scenos kaip atvirukai, savita atmosfera, pripildyta pakūlėjančios muzikos. Kažin, ar pasiryšiu ankstesniam režisieriaus darbui „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (2014), kurį man irgi rekomendavo tie patys kinomanai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "O tada mes šokome" / "And Then We Danced"

Sveiki,

Kol kas daugiausiai kino festivalio Scanorama emocijų sukėlęs filmas „O tada mes šokome“ (angl. And Than We Danced) (2019), kuris, mano akimis, pasakoja neįtikėtiną LGBT tematikos istoriją konservatyvioje Sakartvelo šalyje. Iš to, kokių atsiliepimų girdėjau apie šią juostą, manding, kad tai vienas geriausių šio festivalio filmų. Salėje žiūrėję sakartveliečiai po filmo plojo savo tėvynės filmui, žinoma, prisidėjau prie jų, nes tikrai yra dėl ko.

Filmas kaukazietiškų spalvų ir atmosferos – skurdi Merabo šeima vos suduria galą su galu, o šeimos sūnūs lanko šokių mokyklą, kuriame šoka tautinius sudėtingus šokius, manydami, kad vėliau, kaip ir jų tėvas, galėsią iš to kurį laiką pragyventi. Gyvų santykių šeimoje esti ir pykčiai, ir bučiniai, ir nusivylimai, ir muštynės... Jaunasis atžala nuolat stengiasi sušokti vis geriau ir geriau, tačiau šokių mokytojui neįtinka jo nevyriškumas, jis atrodo per minkštas, neturi tautinio vyriško brutalumo, todėl jo ateitis pamažu žlunga. Netikėtai atvyksta naujas šokėjas, kuris sužadina jaunuoliui netikėtą seksualinį potraukį...

Tiesą sakant, ko jau ko, bet nesitikėjau kaukazietiškos LGBT istorijos ir tikriausiai tokios nė nebūtų, jeigu filmo neremtų Švedijos kūrėjų komanda. Filmas nevienkryptis, jis pripildytas estetinių Tbilisio spalvų, šeimos santykių, LGBT pogrindžio gyvenimo, nacionalinių dainų ir muzikos... Viskas taip gražiai perteikta, kad nejauti, kaip harmoningai estetika ir kultūra įsilieja į gyvą pagrindinio veikėjo išgyvenimą – tai nėra atskiros sudedamosios filmo dalys, o veikiau sukuria atskirą simpatiškų veikėjų santykį, kuris ir provokuoja, ir verčia žavėtis, kaip tokioje patriotiškai nusiteikusioje šalyje veriasi tai, kas vadinama globalizacijos yda – tai tradicijų laužymai ir įsigalintys etninių normų neatitikimai.

Iš esmės filmo įtaigumas ir visas tas probleminis „desertas“ yra ne vien tik asmeninė vaikino homoseksuali meilės istorija, bet tai, kaip režisierius randa būdų supriešinti tradicijų ir inovatyvaus pasaulio požiūrius. Homoseksualus vyrukas niekada netiks šiam šokiui, nes jo kitokia energetika ir jausmai, nors filmo pabaigoje jis su sužeista koja iš esmės šokdamas atrankoje išpildo tautos dvasios tradicinę šokio sampratą – šokiu išreiškia tautos didybę, nepalaužiamumą, tvirtumą ir mokėjimą nepasiduoti sunkiausiomis akimirkomis, tačiau akli dėstytojai tokie apakę nuo tradicinių tipažų, kad tiesiog jame mato tik trūkumus ir ydas. Ar yra vietos LGBT asmenims tradicijoje? Štai ko klausia šis filmas. Ar LGBT asmenys, neatitinkantys standartų, turi būti išvejami iš tautos žemių ir atseikėti nuo nacionalinės kultūros į pogrindį kaip brokuoti padarai? Tai filmas, kur romantika neužgožia pačios aštrios problematikos ir priešingai – susipriešinimas nenužudo vaikino ir padeda jam išsilaisvinti, atrasti savo identitetą. Labai labai pavykęs filmas.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela