Šios dienos daina: Andrius Mamontovas - Liūdesys (Foje cover) [žodžiai / lyrics]

Sveiki, skaitytojai,

Šitą Andriaus Mamontovo „gabalą“ išgirdau maždaug prieš savaitę prekybos centre ir ėmiau niūniuoti. Absoliučiai dainos apie liūdesį kuris laikas nelabai buvo pageidautinos muzikos rinkoje, ypač amerikietiškoje, todėl jų taip reta ir taip mažai, dažniausiai dainuojamos mažose grupelėse, su gitara prie laužų ar vienumoje. Visgi šios dainos paslaptis yra ne vien skambioje muzikoje, bet ir žodžių prasmėje, kada subjektas kviečia visus nebijoti šios emocijos, ragina netgi ją savaime patirti, kad galėtum įvertinti ir įprasminti džiaugsmingus dalykus. Tai išties labai primena antonimines prasmes ir grupės „Fojė“ kitą labai patikusią dainą „Kitoks pasaulis“, kur vėl žaidžiama su žodžių prieštaringomis prasmėmis ir „išvedama“ jaunuolių kartos (jau buvusios) tam tikra filosofija, ideologija.

Daina „Liūdesys“ pirmąkart pasirodė 1992 metais, ją Andrius Mamontovas įrašė su grupe „Foje“ albumui „Kitoks pasaulis“. 2017 metais atlikėjas perdainavo albumui „Kibernetiniai žaislai“ šią dainą ir šiek tiek sumodernino muziką, bet iš esmės tiek nuotaiką, tiek dainos žodžius paliko tuos pačius. Šiandien dalinuosi šiuo kūriniu su jumis ir tikiu, kad šiandien antiliūdesio kultūroje, kur nepripažįstamas pesimizmas, o liūdesys jau savaime laikoma liga, tie žodžiai gali skambėti visai kitaip.

Andrius Mamontovas – Liūdesys (2017 m. versija)

Fojė – Liūdesys (1992 m. versija)

Žodžiai / lyrics

Andrius Mamontovas – Liūdesys

Žodžių daug įvairių išgalvojame mes,
Kad netektų mąstyt ir liūdėt
Visi norime būt maloniais ir džiugiais
Nekaltais ir linksmais būtinai,
Tik kam visa tai?

Tu liūdėt nebijok,
Tu liūdėt nebijok,
Nebijok liūdėt,
Nes tiktai liūdesy,
Nes tiktai liūdesy
Sielos džiaugsmas.

Iš tų žodžių skambių
Ir juokingai kvailų
Mes sustatome daug sakinių.
Galim juoktis ilgai
Nekaltai ir linksmai,
Kol pasibaigia tie sakiniai,
Tik kam visa tai?

Argi gali įvertinti šviesą tasai
Kas nematė tikrosios tamsos?
Nenuvertinkim liūdesio, nes tik jisai
Mums parodo, kas tai džiaugsmai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Dr. Joe Dispenza apie tikrąjį laimės pojūtį ir visatos, kvantinius dėsnius

Sveiki,

„Jei laukiame, kad laimę mums suteiktų išoriniai dalykai, vadinasi, nesivadovaujame kvantiniu dėsniu. Tikimės, kad išorė pakeis vidų. Jeigu manome, kad įgiję daugiau pinigų įvairiausiems daiktams pirkti nesitversime džiaugsmu, vadinasi, būties dėsnius supratome atvirkščiai. Pirma turime tapti laimingi, o tada pasirodys gausa. Tiesa ta, kad laimė neturi nieko bendra su malonumais, nes įprasdami jaustis gerai nuo tokių intensyvių dirgiklių, tik tolstame nuo tikro džiaugsmo.“

Šioji citata iš Dr. Joe Dispenzos knygos „Atsisakykite įpročio būti savimi“ paimta gan labai banali. Nes daugybę kartų girdėjome, kad laimė ne piniguose, kad turtuoliai ir tie nusižudo, nes laimės būvis yra ne rezultate, o procese. Kas dažniausiai padedama kaip tiesa ant lėkštutės, tas dažniausiai tampa nematoma, beveik neprieinama. Tiesa dar ir tai, kad ar tai būtų pinigai, deimantai, retos žinios, visuomenės statusas, populiarumas, visa tai tėra tik dirgikliai, nuo kurių tampame išoriškai priklausomi, užtenka juos atimti ir tavo gerbūvis kartu su tavo sukurta asmenybe grius kaip smėlio pilis. Jau ne kartą visokiausi dvasiniai vadovai akcentuoja, kaip svarbu, kad laimės būvis sklistų iš vidaus ir rezonuotų į šią visatą, o visa kita jau bus padėta kaip ant lėkštutės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Daina Opolskaitė "Dienų piramidės"

Daina Opolskaitė. „Dienų piramidės“ – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 240.

Sveiki, skaitytojai,

Kaip teigia vienos geriausios praėjusiais metais išleistos lietuvių grožinės literatūros knygos Dainos Opolskaitės Dienų piramidės sudarytojai, šis novelių rinkinys pačios autorės brandintas net aštuoniolika metų. Iki tol autorė gana garsiai buvo įvardijama kaip vaikų literatūros atstovė. Dienų piramidės pelnė gausybę apdovanojimų, kai kurios atskiros novelės gavo savo apdovanojimus, o kiek girdėjau, po Europos Sąjungos premijos, knygą žadama versti ir į italų kalbą, todėl nusprendžiau dirstelėti, kas visgi rašoma šioje knygoje, kuo ji įdomi šiuolaikiniam skaitytojui. Tai jau paskutinė knyga iš Metų knygos rinkimų penketuko, kurios nebuvau skaitęs, pusę metų kantriai laukė savo eilės ant mano naktinio stalelio, kai pakėliau, net nustebau, kad buvo jau visai apdulkėjusi.

Knygoje publikuojama trylika novelių, kurios stilistiškai gana panašios. Dainos Opolskaitės kūrybą būtų galima apibūdinti kaip grįsta sukaupta, brandžia gyvenimiška patirtimi ir įžvalgomis. Bendraisiais bruožais tiek pasakojimai, tiek stilius primena septinto ir aštunto dešimtmečio lietuvių novelių meistrus, kaip ir Dainos Opolskaitės kūryba, pasižymėjo jautrumu, žmogiškumu, subtilumu. Danutė Kalinauskaitė, kurios kūryba taip pat iš dalies panaši į Dainos Opolskaitės, pažymėjo, kad autorės kalba švari, kad sakinys protingas ir apgalvotas. Kadangi novelės žanras įnoringas ir taupus, tenka atsakingai rinkti tekstą, išplėtoti pasakojimą taip, kad nedingtų ekspresija su netikėtai pabaigose nuaidinčia mintimi, dažnai netiesiogiai apibendrinančia visą pasakojimą. Toks pasakojimo būdas nėra patrauklus šiuolaikiniam skaitytojui, jis atrodo jau literatūroje išbandytas, atgyvenęs, „pasislėpęs“ už staigių ir aštrių siužetų turinčių knygų, todėl nebeužtenka atkartoti novelės struktūros ir jautrumo, gilios minties perteikimo, tenka į novelę eksploatuoti unikalius dalykus, kurie arba būtų tematiškai aktualūs dabarties skaitytojui, arba pasižymėtų rašytojo unikaliu gebėjimu savitai kurti tekstą.

Perskaičius knygą, man regis, kad šios iš esmės geros novelės toli nuo tradicijos neatsiplėšia, daugelis pasakojimų savo ritmika, elegancija primena senosios kartos novelistų ištarmes. Žinoma, knygos nėra rašomos vien tam, kad pranoktų ar pakeistų literatūros išraišką, sumodernintų, kaip šiuo atveju, novelės žanrą, tačiau būtent unikalumo ir savitumo pas Dainą Opolskaitę man šiek tiek pritrūko. Subtiliuose pasakojimuose, žinoma, skamba apgalvotas sakinys, žinoma, itin padirbėta su aliteracijomis ir asonansais; beveik kiekvienas daiktavardis turi prieš tai esantį būdvardį, kuris sukuria skambumą ir ryškumą, tačiau skaitant novelę po novelės susidaro įspūdis, kad autorė turi ryškų jausminio žodyno perteklių, nėra linkusi itin stilistiškai eksperimentuoti. Ne visada novelių pradžiose pasiteisina ilgos pastraipos, kuriose akcentuojama dar neįvardytų veikėjų ir jų situacijų būsenoms, kai skaitytojas aklai panardinamas į pasakojimo juslinį pasaulį, iš kurio aprašymo it fotografija galiausiai išryškėja pati situacija. Visgi kur kas įtaigiau, bet gal ne visada subtiliau, atrodo, kai novelės pradžioje pateikiama aiški situacija, arba pirmuoju asmeniu prabyla pasakotojas, kuris pasakojime dažnai yra apgaulingas, pasirodo esąs ne tai, ką matome pačioje pradžioje.

Kalbant apie novelių turinio bendrąsias sąsajas, akivaizdu, jog autorė šlietųsi prie Lauros Sintijos Černiauskaitės, Danutės Kalinauskaitės, iš dalies ir Vandos Juknaitės literatūros, kurioms kaip rašytojoms svarbus pamatinis šeiminis ryšys. Beveik visose novelėse plėtojama Bitės Vilimaitės novelių „mažojo žmogaus“ gyvenimo situacijos, kurios atitolusios arba atrodo tik kaip atskiros dėželės socialiniame, dideliame visuomenės darinyje. Dažni veikėjai yra dukros ir motinos, sūnūs ir tėvai, mylimieji, meilužiai – tai kas greta, artima, šalia, gyvenimiška, atpažįstama. Tie ryšiai veriasi subtiliais, bet skirtingais rakursais, ieško jungiančių dėsnių ir kartu skiriančių destruktyvių, bando subtiliai atskleisti vėtomo ir mėtomo paties likimo „mažojo žmogaus“ gyvenimo situacijas.

Šitiems veikėjų ryšiams nusakyti autorė pasitelkia kartais pernelyg angažuotą pomėgį ne per situacijas atskleisti ryšius, bet preciziškai gražiai ir poetiškai, – norisi sakyti, moteriškai, – aprašyti juslinį pasaulį, kas retsykiais susidaro įspūdis, kad autorė kai kuriose novelėse tampa jausmų aprašinėtoja: „Tai nebuvo paprasta tyla, atsitiktinė ir prisodrinta nejaukių pauzių, ne tokia, kuri užklumpa staiga ir niekuo neįpareigojanti, kai visi žodžiai netikėtai per greitai išspinduliuoja save ir išblėsta be pėdsako. Tai buvo graži ir svarbi tyla, kur kas reikšmingesnė ir ypatingesnė nei daugybė žodžių, apie tokią tebuvau skaičiusi knygose. O dabar jaučiu ją („Prieblandos valanda“, p. 186)“. Kai kada tie aprašymai būna itin veiksmingi, jie papildo psichologinį veikėjo pasaulį, nusako tarpusavio ryšius, tačiau kai kada atrodo tik dėl beletristinės estetikos, kuri nepateisina nei novelės meninės vertės, nei skaitytojų lūkesčių.

Novelės menine verte nelygiavertės. Kai kuriomis drioktelima įtaigiai ir kaip griaustinis iš giedro dangaus. Pavyzdžiui, viena mėgstamiausių ir įsimintiniausių, bent man, novelių yra Karūnos. Joje aprašomos beveik 24 valandų ir TV pagalbos socialinio paribio gyventojų realybės štrichai, atrodo, viskas jau girdėta, matyta, atrodo, ir toji pasileidusi, savivertės neturinti motina, skaldanti antausius dukrai, matyta ir regėta, tačiau pačioje pabaigoje, kai motina palinksta plauti dukters batų, ne savo, bet pirmiausia dukros, tada mergaitė pamato nematomą kasdienybės pasiaukojimo karūną, tokią užjuodintą banalių gyvenimiškų situacijų, kad skaitytojui net susopa, kaip tai meistriškai koreliuoja su močiutės garbinamu Marijos atvaizdu. Sakyčiau, Karūna turėjo pelnyti Antano Vaičiulaičio premiją, nes būtent tos labiausiai įvertintos novelės – Grotos, Ateik per ledą, – man pasirodė gana vidutinės.

Rašytoja Daina Opolskaitė

Viena iš labiausiai įsimenamų novelių yra Madlena ir aš, kur autorė leidžia sau šiek tiek paeksperimentuoti su pasakotojo perspektyvomis ir net apgauna skaitytoją. Tai veikia! Tos pačios „myli-nemyli“ temos atrodo įtaigiau, kai bandoma dar plėtoti ir įmantresnę pasakojimo strategiją, tada jaučiasi įdėta visapusiška pastanga sukurti ne tik turinį, sakinį, bet ir vadelioti pasakojimo žirgus. Kitą vertus, toje pačioje novelėje viskas yra banalu. Siužetinė linija absoliučiai siaubinga, ji primena muilo operą, netgi vardai (Madlena, Eduardas...) lyg iš Lotynų Amerikos serialų. Moteris susilaukia mergytės nuo savo gerokai vyresnio vyro sūnaus vienoje darbinėje išvykoje ir po 11 metų ji vėl susitinka su meilužiu, kuris atpažįsta savo dukrą. Na, banaliau negali būti! Ir finalas, kuriame mirštantis vyras prisipažįsta viską žinojęs – tritaškis į serialo baigtuves, tačiau veikia juslingumas, pasakotojo slėpynės, magiška mergaitės savistaba, kuri susilieja su pasakotoja, ir atrodo, kad tai bundančios intuityvios sąmonės suvokimas: kas aš esu? Ryšis čia veikia atpažįstamai per kraują, magišką ryšį, pralenkiant racionaliuosius, pavyzdžiui, DNR tyrimus kokioje nors „Ir turtuoliai verkia“ 102 serijoje.

Autorė nevengia pasakojimo kurti iš vyriško veikėjo perspektyvos. Nustebino novelė Tik tvanas, kurioje įnoringos moters užspęstas vyras, dirbantis statybų sektoriuje, turi daugiau žmogiškumo ir tėvystės instinktų nei tikroji motina, kuri rūpinasi tik savimi. Tai tarsi Žemaitės Petras Kurmelis, kada Marcė per dienų dienas gulėjo lovoje, o vyras Petras Kurmelis dėl jos viską darė, šiuolaikinis variantas. Šiuolaikiškai perteikti ir tėvo bei paauglės sutrūkinėję ryšiai: „Gustavas pirmą kartą savo gyvenime kalbėjosi su dukra. Ne žodžiais, o akimis. Viktorijos akys buvo kupinos skausmo, pykčio, kuris čia pat virto įniršiu, neapykanta ir dar kažin kuo, kuo – nebūtų galėjęs įvardyti. Žinoma, tai negalėjo tęstis ilgai. Staiga pašokusi nuo lovos Viktorija stumte išstūmė jį pro duris (p. 154).“ Labai gražiai pabaigoje struktūriškai išsprendžiama su tvano metafora, kuri įprasmina karmos dėsnį: kiekvienam už blogį bus atlyginta blogiu. Iš vyriškos perspektyvos pasakojama ir novelėje Iškyla, kur tėvas ir sūnus pasakojasi apie save nenoriai ir nejaukiai. Čia pas jaunuolį prabunda seksualinė trauka, sapne susikryžiuoja prisiminimai apie tėvą ir jo paties gyvenimas, o visa tai pavirsta į psichoanalizės vertą pasakojimą, kuriame išryškėja tėvo ir sūnaus veidrodiškai atspindinti gyvenimo elgsena.

Įsimintinesnė novelė Niekada, kada veikėja, pavargusi ir išsekusi emociškai ir protiškai motina novelėje pasako niekada du kartus, tačiau jie liudija skirtingus dalykus. Autorė grakščiai sužaidžia strateginį šio žodžio reikšmių pokerį ir subtiliai perteikia ne tik moters norą pabėgti nuo motiniškos naštos ir būti savimi, bet grąžina veikėjai savivoką, jog be visi to, ką moteris turi, niekas jos už saugaus šeiminio židinio nelaukia. Beje labai įtaigiai atskleista buitiška moters elgsena, nors gana tipiška (namų tvarkytoja), kuri traukia žoliapjovę, šveičia ir tvarko vien tam, kad psichofiziniais veiksmais susigrąžintų savastį. Novelėje Stebuklingas žmogus mokinė platoniškai įsimyli pas juos sodyboje pradėjusį dirbti pagalbininką, kuris ja rūpinasi, pasitinka iš po mokyklos ir mergaitė svajoja už jo ištekėti. Galiausiai novelės finalas labai pamokantis kaip Biliūno ar Savickio novelės: nevalia greitai pasitikėti svetimais ir įsileisti juos ne tik į namus, bet ir į savo širdį. Finalinis pamokymas taip siejasi subtiliai simboliškai su nupjautomis kriaušėmis ir ten aptiktomis drugelių lėliukėmis, kurios simbolizuoja senojo pasaulio sugriovimą ir atgimimą.

Sakoma, „Rafaelo“ – iškalbingiau už tūkstantį žodžių, tik kad „Rafaelo“ turi riešutą ir beskonį kremą. Štai novelė kaip žanras – iškalbingiau už romaną. Daugeliais atvejų D. Opolskaitei išties pavyko pasiekti meistrės lygį. Dėl kai kurių abstraktesnių, labiau idėjinių ir juslinių novelių suabejojau, jos atrodė labiau išskydusios, pasimetusios tarp kitų. Bet kokiu atveju, bendroji filosofinė novelių esmė yra byloti apie žmogų formuojantį laiką, kuris rinkinyje įgyja dienų piramidžių metaforą. Tai pasakojimai apie laiką ir atmintį, tai, kas trumpais momentais situacijose žmogų formuoja kaip turintį žmogiškumo požymį; kas žmogų daro žmogišką; kaip skiriasi geras žmogus nuo blogo; kokia poelgio (ne)atsakomybės kaina. (Su neįkyriais didaktiniais ir moralizavimo prieskoniais). Visose novelėse atsakymas yra apčiuopiamas tas pats – tik kito žmogaus būvimas, ryšis su kitu daro tave žmogumi, nes tik per kitus, kuriuose tu atsispindi, galima suvokti ne tik savo vertę, bet ir suvokti, esi tu geras, ar blogas žmogus.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vanda Juknaitė apie rašymą kaip pareigą ir savo knygų gėdijimąsi

Sveiki,

Tas, aks žino Vandą Juknaitę ir jos literatūrą, gali paliudyti, kad nėra tokių daugiau literatūros išraiškos būdų taikančių rašytojų. Jos rašymo stilius yra labai įvairiai apibūdinimas, dažniausiai kaip priartėjęs prie kalbinės ribos, kai nebelieka žodžių, arba jų būna labai nedaug.

Paskutiniame savo interviu Vanda Juknaitė kalba apie būtinybę rašyti apie tai, ko kiti nerašo, kalba netiesą. Nuostaba kelia autorės prasitarimas apie ją užplūstančią gėdos jausmą dėl knygų. Tai rodo begalinį rašytojos kuklumą, kuris tarp jaunųjų rašytojų, sakyčiau, beveik nebepasitaiko.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Dua Lipa - Future Nostalgia [vinyl, LP] (2020)

Informaciją apie albumą rasite čia:  Dua Lipa - Future Nostalgia [vinyl, LP] (2020)

Netrukus Baltos lankos išleis Graham Swift knygą "Regimybės"

Sveiki,

Tikriausiai kažkas tikrai skaito mano blogo įrašus arba man tiesiog labai sekasi, arba tiesiog... sutapimas! Prieš daugiau nei mėnesį labai labai užsinorėjau, kad būtų išversta daugiau britų subtilaus rašytojo Graham Swift („Motinų sekmadienis“, „Vandenų žemė“, „Į dienos šviesą“) daugiau knygų. Ir šast! Netrukus „Baltos lankos“ išleis mažutę, net 180 puslapių nesiekiančią dar vieną šio rašytojo desertą, vadinkite tai „Rafaelo“, bet net ir „Rafaelo“ tėra tik riešutas beskoniame kreme, o štai G. Swift kūryba – vai tai tai... Ko man ir reikia!

Knyga vadinsis „Regimybės“, kuri originalo kalba pasirodė pernai. Matyt, leidykla orientuojasi maždaug į „Motinos sekmadienio“ apimtis ir tai, kas leidžiama per paskutiniuosius metus. Vis tikiuosi, kad koks vertėjas ar leidykla visgi ruošis pagaliau išversti Bookeriu 1996 metais įvertintą jo romaną „Last Orders“.

Trumpas būsimos knygos aprašas:

Ėjo 1959-ųjų vasara Braitone, kurortiniame Anglijos pajūrio mieste. Pačiame pirso gale, tiesiai virš sūkuriuojančių vandenų, šiltais vasaros vakarais vyko stebuklai. Varjetė numerius atlikdavo nepamirštama trijulė: programos konferansjė Džekas Robinsas, iliuzionistas Ronis Dinas ir jo enigmatiškoji asistentė Ivė Vait. Įžengę į sceną jie virsdavo Džeku Robinsonu, Didžiuoju Pablu ir Eva. Ir publiką burte užburdavo ryškiaspalviais kostiumais, dainomis, stepo šokiais ir baltomis nosinėmis, virstančiomis baltais balandžiais.

Vasaros gale kibirkščiuojantis Ivės sužadėtuvių žiedas, kurį jai padovanos Ronis, bus nusviestas į ribuliuojančius vandenis, o vienas iš trijulės visam laikui pradings be žinios.

Šioje aukščiausios prabos literatūrinėje iliuzijoje sceną dalijasi tikra magija ir nenuspėjama tikrovė, tuoj iš rankų išslysiantis ir praeitimi tapsiantis pasaulis ir nepažini ateitis, lemtingos gyvenimo akimirkos ir atsitiktinumai, likimas ir XX a. istorija, meilė, prisiminimai – ir regimybės.

„Savitas literatūros mago apžavų pasaulis.“
Sunday Times

„Nė neįsivaizduoju, kaip Swiftas tai sugeba… Stebuklingas pasakojimas.“
Guardian

„Subtilus išnykusio pasaulio portretas.“
Independent

„Nebylaus liūdesio ir magiško grožio prisodrintas romanas.“
Telegraph

Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso, kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, o kai kurie jų įtraukti į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. „Regimybės“ – naujausias autoriaus romanas.