Biografija, faktai, nuodėmės: Petras Gražulis, arba kiek valstybei kainuoja klounas?

 Sveiki,

Rašyti vėl apie Petrą Gražulį tikriausiai man asmeniškai jau nebeverta. Šis žmogus, kuris kiekviename interviu mėgsta pabrėžti, koks jis auka ir kaip jį sovietai persekiojo ir kalino, o dabar persekioja dabarties valdžia, taip pat nebeverta. Kaip neverta ir piktintis tų žmonių, kurie po straipsniais apie Petrą Gražulį komentuoja tokiomis iš kojų verčiančiomis frazėmis: „jį baudžia, nes sako tiesą“, „Jis – tikras vyras“, „šaunuolis, Petrai, laikykis!“.

Verta nebent perskaityti Vygando Trainio facebooke pasidalytu įrašu apie Petro Gražulį. Tiksliau – P. Gražulio politinių manevrų ir vertybių išverstaskūriškumu. Galima pačiais nuostabiausiais epitetais liaupsinti šį politinį veikėją, netgi garbinti, pasidaryti tatuiruotę ir nematyti realių faktų, tačiau nepaslėpsi vieno – Petras Gražulis iš tikrųjų įtaigus melagis. Visų pirma melagis sau, o kai sau įtaigiai meluoji, tiki kai kurie ir aplinkiniai, kad esi nekaltas ir tave visi skriaudžia. Norėjau pacituoti Vygando Trainio įrašo tam tikras detales, bet supratau, kad tas įrašas toks geras ir toks konstruktyvus, kad būtų nuodėmė nepasidalyti juo visu, todėl dalinuosi. Tikiuosi, kad autorius nesupyks, nes įrašas ir taip jau plinta socialiniuose tinkluose, tad bijau, kad vieną dieną nedingtų.

Čia pateikiu V. Trainio įrašą:

I. Rėksmingumo, demagogijos, veidmainystės, populizmo, išvirkščio patriotizmo ir tariamo šeimos gynimo simboliu tapęs Petras Gražulis neabejotinai nusipelno platesnio komentaro (postas bus ilgas, tad mažiau kantrių žmonių nuoširdžiai prašau nesikankinti arba paskaityti bent atskirus jo skyrelius); išsamesni tyrimai, faktų ir poelgių analizavimas tokių politiką su cirku supainiojusių artistų vidų peršviečia tarsi galingas rentgenas, visiškai apnuogindamas jų menkumą - juolab, kad čia kalbama ne apie kokią nors populizmo pelę, o apie šios srovės mohikaną, jau septintą kadenciją šlamščiantį valdiškus ikrus piliečių sąskaita.

Daugelis žmonių linkę vertinti politikus iš atskirų, paviršutiniškų epizodų, nesigilindami į visumą, daug ką pamiršdami ir vadovaudamiesi emocijomis – siauras mąstymas yra būtent tai, kuo minta rinkėjus į savo pusę patraukiantys cirkininkai, nesutverti rimtesniems darbams.

Deja, nemažai daliai balsuotojų pakanka gražuliškų šūkaliojimų apie tariamą susidorojimą, savęs vaizdavimo kankiniu, arkliuko prieš seksualines mažumas, ant kurio jis šuoliuoja jau du dešimtmečius – pralupę lukštą gyventojai pamatytų perpuvusį kiaušinio vidų, kuriame nėra nei rezultatų, nei noro, nei gebėjimų racionaliai dirbti įžūliai maustomos visuomenės labui. 

Pasišokinėjimų šou ir kiti paskutiniai skandaliukai tik parodė, kad Lietuva turi brangiai kainuojantį klouną (paskaičiuokite nepertraukiamą P.Gražulio ketvirčio amžiaus algą su visais priedais, kanceliarinėmis išlaidomis ir padėkite kitoje svarstyklių pusėje jo menkus rezultatus įstatymų kūrimo fronte), už kurio beprasmius numerius mes visi dar susimokame.

Piliečiai, įgaliojantys P.Gražulį rūpintis valstybės reikalais, prieš rinkimus jam atleidžia už paties pigiausio lygio muilo operų pakaitalus, Gargždų gėdą kaskart pakeldami iki nacionalinio lygmens.

Gal kas sakys, kad ilgas tekstas sudaro per daug garbės vienam populistui, bet ketvirtis amžiaus erzelyno, kurį Lietuva kenčia per šį veikėją, tapo pakankamai rimtu pagrindu išsamiau panarplioti jo veiklą, besislepiančia po fariziejiška kauke apgailėtiname maskarade.

II. Jei reikėtų tapyti P.Gražulio portretą, šviesūs tonai pleventų kažkur tolimiausiame kamputyje. Šviesesnis tarpsnis – pačioje jaunystėje, dalyvavimas 1987-ųjų rugpjūčio 23-iosios mitinge Vilniuje, kituose viešuose patriotiniuose sambūriuose, prisidėjimas prie Krikščionių demokratų partijos, jos spaudos atgaivinimo Sąjūdžio laikais.

Vėliau sekė štilis, nuosmukis, besaikio erzelio kėlimas, primityvūs skandalai, piktnaudžiavimo parlamentaro padėtimi tvaikas istorijoje su „Judex“, parama į korupcijos, aferų, melo, drumzlinų ryšių su Lietuvą šantažavusiu „Garzprom“ liūne  įklimpusiam V.Uspaskichui, stojimas piestu prieš Iriną Rozovą apgaubusių Kremliaus voratinklio gijų išpainiojimą, bičiulystė su Rusijos šovinistinių jėgų veikėju Andrejumi Čiujevu, kitos iškalbingos sąsajos su šia agresija trykštančia šalimi, siekiai sumenkinti Lietuvai gyvybiškai svarbų, nuo rytų meškos grasinimų ir spaudimo apsaugantį dujų laivą-saugyklą „Independence“ įžvelgiant vien tik riebius minusus, galop visiškas čiuožimas pakalnėn tiek įstatymų kūrimo, tiek šeimos frontuose, kai skiriantis su žmona net neatsimenamas tikslus vaikų amžius.

Taip, 1987 metų rugpjūtį pasakyti kalbą mitinge prie A.Mickevičiaus paminklo arba 1988-ųjų metų pradžioje neiti į karinius mokymus sovietinėje armijoje reikėjo drąsos, tačiau negalima tuo pačiu koziriu švaistytis jau 30 metų, numuilinant nepatogius klausimus dėl nūdienos įvykių, kaskart juos išgirdus (pavyzdžiu, apie „Judex“ reikalus ir įtarimus baudžiamojoje byloje), šaukti apie savo kankinystę, teatrališkai išlekiant iš TV studijų.

Tai mažų mažiausiai negražu prieš Viktorą Petkų, Nijolę Sadūnaitę, Onutę Lukauskaitę-Poškienę, Balį Gajauską, Sigitą Tamkevičių, Alfonsą Svarinską,  Julių Sasnauską, Antaną Terlecką, Joną Volungevičių ir daugybę kitų disidentinio judėjimo milžinų, kurie dėl laisvės idėjų daugybę metų buvo persekiojami, tardomi, kalinti, patyrė tremtinių dalią, sulaukė nepalyginamai griežtesnių bausmių už P.Gražulį, bet tuo pačiu elgėsi nepalyginamai kukliau ir solidžiau, nesusireikšmindami, neskelbdami savęs kankiniais.

Dar keisčiau, kai disidentine veikla girtis mėgstantis rėksmingas politikas kalba tai, kas naudinga agresyvumu trykštančiai, imperinių ambicijų nė nemanančiai slėpti Rusijai ar kraujuje savo šalį skandinančiam Baltarusijos diktatoriui A.Lukašenkai.

III. Klausinėjami žurnalistų, žinomi Lietuvos Helsinkio grupės ir kitų disidentinių organizacijų veidai (N.Sadūnaitė, J.Volungevičius, T.Venclova J.Sasnauskas ir kt.) neprisiminė nei P.Gražulio aktyvaus indėlio pogrindyje, nei paties dalyvavimo fakto LHG, į kurią būsimas skandalų asas formaliai įstojo 1989-aisiais, kai jau buvo garsiai keliamos valstybingumo idėjos – tai ne kokie 1980-ieji, kuomet sovietinis presas beatodairiškai traiškė žmonių likimus net už menkiausius tautiškumo daigelius.

Apgailėtina, kai grynai sąrašinis, absoliučiai neryškus Helsinkio grupės atstovas (atidžiai peržiūrėjau jos istoriją, veiklą - straipsniuose ir kituose šaltiniuose apie P.Gražulį net neužsimenama), iki šiol vis traukia ir traukia šią kortą kaip ypatingą savo praeities nuopelną. 

1987 metų lapkričio 1-ąją mitingą Kaune, prie Maironio paminklo su bendraminčiais organizavęs garsus politinis kalinys, iš Sibiro tremties sugrįžęs kunigas J.Sasnauskas paneigė P.Gražulio žodžius, kad jis prisidėjo prie mitingo surengimo. Bet tai jau nebestebina.

1988-ųjų pavasarį P.Gražulis už vengimą dalyvauti sovietinės armijos mokymuose nuteisiamas kalėti 10 mėnesių; tačiau išėjęs į laisvę per patį Atgimimą, laisvės viesulo siautulį jis kažkur išblėsta, jo nė iš tolo nesimato tarp ryškiausių nepriklausomybės šauklių, aktyvumu, veržlumu išsiskyrusių veikėjų – nei iki 1990 metų Kovo 11-osios akto, nei per ekonominę blokadą, nei per 1991-ųjų Sausio žudynes, nei iki Maskvos pučo, kuomet piliečių telkimas, vienybės ir stiprybės skatinimas buvo reikalingas kaip oras.

Teiravausi AT rūmus su bendražygiais gynusio tuomečio Šaulių sąjungos vado Gedimino Jankaus, „Jaunosios Lietuvos“ lyderių, Kauno Sąjūdžio veikėjų, ar prisimenate, kad P.Gražulis aktyviai reikštųsi, tačiau atsakymas būdavo vienas ir tas pats – ne, beveik nieko negalime pasakyti, pamename tik iš retų, vienetinių epizodų.

Išvertus pasakojimus į tiesesnę kalbą, juos galima būtų apibūdinti vienu žodžiu – „blankuma“, tik sustiprinančiu per daugelį metų susikaupusias mano abejones.

IV.1989 metais P.Gražulis užmezga draugystę su LKDP vicepirmininko, už dalyvavimą pokario laisvės kovų pogrindyje 6 metams į Sibirą ištremto Kazimiero Kryževičiaus dukra Raminta. Vestuvės įvyksta 1990-aisiais.

Tais pačiais metais vieno įtakingiausių krikdemų žentas tampa partijos Kauno skyriaus pirmininku, miesto deputatu, tačiau kalnų nenuverčia – pataisykite mane, galbūt kas žinote apie konkrečius, realius, prasmingus ir reikalingus P.Gražulio darbus pirmos miesto Tarybos kadencijos metu atkūrus nepriklausomybę, jo aktyvumo, darbštumo, drąsos ir pasiaukojimo pavyzdžius.

Vėlesnis karjeros laikas – panašus: naudingumo koeficientas faktiškai nulinis, tačiau erzelis, savigyra, parodomieji šou kunkuliuoja, veržiasi pro įkaitusio kubilo kraštus.

Bet dabar kuriam laikui atidėsiu į šoną politinio portreto teptukus – dėmesio vertas ir šeimos nario, vyro, tėvo paveikslas, juolab, kad P.Gražulis kiekviena proga skelbdavosi uoliu krikščioniškųjų šeimos vertybių puoselėtoju.

Žmonės dažniausiai prisimena nenuilstančio moralės kario romaną su palangiške Birute Navickaite, jo krikščioniškus raginimus būsimai savo vaiko mamai pasidaryti abortą, jai skirtus dvasingumu trykštančius epitetus („gyvatė“, „padla“, „išgama“ ir kt.), krikščionišką moralę atspindinčius siūlymus sukurpti paaugusiai dukrai istoriją, kad jos tėvas žuvo – visa tai puikiai charakterizuoja šeimos vertybių šauklį, tačiau nevertėtų pamiršti ir to, kas vyko santuokos laikotarpiu.

Rašydamas apie Petro ir Ramintos Gražulių skyrybas, įvykusias 2013-aisiais, bendravau su juo asmeniškai; mane pribloškė tai, kad didysis šeimos vertybių puoselėtojas nežinojo netgi tikslaus savo atžalų amžiaus – na, dukrai gal bus 19 metų, o sūnui galbūt jau dvidešimt dveji su puse.

Nepatogių klausimų fone pokalbis klimpo lyg vežimas molingoje trasoje, kol galop buvau išvadintas KGB agentu (Sąjūdžio aušroje neturėjau nė 15 metų, jeigu ką), o po akimirkos telefone išgirdau pypsėjimus.

P.Gražulis pirmą kartą į Seimą buvo išrinktas 1996 metais. Nuo to laiko jis retą savaitgalį sugrįždavo namo į Kauno rajoną, kur jo laukdavo žmona su keturiais vaikais.

Kovotojo už teisybę ir moralisto kaukę krikdemas, vėliau tapęs Seimo „Tvarkos ir teisingumo” frakcijos seniūnu, nusiplėšdavo šeimoje.

Pasak R.Gražulienės, jis nekvaršino sau galvos buities reikalais, pamiršo, kad reikia rūpintis atžalų auklėjimu, jų būreliais, pamokomis, studijomis, taip pat – bent retsykiais sumokėti komunalinius mokesčius, atlikti kokius nors ūkio darbus.

Moralės sergėtojas net nemokėjo bendros paskolos, už kurią jis su sutuoktine buvo įsigijęs nekilnojamojo turto – šią finansinę naštą P.Gražulis užmetė ant žmonos pečių. 

R.Gražulienė nekart prašė vyro pasikeisti, neapleisti šeimos, tačiau liko neišgirsta.

Jos advokatė K.Česnauskienė papasakojo ir daugiau iškalbingų faktų.

Prasidėjus teismo procesui, Seimo narys nesistengė išsaugoti santuokos – nebandė nuoširdžiai pasikalbėti nei su žmona, nei su vaikais, nerodė jiems daugiau dėmesio.

R.Gražulienei nunešus į teismą pareiškimą dėl skyrybų, jos vyras iš pradžių ėmė žaisti slėpynių – nereagavo į raštus, vengė teismo posėdžių, atsisakė pasirašyti pirminį sutarties variantą.

Iš šių ir daugybės kitų faktų būtų galima nutapyti gigantišką paveikslą „Veidmainystė“, kurio pagrindinis herojus vis dar sėdi parlamente ir šūkauja apie moralę.

V. Piliečiai prasnaudžia daugelį dalykų, į kuriuos laiku atkreipus dėmesį, gražuliai niekuomet nebūtų prileisti prie valdžios, nesinaudotų parlamentaro statusu, nepridarytų tiek žalos, o savo veidmainysčių šou galėtų rengti tik iš politikos patvorio.

Tačiau nebuvo laiku sureaguota į skandalus, charakterizuojančius šio rašinio antiherojaus vidų, nors pirmieji signalai ėmė garsiai pypsėti dar prieš keliolika metų.

Kaip ilgametis seimūnas supranta įstatymus, juos gerbia ir laikosi, parodė, regis, pats elementariausias pavyzdys 2004 metų gegužę Kauno centre, kai viršijęs greitį 24 kilometrais per valandą P.Gražulis nė akimirkai neprisipažino klydęs – ne, kaip prisiminė pareigūnai, jis išlipo iš mašinos mosuodamas jiems Seimo nario pažymėjimu, išrėkė, kad nekištų jam „tos dūdos“ (greičio matuoklio) ir išrūko nelaukdamas, kol bus surašytas protokolas, palikęs netgi savo dokumentus.

„Dūda“ pasenusi, todėl jos skaičiais nėra reikalo tikėti, policininkų Lietuvoje yra per daug, o 50 kilometrų greičio riba miestuose jam per maža - tai, ką prieš išvykdamas dar suspėjo išspirgėti P.Gražulis, puikiai atskleidžia jo įžūlumo laipsnį, polinkį demonstruoti galią ir žeminti jam neįtinkančius žmones.

Vėliau nuskambėjo neskani istorija, kai 200 tūkst. litų vertės BMW X5 lizingu Latvijoje pirkęs seimūnas „pamiršo“ deklaruoti šį prabangų daikčiuką; netrukus ėmė lįsti galai ir apie pasinaudojimą braliukų įstatymais, išvengiant 30 tūkst. litų PVM, kurį būtų tekę sumokėti perkant visureigį Lietuvoje (kaip tai tinka įstatymų leidyba užsiimančiam parlamentarui, neabejotinai tikram savo valstybės patriotui ir disidentui), o galop paaiškėjo, kad daugiau nei 4 tūkst. litų kas mėnesį už išperkamąją šios mašinos nuomą, degalus, priežiūrą, draudimą jis atseikėdavo iš mūsų kišenių surenkamų parlamentinių lėšų; po šiios grandinėlės sekė pagal savo šeimos poreikius skubiai iškeptos ir pramuštos  pataisos, švelninančios vairuotojų atsakomybę už ištisinės linijos kirtimą  (gimusios vos po 12 dienų, kai šį pažeidimą padarė priešingos krypties juostoje automobilį lenkusi P.Gražulio dukra Marija Šalaševičienė, kuriai teismas skyrė netgi mažesnę nuobaudą nei numato įstatymai); dar vėliau sekė byla dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant numarinti sankcijas „Judex“, jos produkcijoje aptikus pavojingas bakterijas ir kiti faktai, liudijantys, kaip šis veikėjas, užsėdęs seimūno kėdę, jam skirtus įgaliojimus meta asmeninių reikalų tvarkymui, minko juridinę tešlą itin smarkiai į save riestais pirštais, o vos išgirdęs nepatogius klausimus, pavyzdžiui dėl drumzlių koldūnų versle, iškart pradeda rypauti apie persekiojimus, kurie prieš jį, vargšą kankinį, tęsiasi dar nuo sovietmečio.

Visuomenė nenubudo skambant vieniems už kitus neskanesniems P.Gražulio nuotykiams ant ratų – tai jis patenka į avariją Lenkijoje, tačiau žurnalistams (tiksliau, visuomenei) nieko nesiteikia paaiškinti apie jos aplinkybes, tai Vilniuje sukėlęs eismo įvykį nuvažiuoja savais keliais, tai vairuodamas nuosavą „Lexus“ kliudo moterį su vežimėliu ir vėl nurūksta. Ir visuomet išgirstame aiškinimus iš tos pačios serijos – neatsimenu, nepastebėjau, nežinau.

Vilko bilietą R.Gražuliui reikėjo įteikti jau vien už tai, kad jis įsijautė į nežiniuko rolę, jo lizinginiam BMW daugiau nei 30 kartų per metus viršijus greitį įvairiose Lietuvos vietovėse. Na, nežinau, kas vairavo mašiną, kurį aš nuomojuosi. Pasiteisinimai juokingi, iš fantastikos srities, bet kadangi nuotraukų vaizdai buvo nekokybiški, atsakomybės jis nenešė. Kaip ir daugelį kitų kartų.

VI. Viena jautriausių istorijų, kurią man teko aprašyti dar 2005 metais – P.Gražulio teismas su 79 metų kauniete, buvusia lietuvių kalbos mokytoja Stanislava Valiuškevičiene, iš kurios jis pirko trijų kambarių butą Kauno centre, Kęstučio gatvėje; senolė su ašaromis akyse tvirtino, jog seimūnas vietoje sulygtų 110 tūkst. litų jai sumokėjo tik 75 tūkst. litų.

Moteris notaro kontoroje suprato, kad mokant už būstą dviem etapais, 35 tūkst. litų bus pervesti į specialiai dėl to jos vardu atidarytą banko sąskaitą; iš tikrųjų senutė  padėjo parašą, kad šiuos pinigus gavo, bet tvirtino jų taip ir nesulaukusi.

Finale bylą S.Valiuškevičienė pralaimėjo - liudininkų nebuvo, o P.Gražulis tikino su ja pilnai atsiskaitęs; tačiau stebint metų metus paskui jį besivelkantį gličių atvejų šleifą visgi esu linkęs labiau tikėti pedagoge, kuri anksčiau niekuomet neįsivėlė į įtartinas istorijas, nebuvo patekusi į teisėsaugos akiratį dėl siekio kažką apgauti, pasipelnyti nešvariais būdais.

Balsuotojai neatkreipė dėmesio į visus šiuos P.Gražulį lydinčius signalus, neįjungė kritinio mąstymo, prarydami tai, ką seniai turėjo išspjauti.

VII. P.Gražulio politinė karjera primena jo asmeninio gyvenimo peripetijas – išsidraskymai, rietenų sūkuriai, triukšmingi demaršai, erzelynas subanguodavo visur, kur tik įkeldavo koją šis veikėjas.

Jau prieš porą dešimtmečių jis garsėjo savo turgišku rėksmingumu (iškart atsiprašau kultūringų turgaus prekiautojų), bet dar nebuvo taip ryškiai pasikinkęs antigėjiškų arklių ir įsukęs neveiklumą maskuojančių skandalų viesulo, todėl visuomenė mažiau apie jį žinojo; išsiriejęs su krikdemais, 2006 metais jis buvo išmestas iš LKDP, kurios valdybos pirmininko pareigas ėjo iki 2004-ųjų; gražuliškas vandens drumstimo malūnas, manyčiau, turėjo įtakos solidžios dešiniosios partijos susilpnėjimui, o galop ir visiškam jos sunykimui.

Maždaug nuo tada P.Gražulio karjeroje regime stiprėjančią prorusišką kryptį, kurios pirmieji daigai pražydo per R.Pakso apkaltą 2003-2004 metais, kai tuometis krikdemų vedlys palaikė tiršto rytų meškos tvaiko apgaubtą tapšnotojo aplinką. 

Bėgant metams gijos su Rusija darėsi vis tampresnės, 1999-ųjų ir kitos akcijos prieš šios šalies agresiją Čečėnijos atžvilgiu, kuriose dalyvavo P.Gražulis, nugaravo į negrįžtančius tolius.

2007 metais P.Gražulis įsilieja į paksistų „Tvarkos ir teisingumo“ frakciją, o 2009 metų vasarą išlenda jo ryšiai su Rusijos šovinistinių partijų atstovu, vadovaujančius postus jose įvairiais  laikotarpiais užėmusiu Aleksandru Čiujevu.

Abu veikėjai taip smarkiai susibičiuliauja, kad A.Čiujevas netgi svečiuojasi pas P.Gražulį per savo atostogas, drauge su juo praleisdamas ne vieną dieną. Datas miniu neatsitiktinai, siūlau atkreipti į jas dėmesį ir žmonėms, kurie skaitys šį postą.

Kažkada seniai, dar devintajame dešimtmetyje demokratu save laikęs  A.Čiujevas persiorientavo į šovinizmo, agresyvaus „didvalstybiškumo“ kursą  – pavyzdžiui, 2000 metais į Vilnių atvykęs šis Dūmos deputatas spaudė, kad Lietuva nereikalautų atlyginti žalos, kurią patyrė per pusę amžiaus trukusią sovietų okupaciją, kad reikia išleisti iš kalėjimo nepriklausomybės duobkasius, kruvinais kastuvais ją palaidoti mėginusius perversmininkus M.Burokevičių ir J.Jermalavičių, priešingu atveju aiškiai leisdamas suprasti, jog Rusija neratifikuos sutarties dėl sienos. Tuo metu A.Čiujevas vadovavo Dūmos parlamentinių santykių su Lietuva grupei.

2003 metais A.Čiujevas perrenkamas į Dūmą po „Rodinos“ vėliava, kopia į šios partijos aukštumas, tampa prezidiumo ir politinės tarybos nariu. 2006 metais iš „Rodinos“, Rusijos gyvenimo partijos ir Pensininkų partijos sulipdoma „Spravedlivaja Rossija“, kurioje P.Gražulio bičiulis taip pat užima vadovaujančius postus, pirmininkauja Jaroslavlio sričiai, vėliau pasiekia patį prezidiumą.

2008 metais A.Čiujevas paskiriamas Rusijos Federalinio Susirinkimo pirmininko patarėju, o 2012 metais atsikūrus „Rodinai“, figūravo jos rinkiminiuose sąrašuose, bet ilgą laiką dar nepaliko ir „Spravedlivaja Rossija“ gretų. Taigi, ne šiaip koks pėstininkas šovinistinėje Rusijos politikos padangėje.

Tiek „Rodina“, tiek „Spravedlivaja Rossija“ niekuomet neslėpė savo imperinio požiūrio; 2008 metais jų vedliai buvo abiem rankomis ir kojomis už invaziją į Sakartvelą ir šios šalies teritorijų išdraskymą, o po 6 metų be skrupulų palaikė grobikiškus meškos žygius į Ukrainą, savo žemę ginančius ukrainiečių patriotus pakrikštiję fanatikais, fašistais, banditais ir teroristais.

A.Čiujevas dar 2007 metais trimitavo, kokie estai negeri, kaip jie išdrįso perkelti sovietinius „išvaduotojus“ (pasilikusius Baltijos valstybėse ir jas terorizavusius dar beveik 50 metų) simbolizuojantį Bronzinį karį iš Talino centro į kapines. P.Gražulio draugelis tąsyk aiškino, kad reikia Estijai taikyti „ekonomines ir diplomatines priemones“, atšaukti pasiuntinį, imtis žingsnių dėl vizų režimo.

„Rodinos“ emblema – raudona žvaigždė – daugybei Lietuvos gyventojų primena Sibirą, tremtį, žudynes ir persekiojimus, beatodairišką tautiškumo rovimą. Šios žvaigždės „rodiniečiai“ niekada neatsisakė, savo propagandiniuose filmukuose iki šiol demonstruodami ir SSRS vėliavą su pjautuvu ir kūju; tai daug ką pasako, kaip ir daugelį metų „Rodinai“ vadovaujančio, nuo jos ištakų 2003 metais vienu pirmųjų smuikų griežiančio deputato Aleksejaus Žuravliovo šovinistinės salvės, siekiant pateisinti Molotovo-Ribentropo paktą; čia tas pats A.Žuravliovas, kuris Dūmai pateikė įstatymo projektą dėl dviejų Europos pabaisų pakto pasmerkimo, priimto SSRS dar 1989-aisiais, atšaukimo; tas pats „Rusų pasaulio“ bacilų platintojas, laidantis imperines treles per V.Solovjovo laidas ir kitus pronacistinius vietos propagandistų šou, skleidžiantis feikus apie ukrainiečių neva šaudytus „referendumą“ užgrobtuose Donecke ir Luhanske organizavusius Rusijos statytinius; pagaliau tai tas pats veikėjas, kuris atvirai žarsto savo simpatijas Stalinui, iškeldamas tariamus tirono nuopelnus.

Taigi, sugrįžkime prie datų. 2000 metais A.Čiujevas spaudžia Lietuvą dėl Sausio 13-osios perversmininkų paleidimo ir reikalavimo atlyginti žalą okupacijos žalą; 2007 metais jis pliekia estus dėl Bronzinio kario perkėlimo; priklauso politinėms jėgoms (ne šiaip priklauso, o užima jose vadovaujančius postus), kurios 2008 metais karštai rėmė Rusijos invaziją į Sakartvelą ir Pietų Osetijos atplėšimą, paverčiant ją RF satelite – šio veikėjo polinkio į šovinizmo ir jį supančios šovinistinės aplinkos faktus dar būtų galima vardinti ir vardinti, tačiau jau vien minėtų pavyzdžių pakanka, kad visus tokius čiujevus reikėtų aplenkti per šimtus kilometrų.

Tačiau P.Gražulis su A.Čiujevu bičiuliaujasi, po visų šių įvykių privačiai kviečiasi į svečius Lietuvoje tarsi geriausią draugą – tai, kaip minėjau, daug ką pasako apie aktyvų mosuotoją patrioto, disidento ir kovotojo prieš blogybes kortomis.

Tiek šokinėjimų virtuozą, tiek jo draugą iš Rusijos jungė antigėjiškas arkliukas ir nučiuožusios idėjos – pavyzdžiui, A.Čiujevas bandė įvesti didesnius mokesčius tiems, kurie neturi vaikų, o P.Gražulis buvo parengęs rezoliucijos projektą dėl psichiatrinės pagalbos teikimo konservatoriams. Į tai dar būtų galima pažvelgti su atlaidžia šypsena kaip paprastai reaguojama į neadekvačius pokštus, tačiau neįmanoma pateisinti draugystės su tuo, kuris atvirai stojo į imperijos gaivintojų gretas.

VIII. Tęsiant P.Gražulio prorusiškumo temą, akis jau keliolika metų bado keistas faktas – iš šio veikėjo lūpų faktiškai neišskrieja jokia kritiškesnė frazė agresija trykštančios kaimynės atžvilgiu.

Siūlių jis neišsiraukė nei po Sakartvelo, nei po Krymo įvykių, nei „rusų pasaulio“ šovinistams užgrobus dalį Donbaso ar planetą apskriejus filmuotiems kadrams, kaip „Wagner“ smogikai Sirijoje kapoja, degina, kankina vieną savo aukų.

Disidentinę veiklą nuolat pabrėžti mėgstantis seimūnas tūno susigrūdęs į gerklę drūtą morką, kai civilizuota, demokratinė planetos dalis kraupsta nuo vienų už kitus baisesnių „rusų pasaulio“ projektuotojų išpuolių: Malaizijos lėktuvo numušimo, sprogdinimų Čekijos ir Bulgarijos ginklų sandėliuose, nuodijimų Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje, Ukrainoje, kitose šalyse. Neprabyla jis ir Rusijai sutelkus milžiniškas pajėgas prie Ukrainos sienos.

P.Gražulis tyli, kuomet rusų šovinistai, ir ne šiaip kokie pusiau gatviniai, pusiau urviniai marginalai, o sėdintys Dūmoje, vyriausybėje, kitose aukščiausiose institucijose, didžiausių šios šalies partijų vedliai, imperinėmis bacilomis užsikrėtę mokslininkai, aukšti kariškiai, žiniasklaidos prostitutės šlykščiai darko istoriją šaukdami, kad Baltijos šalys neva verkė iš laimės įsiliedamos į Sovietų Sąjungą, juodindami partizanus ir visą laisvės judėjimą, disidentus, tremtinius, politinius kalinius, miško brolius vadindami fašistais, o juos adatomis ir replėmis kankinusius enkavėdistus – didvyriais; iš patrioto, šeimos ir tautinių vertybių šauklio neišsprūsta joks pasipiktinimo žodelis, ataidėjus iš kaimynės imperijos gaivinimo idėjoms, šūkiams, kaip smagu būtų viską pakartoti, surengiant naujus grobiamuosius žygius arba  pasigirstant aršiems sovietų įvykdytos Sausio 13-osios agresijos, Medininkų žudynių neigimams.

2017 metų rugsėjį D.Grybauskaitei paviešinus jos pirmosios kadencijos pradžioje įvykusio susitikimo su V.Putinu detales („Tai nebuvo pasiūlymas draugauti arba bendradarbiauti, o arba tu atsiklaupi ant kelių ir vykdai, arba esi priešas“), rytų kaimynės propagandos pitbuliai surengė staugimo čempionatą, kuris labiau apjuodins Lietuvą, buvo skubiai kepami filmai, kaip baisiai pas mus puolama vargšė Rusija ir kaip bloga čia gyventi.

Viename jų per „Rossija 24“ pasirodė ir šio posto herojus, visas besipiktinantis, kodėl Lietuvoje nerimaujama dėl „Zapad“ pratybų, nieko gi juk čia tokio; savo „perlus“ didysis patriotas išklojo istoriją kuo įžūliausiai iškraipančių O.Skabejevos ir kitų TV padugnių irštvoje, apie Baltijos valstybių suvalgymą ir kitus „pakartojimus“ svajojančiai, „didvalstybiškumo“ viruso apkrėstai daugiamilijoninei auditorijai. Išklojo nepaisant vis agresyvesnio meškos tono, vis garsesnio žvanginimo ginklais, po Krymo aneksijos, invazijų į Sakartvelą ir Donbasą, mirtį nešančių nuodų porcijų, po neslepiamo V.Putino prielankumo tokiems radikaliems „rusų pasaulio“ gaivintojams, kaip „Naktinių vilkų“ lyderis A.Zaldostanovas, plienine intonacija deklamuojantis poemas apie atkuriamą imperiją. Bravo.

Dar neįmanoma neprisiminti  „Independence“ menkinimų, sklindančių iš gražulių, skardžių ar kitų veikėjų lūpų (galima tirti, kritikuoti, ar nebuvo permokėta ir t. t., tačiau čia kalama per pačią esmę, brukant vien tik minusus, kad nuo „Gazprom“ šantažo apsisaugoti padėjęs laivas-saugykla atkeliavo į Lietuvą, tuo įsiliejant į bendrą chorą su Kremliumi ir jo ruporais); kadaise į Rusiją pasprukusio, ilgą šleifą su šia šalimi turinčio, klampiose ir giliose aferose skendusio V.Uspaskicho beatodairiškas gynimas jo neliečiamybės atėmimo procese (P.Gražulis tai darė netgi po išlindusių į viešumą slaptų DP vedlio susitikimų su „Gazprom“ saugumo tarnybos generaliniu direktoriumi Sergejumi Chamiakovu, valdybos pirmininko pavaduotojais Piotru Radionovu ir  Nikolajumi Guslystij, kitais šio spaudimo Lietuvai priemone tapusio koncerno šulais); dar P.Gražulio kraityje yra prisidėjimas prie I.Rozovos ryšių su Rusijos struktūromis parlamentinio tyrimo žlugdymo ir jos apkaltos proceso numarinimo, prabangaus „Lexus“ pirkimas iš vieno pagrindinių V.Putino režimo ekonominių ramsčių „Rosneft“ atstovų, nuslepiant šį sandorį nuo Lietuvos visuomenės, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos.

Taip, visa tai - P.Gražulio kraitis.

Disidento, patrioto ir kankinio, panašu, nė kiek netrikdo ir neglumina siaubingas žmogaus laisvių trypimas Rusijoje ir Baltarusioje; jis tiesiogiai nepraveria burnos prieš kraujuje savo šalį skandinantį A.Lukašenką - priešingai, žerdamas diktatoriui naudingą retoriką, menkina S.Cichanouskają, klijuodamas jai išdavikės etiketę.

Čia, kaip ir kitur, labai svarbu akcentai –  skambiausi pasipiktinimo akordai skirti ne visuomenę smaugiančiam tironui, o prezidento rinkimus realiai laimėjusiai opozicijos atstovei (kuri po bauginimų kampanijos patyrusi didžiulį spaudimą buvo priversta išvykti iš tėvynės ir kurią pripažįsta visas demokratinis pasaulis), tuo pačiu menkinant ir visą pasipriešinimo judėjimą. 

IX. P.Gražulio vardui nuolat aidint nuo Skuodo iki Šalčininkų, kai kam gali susidaryti įspūdis apie jo produktyvumą įstatymų kūrimo fronte. Bet atidžiau panagrinėjus skandalų guru veiklą Seime, lūkesčiai išblėsta, vietoje pozityvių idėjų, rezultatų pamatai plyną lauką su kur ne kur styrančiais daigeliais.

Nuo pat 1996-ųjų P.Gražulio vardas nuskambėjo 1135 pasiūlymuose (teisės aktų projektuose, pataisose, rezoliucijose ir t. t.) – vidutiškai po 3,8 per mėnesį.

Jei tai būtų įstatymai ar didelės apimties pataisos, šie rodikliai atrodytų išties neblogai, tačiau realybė - gerokai nykesnė: daugybė pasiūlymų trumpi kaip užkietėjusio rūkoriaus paliktas cigaretės galiukas arba parengti kartu su kitais Seimo nariais, kuomet 5, 10, 20 ar 30 seimūnų užsideda pliusiuką ties vienu iš kelių sakinių susidedančiu projektėliu.

Per paskutinį pusmetį grupinių pasišokinėjimų asas išstenėjo keturis projektus – individualiai pateikė tokius ypatingos svarbos pasiūlymus kaip rezoliucijos dėl Žmogaus teisių komiteto pirmininko T.V.Raskevičiaus ir Šeimos gynimo maršo, o kolektyviai parengė pasiūlymus dėl Seimo apdovanojimo, A.Stulginskio žvaigždės įstatymo projekto (drauge su 30 parlamentarų) ir dėl 2021 metų biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo (šį itin sudėtingą tekstą, susidedantį vos iš penkių pastraipėlių, P.Gražulis suraitė su 10 kolegų).

Gal kas atsimenate, ką apskritai P.Gražulis per 294 mėnesius parlamente nuveikė pozityvaus? Ar jis išsamiau pasigilino į socialines, ekonomines, finansines, juridines, smurto šeimose, švietimo, kultūros ir meno problemas, parengė/patobulino teisės aktus, kurie pagerintų šių svarbiausių valstybės arterijų būklę? Ar paskelbė bent vieną realią, ne popierinę, ne lozunginę, o kruopščiai išanalizuotą, teisiškai kietai sukaltą, pasiteisinusią, savalaikę, reikalingą idėją, pasiūlymą kaip pataisyti padėtį – tiek minėtose srityse, tiek siekiant pažaboti politikų ir valdininkų nebaudžiamumą, savivalę, lėšų taškymą, betvarkę viešųjų pirkimų sferoje, kirsti per sąlygas, leidžiančias subujoti korupcijos ir nepotizmo augliams? 

Pasinerti į šiuos teisinius dirvonus – sudėtingas, mažai matomas, daug laiko ir energijos ryjantis darbas; kur kas paprasčiau patrypčioti pagal žinomą melodiją („Kas nešokinės, tas ...“), kepti prieš TV kameras kiaušinienę Seimo viešbutyje, per nuotolinį posėdį pakliūti į kadrą su pusnuogiu vaikinu, siūlyti beprasmes rezoliucijas dėl psichiatrinės pagalbos politiniams oponentams ar metų metus lakstyti pasibalnojus arkliuką prieš gėjus, taip dangstant savo neveiklumą tiesioginių pareigų laukuose.

Jei rinkėjams pakanka šių rėksmingų imitacijų, tai mes ir turime ne efektyviai dirbantį atstovą svarbiausioje valstybės institucijoje, o artistą, dovanojantį piliečiams nesibaigiančius populistinius šou.

Beje, pernai prieš antrą rinkimų turą P.Gražulis iškėlė savo nuopelnus dėl Gargždų „Minijos“ progimnazijos ir aikštyno renovacijos, nusifilmavęs prie šios ugdymo įstaigos; koks ten buvo realus P.Gražulio indėlis, neaišku, tačiau akis aštriai ėmė badyti pats atnaujinimo laikotarpis – 2014 metai.

Apgailėtina, kai Seimo narys mosuoja užpraeitos kadencijos korta, nutylėdamas, kad renovacija buvo baigta dar prieš 6 metus.

Panašūs triukai buvo demonstruojami ir prie išasfaltuotų Gargždų gatvių, „pamirštant“ pasakyti, kad darbai Ramunių, Gluosnių, Užuovėjos, Pievų ir kitose gatvėse taip pat buvo atliekami užpraeitą kadenciją.

X. Negaliu neprisiminti P.Gražulio pozicijos, valstybei dar prieš dešimtmetį nusprendus stipriau papurtyti įvairaus plauko budulius už smurtą artimoje aplinkoje.

Priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, teisėsauga viską perėmė į savo rankas – net ir esant lengviems (nežymiems) sužalojimams, ikiteisminis tyrimas atliekamas nuo „A“ iki „Z“,  perduodant bylą į teismą ir palaikant jame valstybės kaltinimą.

Prieš įstatymo įsigaliojimą policija baudžiamųjų bylų nekeldavo, jei sužalojimai būdavo nežymūs - aukos, dažniausiai metų metus daužomos moterys, turėdavo pačios kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Žodis „nežymus“ čia tik iš pirmo žvilgsnio gali skambėti nebaisiai. Kone kasdien pildavosi smūgiai, kenčiančiųjų veidai būdavo nusėti mėlynėmis, tačiau pagal formalius kanonus nenustačius kaulų lūžių, gyvybiškai svarbių organų pažeidimų, viskas būdavo nurašoma į nežymų laipsnį, nesvarbu, kad mušamos ir žeminamos aukos namuose kęsdavo tikrą pragarą.

Paskelbus įstatymą, P.Gražulis per televiziją puolė išvedžioti, kad reikėjo palikti senąją tvarką – privataus kaltinimo procedūrą, nors užguitoms, nepasiturinčioms, žinių ir išsilavinimo stokojančioms moterims ji buvo tarsi kosmosas; norint palaikyti privatų kaltinimą, pačiai aukai reikėjo atlikti pareigūno rolę, surinkti įrodymus, kviesti liudininkus, nepriekaištingai teisine kalba surašyti dokumentus arba samdytis advokatą (kas daugeliui skriaudžiamųjų buvo ne pagal kišenę), ir visa tai daryti patiriant smurtautojų spaudimą, kurie po smūgių tada dar nebūdavo įpareigojami gyventi atskirai.

Todėl daužomos moterys nieko nesiimdavo, daugybę metų kęsdamos terorą.

Apie šeimos vertybes, krikščioniškas tradicijas mėgstantis postringauti parlamentaras buvo linkęs palikti aukas tame pačiame pragare, iš kurio joms sužibo viltis ištrūkti, gimus minėtiems pokyčiams.

Tačiau ir šis nejautrumo, dviveidiškumo proveržis neprivertė žmonių susimąstyti, kam jie suteikia mandatą.

XI. Paskui kovotoją už teisybę, moralę ir skaidrumą velkasi tokia ilga įtartinų faktų uodega, kad jos pakaktų dviženklei Seimo frakcijai – iš dar nepaminėtų atvejų verta prisiminti praėjusios P.Gražulio kadencijos degalų pirkimo ypatumus. 

Triukšmingas akcijas keliantis veikėjas tyliai apsilankydavo degalinėse, tačiau už kiekvieną įsipylimą kvitų nepateikdavo, kaip paprastai darydavo kiti parlamentines išlaidas pagrįsdavę seimūnai.

P.Gražulis pateikdavo tik vieną bendrą sąskaitą už visus mėnesio įsipylimus tinklo „EMSI“ kolonėlėse, kurioje nesimatė nei datų, nei degalinių vietų, ir iš kurios neįmanoma patikrinti, kam buvo naudojamas mūsų apmokamas kuras – spręsti rinkėjų problemų ar tenkinant asmeninius poreikius.

Pavyzdžiui, vieną mėnesį už degalus susidarė 423, kitą – 492, trečią – 511 eurų; ištisą ketvirtį kiekvieną dieną darbo reikalais, įskaitant ir savaitgalius, P.Gražulis turėjo nuvažiuoti maždaug 150–200 kilometrų, kasdien vidutiniškai sunaudodamas daugiau nei 14 litrų degalų.

Tokie sąnaudų kiekiai kėlė daug klausimų ir abejonių, tačiau net ir paviešinus tai, niekas nesiėmė patikrinti degalų upeliuko maršrutų ir keisti ydingos tvarkos Seime, sudarančias išrinktiesiems puikias sąlygas piktnaudžiauti.

Sąžinės kankinys nesikuklino ir visuomenės lėšų kranelį nukreipęs nuosavo prabangaus „Lexus“ poreikiams – pavyzdžiui, metinės išlaidos jam viršijo 6 tūkst. eurų;  tai – ne tik degalai, bet ir remontas, naujos detalės, padangos, diagnostika.

Šiame fone iškalbingai nuskambėjo ir buvusios P.Gražulio padėjėjos Patricijos Pachomovaitės atsivėrimas, jog šis beveik metus naudojosi jos banko kortele, pasiimdavęs Seimo kanceliarijos jai mokamą atlyginimą.

XII. Viena drumzlino šleifo sudedamųjų dalių yra teisėsaugą sudominę „Judex“ reikalai, su kuria P.Gražulis esą neturi nieko bendra, tačiau šie aiškinimai galėtų įtikinti nebent vaikus. Ir tai toli gražu ne pačius protingiausius.

Koldūnus ir kitą produkciją gaminančios Kauno bendrovės „Judex“ vardas tapo žinomas jau prieš ketvirtį amžiaus, jos akcijos formaliai priklausė P.Gražulio draugui Sigitui Mačiuliui.

Tačiau bendrovėje buvo įdarbintas platus seimūno artimųjų ratas  - žmona R.Gražulienė tapo vyriausiosios buhalterės pavaduotoja, į ją atėjo atėjo ir abu politiko sūnūs. Dabar jau buvusi parlamentaro padėjėja P.Pachomovaitė užėmė komercijos direktorės kėdę.

Prieš 1996 metų Seimo rinkimus P.Gražulis buvo prasitaręs, kad būtent jis įkūrė įmonę. Verslininkai prisiminė matę net vizitines korteles, kuriose nurodyta, kad P.Gražulis yra bendrovės direktorius.

Prie įmonės pastato būdavo galima ne kartą išvysti prabangų P.Gražulio BMW, politiką šlovino „Judex“ leidžiamas laikraštis, o anksčiau ši įmonė vadinosi „Gražuma“ - panašu į sulietus dviejų bičiulių pavardžių trumpinius, tiesa?

Bet visa tai, žinoma, tik stebuklingų sutapimų lietus, kaip ir 2006 metais nuskambėjusi istorija dėl bankrutavusio „Kauno maisto“ vertingo sklypo Europos prospekte padalijimo.

Dėl žemės dalybų įsiplieskė kelių šioje teritorijoje įsikūrusių bendrovių ginčas, kuriame dalyvavo ir „Judex“.

Kitų įmonių atstovai pareiškė, jog „Judex“ siekia pasisavinti nepagrįstai didelę dalį teritorijos,  tveria įvažiavimus.

Bendrovėms susidarė nedviprasmiškas įspūdis, kad paradui diriguoja ir „Judex“ veiklą smarkiai įtakoja P.Gražulis – apie tai viešai prabilo vilnietis verslininkas Algirdas Jaruševičius, taip pat konsultacijų įmonės savininkas Karolis Galinis, prisiminęs, jog parlamentaras asmeniškai dalyvavo keliose derybose dėl sklypo padalijimo.

Kai kurių susitikimų metu „Judex“ atstovai prisipažino negalintys spręsti svarbių reikalų, nesuderinę su P.Gražuliu.

Kartą užvirus konfliktui dėl kelio užtvėrimo į bendrą teritoriją, pasak verslininkų, aiškintis atvyko pats P.Gražulis – po jo apsilankymo kliūtys tąsyk buvo pašalintos. Kad parlamentaras Kauno savivaldybėje domėjosi „Judex“ reikalais, prisiminė ir Architektūros ir Urbanistikos skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius.

Bėgant metams, P.Gražulio vardas nuo „Judex“ neatlipo – formaliai būdamas „ne prie ko“, jis tapo linksniuojamas su šia įmone susijusioje baudžiamojoje byloje, iškeltoje dėl piktnaudžiavimo Seimo nario padėtimi nuo 2015 metų gegužės iki 2017 metų vasario.

Užuot viešai paprašęs Seimo narių balsuoti už neliečiamybės panaikinimą ir  atvirai, garbingai įrodinėjęs savo nekaltumą, drąsusis kovotojas prieš blogybes nėrėsi iš kailio, kad tik nereikėtų stoti prieš teismą – virkavo apie persekiojimus dėl politinių motyvų, tradiciškai primindamas, kad jie tęsiasi dar nuo sovietmečio; visi šie demagogijos pliūpsniai skirti lengvai patikėti linkusiai, paviršutiniškai mąstančiai auditorijai, kuriai pakanka emocingų pašūkavimų, bet nesinori nieko giliau ir objektyviau paanalizuoti.

XIII. Žurnalistų klausimai P.Gražuliui apie konkrečius su „Judex“ susijusius faktus ir jam pareikštus įtarimus sukelia keptuvėje kaitinamo spirgo efektą.

Vietoje aiškių ir tiesių atsakymų, pagrindžiančių nekaltumą, iš skandalisto lūpų jau 1001-ąjį kartą sučirška purslai apie jo persekiojimus, susidorojimą, kankinystę; dar po akimirkos kankinys iškelia iš televizijos studijos, nušaudamas išsyk tris zuikius – išvengęs nemalonios temos lukštenimo, likęs nuskriaustu emocijų valdomos minios akyse ir neleisdamas primiršti savo vardo eilinio skandaliuko fone.

O atsakyti tikrai nebūtų sunku, jeigu tikrai esi nekaltas:

Ar į Rusiją eksportuojoje „Judex“ produkcijoje aptikus listerijos bakterijų bandei palenkti tuometį Lietuvos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių J.Milių, prašei pastarojo pagalbos, įkalbinėjai kartu vykti į Kaliningradą pas rusų pareigūnus, klausei J.Miliaus patarimo, ar duoti jiems kyšį (sprendžiant iš prokuratūros nurodytų konkrečių pokalbių datų minučių tikslumu, šie pašnekesiai buvo slapta legaliai įrašyti ir teisme viešo proceso metu bus neabejotinai paskelbti, nuplėšiant kaukę nuo persekiojimo kortą vis ištraukiančio veikėjo), kad gaminių nebūtų uždrausta į Rusiją ir Baltarusiją?

Ar vykai į Rusiją su savo padėjėja Seime, „Judex“ komercijos direktore P.Pachomovaite, kreipeisi į Rusijos veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros tarnybos Kaliningrado srities vadovą Andrejų Ivanovą, kad būtų užsimerkta prieš padarytus pažeidimus?

Ar „Judex“ gaminiuose liesterijų aptikus ir Kauno veterinarijos inspektoriams, prašei J.Miliaus, kad šis vis tiek nurodytų savo pavaldiniui laikinojoje sostinėje R.Kliučinskui išduoti sertifikatą įmonės eksportuojamai produkcijai (vėlgi yra nustatyti pokalbiai minučių tikslumu), nors ir žinojai, kad tokiais atvejais sertifikatas negali būti išduotas?

Ar asmeniškai skambinai Nacionalinio maisto maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Kauno teritorinio skyriaus vedėjui Vytautui Pamakščiui, išklodamas jam, kad iškilusias problemas dažniausiai sprendi su J.Miliumi, o dėl „Judex“ gaminių eksporto susitarei su Rusijos pareigūnais, kad jie nereaguos į nustatytus pažeidimus? Ar prašei V.Pamakščio, kad pažeidimų nefiksuotų protokoluose, nes tai gerokai apsunkintų sertifikato gavimą?

Ar sužinojęs iš J.Miliaus apie rusų surašytus pažeidimus dėl „Judex“ produktų ženklinimo pažeidimų, dusyk susitikai su juo Maisto ir veterinarijos tarnybos būstinėje Vilniuje? Ar prašei jo padėti „pasiaiškinti“ Rusijos pareigūnams? Ar praėjus savaitei nuo paskutinio susitikimo skambinai A.Ivanovui į Kaliningradą, organizavai jo susitikimą su P.Pachomovaite, kad „Judex“ eksportui nebūtų užtvertas kelias? Ar po pokalbio su A.Ivanovu sakei savo padėjėjai, kad šiam Rusijos valdininkui būtų perduotas kyšis?

Ar toliau naudodamasis telefonine teise, prašei J.Miliaus ir R.Kliučinsko, kad jie rusams į antrą jų raštą pateiktų atsakymą, palankų „Judex“? Ar po šių visų žingsnių kalbėjai „Judex“ atstovams ne tik A.Ivanovą, bet ir Kaliningrado laboratorijos vadovo patepimą?

Ar žinodamas, kad „Judex“ fasuoja žuvies produkciją nesilaikydama ženklinimo reikalavimų, siūlei „Judex“ generaliniam direktoriui R. Kičui lyg niekur nieko toliau tuo užsiimti, o kitą dieną susitarei su J.Miliumi, kad VMVT leis „Judex“ išsiparduoti uždraustą produkciją?

Ar neatlygintinai naudodamasis „Judex“ priklausančiu „Lexus“, 23 kartus pyleisi kurą (per 1000 litrų) už šios bendrovės lėšas sau ir pilietei Jovitai Begonytei? Ar naudojaisi „Judex“ vardu išduotomis „Statoil“ kortelėmis?

Ar „Judex“ mokėjo už tavo skrydžius Vilnius-Stokholmas, Kaunas-Londonas-Kaunas, Vilnius-Kijevas?

Ar iš „Judex“ sąskaitos per P.Pachomovaitės sąskaitą tau buvo pervesti 1800 eurų?

Ir svarbiausia čia net ne sumos, o sistemingi, įžūlaus įstatymų mindymo požymiai, ant kurių didysis kovotojas prieš blogybes, regis, su pasismaginimu „n“ metų šokinėjo savo spyruokliuojančiais batais, kuriuos visuomenė pamatė tik paskutinio šou Klaipėdoje metu. 

Jei pasitvirtintų bent dalis įtarimų (tikrai neatrodo, kad įrodymai būtų išlaužti iš piršto, nes yra užfiksuotos pokalbių, susitikimų datos, jų turinys, faktai apie bankinius pavedimus, apmokėtus skrydžius, kuro pylimą ir t. t.),  P.Gražuliui kvepėtų teistumu, apkalta ir vieša gėda.

Principingo kovotojo prieš negeroves, korupciją aureolė ištirptų kaip varveklis Joninių laužo liepsnose - nepadėtų netgi „antigėjiškas“ arkliukas, kurį jis, maskuodamas savo nesugebėjimą racionaliai dirbti, sėkmingai pasikinkė prieš „n“ kadencijų; savo dievuką nuogutėlį pamatytų netgi karščiausi gerbėjai.

Matyt, todėl jis „Judex“ byloje ir siekė metų metus išlaikyti neliečiamybės statusą, šnekėdamas vėjus apie persekiojimus už kritiką ir politinius užsakymus.

Veidmainystė ypač akivaizdžiai prasiveržė po P.Gražulio interviu pačioje skandalo su „Judex“ pradžioje – dar 2016 metų vasarą karingai patrimitavęs, kad atsakys į visus klausimus, sieks pokalbių su J.Miliumi paviešinimo, ramia sąžine atvyks į apklausas ir netgi reikalaus, kad jose dalyvautų žurnalistai, žadėjęs pasitikrinti melo detektoriumi, realybėje seimūnas penkerius metus kaip įmanydamas stengėsi, kad tyrimo detalės neiškiltų į paviršių, kad nebūtų nei jo apklausų, nei viešo proceso, nes visa tai įmanoma tik panaikinus neliečiamybę, baigus tyrimą ir perdavus bylą į teismą.

Tačiau būtent imuniteto netekčiai jis labiausiai ir priešgyniavo, nepaliaujamai sukdamas demagogijos malūnus apie tariamą susidorojimą.

Taigi, baigiu tuo, kuo pradėjau: galbūt dalis žmonių sakys, kad toks ilgas tekstas sudaro per daug garbės vienam populistui, bet ketvirtis amžiaus erzelyno, kurį Lietuva kenčia per šį veikėją, tapo pakankamai rimtu pagrindu išsamiau panarplioti jo veiklą, besislepiančia po fariziejiška kauke apgailėtiname maskarade.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Mano angelas" / "Angel of Mine"

 Sveiki,

Pasiilgusiems mistinių trilerių, tikriausiai bet koks kino maistas su šiuo žanru yra skanus, todėl nusprendžiau pasižiūrėti Kim Farrant režisuotą filmą „Mano angelas“ (angl. Angel of Mine) (2019), kuris pasakoja apie moterį, kuri psichiškai įstrigusi jau daugel metų dėl savo dukters netekties. Moteris po reabilitacijos bando stotis ant kojų, bet netyčia pamačiusi vienos moters dukrelę įsikala į galvą, kad tai jos dukra, na, o tada ir prasideda toji didžiulė beprotybė: persekiojimas, spaudimas darbe, nesutarimai su buvusiu vyru, dėmesio stoka sūnui...

Šiame mistiniame trileryje, iš pradžių lyg ir įtraukiančiame pasakojime, išryškėja viena erzinanti ir atbukusi siužetinė linija, o kita – intriguojanti. Pripažinkime, kad filmų apie motinos skausmą ir beprotybę praradus vaiką yra tiek sukurta, kad net sunku apsakyti, koks turėtų būti filmas stiprus ir kiek jis turėtų būti kitoks, kad iš tikrųjų kalbėtų savitai ir kitoniškai. Taip, turime labai mėgstamą draminį siužetą, kone šabloną: po kūdikio netekties motinai pakrinka nervai, suyra santuoka. Kažkur skaičiau, kad beveik visos santuokos subyra praradus vaiką, nes šeimoje atsiveria bedugnė. Panašiai ir šiame pasakojime. Bet iš kitos pusės, galima žavėtis maniakišku motinos užsispyrėlišku tikėjimu, kad svetima mergytė yra jos dukra. Filmas lyg ir bando kalbėti apie motinos ir vaiko mistinį ryšį, netgi idealizuoti.

Žinoma, filmo finalas nenustebino, nors ir pozityvus, nors ir motinos naudai, visgi tai labai neįtikėtina istorija, labiau fantazija. Žinoma, šio filmo stipriausia pusė yra ne režisūra ir ne pats siužetas, kurį galėčiau įvardinti ganėtinai standartiniu ir pramoginiu trileriu, bet būtent pagrindinės aktorės Noomi Rapace pasirodymas, kuriai itin tinka tokie draminiai vaidmenys. Beveik net neabejoju, jeigu ši aktorė „užšoks“ ant tikrai talentingo režisieriaus ir gero bei įtaigaus scenarijaus, jai gresia absoliutus „Oskaras“. Deja, „Mano angelas“ filmas visomis kitomis savo sąrangos dalimis yra pernelyg vidutiniškas, kad būtų įsimenamas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos nuotrauka: Petras Gražulis susitiko su Oleg Šurajev, persirengusiu mamyte Didžiojo Šeimos Maršo karnavale

 Sveiki,

Kaip miegojote po Didžiojo Šeimos maršo? Kai kurie baisiai savimi didžiavosi, dalijosi fotografijomis ir įrašais apie tautos pabudimą, tačiau nuo scenos buvo skaitomas punktai, kurie priminė giljotinavimo tezes su konkrečiais vardais ir pavardėm. Praktiškai visi iš Žmogaus teisių sferos ir nukreiptos prieš Laisvės partiją, už kurią, tiesą sakant, balsavau (kaip ir mano artimieji, jeigu ką), nes norėjau ir tikėjau, kad tie realūs darbai, kurie yra dabar vykdomi, bus padaryti. Jie mano išrinkti politikai, todėl, kai nuo tribūnos Orlauskas sako, kad išrinktieji nedirba tautos (nes tauta tik šeimos maršo žmonės) labui, labai klysta. Jie dirba, nes jų buvo tokia programa, jeigu balsavote už politikus, kurie nepateko į Seimą, tai jau kita kalba, nes negali tam tikra partija atstovauti visų interesų, ypač homofobija apsėstų maršo dalyvių.

Jau nebekalbėsiu apie vieną didžiausių absurdų ir dalyvių nuogąstavimų, kad LGBTQ kėsinasi neva išdraskyti ar kitaip sunaikinti „tradicines šeimas“, nes tai yra absoliuti nesąmonė, juolab, kad patys LGBTQ asmenys yra atėję iš tų „tradicinių šeimų“, o ne iš kiaušinių išsiritę. Tiesiog šis judėjimas pasmerkia dalį savo pačių vaikų ir artimųjų dar didesniam atstūmimui, atskirčiai ir engimui. Labai buvo gėda dėl dainininkės Neringos Nekrašiūtės (Neringa Nakrašiūtė), kuri man labai anksčiau patiko, tačiau ji sutiko vesti šį renginį tikriausiai už pinigus, nes per karantiną tikriausiai trūksta pinigų, arba absoliučiai ji palaiko šį neapykantos karnavalą...

Visgi visoje toje uodų puotoje prajuokino Olego Šurajevo pokštas-provokacija, kai jis su kolega Benu Lastausku užsimaskavę pateko į šį tradicinių šeimų paradą, infiltravosi kaip slapti agentai ir pasiselfino net su homofobijos popstar Petru Gražuliu, kuris nieko neįtardamas iškart puolė patriotiškai pozuoti su „tradicine šeima“, palikęs savo nesantuokinę dukrą Palangoje. Neslėpdamas pasididžiavimo ir geros nuotaikos Petras Gražulis buvo labai patenkintas, matydamas moterį su vežimėliu ir vyrą su Lietuvos trispalve. Ką tai sako? Kaip lengva iš tikrųjų prisidengus keliais atributais tapti tuo, kas nesi, kaip lengva manipuliuoti vertybėmis ir siekti kaip, pavyzdžiui, Orlauskui, savų politinių tikslų. Žmonės ir vėl visoje šioje suirutėje liko apkvailinti šio renginio organizatorių, apkvaitę nuo bendruomeniškumo ir iliuzijos apie neva tautos pabudimą, iš tikrųjų buvo suvaryti savo noru į gardą ir protiškai išžaginti.

P. S. Nenuginčysi vieno. Šioji nuotrauka taps topine ir atramine Petro Gražulio homofobijos performanso karjeroje.

Jūsų Maištinga Siela

Didysis Šeimų Maršas 2021: gėda! gėda! nepakeliama gėdos lengvybė!

Sveiki skaitytojai,

Maniau, kad šio įrašo išvengsiu, tačiau nebegalėjau sulaikyti vis sprūstančių minčių. Turėčiau atsijungti nuo visų informacijos kanalų, kad nematyčiau to šeimas ir pavienius žmones žeminančio „Didžiojo Šeimų Maršo“ iš neapykantos laimės apsiputojusius veidus. Galiu tik pasidžiaugti, kad meno pasaulio žmonės sureagavo ir pasisakė prieš tai, kad jų muzika būtų panaudojama šitam neapykantos karnavalui.

Kai per vienas populiauriausių šalyje TV žinių laidą moteriškė apsigobusi trispalve aiškina, kad „mes“ išsirinkome ne tokią valdžią, kuri priimtų partnerystės įstatymą, imu purtytis. Kada tauta ir šeimos institucija tapo korumpuotos grupuotės nuosavybe? Kodėl šitas balaganas nusisavino ir manąjį balsą ir visų tų, kurie nepritaria Šeimos maršui? Nuo kada jie kalba už visus? Žinoma, kad sudarytų stipresnį įspūdį, tačiau būkime sąžiningi, tai iškreipia, skaldo ir silpnina Lietuvą. Kad ir kiek atributikos bus panaudota šiame neapykantos karnavale, kad kiek Vyčio ženklų, trispalvių – tai nepridengs to fakto: šeimos institucija praktiškai tapo uzurpuota Orlausko, Krivicko, Gražulio, influencerio Celofano ir dar kelių moteriškių, kurie taip ir nebuvo išrinkti atstovauti Lietuvai. Tikriausiai matėte ir TV reportažus apie šių organizatorių teistumą ir kiek purvo ir noro atsikeršyti su Valstybe pas šiuos žmones.

Kai šiandien pasipylė straipsniai apie automobilių kolonas iš Klaipėdos ir Kauno, pasidarė dar liūdniau, nesaugiau, baisiau, kad prie šių teistų organizatorių prisidėjo iš dalies ir tos šeimos, kurios tiesiog nori palaikymo už tai, kad jos yra šeimos ir jų ketinimai nėra blogi. Jie tiesiog suklaidinti visų tų trispalvių, Vyčių ir herbų, lozungų. Baisiausi yra tie aktyvistai, kurie kovoja prisidengę šeimos institucija (visiškai nepagrįstai) prieš LGBTQ asmenis. O kaip turėtų jaustis visi tie išsiskyrę, vieniši, vaikų namuose augę žmonės, arba vaikai, kurie buvo iš tų „tradicinių“ šeimų išplėšti, nes jų tėvai sužalojo jų gyvenimus...

Nebandau supriešinti, kad tradicinė šeima yra kažkas blogai. Tokios sąvokos kaip „tradicinė“ išvis yra nesuprantamos, jos nerasite jokioje konstitucijoje. Tai tik organizatorių būdas kaupti ir rodyti minios valdymo galią, sutraukti ir manipuliuoti moralinėmis vertybėmis, supriešinant su tuo „kas ne su mumis“. Nieko nėra paprasčiau nei supriešinti morališkai, per vertybes. Baisi ir Prezidento Nausėdos pozicija, kuri nieko nesiskiria nuo kandidatūros pradžios. Tai yra silpno, populistinio ir pasiduodančio masėms prezidento pozicija. Šeimų maršo metu vėl suspėjo pataikauti, įtikti. Ten, kur minia, ten Nausėdos ir pritarimas.

Citata iš 15min.lt: „Esu už normalią šeimą, kurioje vyras yra vyras, moteris yra moteris, vaikas yra vaikas ir priešinuosi visiems mažiems žingsniams, kuriais siekiama įteisinti man net fiziologiškai nesuprantamus dalykus“, – 15min sakė į mitingą atvykęs vilnietis 43-ių Jaroslavas.

Kai nesupranti, tai kodėl reikia būtinai trukdyti kitiems siekti lygiateisiškumo ir laisvės? Kodėl už kitus nori prisiimti atsakomybės su draudimais, pasiliekant tik sau išskirtines teises? Nes tau pasisekė gimti heteroseksualiu ir turėti vaikų? Aš nesuprantu tų idiotų, ar jiems kokia korona išgraužė smegenis, ar jie tiesiog savo šeimose nebeišsprendžia kažkokių problemų, kad dairosi iš išorės priešų? Gerai, kiekvienas žmogus turi teisę kažko nemėgti, netgi nepritarti, tačiau prisiimti atsakomybę visos tautos vardu ir pasakyti, kaip kitoms socialinėms grupėms gyventi, jau yra galios pozicijos troškimas.

Aš turiu šiokios tokios fantazijos ir galiu įsivaizduoti, kaip dėl švietimo stokos, homofobinių įsitikinimų veikia šių primatų mąstymas: kad suliberalėję lietuviai pasiekę vakarietišką žmogaus teisių lygį, bijo, kad pačių vaikai sąmoningai pasirinks seksualinė tapatybę. Galiu kažkaip įžvelgti pro tas dumblėtas homofobo smegenis, kad šis maršas yra baimė, jog jų vaikai vaikysis, laiudiškai tariant, madų. Bet kas bus tuo atveju, kai jų pačių vaikai užaugs ant šio surambėjusio ir kieto Šeimos maršo palikto mėšlo ir bus įsprausti vaidinti, imituoti netikrus savo jausmus, nes juk cool būti tėra tik „tradiciškam“, kitaip sakant, homofobui. Ar ne jie patys po to dejuos, kokia vėl prasta Lietuva ir savo vaikus siųs į saugesnius Vakarus? O gal išsižadės vaikų dėl principų ir „tradicinių vertybių“?

Kiek iš tikrųjų šeimos maršo suaugę žmonės galvoja apie savo vaikus ir kitų šeimų vaikus, kai kalbame apie tų vaikų gyvenimą ateityje? Apie jau suaugusių vaikų dabartį, kurie lieka už Šeimos maršo tvoros, nes nėra jau tokie „tradiciniai“? Tačiau tai tik vienas iš aspektų, juk tikrasis Šeimos maršo tikslas yra gąsdinti visų pirma ne vien LGBTQ žmones, bet išskirtinai valdžią, kuri šiemet itin daug dėmesio skiria žmogaus teisėms. Šis maršas yra protestas prieš europietiškas vertybes, prieš sąmoningumą, prieš konstruktyvų pasaulio modelį, įvairovę, laisvę ir priedermę būti tuo, kas esi, nesislapstant ir neimituojant prieš kitus tuo, kas nesi. Šis maršas yra didžiulė gėda, galvos skausmas, baimė, neapykanta, o baisiausia, kad visa tai dar įpakuota į šeimos atvaizdą ir pasinaudota silpnapročiais ir šiaip sentimentaliai mąstančiomis šeimomis, kurios nesuvokia, kad prisidėjo tiesiog prie to, kad jų vaikai būtų dar labiau susiskaldę, nesaugūs, persekiojami ir atskirti vieni nuo kitų.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Oyinkan Braithwaite "Mano sesuo, serijinė žudikė"

 Oyinkan Braithwaite. „Mano sesuo, serijinė žudikė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 224.

Sveiki knygų ir šio puslapio skaitytojai,

Kas jau nemažą laiką seka mano puslapį, tas žino, kad esu gana didelis Booker ir International Booker premijų laureatų ir nominuotų literatūros skaitytojas. Prieš kelerius metus Nigerijos rašytoja Oyinkan Braithwaite (g. 1988) debiutavo literatūroje su knyga Mano sesuo, serijinė žudikė (angl. My Sister, The Serial Killer) ir beregint buvo pastebėta anglakalbių skaitytojų ir literatūros kritikų. Knyga pateko į tokius prestižinius topus kaip Women‘s Prize for Ficion bei į mano minėtą Booker sąrašus. 

Knygos žanrą galimą įvardyti dvejopai. Iš vienos pusės jis yra trileris, o iš kitos – drama. Draminis trileris! Ką gali tokio parašyti iš Afrikos jauna rašytoja, ko negali amerikiečių ar britų autoriai, kad su tokiu žanru patektų š prestižiškiausius literatūros sąrašus? Pripažinkime, kad neužtenka parašyti vien gerą trilerį, kad būtum pastebėtas pasaulio. Nenoriu sumenkinti autorės kūrybinio potencialo, bet visada įtariai žiūriu į juodosios rasės atstovų populiarinamą literatūrą įvairiuose „prestižiniuose“ sąrašuose? Juk čia kaip kino apdovanojimai „Oskarai“, privaloma, kad autorius būtų juodaodis, kad iš Afrikos (bent po vieną, kad niekas nedraskytų akių dėl diskriminacijos). Labai įtariai žiūriu į tuos meno kokybės ir meno atstovų politizavimą dėl diskriminacijos, nes tai iš tikrųjų leidžia daryti vieną iš prielaidų, kad apskritai gera literatūra gali būti ir nebepastebėta. Kitą vertus, toks dėmesys autorių tautinei ir seksualinės orientacijos įvairovei tokiuose įvertinimuose veikia ir kitaip: dėmesys Afrikos rašytojams (ir dar moterims!) absoliučiai teikia palaikymą to regiono kūrėjams, kuriems reikia proveržio ir pelnyto dėmesio. Juk ne tik baltieji kuria gerą literatūrą! Tai labai sudėtinga ir jautri tema, kuria vis dažniau diskutuojama.

Visgi grįžtant prie paties kūrinio, kurį mums į lietuvių kalbą išvertė Kristina Aurylaitė, turi tam tikrų literatūrinių įdomių, dėl ko ir mėgstu aukštesnės prabos literatūrą. Visgi neapsiriksiu pasakęs, kad nesu skaitęs daug trilerių, kurie nebūtų, liaudiškai tariant, paturbinti, kur veiksmą keičia kitas veiksmas, kur vyksta detektyvinis analitinis tyrimas, viską gaubia nežinomybė ir pateikiama netikėta atomazga. Turiu galvoje, skandinaviško stiliaus trilerius, beveik serialus, todėl šioji autorė suka priešinga linkme ir nuo pat pirmo puslapio įvardija, kad žmogžudė yra dailioji sesuo Ajula, o košę srėbti tenka vyresnėlei Koredei, kuri dar dirba ir ligoninėje slauge ir yra šios istorijos pasakotoja.

Romanas prasideda, sakyčiau, labai vykusiai pasirinkta dilema: kaip išvalyti kraują iš nusikaltimo vietos? Kone žmogžudystę planuojantiems skirtas pradžiamokslis vadovėlis. Pasakotoja susitelkusi į valymo procesą, dėsto baliklio medžiagų sudėtį ir viską daro, kad nutoltų nuo moralės ir sąžinės. Tai pakrikusio, šoko efekto ištiktos pasakotojos mąstymas, kuris iškart įtaigiai įveda į dinamišką pasakojimą. Romanas susideda iš trumpučių skyrelių, todėl jį labai lengvą skaityti. Tokia pasirinkta lakoniškų skyrelių struktūra man priminė periodinėje spaudoje beveik išnykusį apsakymų publikavimo žanrą, kai per keletą leidimų tęsiniais publikuojamas autoriaus kūrinys. Skyrelis nutrūksta ir jau lauki kito. Iš tikrųjų Mano sesuo, serijinė žudikė labai lengvai paskaitoma, primena populiariosios literatūros vartotojiško malonumo patyrimą, kur mažokai belieka peno apmąstymams ar gilesniems pamintijimams.

Oyinkan Braithwaite 

Visgi dviejų seserų istorija primena serialų tipines veikėjas: „Panašumų yra – mudviejų tokios pat lūpos, tokios pat akys, – bet Ajula panaši į „Bratz“ firmos lėlę, o aš – į vudu figūrėlę (p.57).“ Kadangi pasakojimas perteiktas per vyresnėlės perspektyvą, sunku nusakyti, kaip visa tai atrodytų iš jaunėlės perspektyvos, tačiau akivaizdu, jog autorė žaidžia grožio sampratos klišėmis. Ajula atitinka visus grožio standartus, tačiau ji ir vaizduojama kaip neatsakinga ir nuo instagramo priklausoma tuštutė, kuri traukia vyrų dėmesį, o vyresnėlė pasižymi pedantiškumu, atsakingumu ir turi nežabotą atsakomybės jausmą. Nuo pat mažens Koredei buvo kalama į galvą, jog turi pasirūpinti seserimi ir jeigu Ajulai kas nepavykdavo, Koredė buvo dėl to kaltinama. Negi kaltinsi gražuolę? „Ajula sudaužydavo stiklinę, o aš likdavau kalta, kad daviau jai atsigerti. Ajula mokykloje gaudavo skolą, o mane apkaltindavo, kad nepadėjau jai mokytis. Ajula paimdavo obuolį ir išeidavo iš parduotuvės nesusimokėjusi, o mane apkaltindavo, kad neapsižiūrėjau ir ji išalko (p. 94).“ Paprastai tokios užguitos sesės dėl atsakomybės nekenčia jaunėlių, tačiau Koredė tampa patologiškai atsakinga ir nuo tos atsakomybės priklausoma.

Kitą vertus, Ajulos polinkį suvilioti vyrus ir juos nudaigoti yra sietina su patriarchaliniu tironišku tėvo elgesiu, kuris į namus stačiai atsiveda meilužę, prie jos sumuša isterijos ištiktą žmoną, o dukras auklėja lazdomis, tačiau visuomenėje jis prisistato kaip nepriekaištingos reputacijos mylintis tėvas ir sutuoktinis. Dukterų panieka tėvui tokia stipri, kad jos ima kerštauti ne tik prieš tėvą, bet, pavyzdžiui, Ajula tampa psichiškai taip suluošinta, kad vyrai jai tampa tik išnaudojamu subjektu, kurį išsunkus reikia nužudyti.

Kur didžioji šios knygos intriga? Kaip Pelenė ir negražioji Koredė įsimyli daktarą, kuris toks švelnus ir geraširdis, tačiau nekreipia į ją dėmesio, tačiau vos tik pamatęs Ajulą tampa puspročiu asilu, negalinčiu blaiviai mąstyti. Koredei tenka laviruoti tarp asmeninių jausmų daktarui ir seseriai, kuri beregint paveržia iš jos simpatiją. Klausimas: kada Ajulai atsibos daktarėlis ir ji į vyruką suvarys peilį? Ir ką gins vyresnioji? Sesę ar daktarą? Atsidūrusi tarp pasirinkimo, Koredė viską pasakoja komoje gulinčiam pacientui Muchtarui, kuris kaip nuodėmklausys viską pasąmonėje girdi, o atsibudęs dar ir duoda patarimų... Žinoma, dabar atomazgos neatskleisiu, tačiau darosi akivaizdu, kad autorė, pasirinkusi istoriją pasakoti „nuo antro galo“, atrado pagrįstų auklėjimų pasekmių bei moralinių įsipareigojimų pagrindimų savo personažėms. Skaitydamas vis galvojau: o kaip šiuo atveju pagal savo programą elgtųsi Ajula? Ar  ji viską mestų ir gelbėtų seserį?

Nesudėtingas, patraukliai ir intensyviai skaitomas romanas su trileriniu siužetu leidžia kūriniu mėgautis kaip filmu. Čia įvykiai veja įvykius, tarp kurių periodiškai „išlenda“ praeities fragmentai, pastarieji paaiškina pasekmių priežastis ir kūrinys atrodo tiesiog tobulai suręstas pramoginio žanro lygmenyje. Ar to užtenka, norint patekti į Booker sąrašus? Sunku pasakyti, tačiau tokios knygos, kurios įtraukia ir gurmanus, ir atsitiktinius skaitytojus, manau, užima periferinę literatūros zoną, kai kūrinys atrodo savo menine verte dviprasmiškai: jis iš vienos pusės skaitytoją įtraukia ir nebepaleidžia, jį galima skaityti kaip paaugliams su prožektoriumi po antklode per naktį, tačiau imu abejoti, kai galvoju apie šio kūrinio aktualumą ir vertę, tarkim, po 20 metų. Ar kas beprisimins tada Mano sesuo, serijinė žudikė?

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Palm Springsas" / "Palm Springs"

Sveiki,

Kai toks pavasaris, norisi kuo daugiau linksmybių ne tik gyvenime, bet ir kine, todėl pasirinkau režisieriaus Max Barbakow komediją „Palm Springsas“ (angl. Palm Springs) (2020), kurį labai puikiai įvertino kino kritikai.

Istorija pasakoja apie atokiame Teksaso valstijos kurortiniame miestelyje vystančias vestuves, kuriose jaunosios sesuo susipažįsta su keistuoliu hiperaktyviu vyruku Neilu. Viskas prasideda ir vyksta kaip eilinę įprastos komedijos vakarėlį per vestuves, bet netrukus po išgertuvių ima diena kartotis iš naujo, o anos dienos įvykius mena tik keletas asmenų... Iš tikrųjų idėja – ne naujiena. „Švilpiko dienos“ formulę, kai nubudę asmenys vis gyveną tą pačią dieną išbandydami vis ką nors nauja, panaudojo ne vienas pavykęs ir visiškai nepavykęs filmas, tai persikėlė ir į literatūrą.

Kas šiame filme išties patiko? Tai iš tikrųjų ne toji besikartojančios dienos sena idėja, bet išgauti tam tikri komedijos atspalviai, pavyzdžiui, kaip tarpusavyje bendrauja personažai, kaip netikėtai tarp kalnų praeina seniai seniai gyvenę dinozaurai, susprogdinta ožka kažkokioje paralelinėje kirmgraužoje ir visoje toje mokslinės fantastikos plotmėje sustyguotas ir paprastai atpažįstamas amerikietiškas humoras: alkoholis, įsimylėjimas, neigimas, prisipažinimas... Nežinau, kaip jums, vyručiai, bet man šis filmas atmosferiškas, susižiūrėjo smagiai ir neįpareigojančiai. Tos pačios senos, lyg ir banalios tiesos suskamba kiek kitoniškoje perspektyvoje. Nesitikėkite, kad juosta „nuraus stogą“ – to tikrai nebus, tačiau žiūrėti tikrai nebus nuobodu. Sakyčiau, pavykusi komedija.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Denis Johnson "Jėzaus sūnus"

 Denis Johnson. „Jėzaus sūnus“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 124.

 Sveiki skaitytojai,

Amerikiečių kultinis autorius Denis Johnson (1949-2017) žinomas dėl savo romano Dūmų medis, kuris jam pelnė Nacionalinę grožinės literatūros premiją, tačiau į klasikos panteoną įėjo būtent dėl mažos apimties apsakymo rinkinio Jėzaus sūnus (angl. Jesus‘ Son), originalo kalba pasirodęs 1992 metais.  Leidykla Rara, bendradarbiaudama su vertėju Mariumi Buroku, išleido šį amerikiečiams reikšmingą apsakymų rinkinį.

Jėzaus sūnų sudaro 11 tarpusavyje susijusių apsakymų, kurie iš esmės perteikia hipinių laikų psichodeliniu sluoksniu apsinešusį ir egzistencinės beprasmybės kamuojamą protagonistą. Priešingai nei, tarkime, panašiu metu Amerikoje pasirodžiusios Elizabeth Wurtzel knygos Prozako karta, kuri analizuoja egzistencinės beprasmybės kamuojamą personažę, per kurią bando pavaizduoti viso to suzmekusio pasaulio priežasčių ir pasekmių grandinę, tai Jėzaus sūnuje apskritai priežastys neanalizuojamos, tačiau kontekste akylesnio skaitytojo nujaučiamos. Rinkinį vienija vienas ir tas pats veikėjas, kuris vaistų, alkoholio, pagirių ir narkotikų atbukusiu pasaulio suvokimu pasakoja skirtingas situacijas iš skirtingų savo gyvenimo etapų. Skaitytojas turi iš šių padrikų skutų susidėlioti tam tikrą puolusio ir vėl savo kelią atradusio žmogaus gyvenimo istoriją.

Viename savo gyvenime etape veikėjas lankosi bare „Vynmedyje“ ir įsivelia į visokias nemalonias skolas, kurias dėl black out‘o pamirštamos, arba bučiuojasi su savo gero draugo mergina ir po to jį graužia sąžinė; eina vogti vielos, kad su draugeliu užsidirbtų papildomų dolerių „ant alaus“; ant galinės sėdynės po miestą vežinėja kurčnebylį; įsidarbina ligoninėje slaugytoju ir vagiliaudamas haliucinogeniniais vaistais, patiria neįtikėtinus, žargonu tariant, tripus, keliones po pasąmonės ir realybės susiliejusius vaizdinius. Vienas įsimintiniausių apsakymų buvo Avarija tranzuojant, kai veikėjas važiuoja su jį priėmusia šeima ir veikėjas dėl vaistų sukeltų poveikio žino, kad šioje kelionėje nutiks avarija, jis jaučia daugiau – geba tarsi numatyti ateitį, bet negali jai pasipriešinti, tik atsiduoti. Bet kartu pavaizduotas paradoksas: ateities numatymo galia atima gebėjimą patirti dabarties potyrį, todėl „apsinešęs“ veikėjas tiesiog įvykius vertina tarsi iš nuotolio, lyg per filmą, nebepajėgia visko patirti ir pajusti normaliomis žmogaus emocijomis.

Viena įsimintinesnių ir labiau išplėtotų pasakojimų buvo Skubioji pagalba, kai veikėjas dirba ligoninėje ir į jo pamainą prisistato vyrukas su peiliu akyje. Beje, pagal šias istorijas pastatytas ir vaidybinis filmas (rež. Alison Maclean, 1999), – filmas tuo pačiu pavadinimu, kaip ir apsakymų rinkinys. Toji scena dar nuo vaikystės įsiminė, kai veikėjas su peiliu akyje sau lyg niekur nieko bendrauja su apsinešusiais nuo vaistų slaugytojais, beje, pats rašytojas būtent ir suvaidino šį personažą. Taip pat įsiminė ir vienas iš paskutiniųjų pasakojimų Beverlio namai, kai tas pats veikėjas, jau gerokai atpratęs nuo narkotikų, maniakiškai susidomi moterimi už lango ir ima ją stebėti, kol galiausiai sužino, kad ji itin uždaros ir konservatyvios religinės bendruomenės narė...

Rašytojas Denis Johnson

Pats rašytojas Denis Johnson 1999 metų „Jėzaus sūnus“ ekranizacijoje atliko vieną iš vaidmenų. Vyrukas su peiliu akyje.

Visos šios istorijos jungiasi į tam tikros amerikiečių depresuojančios ir kartu psichotropinėmis medžiagomis užliūliuotą kartos literatūrą. Pats rašytojas Denis Johnsonas ilgą laiką praleido tokiose būsenose ir tik išlipęs iš liūno pasinėrė į literatūros pasaulį. Toji karta, kuri patyrė hipių laikus, meilės badą bandant užkimšti dienas narkotikais ir seksu, protestuoti prieš Vietnamo karą, smurtą ir žiaurumą pasaulyje. Paradoksalu, tačiau būtent protestuodami prieš smurtą patys veikėjai dvasiškai ir psichiškai naikina save. Nors knygoje istorinis kontekstas neatskleistas, galima brėžti su šia literatūra atskirą psichodelinių tamsių patirčių kartos literatūrą, savotiškai liūdnuosius antruosius bytninkus, atsiradusius po pačių bytninkų. Šiuo atžvilgiu šiems apsakymais itin artima nobelisto Peter Handke romanas Tamsią naktį išėjau iš tylių namų, kuris parašytas kaip vienas ilgas narkomano tripas per menamą gyvenimą. Narkotikai ir alkoholis išsekino šios kartos žmones, jie „dirbo su pačiu skausmu“, tikriau, mėgindami jį malšinti, ir tuo pačiu atrodė kaip veltėdžiai, pastrigusios dharmos valkatos: „Buvome purvini ir pavargę. Paprastai jausdavome kaltę ir baimę, nes su mumis buvo kažkas ne taip ir mes patys nežinojome, kas būtent; tačiau tą dieną jautėmės kaip darbą dirbę žmonės (p. 54).“

Kalbiniu požiūriu istorijų stilius nesudėtingas, išgrynintas, skaidrus ir savaime pripildytas abejingumo, o kartu fokusuotas į groteskišką tikrovės vaizdinį. Pasakotojas atrodo atbukęs, jam realybė tėra filmas, judantys paveikslėliai, su kuriais jis kontaktuoja, todėl neretai atrodo, kad pasakotojas, kuris sutampa su pagrindiniu veikėju, yra tam tikra prasme auka ir budelis. Pasakojimai persmelkti subtiliu juodu humoru tarsi skambėtų nuo anoniminių alkoholikų tribūnos, prisimenant tuos juodus, retsykiais gėdingus gyvenimo epizodus. Kai kada autorius itin meniškai ir poetiškai randa situacijų perteikimo būdų, o štai vienas man įspūdingesnių: „Užsukantys į Pirmosios aveniu barus atsisakydavo savo kūnų. Likdavo matomi tik mumyse gyvenantys demonai. Čia susitikdavo viena kitą nuskriaudusios sielos. Prievartautojas sutikdavo savo auką, pamestas vaikas rasdavo čia savo motiną. Bet žaizdos negydo, veidrodis buvo it peilis, atskiriantis viską nuo tavęs paties, ir netikros beprotybės ašaros lašėjo ant baro. Ir ką jūs dabar galite man padaryti? Kuo tikitės mane išgąsdinti? (p. 95).“

Kodėl rinkinys pavadintas Jėzaus sūnumi, kai apie religinius dalykus beveik nekalbama? Pats autorius sako: „Aš rašau apie gyvenimo puolusiame pasaulyje dilemą, ir klausiu: jeigu Dievas yra, kodėl jis toks?“ Pagal krikščionių tikėjimą Jėzus atpirko ant kryžiaus mūsų sielas, tačiau, kas atpirks tuos pasilikusius gyvuosius, kurie palikę vienui vieni be meilės ir saugumo vedlio yra linkę skęsti egzistenciniame liūne. Rinkinio pavadinimas dviprasmiškai sujungia šiuos trumpus pasakojimus į tam tikrą manifestą, kaltinimą ir tuo pačiu paguodos ir užtarimo prašančiojo asmenį. Jeigu žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai kodėl jis toks bejėgis keisti savo gyvenimą ir kur jo dieviškumas?

Vieniems ši knyga bus tik apie nuo priklausomybių bandantį išsivaduoti protagonistą, kitiems jis bus tam tikros amerikiečių povietnamietinio karo ir hipiškos epochos kartos literatūra, dar kitiems – priešprieša viskam, ko mokė Kristus. Paskutiniame apsakyme veikėjas bando gyventi be priklausomybių naują gyvenimą ir padėti tiems, kurie dar tik žengia savo pirmuosius žingsnius į blaivybę, kitaip sakant, sūnus palaidūnas grįžta pas savo Jėzų tėvą – įdomi psichodelinė metaforinė kelionė į savo gyvenimo kontrolės susigrąžinimą.

Jūsų Maištinga Siela