Duodama interviu rašytoja Vanda
Juknaitė portalui 15min.lt, kaip visada, nedaugžodžiavo. Pristatydama savo
naujausią knygą „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ ji vėl atviravo apie savo
pasikeitusį požiūrį į eutanaziją. Apie šiuos sudėtingus dalykus ji pasakojo
pjesėje „Ponios Alisos gimtadienis“ prieš dešimt metų. Šiandien rašytoja kovojanti
su sunkia liga jau į šį reikalą žiūri kiek kitaip. Taip ir ateina nauji
suvokimai. Aš prie V. Juknaitės citatos pridėčiau, kad aiškiai juntama
tendencija, jog senas žmogus su ligomis visuomenėje yra rakštis užpakalyje,
todėl tą rakštį tenka ištraukti. Gal iš tikrųjų artėjame prie antiutopijos,
kada bijodamiesi naštos priimame sprendimus, kad bus oriau nerūpintis vieni
kitais, o praryti cianido kapsulę arba pilietiškai vardan gerovės valstybės (ačiū,
p. Nausėda, už metų posakį!) pasinaudoti oria eutanazijos būdele?
Narine
Abgaryan. „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ – Vilnius: BALTO leidybos namai,
2021. – p. 256.
Sveiki, brangūs mano portalo
skaitytojai,
„Tata sakydavo –
arčiausiai dangaus seniai ir vaikai. Seniai todėl, kad netrukus išeis į aną
pasaulį, o vaikai todėl, kad neseniai atėjo. Pirmieji jau nujaučia, o antrieji
dar nepamiršo, kaip kvepia dangus (p. 243).“
Kol visi jau pradėjo skaityti ir
dalytis paskutiniaisiais vertingos grožinės literatūros atradimais prieš
didžiąsias metų šventes, aš savo skaitymuose jaučiuosi užstrigęs dėl darbų
gausos ir skaitau tai, ką buvo atnešęs gausus rudeninis derlius. Viena iš tokių
neabejotinai gerų knygų, kurių negalėjau atidėti į šalį, buvo armėnų kilmės
rusiškai rašančios Narine Abgaryan (g. 1971) romanas su apsakymais Iš
dangaus nukrito trys obuoliai (rus. С неба упали три яблока),
pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Alma Lapinskienė.
Nepamenu, ką paskutinįkart esu
skaitęs ne tik iš Armėnijos, bet apskritai iš Kaukazo regiono. Šioji literatūra,
turiu galvoje, ne chrestomatinius sovietinio epizodo vertimus, bet šiuolaikinės
literatūros kontekstą – niekas nešauna į galvą. Kažin, ar turėtume šią knygą,
jeigu ji būtų parašyta autorės gimtąja kalba? Dėka Jasnaja Poliana
premijos ir tikriausiai puikių literatūros skaitytojų bei kritikų atsiliepimų
šioji knyga „atkeliavo“ iki mūsų skaitytojų, prasibrovusi kaip paseiliotas
siūlelis pro skandinaviškų detektyvų ir gausios literatūros iš Vakarų suręstą adatos
ąselę. Būna malonių išimčių.
Knygą sudaro romanas Iš dangaus
nukrito trys obuoliai ir apsakymai: Mačiučia, Chadum, Karas ir Berdas.
Pastarieji apsakymai temomis šliejasi prie bendrojo kūrinio stuburo ir papildo
įvairiais kontekstais. Romanas pasakoja, kaip pabaigiamajame žodyje sužinoma,
būtent autorės prosenelės Anatolijos gyvenimo pabaigos epizodu t. y. beveik 60
metų sulaukusi moteris, kelias paras kraujuojanti, susitvarko ūkio darbus ir
slapukaudama dėl prastos savijautos, užsidariusi namuose, apsirengia įkapių
suknele ir atsigula numirti, tačiau nė nežino, kad jos gyvenimo geriausios
dienos dar tik laukia, mat netrukus į jos namus baladosis Vasilijus, kuris pasipirš,
o niekada negalėjusi susilaukti vaikų, Anatolija galiausiai galės išgyventi ir
vėlyvuosius motinystės džiaugsmus. Apie šią istoriją sukasi ir visos
gyvenvietės senolių ir seniokų istorijos, nualintos ir karo paženklintų provincijos
gyventojų kasdienybė t. y. ir Anatolijos bei Vasilijaus giminių istorijos,
keliaujančių čigonų pranašystės, kaimynų, karuose netekusių vaikų, gyvenimai,
sudrėkusi per žiemą biblioteka, bado metas, besiplečiančios kapinės, iš,
atrodo, ano pasaulio telegrafu atkeliaujančios išvykusiųjų vidurinės kartos
žinutės apie gimimus ir mirtis vietos gyventojams.
Tirštame kaukazietiškame pasakojime
veriasi ištisas unikalus pasaulis su savo spalvomis ir kvapais. Labai panašiai,
kaip skaitydami indiškus storus epinius pasakojimus jaučiame Azijos triukšmingą
ir turtingą kultūrą, taip N. Abgaryan pavyko sukurti XIX amžiaus pabaigos ir XX
amžiaus pradžios kaukazietišką kultūros klodą. Romane dvelkteli magiškasis
realizmas, bet vėlgi, jis labai skiriasi nuo Lotynų Amerikos tradicijos. Autorė
daug dėmesio skiria savo veikėjų buičiai ir papročiams, kurie lietuvių akims
atrodo egzotiški ir paslaptingi. Pavyzdžiui, jau vien taip, kaip moterys skiria
dėmesį skalbinių sudžiaustymo procesijai, atrodo, preciziška, tačiau iš tikrųjų
joms tai reiškė geros šeimininkės įvaizdį. Egzotiškų vaisių, košės ir mėsos
patiekalai tiesiog kvepia puslapiuose.
„Vakarą leido ramiai
šnekučiuodamiesi prie karštai prikūrentos krosnies, valgė keptas bulves,
užsigerdami kaukazinių slyvų kompotu, ir stengėsi neužsiminti apie rytdieną, iš
prietaringos baimės neprišaukti netyčia bėdos. Pasistiprinę vyrai sėdo prie
nardų, o moterys, suplovusios ir sudėjusios indus, ėmėsi adymo ir mezgimo. Štai
tada, apžvelgusi ir pritilusį kambarį, Valinka ir pasiūlė Anatolijos
parvažiavimui padengti šventinį stalą (p. 190).“
Akivaizdus moterų ir vyrų darbų ir
vaidmenų pasiskirstymas, lyginant su lietuvių papročiais, atrodo niekuo
pernelyg neišsiskiriantis. Vyrai dirba „vyriškus“ ūkio darbus, o moterys „moteriškus“,
o šiame nusistovėjusiame tradicijų pasaulyje vyksta ir mažieji pasakojimo
stebuklai. Pensininko amžiaus moteris pražystą antram gyvenimui: „Vasilijus,
nors netašytos išvaizdos ir šiurkštoko vyriško būdo, pasirodė besąs stebėtinai
dėmesingas lovoje, buvo dėkingas už jos meilumą ir su ja elgėsi taip atsargiai
ir švelniai, kad Anatolija pirmą kartą intymiąją gyvenimo pusę pajuto ne kaip
žeminančią kančią, o kaip laimę (p. 158).“ Paskutinįkart tikriausiai
literatūroje taip gražiai perteiktą meilės saldybę, kalbant apie vyresniųjų
vaizdavimą, skaičiau pirmojoje Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum
dalyje apie Elžbietą ir Joną Motiejų Norvaišas.
Narine Abgaryan
Knygoje netrūksta ir makabriškų
situacijų, kurios į bendrą jautrų ir truputį melancholišką pasakojimą įdeda ir
kasdienybės kuriozų, kurie suteikia romanui gyvumo, pavyzdžiui, į išvietės duobę
sumestos atsiųstos „miestietiškos“ mielės staiga kaimui pernakt gali paruošti
netikėtos staigmenos... Visgi galvojant apie pačias stipriausias kūrinio
sąrangos dalis, reikia paminėti, kad autorė pasakoja užburiančiai ir įtaigiai
susikoncentruodama ne į vieną veikėjo tragediją, bet apimdama pasaulio visumą,
tarsi perteikdama tradicijų išnykusį, labai apirusį pasaulį, kuris sakralus ir
pagarbus, į kurį nebeįmanoma sugrįžti. Autorė nepasiduoda vien gėrio ir blogio koncepcijoms,
nestoja ginti nuskriaustųjų ar vaizduoti šventųjų be ydų. Sakyčiau, romane
išlaikoma tvari gyvenimo ir mirties sąsaja, kuri įprasmina kūrinį byloti apie
dvasios tyrumą ir gyvenimo purvą, jog gyvenimas yra su druska ir duona, kuriuos
kaskart gyvenimo etapuose ragaujame skirtingai.
Daugelis bandė knygą lyginti su Alinos
Bronsky Paskutinė babos Dunjos meilė, nors panašumų ir yra, tačiau visumos
požiūriu ir bendra kūrinio filosofine idėja man kūrinys pasirodė artimesnės
lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romanai Praamžiai ir kiti laikai, kur
vėlgi vaizduojamas miestelis karo kontekste ir netobulų, todėl gyvų ir įtaigių
vietos gyventojų likimai. Knygos pabaigoje pateikiami 4 apsakymai. Mačiučia
papasakota kintančios ir augančios pasakotojos, kuri skirtingais gyvenimo
etapais ateina į fotoateljė daryti nuotraukos ir regi senstantį Mačiučią, kuris
galėjo būti potencialus jos jaunikis, tačiau karas suniokoja vyro gyvenimą. Chadum
pasakoja iš berberų pozicijos t. y. Maroko vietos gyventojų, persipynusių su
Osmanų imperijos įsigalėjimu Šiaurės Afrikoje. Apsakyme susiduria skirtingos
kultūros, prekyba žmonėmis ir pažadas numirus pasitikti anapus. Apsakymas Berdas
tikriausiai asmeniškiausias autorės kūrinys, kuriame aiški autobiografija:
minima pati autorė, gimtosios vietovės atsiminimai, apmąstomas santykis su
gimtuoju kraštu ir apskritai atminties svarba.
Iš dangaus nukrito trys
obuoliai – tai jaukus, sodrus ir spalvingas žemiškas
pasakojimas apie karo ir negandų niokojamus žmones, kurie randa tarpusavyje
stiprybės išlikti iki tol, kol Dievas juos pasišauks į kitą pasaulį. Autorė iškelia
bendruomenės ir bendruomeniškumo svarbos ryšį ir teigia, kad senolių ir seniokų
kaime, kuriame jau kiekvienas ruošiasi mirti, užtenka vien kūdikio versmo, kad
mirtį arba bent susitaikymą su mirtimi būtų galima atidėti, nes vaikams jų
reikia tam, kad būtų ne tik perduotos tradicijos, bet ir jųjų istorijos, kurios
tampa kiekvieno žmogaus savasties dalimi. Istorijoje juntama žmogaus generacijų
kaitos svarba, cikliškumas, gamtiško pasaulio harmonija ir sujaukta, sutrikdyta
karų disharmonija – dvi priešiškos gėrio ir blogio kovos, kaip toje istorijoje,
kai vaivorykštiniais sparnais angelai kasnakt vis grumiasi su demonais, kad
miegančių žmonių sielos nebūtų pagrobtos, taip ir visoje knygoje juntamas žmogaus,
gyvenančio tarp dangaus ir žemės, troškimas priimti gyvenimą su visomis jo
dovanomis ir negandomis. Gražus literatūrinis pasakojimas, graudinantis nelengvais
veikėjų išgyvenimais, vedančiais galutinėje gyvenimo stotelėje į viltingą ir
šviesų pomirtinį gyvenimą.
Pasirinkau šią citatą vien dėl to,
kad LCC, pro kurį kasmet pravažiuoju ir nieko nežinau, kas vyksta universiteto viduje,
leido permąstyti, kokia turtinga ir Klaipėda, ir Lietuva. Daug studentų iš
užsienio mokosi ir studijuoja, galgi net perka „Agotos“ duoną ir ima
Kaišiadorių kiaušinius iš tos pačios lentynos, ir nesusimąstome, kokiais
keliais tie užsieniečiai patenka pas mus. Galiausiai „Atvira Klaipėda“ portalui
paruošęs ir studentę Mariną Arutiunian kalbinęs Denis Kišinevskij
padovanojo to, ko, atrodo, trūksta labiausiai lietuviams – pozityvumo ir
atvirumo kitataučiams.
Kiekviena mano mėgstamos rašytojos ir
lektorės Vandos Juknaitės knyga yra stebuklinga. Kaskart vis savita,
unikali, kitokia ir visada... vandiškai juknaitiška. Žinau, kad rašytoja
šiuo metu sunkiai kovoja su liga naujausias jos kūrinys – autobiografinė „Ta
dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ vėl bus ištūrėtas, išlaikytas, išsaugotas iki
paskutinio skiemens, nuskaidrintas gyvenimo saulėlydžio apmąstymų. Mes daugiau
neturime tokių rašytojų, o kiekviena autorės knyga yra naujas etapas, kaip
teigė literatūrologė Jūratė Sprindytė, moterų literatūroje, o galgi net visoje
lietuvių literatūroje.
Australų režisierė Jennifer Kent
tikriausiai daugeliui kinomanų ir siaubo filmų gerbėjų įsirėžė atmintin tada,
kai pasauliui pristatė kitonišką siaubo filmą „Babadukas“ (2016), kuris metai
iš metų linksniuojamas per Helovyno šventes ir tampa pamažu siaubo kino
klasikos baubu. Po kelerių metų režisierė pristatė filmą „Lakštingala“
(angl. The Nightingale) (2018), kurio scenarijų ji pati ir
parašė. Tikriausiai šio filmo nebūčiau matęs, jeigu ne atsitiktinė Havajuose
gyvenančios lietuvių rašytojos Vaivos Rykštaitės rekomendacija viename sinefiliniame
facebook puslapyje. Nutariau pasižiūrėti.
Istorija mus nukelia į besikuriančios
civilizuotos Australijos kraštovaizdį, kur skurdžiai gyvenantys imigrantai gyventojai
medžioja vietinius aborigenus, tarpusavyje elgiasi neadekvačiai žiauriai, o
žmogus žmogui, atsižvelgiant į jo kilmę, tėra viso labo tik nuosavybė. Australiją
valdo britų kolonijos patriarchatas, o čia kažkada atgabenti airių ir kiti
britų belaisviai (už bausmę) jau kuris laikas įsitvirtinę šiose žemėse. Iš dalies
tai aborigenų genocido kontekste moters išniekinimo, pažeminimo, vaikžudystės
ir vyržudystės istorija, perteikta gotikinėmis (šiaip jau Australijai
nebūdingomis) spalvomis, kurios man šiek tiek priminė Jane Campion kultinį
filmą „Fortepijonas“ (1993). Smurtinėmis scenomis grįsta filmo pradžiai didžiai
įtrauki, nes čia pajungiamos nūdienos #metoo aktualijos, feminizmas,
bevalė moteris ir socialinė nelygybė, kur tiesa ir teisingumas, lygybė ir
sąžiningumas neturi nieko bendra su valdžios galios pozicijomis.
Galiausiai po smurtinių scenų
pasineriame į jaunos moters beprotybę, kuri ant arklio su aborigenu leidžiasi
paskui savo smurtautojus. Ko? Žudyti? Keršyti? Nušauti? Pasižiūrėti į akis? Iš pradžių
atrodo, kad pyktis ir kerštas valdo moterį, bet kaskart priartėjusi prie tikslo,
ji ima ir pasielgia (kaip čia pasakius?) netarantiniškai ir neholivudiškai.
Sutrikusi moters psichika tikriausiai yra stipriausias šio filmo efektas, taip
pat išskirčiau vizualumą ir atmosferą, tačiau prievartos scenos ir kontekstai
atrodo šiek tiek įtartinai manipuliatyvūs, skirti tinginiaujančiam ir
sudirginimo besitikinčiam žiūrovui.
Po serialo „Tarnaitės pasakojimo“ ir kitų
„žiaurių“ serialų, kuriuose vaizduojama moterų ir etninė segregacija, šis
filmas atrodo kaip iš to paties klėčio ir to paties kurpaliaus. Žinoma, tai
veikia, ypač, jeigu turite vaikų ir žinote, kad dėl jų galite padaryti viską,
tačiau toji smurto-keršto-genocido-neteisybės tema besikuriančiuose laikiniuose
Vakaruose, ar šiuo atveju Australijoje, atrodo, kad veikia tos pačios idėjos ir
intencijos. Šokiruoja nebent išskirtinai poetiška ir sakrali pabaiga, kai du
veikėjai pasitinka kylančią saulę, o jų dialogai (ir šiaip per visą filmą)
ritmiškai balansavę tarp šnekamosios ir literatūrinės kompozicijos, sudvelkė
absoliučiu statišku „Dainų dainelės“ stiliaus pabaigtuvėmis. Ar tikrai to
reikėjo tokiai šiurpiai istorijai? Aš nežinau, tačiau toji viltis ir kylanti
saulė – utopija, skrydis į emocijas, kurių nedavė pats filmas (tarsi
atsiprašoma). O tai yra senas geras tokio žanro triukas, numaldyti žiūrovo
aistras ir kad filmas nesibaigtų šekspyriškai, nors atpildo, kaip ir galėjome
tikėtis, sulaukė visi piktadariai, o nepažabota moters stiprybė (kaip
netikėta!) vėlei feministiškai išvedė visus į teisingą pergalę patriarchalinės visuomenės
sūkuryje, kas, žinoma, neatitinka istorinės tikrovės. Beveik „Ksena – karingoji
princesė“, kuri nemokėjo muštis, bet karą visgi laimėjo vien savo teisingos
motiniškos intuicijos ir vertybinių nuostatų dėka. Absoliučiai subalansuotas „teisingas“
filmas šių dienų teisuoliams.
Šita daina yra stebuklinga! Jau su
ankstesniais albumais ir visa muzikine kūryba Filipinų atlikėjas Bruno Mars
atkreipė milijonus klausytojų visame pasaulyje. Nors paskutinis jo mini albumas
buvo taip pat labai populiarus, tačiau muzikiniu stiliumi priminė ankstesnius,
buvo tarsi atsikartojamas sėkmingo ir jo įtvirtinto Michael Jacksono stiliaus
atgaivinimas, todėl, bent jau man, trūko iš esmės naujos krypties. Prieš daugiau
nei 8 mėnesius Bruno Mars išties nustebino pristatydamas su atlikėjų komanda
naujausią ritmenbliuzo ir soulo kūrinį Bruno Mars, Anderson .Paak, Silk Sonic
- Leave the door open.
Bruno Marso apsijungė su Anderson
.Paak ir lapkričio 12 dieną pristatė duetinį albumą „An Evening with Silk Sonic“.
Duetas pasivadino Silk Sonic ir beregint tapo populiarus. Billboard reitinge
albumas užėmė 2 vietą.
Kalbant apie jų sėkmingą pirmąjį
singlą, galiu pasakyti, kad seniai begirdėjau tokį puikų aksominio ritmenbliuzo
skambesį, kuris vėlei nunešė į XX amžių. Aksominis ir švelnus skambesys duetui
atnešė Amerikos muzikos apdovanojimą už geriausią ritmenbliuzo dainą. Lietuvoje
daina pasiekė 10 poziciją. Naujojoje Zelandijoje, Kanadoje ir Amerikoje singlas
tapo dukart platininiu. Kritikai apie šį kūrinį sakė, jog tai „šlovingo 70-ųjų
ritmenbliuzo nostalgiškas priminimas, kurį įsiminus gerai galvoje, galima
spragsėti pirštais“. Ką gi, man belieka tik pritarti.
Žodžiai
/ lyrics
Bruno Mars, Anderson
.Paak, Silk Sonic - Leave the door open
Said baby, said baby, said baby
What you doing? (What you doing?)
Where you at? (Where you at?)
Oh, you got plans? (You got plans?)
Don't say that (shut your trap)
I'm sipping wine (sip, sip) in a robe
(drip, drip)
I look too good (look too good) to be
alone (woo-woo)
My house clean (house clean), my pool
warm (pool warm)
Just shaved (smooth like a newborn)
We should be dancing, romancing
In the east wing and the west wing
Of this mansion, what's happening?
I ain't playing no games
Every word that I say is coming
straight from the heart
So if you tryna lay in these arms
I'ma leave the door open
(I'ma leave the door open)
I'ma leave the door open, girl
(I'ma leave the door open, hoping)
That you feel the way I feel
And you want me like I want you
tonight, baby
(Tell me that you're coming through)
Ooh, you're so sweet (so sweet), so
tight (so tight)
I won't bite (ah-ah), unless you like
(unless you like)
If you smoke (what you smoke?) I got
the haze (Purple Haze)
And if you're hungry, girl, I got
filets (woo-woo)
Ooh, baby, don't keep me (waiting)
There's so much love we could be
making (shamone)
I'm talking kissing, cuddling
Rose petals in the bathtub
Girl, let's jump in, it's bubbling
I ain't playing no games
Every word that I say is coming
straight from the heart
So (if you) if you (tryna) tryna lay
in these arms
I'ma leave the door open
(I'ma leave the door open)
I'ma leave the door open, girl
(I'ma leave the door open, hoping)
That you feel the way I feel
And you want me like I want you
tonight, baby
(Tell me that you're coming through)
come on, girl
La-la-la, la-la-la-la (I need you,
baby)
La-la-la, la-la-la-la (I gotta see
you, baby)
La-la-la, la-la-la-la (girl, I'm
tryna give you this)
Ah-ah-ah-ah, ah-ah
Hey-hey, I'ma leave my door open,
baby (I'ma leave the door open)
I'ma leave, I'ma leave my door open,
girl
(I'ma leave the door open, hoping)
and I'm hoping, hoping
Tokie personalizuoti įrašai kažkur
dingo iš mano puslapio, nes paprasčiausiai neturiu ką pasakyti. Manau,
pandemija apskritai pakeitė mane (kaip ir visus likusiuosius). Vis susimąstau,
o kaip mes vertinsime šią epochą po 30 ir daugiau metų? Kas išliks iš šių dienų
mūsų atmintyje, kai sutriušusios tonomis į žemę ir vandenynus sumestos kaukės, į
kurias kalbėjome ir kvėpavome, tyliai sau dūlės po žemėmis, vandenynų dugnuose,
banginių skrandžiuose? Neseniai perskaičiau, kad vandenyne (kaip tie statistai
paskaičiuoja, aš nežinau) per šiuos pandeminius metus atsidūrė 28 tonos medicininių
kaukių. Gal ir daugiau... Bet sveikata, kaip mums per visas žiniasklaidos
priemones skalija politikai diegdami gąsdinančias prognozes, mobinguodami ir
visaip kitaip nerdamiesi iš kailio mus apsaugoti nuo mūsų pačių, yra žmonių
prioritetas, o visa kita palauks.
Keisti tie mūsų laikai. Labai dažnai
jaučiu, jog viskas tarsi surežisuota, netikra ir tik įtikėjimas pasauliu ir
mums duotu laiku leidžia gyventi šioje keistai prieštaringoje matricoje.
Lapkrity nebeturiu laiko niekam. Net knygoms, kurios nugarėlėmis žvelgia iš
namų bibliotekos. Šitiek projektų, šitiek veiklos ir skubėjimo, kad net suabejoju,
ar tai apskritai veiksminga ir reikalinga. Kas man iš to? Bet lygiai tą patį
mintiju, jeigu staiga nieko nedarau. Tada, galima sakyti, dar blogiau.
Lapkrityje visos vištos vaikšto pusaklės ir atbulomis. Kalbu veikiau apie save.
Nesuspėju nieko sugraibyti, deramai ištyrinėti, viskas vyksta greitai ir labai
daug, kad tiesiog belieka užsilipus ant šapelio kaip skruzdei kristi nuo Niagaros
krioklio nešamam srovės. Toks didingai mažas, kaip oksimoronu sakytų kokie
žemaičiai.
Toks tas lapkritis, kad nei deramai
filmų sau leidžiu žiūrėti, nei Scanoramoje dalyvauti, nei knygos perskaityti...
Esu prarytas dienų, pandeminių, tamsiai lapkritiškai drėgnų ir jau svajoju apie
sulėtėjusį tempą, apie valandas prie knygų, kūrybos ir kitų man priimtinesnių dalykų,
o pasaulis, kuris sukasi, manau, galėtų šiek tiek ir palaukti. Ar ne tiesą
sakau?
