Filmas: "Vairuok mano automobilį" / "Drive My Car" / "Doraibu mai kâ"

 

Sveiki,

Gana ilgai ruošiausi japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi filmui, pastatytam pagal tikriausiai vieno garsiausio pasauliniu mastu šios šalies rašytojų Haruki Murakami apsakymą tuo pačiu pavadinimu „Vairuok mano automobilį“ (angl. Drive My Car) (2021). Novelė pirmąkart publikuota 2014 metais apsakymų rinkinyje „Vyrai be moterų“, pastaroji išleista lietuvių kalba netgi su pakartotinu tiražu. „Vairuok mano automobilį“ 2021 metais tapo tikru Azijos kino fenomenu, nes patyrė šlovę Kanų kino festivalyje ir netgi pelnė „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Trijų valandų reginys (tam reikia rasti laiko ir susikaupimo!) buvo toji priežastis, dėl ko taip ilgai atidėliojau peržiūrą.

Istorija pasakoja apie vidutinio amžiaus teatro režisierių ir aktorių Jusukį, kuris po žmonos Oto mirties ryžtasi kūrybinei rezidencijai ir renka aktorių trupę Čechovo „Dėdės Vanios“ statymui. Apmąstydamas žmonos netekimo skausmą ir jos neištikimybę, pagrindinis veikėjas Jusukis stengiasi atleisti jaunam aktoriui, kurį kažkada užtiko su savo žmona... Negana to, Jusukio didžiausia aistra yra vairuoti savo seno modelio raudoną automobilį, tačiau kūrybinės rezidencijos sąlygos labai griežtos, todėl jam tenka savo automobilį patikėti jaunai 23 metų vairuotojai merginai, kuri, pasirodo, vairuoja be priekaištų. Netrukus Jusukis prasitaria, kad jo mirusiai dukrai taip pat būtų sukakę 23 metai.

Režisierius išmoningai išnaudoja Čechovo pjesės „Dėdės Vanios“ tekstą apie Anapilin (anapus karsto) laukiantį užtarnautą poilsį. Filmas tampa tarsi spektaklis spektaklyje, apjungiant įvairias Arijos kalbas. Veikėjai spektaklį stato japoniškai, korėjiečių gestų ir anglų kalba, ta daugiakalbė ir nevienalytė kalba scenoje įgauna tarptautinę universalią kalbą, turint galvoje, kad tai dar ir rusų literatūros klasika.

Visgi filmas labai lėtų apsukų, kuriame ne tiek daug staigių siužetinių vingių, bet jų ir nereikia. Čia tikriausiai paploti reikėtų patiems scenaristams, kurie kruopščiai išvystė dialogus, peraugančius neretai sėdint automobilyje į saviterapinius dialogus. Visą filmą Jusukis bando suvokti ir priimti netekties skausmą ir kaip nors jį išgydyti, tad bėga nuo Vanios vaidmens, patikėdamas jį buvusiam žmonos meilužiui. Tiesa, kaip ir Murakamio literatūroje, taip ir šioje istorijoje prasprūsta keisti mistiniai inkliuzai, pavyzdžiui, besimylėdama Oto tapdavo scenarijaus rašytoja, ji kuria erotinį pasakojimą apie labai jaunus jaunuolius, iš kurių kuriami scenarijai TV serialui, tačiau kitą dieną po pasimylėjimo Oto nieko neprisimena.

Režisierius sulipdo ne tik psichoterapinį kūrybinį ir savęs iš naujo atstatymo procesą, bet ir suveda vairuotoją su automobilio savininku dėl panašių kaltės ir netekties patirčių. Kaip žinia, dviese kęsti netektį lengviau nei vienam. Neapsiriksiu sakydamas, kad filmas labai literatūriškas, mąslus, lėtas tarsi tango pasivaikščiojimas prietemos šaligatviais. Man labai patiko tiek scenarijus, tiek šios istorijos perteikimas, azijietiška kultūra, kuri kryžminama su „Dėdės Vanios“ pjesės, statomu visame pasaulyje, tekstu. Manau, režisieriui iš tikrųjų pavyko išgauti nelengvai nusakomą gyvenimišką tiesą, perteikti gyvenimo filosofiją, tad ir pats filmas neprailgsta, jis įtraukia kaip koks ilgas subtilus serialas. Labai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kreivas namelis" / "Crooked House"

 

Sveiki,

Gilles Paquet-Brenner tikriems detektyvų karalienės rašytojos Agathos Christie gerbėjams pristatė vaidybinį filmą „Kreivas namelis“ (kai kur verčiama „Kreivas nameliūkštis“) (angl. Crooked House) (2017), kuriame ekranizavo vieną iš rašytojos detektyvinių istorijų. Istorija pasakoja apie detektyvą Charles Hayward, kuris imasi tirti turtingos gražuolės bylą dėl senelio nunuodijimo, tad detektyvui tenka kurį laiką suktis prabangiuose rūmuose ir apklausinėti tuziną įnoringų ir keistų turtuolių, kol galiausiai dedukciniu būdu prisikasa iki šeimos paslapčių ir jas išaiškina.

Tiesą sakant, buvau pamiršęs A. Christie pasakojimo manierą, tačiau vos tik filmas prasidėjo, negalėjau apsirikti – tai garsiosios Agathos Christie pasakojimo maniera, kuri pasižymi iš romano į romaną atsikartojančiais tais pačiais šablonais t. y. būtinai detektyvas priklauso vidutiniam sluoksniui, būtinai pagalbos prašosi turtinga kokia nors gražuolė, būtinai nusikaltimas vyksta kokiame nors prabangiame britiškame name, o veikėjai karikatūriškai perteikiami, pabrėžiant jų dramatiškus likimus, priklausomybes ir silpnybes. Žinant rašytojos braižą, nesunku iš kelių kartų įspėti, kas yra žudikas, tiesą sakant, „Kreivas namelis“ ne išimtis, todėl pati detektyvinė istorija nei kokia išmoninga, nei kokia prikaustanti.

Dėl ko įdomu buvo žiūrėti šį filmą? Tai dėl žymių aktorių gausos! Charizmatiški, stilingi amplua leido aktoriams pasireikšti teatralizuotai, mėgautis turtuolių rafinuotomis silpnybėmis ir britiškos kultūros atributais. Atrodo, kad šiame filme nieko iš esmės nėra itin sudėtingo. Tradicinis detektyvas tradiciniuose rėmuose, todėl daugiau tokio tipažo mačiusiems kino juostų šis filmas gali pasirodyti absoliučiai niekuo neišsiskiriantis. Tiesą sakant, man jis toks ir buvo. Tiesa, Glenn Close, atlikusi šaulės tetos Editos vaidmenį, kad ir kokią močiutę auliniuose bevaidintų, sugebėjo jautriai vien savo žvilgsniu perteikti vidinę dramą – ji išties unikali! Jeigu ir verta šį filmą žiūrėti, tai dėl Glenn Close tikrai!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Beatrich – Like A Movie [lyrics / žodžiai]

 Sveiki,

Viena iš rimčiausių pretendenčių šiemet Lietuvai atstovauti „Eurovizijos“ dainų konkurse yra kurį laiką iš Lietuvos muzikos padangių dingusi atlikėja Beatrich su daina „Like a Movie“. Pastaroji daina vis dar skamba po šio savaitgalio pusfinalio atrankos, kuri pirmu numeriu pateko į finalą.

Daina primena 2000-ųjų dekados lengvą pop roko dainą, kokių galima aptikti, pavyzdžiui, Pink dainų repertuare. Kaip tą vakarą komisijos nariai pastebėjo, daina labai kabina ir, tiesą sakant, vos išgirdus vieną kartą dažnas gali ją paniūniuoti, tad kūrinys turi savito parako, tačiau dainos tekstas šiek tiek primityvokas. Besiklausant „Like a Movie“ tampa akivaizdu, jog klausytojas kelia klausimą: o kur aš kažką jau panašaus esu girdėjęs? Daina sukalta pagal ano dešimtmečio receptūrą, ji skamba gerai ir tikrai turėtų „Eurovizijoje“ savo klausytoją, tačiau visgi norisi ir kažko novatoriško, tai, kas reprezentuotų Lietuvą kaip savitą dainų kūrėjų šalį, kaip tai darėme paskutiniuosius kelerius metus su Monika Liu ir The Roop.

Nepaisant kai kurių abejonių, visgi daina, manau, neliktų nepastebėta, juolab kad Beatrich scenoje (ar tik aš vienas įžvelgiau panašumų su aktore Kristen Stewart?) žiūrisi labai laisvai ir lengvai.

Žodžiai / lyrics

Beatrich – Like A Movie

 

Now I can see ya so clear, it's right here

Oh, you're not my happy ever after

(You're not my happy ever after)

My beautiful disaster (My beautiful disaster)

And, yeah, you got me so bad, but I'm glad

If it's not a book, it's just a chapter

(Not a book, it's just a chapter)

But you could lead me to distraction

(You could lead me to distraction, ohh)

Oh, you know I'll never get over it

But it's you, that I'm under tonight (Ah-ah)

 

[Chorus]

Feels like a movie and you're a movie star

I just play guitar, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

Feels like a movie and you're a movie star

Gonna break my heart, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

 

[Verse 2]

It's another daylight with you

And that's cool

But now we're drinking coffee from the one glass

(Drinking coffee from the one glass)

You always gonna be my free pass (Oh-oh)

 

[Pre-Chorus]

Yeah, I had it all planned 'til you flipped the script

And then I got lost between the lights (Oh-oh)

I know that I'll never get over it

But it's you, that I'm under tonight (Ah-ah)

 

[Chorus]

Feels like a movie and you're a movie star

I just play guitar, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

Feels like a movie and you're a movie star

Gonna break my heart, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

 

[Refrain]

Like a movie, like a movie, like a movie

Yeah, you got me now

Like a movie, like a movie, like a movie

Yeah, you got me now

 

[Bridge]

Under your spell, so when are you coming over?

(Yeah, you got me now)

Don't ask me what do I want, 'cause I already told ya

('Cause I already told ya, ah-ah)

 

[Chorus]

Feels like a movie and you're a movie star

I just play guitar, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

Feels like a movie and you're a movie star

Gonna break my heart, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

 

[Chorus]

Feels like a movie and you're a movie star

I just play guitar, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

Feels like a movie and you're a movie star

Gonna break my heart, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

 

[Refrain]

Like a movie, like a movie, like a movie

Yeah, you got me now

Like a movie, like a movie, like a movie

Yeah, you got me now

 

[Bridge]

Under your spell, so when are you coming over?

(Yeah, you got me now)

Don't ask me what do I want, 'cause I already told ya

('Cause I already told ya, ah-ah)

 

[Chorus]

Feels like a movie and you're a movie star

I just play guitar, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

Feels like a movie and you're a movie star

Gonna break my heart, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

 

[Refrain]

Like a movie, like a movie, like a movie

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tove Ditlevsen "Kopenhagos trilogija"

 Tove Ditlevsen. „Kopenhagos trilogija“ – Vilnius: Tyto alba, 2022. – p. 368.

Sveiki,

Pernai vienu geriausiu verstinės grožinės literatūros kūriniu į lietuvių kalbą buvo pripažintas danų rašytojos Tove Ditlevsen (1917-1976) trijų dalių romanas Kopenhagos trilogija, kurią išvertė Aurelija Bivainytė. Daug kas džiūgavo, jog ši literatūrinė (man asmeniškai negirdėta) sensacija pasirodys lietuviškai, tad ir aš ėmiau laukti, kuo toji literatūra, parašyta aname amžiuje (Vaikystė (1967), Jaunystė (1967), Priklausomybė (1971)) jau tokia sensacinga, kad visi ją liaupsina ir netgi lygina su skandinavo literatūrine žvaigžde Karl Ove Knausgard.

Romanas parašytas vėlyvuoju rašytojos kūrybos laikotarpiu ir laikoma pačia vertingiausia ir įdomiausia jos literatūros meistrystės viršūne dėl apnuogintų ir itin atvirų autobiografinių istorijų. Tiesą sakant, pradėjęs skaityti, kiek nusivyliau, nes knyga, nors ir gerai parašyta, man pasirodė kiek per tradiciška. Pirmojoje trilogijos dalyje Vaikystė autorė autobiografiniais štrichais apžvelgia XX amžiaus pirmosios pusės savo patirtis danų darbininkų klasės šeimoje. Kol neatsirado antrojoje trilogijos dalyje kūrėjos problemos ir pirmieji nuopuoliai, tol Kopenhagos trilogija atrodė kiek prėskas kūrinys, nors, aišku, užbaigiau skaitymą su šiokiu tokiu susižavėjimu ir pasitenkinimu, nes galiausiai radau tapatumų su pagrindine veikėja Tove.

Pati neįdomiausia, tačiau toli gražu neprastai parašyta dalis yra Vaikystė, kurioje Tove atskleidžia gyvenimą skurdžiame Kopenhagos kvartale. Nuo pat mažens jos santykiai su nuolat įsižeidusia motina ir minkštaširdžiu, tačiau politizuoti linkusiu tėvu, kuris pripažįsta tik išskirtinai vyrus rašytojus klasikus, mažoji Tove jaučiasi atstumta, nesuprasta ir besiblaškanti keistai lokaliame pasaulyje, rinkdama ją praturtinančias patirtis. Viena iš jų – kiemo draugė Ruta, kuri trinasi prieš šiukšlių konteinerius, keikiasi ir daro didelę įtaką Tovei, tačiau net ji negali suvokti, kas per paslaptingas žmogus yra Tove.

Dar būdama vaiku Tove ryžtasi kurti eilėraščius, nesuprasdama nei kas yra geras eilėraštis, nei kaip juos reikia deramai rašyti. Atrodo, ta nepaaiškinama vaikiška ambicija yra liguista, iš dalies kylanti dėl to, kad tėvas pareiškia, jog moteris negali būti gera rašytoja. Dėl didelio poreikio dėlioti žodžius, tarsi tas troškimas kiltų iš prigimtinio mergaitės poreikio išsireikšti, ją dar labiau padaro vienišesne. „Visad svajojau surasti žmogų, tik vieną žmogų, kuriam galėčiau parodyti savo eilėraščius ir kuris juos pagirtų. Močiutei jie atrodytų nepadorūs, o Edvinas juos išjuoktų. Pradėjau daug galvoti apie mirtį, galvoti apie ją kaip apie draugę (p. 67).“ „Nebevaikštau vakarais Istedo gatve kartu su Ruta ir Mina, nes jų pašnekesiai tėra kvailos užuominos apie gašlius ir nepadorius dalykus, kurie niekuomet nepavirs jautriomis, ritmingomis eilutėmis mano vis labiau pažeidžiamoje sieloje (p. 92-93).“

Antrojoje trilogijos dalyje Jaunystė autorė atskleidžia poreikį ne tik kurti, bet ir būti pripažintai. „Pati negaliu dorai paaiškinti, kodėl taip noriu, kad mano eilėraščius išspausdintų, gal kad apie poeziją nusimanantys asmenys galėtų jais pasidžiaugti. Bet aš to noriu. Link to einu tamsiais, vingiuotais keliais. Būtent tai suteikia man jėgų kas rytą atsikelti, eiti į spaustuvės biurą, aštuonias valandas sėdėti spoksant į panelės Liongren stručio akis (p. 167).“ Tas, kas savo gyvenime turėjo nors kiek ambicijų dėl literatūros, manau, nesunkiai supras Toves kūrybos įvertinimo troškimą. Tai viena įdomiausių romano gvildenamų temų, nes neturėdama išsilavinimo ji sugeba pamažu perprasti tai, kas yra geras eilėraštis. Anksti pradėdama dirbti, Tove kraustosi iš vienų  namų į kitus, prižiūrėdama nuomotojų buitį. Įsigijusi spausdinimo mašinėlę Tove netrukus pradeda labai rimtai verstis rašymu, pirmiausia rašydama progines užsakomojo pobūdžio dainas. Ieškodama kelio į pripažinimą, Tove pradeda megzti pirmuosius santykius, kurie sietini labiau su naudos, saugumo ir globos paieškomis, nei dėl meilės idilės.

Tove Ditlevsen per savo gyvenimą turėjo keturias santuokas ir visos jos gana bohemiškai laisvamaniškos. Skaitydamas vis bandžiau atsekti visų tų keistų įsimylėjimų ir skyrybų grandinių priežastis ir, manding, išryškėjo keli aspektai. Danija – protestantiška šalis, į santuoką jau XX amžiuje žiūrima gana liberaliai, o Toves motina, kuri skatina Tove „griebti“ vos tik padoresnį į ją pasižiūrėjusį vyrą, atvirai dukrai sako, jog tik ištekėjusi moteris gali pradėti gyventi, o vyro pareiga yra ją išlaikyti. Romanas kalba apie vyrų ir moterų socialinius pasiskirstymo vaidmenis, nors Tove kūrybos žmogus, jai iš dalies negalioja standartai, tad santykiams išsikvėpus, jis dairosi vis kito vyro.

Tove Ditlevsen

Ne ką geriau dėl šių stereotipų klostosi ir Toves brolio gyvenimas. „Pavargęs nuo jos kalbų Edvinas vėl grįžta vėl į fotelį. Ištuštinus puodelius Grėtė vėl užsiropščia Edvinui ant kelių ir ima pirštais vynioti jo garbanas. Man atrodo, kad brolis susituokė su ja tik tam, kad pabėgtų nuo savo nuomojamo kambario su griežta šeimininke, kokią dar jis turėjo išeitį? Aš taip pat nenoriu likusio gyvenimo nugyventi pas ponią Sūr. Jaunystė laikina, trapi, nepastovi (p. 202).“ Atrodo, kad Toves gyvenimo reikšmingiausius sprendimus lemia socialiniai ryšiai ir lyčių stereotipai. Kitą vertus, būdama be aukštesniojo išsilavinimo ir priklausydama darbininkų klasei, ji kaip būsima pripažinta kūrėja neturėjo kito pasirinkimo, tad tam tikras amoralumas yra priimtina kultūros normatyvi sudedamoji dalis.

Įdomūs ir Antrojo pasaulinio karo kontekstai. Nors Tovę, atrodo, politika nedomina, tačiau kaip ir daugelis danų išgyvena ir jaudinasi dėl stiprėjančių vokiečių nacių agresijos Europoje. Įdomu, jog pačioje Danijoje taip pat atsiranda Hitlerio gerbėjų, o jo įrašytas kalbas per gramofoną klausosi Tovės namų šeimininkė, kuri padeda vokiečių karininkams, o pačią Tovę iškrausto, nes įtaria veikiančią prieš nacius.  

Trečiojoje dalyje Priklausomybė, kuri buvo pati įdomiausia ir paveikiausia, gvildenama ne viena problema. Tai žmonos ir motinos vaidmenys, besikeičiantys vyrai, įsitvirtinimas kaip rašytoja kultūriniuose Danijos sluoksniuose, tačiau svarbiausia ašimi tampa priklausomybė narkotikams, kol vieną dieną ji atsiduria psichiatrinėje ligoninėje ir ten suvokia, jog trūksta visai nedaug iki mirties. Bandydama išsaugoti santuoką ji išmoningai meluoja savo vyrui ir vaikams naktimis kviesdamasi daktarus, kad šie suleistų nuskausminamųjų. Labiausiai šokiruoja tai, kad dėl narkotikų ji ryžtasi ausies operacijai ir netgi paaukoja vienos ausies klausą, kad tik galėtų gauti nuskausminamųjų ir netgi dėl daktaro, kuris tiekia narkotikus, ji palieka savo vyrą... Atrodo, kad Tove tuoj perdegs ir mirs, kad jai žūtbūt svarbiau yra panirti į kitą pasaulį, atsisakant šios ją kankinančios tikrovės. Net ir suprasdama savo priklausomybę, ji vis tiek kabinasi į gyvenimą, negalėdama atsisakyti narkotikų sukelto pojūčio.

Vis galvojau, koks tas priklausomybės ir kūrėjos santykis, kaip beribis noras rašyti paskatino moterį nerti taip giliai į priklausomybę? Viena pavojingiausių psichikos pakrikimo prasme profesijų yra rašytojo. Kiek daug pasaulyje mes turi rašytojų alkoholikų, narkomanų ir savižudžių, kurių literatūrą skaitome kaip klasiką, tad Toves Ditlevsen atvejis neatsitiktinis, jis patvirtina Sylvios Plath, Ernesto Hemingvėjaus bei kitų rašytojų lemtis. Pati T. Ditlevsen galiausiai savo gyvenimą baigė 1976 metais, sulaukusi 58 metų, perdozavusi migdomųjų. Nepaliauju galvoti apie kūrėjo naštą nepaliauti kurti ir pagundas išeidinėti už įprasto racionaliu protu įrėminto gyvenimo. Poreikis patirti transcendenciją, haliucinacijas, būti pakylėtam narkotikų rašytojui pavojinga, nes jis kaip niekas kitas labai pagaviai priima tas patirtis kaip savo esminę gyvenimo patyrimo dalį.

Kopenhagos trilogija – įtaigus ir įtraukus skaitymas, kuris patiks daugeliui skaitytojų, kurie mėgsta autobiografinius pasakojimus, apsinuoginimą literatūroje. Iš esmės visa trilogija apie kūrėjo tapsmo gyvenimą su nuopuoliais, paklydimais ir pakylimais, įrėmintais XX laikmečio Danijos kultūrinių ir istorinių įvykių. Autoterapinio pobūdžio tekste skleidžiasi autorės troškimas permąstyti savo gyvenimą, jį suvokti ir įvertinti, o galiausiai ir savo patirtis paversti universalia literatūrine kalba, dialogu su visuomene, įprasminant begalinį troškimą rašyti ir būti per kūrybą atjaustai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Herojus" / "A Hero" / "Ghahreman"

 

Sveiki,

Vienas žymiausių ir tikriausiai labiausiai įvertintų Irano kino režisierių Asghar Farhadi per savo karjerą sukūrė ir padovanojo ne vieną įstabų kino reginį. Mano mėgstamiausi jo darbai tikriausiai būtų „Išsiskyrimas“ (2011) ir „Apie Elę“ (2009). Naujausiame savo filme „Herojus“ (angl. A Hero) (2021) režisierius po ispaniško filmo „Visi žino“ (2018) vėl grįžta į Iraną ir kuria tai, ką geriausiai moka – socialinę vertybių kaitos ir žmogaus išbandymų dramą.

Istoriją pasakoja apie į skolas įklimpusį Rahimą, kuris laikinai paleidžiamas į laisvę. Grįžęs iš kalėjimo vyras bando išpirkti skolą, kad nereikėtų grįžti atgal, todėl su savo meiluže suorganizuoja apgaulingą aferą t. y inscenizuoja didelės sumos radimą ir grąžinimą  vargšei moteriai, kuri pametė rankinuką gatvėje. Netrukus kalinys tampa didvyriu, nes aplinkiniai tiki, jog jis visiškai iš nesavanaudiškų paskatų grąžino rankinę, nors galėjo už tuos pinigus išsipirkti laisvę. Taigi Rahimas tampa didvyriu, kurį rodo per televiziją, apie jį rašo spaudoje, todėl netrukus jis tampa įžymybe, tačiau ne visi patiki jo geranoriškumu, o ypač netiki tas, kuriam Rahimas yra įsiskolinęs...

Filmas apie tariama Irano Tartiufą, šventeivą. Žinote, kuo geras šis filmas? Rahimas, kad ir kaip bandytų apgauti visuomenę ir sugrįžti į laisvę, jis vis tiek atrodo geras žmogus, kuriam gyvenime nelabai pasisekė, todėl bando išlipti iš duobės. Nors apgaulę sunku patiesinti, tačiau Rahimo akys geros, jis supranta, kad daro ir elgiasi negerai, todėl jo charakterio tipažas toli nuo Holivudo, pastarasis aiškiai skiria veikėjus į gerus ir blogus.

Režisierius įtaigiai „įvilkdamas“ Rahimą į socialinę Irano terpę išbando teisingumo testą. Ir nors Rahimui nepavyksta ir filmas apeliuoja į teisingą istorijos baigtį, visgi filme mes matome ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, kodėl visuomenei reikia herojų ir kodėl visuomenė taip lengvai tuos herojus yra linkusi išaukštinti, nepatikrinę jų tariamo didvyriškumo. Filme kiek hiperbolizuotas Rahimo didvyriškumas, jis viso labo tik atidavė rankinę savininkei, tačiau minia euforiškai pasitinka, atrodo, paprastą kalinio poelgį. Mane asmeniškai labiau stebino ne Rahimo sukurta apgaulė, o visuomenės reakcija, kuri besąlygiškai ima aukoti didvyriui. Žvelgiant į manipuliavimą vertybėmis ir atjauta (Rahimas turi sunkiai kalbantį sūnų, kuris atstovauja tėvo interesams, kad daugiau gautų pinigų), man atrodo, jog ir mumis, lietuviais, labai dažnai naudojamasi, žinoma, ne visada, tačiau ką mes iš tikrųjų žinome apie tariamus mūsų pačių didvyrius? Filmas įtraukus, geras visomis prasmėmis, o gerai atpažįstamas režisieriaus braižas neleidžia apsirikti, jog iš tikrųjų žiūrime dar vieną Asghar Farhadi kokybišką kūrinį, nors filmas ir ne mano mėgstamiausias iš jo repertuaro, tačiau vertas dėmesio.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Naujos knygos: Jokūbo knygos, Te visad būsiu aš, Simonas, Regos nervas, Fo, Mane vadina kalendorium, Piranezis, Pranašas

 

Sveiki,

Naujos knygos mano namų bibliotekoje! Šiemet dar nepirkau knygų, laikiausi iš paskutiniųjų ir kaip papurčiau knygų obelį, štai tokie vaisiai nudardėjo į mano pirkinių krepšį, Duok, Dieve, laiko suskaityti šitam gėriui.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Storas sąsiuvinis" (režisierius Jokūbas Brazys)

 

Sveiki,

Man tikriausiai buvo penkiolika ar keturiolika, kai perskaičiau vengrų rašytojos Agotos Kristof (1935-2011) romaną „Storas sąsiuvinis“ (Vertė Stasė Banionytė, Alma littera, 2004). Pamenu, jog vaikščiojau apsvaigęs po šio romano ir kurį laiką tai buvo pati geriausia kada nors perskaityta knyga, todėl iki šiol menu šį kūrinį kaip vieną paveikiausių ir įsimintiniausių kūrinių, padariusių įtaką mano jaunoms dienoms apie geros literatūros suvokimą. Negalėjau nepasižiūrėti pagal šią nuostabią knygą pastatytą Klaipėdos dramos teatro režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklį tuo pačiu pavadinimu.

Iš tikrųjų romaną sudaro trys dalys, spektaklis pastatytas pagal pirmąją trilogijos dalį, kuri vaizduoja dvynių Luko (akt. Saulius Ambrozaitis) ir Klauso (akt. Džiugas Grinys) vaikystę karo metais pas močiutę. Motina nebegalėdama bombarduojame mieste išlaikyti dvynius, juos palieka kaime pas visų nekenčiamą senelę, vietinių vadinama ragana. Senelė dvynius vadina kalės vaikais ir, tiesą sakant, nelabai jais rūpinasi, nesirūpina ir savo higiena, avi kareiviškus batus, o vakarais panirsta į alkoholio liūną. Lukas ir Klausas miega virtuvėje ant suolo, kuris šiame spektaklyje atlieka ir žaidimų svarstyklių-sūpynių funkciją. Kaip palikimą dvyniai po laiptais slepia tėvo paliktą žodyną, Bibliją ir rašomą savo dienoraštį, storą sąsiuvinį. Galiausiai kalės vaikų nekenčia ne tik senelė, bet ir vietos gyventojai, todėl ujami jie nusprendžia prisijaukinti skriaudas kaip savaime suprantamą dalyką ir imasi sudėtingų sadistinių išgyvenimo pamokų t. y. atsisakyti būti jautriems švelnumui, mokosi vienas kitą talžydami ir pjaustydami iškęsti skausmą ir t. t. Galiausiai karo metais dvyniai sutinka ir Kiškio lūpą, mergaitę, kuri užsiiminėja prostitucija, kad išgyventų. Berniukai su ja susidraugauja, padeda iš kunigo, kuris pasinaudojo Kiškio lūpa, išpešti pinigų. Galiausiai patys yra sugundomi kunigo šeimininkės glamonių ir ištvirkinami.

Karo metai yra negailestingi, atsiradusi motina nebegali prikalbinti dvynių vykti su ja į miestą. Berniukai padeda persikelti tėvui per sieną ir bėgti nuo jį persekiojančio karo, tačiau šis pabėgimas tampa lemtingu įvykiu šiaip jau niekada neišskiriamiems dvyniams. Beveik 4 valandų (su pertrauka) spektaklyje papasakota baisi dvynių vaikystė neprailgo. Stebino beveik viskas. Nors žinojau puikiai šią istoriją, tačiau vos išvydęs scenografiją, kurią sukūrė Marius Nekrošius, iškart supratau, kad bus gerai. Pavaizduota virtuvė ir laiptai į antrą aukštą išmoningai viso spektaklio metu įvairiai išnaudojami. Vienu metu tie laiptai tampa ir dvynių slaptaviete, ir keliu į Rojų, ir takeliu į kapines... Kaip jau įprasta lietuviškame teatre, visada atsiranda koks nors scenoje simbolinis veikėjas, kuris ne tik užpildo sceną, bet ir pranašauja, iliustruoja veikėjus ir jų ištiksiančią lemtį. Šiuo atveju juo tapo šuo, su kuriuo Kiškio lūpa santykiavo. Šuo dažnai pasirodo kaip šuo, o dar dažniau baskerviliškai pranašauja žiūrovams tas prasmes, kurias reikia suprasti.

Nors premjera turėjo įvykti dar pernai, tačiau dėl aktoriaus traumos ji buvo nukeliama į šį sezoną. Apskritai norėčiau pagirti aktorių kolektyvą. Du berniokiškos išvaizdos aktoriai išties gerai perteikė Luko ir Klauso vaikystės metus. Sužibo ir antraplaniai aktoriai. Močiutė, kurią perteikė aktorė Alina Mikitavičiūtė, motiną Toma Gailiūtė, karininką Linas Lukošius, gėjų paštininką Jonas Viršilas, istorišką sadistą policininką Karolis Maiskis, tėvą Liudas Vyšniauskas, klebono šeimininkę Justina Vanžodytė, bet labiausiai ir jautriausiai stebino aktorės Dignos Kulionytės jautriai ir infantiliai perteiktas tragiškas Kiškio lūpos paveikslas, kuris bent jau pačiame romane nebuvo toks itin ryškus, koks perteiktas šiame spektaklyje. Krauju pertvinkusi patalynė, A4 baltų lapų šnaresys ar didžiulis gėlių vazonas, išardomas liftas-traukinio vagonas, vonia, obuoliai – viskas perteikta jau lyg ir visai suprantamais simboliais, bet šiame spektaklyje vis vien veikia jautriais teatriniais potėpiais.

Tiesą sakant, medžiaga jau nebe nauja, tad vis dar savęs klausiau (nes romanas suskaitytas, matyta ir kino ekranizacija), ką naujo dar galėčiau suprasti iš šios istorijos? Čia prisiminiau kanadiečių rašytojos Anne Carson novatorišką knygą „Raudonos autobiografiją“, kurioje išsakoma mintis, jog reikia mokytis savo bjaurumo. Sadistinės pratybos perkeičia dvynius ir jų vertybes, jie tampa kažin kokie bejausmiai, eliminuoja iš savęs tai, be ko paprastas žmogus negali išgyventi: švelnumą, jautrumą, žmogiškumą, atjautą, supratingumą. Vaikai patekę į žiauraus pasaulio terpę nusižmogina, nes nužmogėti yra paprasčiau, nei kentėti. Vaikai – civilizacijos tąsa, jiems būtina patirti geriausius dalykus, kad užaugtų žmonėmis (čia kaip perduoti iš kartos į kartą Prometėjo ugnį), tačiau Luko ir Klauso gyvenimas pažeistas, sutrūkinėjęs ir pilnas tamsos. Taigi, ar žiaurumu paženklinta vaikystė ir išmokta nemeilė šiuos berniukus išgelbsti? Ar įmanoma nuo atšiaurumo apsisaugoti atšiaurumu ir išlikti? Manding, akivaizdu, jog tos nužmoginimo pratybos užaugino naujus monstrus, per kuriuos ir toliau plis blogis. Vienu metu berniukų gaila, kitą vertus, žiūrovas supranta, kad besimokydami civilizacijos bjaurumo, berniukai patys tampa aplinkinio pasaulio atspindžiais.

Mano įvertinimas 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela