Šios dienos daina: Kelly Clarkson - mine [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Amerikiečių atlikėjos Kelly Clarkson albumas „Chemistry“ mano nuklausytas šios vasaros albumas, bet vis dar norisi dalytis jos dainomis. Pirmuoju šios vasaros pradžioje pasirodžiusiu albumo singlu tapo daina „Mine“, o tiksliau dvigubu singlu „Mine / Me“, toks nestandartinis išleidimas su dviem dainomis. Keista tik tai, kad atlikėja nenufilmavo nė vieno vaizdo klipo, tik gyvus life show pasirodymus. Daina, kaip ir visas albumas, kuris buvo įrašinėjamas trejus metus, tapo atlikėjos skyrybų terapiniu reikalu, tad natūralu, kad dainos nėra pačios linksmiausios. Singlas pasirodė balandžio 14 dieną ir, nors nebuvo itin didelis hitas, visgi Billboard TOP 40 Amerikoje pasiekė 11 vietą, o skaitmeniniu pavidalu pagal pardavimus 10, Britanijoje 42, Kanadoje 15, o Naujojoje Zelandijoje 36 poziciją.

 

Daina netipinė pop muzikai, ji lėtesnių apsukų, gal nelabai ir tinkanti šokių muzikai (nesiklausiau remiksų), tačiau ji kuo puikiausiai tinka karaokei, yra prisodrinta elektroninio choro atsako į Kelly Clarkson vokalą ir ta dermė būtent man ir patinka. Siūlau paklausyti.

 

Kelly Clarkson – Mine

Lyrics / žodžiai

 

You know I question every motive, everything you say

Thought with you, maybe my heart wasn't meant to break

Can't believe I let you in, I can't believe I stayed

As long as I stayed, yeah

I hope one day someone will take your heart and hold it tight

Make you feel like you're invincible deep inside

And right when you think that it's perfect, they cross a line

And steal your shine

Like you did mine

Go ahead and break my heart, that's fine

So unkind

Eternal sunshine of the spotless mind

Oh, love is blind

Why am I missin' you tonight?

Was it all a lie?

Someone's gonna show you how a heart can be used

Like you did mine

And now, I second-guess my thoughts, every step I take

I'm losin' hope in love, and I've lost all in faith

Yeah, for a dreamer, I just close my eyes and it's all blank

I have you to thank, yeah

I hope one day someone will take your heart and hold it tight

Make you feel like you're invincible deep inside

And right when you think that you'll try again, they cross a line

And steal your shine

Like you did mine

Go ahead and break my heart, that's fine

So unkind

Eternal sunshine of the spotless mind

Oh, love is blind

Why am I missin' you tonight?

Was it all a lie?

Someone's gonna show you how a heart can be used

And you keep talkin', it'll come back, karma

Is the truth, I don't make you look bad, you do, darlin'

Sabotage, your choice of art

Who the hell do you think you are?

Go ahead and break my heart, that's fine

Eternal sunshine of the spotless mind

Why am I missin' you tonight?

Someone's gonna show you how a heart can be used

Like you did mine

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nakties priešingybės" / "The Vast of Night"

 Sveiki,

 

Tikriausiai visai neseniai pamačiau metų vieną keisčiausių siaubo trilerių ir juo tapo režisieriaus Andrew Patterson filmas „Nakties priešingybės“ (angl. The Vast of Night) (2019). Dar iki šiol mąstau apie šio filmo žiūrėjimo keistą patirtį, kadangi juosta sukėlė pačius įvairiausius jausmus, nes ji ir erzino, ir stebino, ir vėl erzino, ir vėl stebino.

 

Istorija apima vieną mažo Amerikos miestelio vakarą tikriausiai šeštajame dešimtmetyje. Visas miestelis sueina į vidurinę stebėti krepšinio rungtynių, o jaunas žurnalistas ir vietinio radijo laidų vedėjas Everetas su pagalbininke Fei transliuoja vietos muziką ir žinias. Netrukus jiems paskambina keistas incognito veikėjas ir papasakoja apie keistus mokslinius tyrimus vietos žemėse. Nors pasakojime vengiami žodžiai ateiviai, erdvėlaivis, skraidinti lėkštė, tačiau iš kiek kitokios leksikos, pavyzdžiui, žmonės iš dangaus, aišku, jog filmas pasakoja apie ateivių ir NSO epochos užgimimą. Netrukus Everetui paskambina dar ir pagyvenusi moteris, kuri teigia, jog turi šį bei tą papildyti apie ankstesnį pokalbį su incognito. Galiausiai susijaudinęs Everetas su Fei leidžiasi naktį į kelią pas moterį, kad įrašytų papildomos medžiagos savo laidai...

 

Iš esmės pati istorija įdomi tuo, kad sakoma visą laiką viskas ne iki galo, per lankstą, iš nuotolio. Žiūrovui, kuris pripratęs prie trilerių, kurie atvirai žaidžia klišėmis ir viskas aišku nuo A iki Z, šis filmas gali pasirodyti dėl nutylėjimų labai keistas. Tą keistumą kuria ir labai didelis veikėjų plepumas, vien pirmosios 15 minučių, kurios non stop kadru susuktos taip intensyviai dinamiškai ir eina kalbos apie nieką, atrodo, kad norisi šiek tiek pridėti delną veikėjams ant veido ir pritildyti tauškalus. Įdomu ir tai, kad pačiame filme yra ir sulėtinimų, tarsi iš vieno registro pereinama prie kito, ir visumoje atrodo kaip radiacijos nušvitinta hipnotizuojanti juosta, kuri baugina savo naktine paslaptimi. Vietomis filmas man priminė novatorišką „Jis tave seka“ (2014), kai iki galo taip ir neaišku, kas seka.  

 

Filmo stiprumas ir keistumas kyla iš netipinės režisūros ir netipinio veikėjų plepumo, kuris iš vienos pusės atrodo natūralus, o iš kitos dekoratyvinis. Veikėjai važiuodami automobiliu turi laiko aptarti Fei būsimos profesijos pasirinkimus, aptarti kasdienę buitį, bet kartu viskas vyksta ir dėl to keisto tyrimo, kurį visi įvardija kaip „kažkas yra danguje“. Filmo pabaiga dviprasmiška, jau primenanti „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“. Bet kokiu atveju, tai kitokio, netradicinio braižo ir matymo apie mus aplankančias svetimas būtybes filmas. Patiks ne kiekvienam, tačiau abejingi daugelis neliksite.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Romain Gary skverelio medžių išsaugojimo protestai ir politika

Nuotr. D. Umbraso.

 Sveiki,

 

„Rytas perone, laukiu aš tavęs...“ Prisiminiau šią Rolando Janavičiaus dainą, o mano rytas prie kavos puodelio apmąstant vakarykštę dieną. Vakar per Vilnių ir lietuvių socialinius tinklus praūžė tiesiog didžiulis kiekis protestinių nuotraukų ir pasisakymų prieš prancūzų rašytojo Romain Gary skverelio medžių kitimą. Apie tai, kad žmonės vis labiau pamišę dėl medžių, jau rašiau labai seniai, nes tai labai sveikintina. Ar kas nors pastebėjo, kad atsodinami dekoratyviniai medžiai jau antras dešimtmetis užauga stebėtinai nykūs, nutriušę ir net ne į parko medžius panašūs, o į kažkokius hibridinius modifikuotus nualintus krūmokšnius, mažai kuo besiskiriančius nuo beskonių kapų plastikinių gėlių kompozicijų? Kaip tikras medis gaivina miestą karštą vasaros dieną, aš nepasakosiu, atskiri moksliniai tyrimai prieinami kiekvienam, kuris gali ir geba sumaigyti penkis žudžius į googlę.

 

Visgi, atrodo, kad vakarykštis susirinkimas, kuriame pasirodė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, Rytis Zemkauskas, Laima Kreivytė bei kiti žymūs visuomenės veikėjai, nebeatrodo kaip anuomet, kai vien tik žiniasklaidos nupiešti marginalai, dar ir vadinami vatninkais, sąmokslo teorijų šalininkais, kai susikabinę gelbėdavo kokį nors ąžuolą. Mielieji, rimtas reikalas ta miesto žalioji zona, tad man smagu, jog tas žalias kampelis susilaukė tiek dėmesio, nes visa ši situacija apie bendrai pakitusį vilniečių suvokimą apie miestą ir jo paveldą. Smagu, kad ir klaipėdiečiams per Danės upės krantinės renovaciją prieš kelerius metus tik protestuojant pavyko apsaugoti parko alėjos medžius ir dabar ten taip gražu ir vėsu karštą dieną, ir absoliučiai netrukdo dainuojantiems fontanams bei vaizdui į „Meridianą“.  

 

Kaip bus su tais medžiais prie R. Gary paminklo, sunku pasakyti, tačiau piliečiai padarė tai, ką galėjo. Jų valia išgirsta, o ar verslas darys pagal save, sunku pasakyti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Prestižinė mokytojo profesija 2025 metais – misija neįmanoma? Kaip pedagogo prestižas tapo tautos pajuokos objektu?

 Sveiki,

 

Neseniai Delfi.lt pasirodė straipsnis „Prestižo pedagogo profesijai niekas ant lėkštutės neatneš – tą turi pelnyti patys mokytojai“, kuriame kalbinama docentė dr. Birutė Autukevičienė, kuri labai gražiais žodžiais nupasakojo apie jaunojo pedagogo lūkesčius ir galimybes. Iš vienos pusės atrodo, kad kalbančioji demonstruoja susirūpinimą ir empatiją, kuriai iš tikrųjų rūpi bendražmogiškieji santykiai ir t. t., tačiau gražūs žodžiai ir perdėtas optimizmo tonas man primena sovietmečio retorines kalbas, kada norima sudaryti įspūdį geresnį, negu yra iš tikrųjų.

 

Tiesa, nepažįstu aš gerbiamos B. Autukevičienės, gal ji išties puikus žmogus, padedantis ir įkvepiantis kitus, tačiau verta pacituoti, ką ji teigia: „Panašu, kad jaunas žmogus turi tokių iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę. Matyt, todėl, susidūrę su iššūkiais, jauni žmonės linkę palikti tą darbą. Žinoma, kad dirbant šį darbą reikia turėti kantrybės, stiprybės ir gebėjimo nepasimesti, savo kelyje sutikus vieną ar kitą kliūtį bei iššūkį. Svarbu būti stipriam, labai norėti dirbti šį išties prasmingą darbą, žinoti jo vertę. Tuomet jokie iššūkiai jaunam žmogui nebus baisūs...“ Kur aš girdėjau tą linksniuojamą žodį-prakeiksmą IŠŠŪKIAI? Ogi mūsų švietimo ministrai jį kaip įsikandusią gaišeną traukia ir ripuoja kas antrame sakinyje, nuo kurio pedagogams jau įskaudo galva, nes kada galės jie dirbti, o ne vien tuos iššūkius nuo ryto iki vakaro priiminėti? Šitiek sakyti interviu ir nepasakyti nieko, nei kokie tie iššūkiai, nei KAIP REIKĖTŲ JUOS PAGALIAU ĮVEIKTI, man suponuoja, kad kalbančioji labai tauriais žodžiais pilsto iš tuščio į kiaurą, naudodama nudailintą teorijos leksiką, bet iš esmės tai pamokyti pedagogus mojuojant iš Mėnulio t. y. absoliučiai nepasakyti nieko. Tiesą sakant, tą daro nemenka dalis pedagogus ruošiančių dėstytojų: primala daug gražių idėjų (kaip sovietiška!) apie mokytojo darbo prasmingumą ir kilnumą, apie tai, kaip kiekvienas vaikas yra auksas, neatrasta Amerika ir tik tu vienas gali jam parodyti pasaulį... Jaučiate, kame šaknys? Toks idealistas nueina į mokyklą ir sudega per metus, nes ir arkliui yra aišku, kad lauko darbas yra sunkus ir normalus žmogus eina į darbą neprifarširuotas mylinčių idėjų apie mokinio neatrastas galias, o dirbti ir gauti algą, o neimituoti tariamų utopinių pajautų apie pašaukimą.

 

Kalbančioji kviečia pačius pedagogus kurti tą prestižinę profesiją, kuri, atleiskite, mokytojai, jau tapo nacionalinio lygio anekdotine afera. Puikiai menu metus, dar valdant Daliai Grybauskaitei, kai šioji Lietuvai skirta idėja laimėjo, tačiau 2025 metai jau nebe už kalnų, išmušė šiek tiek pandeminis laikotarpis, o po jo visus staiga ištiko amnezija, nes praktiškai niekas nedaroma, kad tą mokytoją nors kiek gerbtų. (O pasirodančios ironiškos antraštės apie tai, kaip mokytojai pliki paleidžiami į dilgėles, dar parodo ir tam tikrą profesijos išjuokimą, absoliučiai gėdingas reikalas, mielieji). O kodėl gerbia policininką, teisininką, notarą, jūs man pasakykite? Nes žmogaus orumą apibrėžia pajamos ir pagarba.

 

Norėčiau paklausti gerbiamosios Birutės Autukevičienės, ar tai normalu, kad jaunam pedagogui imant paskolą būstui bankas parodo vidurinį pirštą, nes su pajamomis gali pirkti nebent socialinio būsto patalpas? Žinoma, tai labai didelis prestižas ir kiekvienas pedagogas jį susikurs smagiai nunarinęs galvą ir apkabinėdamas iš išmaniųjų telefonų neišlipančius pajuodusius paauglius, nes nuo čia prasideda prestižas? Taurūs ir gražūs žodžiai jauniems pedagogams išties primena tas baisias komunistines kalbas iš tribūnų apie penkmečio planus ir žemės ūkio našumą: pirmyn į komunizmo pergalę!  Dar pridėkime sovietų mėgtą „ne piniguose laimė“, tai išvis gal dar primokėkite valstybei, kad leidžia būti pedagogu, nes bus taip gražu, gal kokį droną Ukrainai nupirks, tai išvis ne pedagogai, o tiesiog herojai. Pripažinkime, kad naktinis koliojimasis per elektroninį dieną su persiutusiais mokinių tėvais ir grasinimais (čia, matyt, bando pelnyti tą prestižą?) nėra nieko prestižinio, sistema turi būti griežta, reikli ir verta kiekvieno pedagogo plauko, kad jį gintų nuo nesąmoningai ministerijos ir NŠA prikukuotų nereikalingų iššūkių, nuo suagresyvėjusių mokinių ir jų tėvų.

 

Žinoma, galiu skambėti kiek pesimistiškai, netgi piktai, bet tiesiog pats tas pasakymas, kad mokytojas švietime turėjo būti prioritetu, netgi tai viešai buvo įsipareigota ir jo atmetimas tampa tik įrodymu, kad mokytojas ir toliau yra ciuciko vietoje, o idiliški pasisakymai apie tai, kad pats sau gali susikurti prestižą, tai tikriausiai trenkiant durimis ir metant šį juokingai žalingą reikalą, iš kurio juokiasi tas, kas netingi. Nuo valstybės rūpinimosi politikos prasideda pagarba, orumas ir prestižas, o ne nuo pilietinio atbukusio ir vergiško paklusnumo bei nusižeminimo.

 

Keletas mano sukurtų memų prestižui įprasminti. Tiesa, dėl nelietuviškos programos nepavyko panaudoti visų lietuviškų raidžių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Emma Hoet – L'an prochain [lyrics / žodžiai / les mots]

 

Sveiki,

 

Dar vienas šios vasaros atradimas – tai jauna atlikėja Emma Hoet, kuri savo garsesnę muzikinę karjerą pradėjo atvykusi į Londoną 2017 metais. Įrašiusi sėkmingai per radiją leidžiamą muziką, kurį laiką pasirodė keliuose kino projektuose, o 2021 metais išleido savo elektroninį albumą prancūzų kalba. Apie pačią atlikėją nėra daug kas žinoma internete, ji net neturi informacijos jokia kalba Vikipedijoje, tačiau jos muzika prieinama didžiausiose interneto platformose. Ji taip pat yra įrašiusi dainų ir anglų kalba, tačiau iškart pamilau šį kūrinį, kuris debiutavo pavadinimu „L‘an prochain“ (liet. Kitais metais). Rami ir vasariška dainos tėkmė primena senąją prancūzų šešto ir septinto praėjusio amžiaus prancūzų estradą. Nenuostabu, kaip pati atlikėja sako, jos įkvėpimo šaltiniu tapo aktorės Brigitte Bardot filmai. Pasiklausykite.

 

Emma Hoet – L‘an prochain

Les mots / žodžiai / lyrics  

 

On se retrouvait au carrousel

Rendez-vous habituel

Tu portais cette même chemise en lin

Légère comme ton parfum

A l'ombre du pin j'entendais

La mer contre les rochers

Bientôt je retrouverai tes bras

Tout comme l'été dernier

Un seul regard et notre histoire repart

Comme un vertige (comme un vertige)

On voguait les rivages du midi

Un seul regard et notre histoire repart

Comme un vertige (comme un vertige)

En plein soleil j'attendrai

L'an prochain

Naufragés d'un autre été

D'une histoire inachevée

Qu'on a laissé sur le quai de la gare

Sans se retourner

Un seul regard et notre histoire repart

Comme un vertige (comme un vertige)

On voguait les rivages du midi

Un seul regard et notre histoire repart

Comme un vertige (comme un vertige)

En plein soleil j'attendrai

L'an prochain

J'écoutais pendant des heures

Ce disque des sixties

Celui d'une autre vie

Si loin de la pluie et de Paris

J'ai attendu tout un printemps, impatiemment

De retrouver nos vies

Loin de la pluie et de Paris

Un seul regard et notre histoire repart

Comme un vertige (comme un vertige)

On voguait les rivages du midi

Un seul regard et notre histoire repart

Comme un vertige (comme un vertige)

En plein soleil j'attendrai

L'an prochain

En plein soleil j'attendrai

L'an prochain

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Édouard Louis "Edžio Belgelio pabaiga"

 Edouard Louis. „Edžio Belgelio pabaiga“ – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – p. 184.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Mane stebina pasipylusi verstinių knygų gausa LGBTQ temomis, nes mano paauglystėje tokių knygų niekas neleido, tiesą sakant, niekas nekūrė ir nerodė jokių serialų šia tema ir tik vienas kitas homoerotinis bučinys pasirodęs kokiame amerikietiškame muzikos vaizdo klipe jau keldavo tam tikrus aplinkinių pasipiktinimus (išjunk! išjunk! išjunk!). Šiandien vaivorykštės vėliavą pasikabinti balkone yra visiškai natūralus pilietiškumo solidarizavimosi aktas, o knygos lietuvių kalba su LGBTQ literatūriniu indeksu absoliučiai normalus dalykas, ir visiems dzin, jog daliai visuomenės nepatinka. Visiškai nesitikėjau perskaityti prancūzų teatro aktoriaus ir romanisto Eduard Louis (g. 1992) knygos Edžio Belgelio pabaiga (pranc. En finir avec Eddy Bellegueule), kurį į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, bet ilgi pirštai ir nesaikingumas įmetė šią knygą į pirkinių krepšį. Prancūzijoje ši knyga pasirodė 2014 metais, kai autoriui tebuvo viso labo kiek daugiau nei dvidešimt, ir jį iškart ištiko populiarumas. Knyga įvertinta premijomis, išvesta į daug kalbų.

 

Istorija išties autobiografinė, todėl knygoje sudėtos autoriaus patirtys, įgavusios literatūrinę formą, vis tiek yra savaime suprantamos ir autentiškos, nesunkiai skaitytojas gali susitapatinti. Iš tikrųjų autorius, išvykęs studijuoti aktorystės iš Prancūzijos provincijos Edžio Belgelio pavardę pakeitė į Edouard Louis. Ankstesnioji pavardė reiškė gražus snukis, kuri labai pritiko anuometinei autoriaus šeimai ir netgi tuo buvo didžiuojamasi, tačiau tarp viduriniosios klasės žmonių kėlė juoką. Iškart darau lankstą ir pereinu konkrečiai prie knygoje vaizduojamo jaunojo Edžio, kuris ir pasakoja savo prisiminimus nuo pat mažų dienų iki maždaug 15-16 metų, kai įstojo į teatro meno licėjų.

 

Knyga sulaukė daug dėmesio, nes ją iš esmės parašė juodadarbių-pašalpinių šeimos vaikas, pastarieji net nešneka bendrine prancūzų kalba ir vaizduoja tai, ką paprastai prancūzai literatūroje retai perteikia arba toji literatūra dažnai nepastebima. Ką reiškia augti homoseksualiu berniuku brutalioje provincijoje, kur vyro vertę apibrėžia tai, kiek ir kaip jis prisigėręs geba talžyti kitus? Skaitant šiek tiek sunku patikėti, jog istorija vyksta XXI amžiaus pačioje pradžioje, civilizuotoje Prancūzijoje, tačiau tiek olandų rašytojos Marieke Lucas Rijneveld Vakaro nejauka, tiek šioji knyga parodo, kad toli gražu Vakarų civilizacijos lopšiais laikomos šalys negyvena liberaliuose vystykluose ir nesismagina lengvabūdiškai, kaip gali mums, Rytų blogo valstybėms, atrodyti. Provincijose įsigalėjusi homofobija ir rasizmas, žmonės, norintys būti pripažinti, turi būti vieno vertybinio kurpalio, keikti valdžią, nekęsti kitataučių ir kitokių asmenų, gėdytis turto ir perdėto etiketo bei viską daryti, kad žmona nedirbtų, tačiau vaikai užtikrintų reguliarias pašalpas.

 

Edis gyvena septynių asmenų šeimoje. Motina turi vaikų iš ankstesnės santuokos, susilaukė vos septyniolikos ir keikia savo likimą. Apskritai visa aplinka, – tiek namai, tiek mokykla, tiek provincijos susibūrimo vietos – yra žalingos jautriam, manieringam Edžiui. „Man sakydavo: „Raminkis gi, mesk pagaliau tuos gaidiškus gestikuliavimus.“ Manė, kad aš sąmoningai pasirinkau būti moteriškas, tarsi tam tikrą estetikos modelį būčiau susikūręs tyčia, jiems panervinti (p. 24).“ Iš esmės visos knygos šerdis yra Edžio seksualinės tapatybės ir elgsenos problema, kylanti iš to, kad sociumas t. y., fabriko darbininkų klasė, jo nepriima. Dargi blogiau, Edis kasdien už tai, kad yra toks, sulaukia patyčių iš šeimos ir mokykloje. Jį persekioja, jį muša, jį apspjaudo ir dar priverčia laižyti snarglius. Neturėdamas atsvaros, Edis tampa dar ir prastu mokiniu, o tai yra normalu tarp darbininkų klasės mokinių. Namų sąlygas diktuoja despotas tėvas, kuriam niekas neturi trukdyti kaskart žiūrėti televizoriaus ir gurkšnoti alkoholinius gėrimus. Pats Edis net neturi normalaus kambario, jo išdaužtas langas pridengtas kartonu, o permirkusi ir sukiužusi dviaukštė lova bemiegant nukrenta ant sesers...

 

Autorius bando jautriai perteikti, ką reiškia gyventi tomis baisingomis sąlygomis, kur aplinkoje visi brutalūs, o šeimoje žodis myliu ištariamas nebent atsitikus kokiai nors nedovanotinai nelaimei. Tie elgsenos modeliai perduodami iš kartos į kartą. „Nežinau, ar tie berniukai iš koridoriaus savo elgesį būtų vadinę smurtingu. Iš kaimo vyrų lūpų niekada neišgirsi žodžio „smurtas“, jiems jis tiesiog neegzistavo. Vyrui smurtas – natūralus, savaime suprantamas reiškinys (p. 37).“ Edis vis bando kaip nors įtikti tėvui, vos prakutęs paauglys bando susirasti panelę, sesuo jį bando suguldyti su penkeriais metais vyresne drauge, tačiau niekas, žinoma, iš to neišeina. Galiausiai būdamas dešimties patiria ne pačius geriausius seksualinius dalykus su pusbroliu ir jo draugais, apie kuriuos ima kalbėti mokyklos vaikai. Edis gyvena amžinoje ir slogioje lūkesčių priespaudoje, tad, žinoma, nekenčia savo tapatybės dalies, bando save per prievartą perauklėti, o galiausiai romano pabaigoje jam tampa aišku, jog vienintelis būdas išlikti yra palikti šeimą ir šią toksišką provinciją, o sukauptas pyktis nukreipiamas ir prieš tėvą, ir prieš motiną.

 

Motinos vaidmuo irgi tipinis fabriko darbininkės, ji, kaip ir daugelis aplinkos čionykščių, yra vyrui po padu. „Ji – daug pykčio prikaupusi moteris, tačiau nežino, kaip su ta nuolatine neapykanta elgtis. Ji protestuoja viena prie televizoriaus ekrano arba su kitomis motinomis prie mokyklos vartų (p. 52).“ Akivaizdus patriarchalinis luominis įsigalėjimas absoliučiai neleidžia uždirbti Edžio motinai, nes tai žemina tėvo orumą. „Kai vieną dieną motina ėmė uždirbti daugiau nei tėvas – kiek per tūkstantį eurų, o jis tuo metu uždirbdavo vos septynis šimtus, – jam trūko kantrybė (p. 60).“ Galiausiai šie įsisenėję modeliai atsiliepia provincialiam kokybės gyvenimui, jis tampa metai iš metų stereotipiškai toksiškas.

Édouard Louis

 

Tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad šioje knygoje labai daug panašumo su Bookerio laureato Douglas Stuart puikiu romanu Šugis Beinas, tik pastarasis vaizdavo slogią septinto ir aštunto dešimtmečio ekonominės krizės ištiktą Airijos darbininkų klasę. Tačiau netgi prancūziškame variante yra beveik tos pačios orumo, vertybių, alkoholizmo ir homofobijos apraiškos, kylančios iš paveldimos brutalios ir griežtai kultūriškai atsilikusios sociumo aplinkos, patriarchalinio fabrikinio mačo valdžios paveldo. Sunkiausia yra homoseksualams vaikams ir paaugliams, kuriuos pirmiau pradeda identifikuoti dėl jų balso, manieros ir elgesio aplinkiniai, nei tą padaro patys subjektai, tad natūralu, kad jie pažeidžiamai vertina save kitų pasakymais. Šugis Beinas ir Edis Belgelis literatūroje atėję iš autorių asmeninės patirties liudija ne atsitiktinius ir retus dalykus, bet visus panašioje socialinėje aplinkoje augančius homoseksualus, kurie yra priversti perfiltruoti mačistinį psichologinį per(si)auklėjimo filtrą, galų gale dėl kitų pradėti nekęsti savęs ir galiausiai per kančią priimti save. Kitaip sakant, tai, ką padarė Edis. Žinoma, ne be psichologinių traumų, kitaip sakant, žymės, kuri lydi žmogų iki gyvenimo pabaigos, nesvarbu, kur jis beatsidurtų.

 

Nepaisant sudėtingos šeiminės aplinkos, vienas skaudžiausių Edžio momentų yra troškimas pergalėti savo prigimtį ir tapti kaip visi, dėl to jis sulaukia dar daugiau patyčių ir atstūmimo. „Šiandien aš būsiu kietas“ (ir aš verkiu rašydamas šias eilutes; verkiu, nes ši frazė, kuri lydėjo mane daugelį metų ir apie kurią tam tikra prasme – nemanau, kad perdedu, – sukosi visas mano gyvenimas, dabar man atrodo juokinga ir pasibjaurėtina) (p. 141).“ Didžiausia Edžio atsvara tampa teatro trupė už penkiolikos kilometrų, į kurį Edžio tėvas jo neveža, nes jo įsitikinimu vaidinti yra pernelyg moteriška, todėl jam kaskart tenka eiti pėsčiomis laukais, tačiau būtent užsispyrimas stoti į aktorinį tampa Edžio įsigelbėjimu, nes kitaip nebūtų šios knygos, o galgi ir paties autoriaus, jis būtų likęs savo provincijoje, pradėjęs gerti arba miręs kaip jo pusbrolis Silveris.

 

Žodžiu, į Edžio Belgelio pabaigą iš esmės yra sudėtos pagrindinės visų Lietuvos gėjų problemos, jas nesunkiai atseksite skaitydami. Šiuo metu padėtis drastiškai keičiasi, nes mūsų žiniasklaidoje LGBTQ žmonės nebepiešiami kaip sekso marginalai tamsiuose klubuose, priešingai – sulaukia kaskart vis daugiau viešojo palaikymo, tik kad įstatymai pas mus labai stringa. Manau, knygą reiktų perskaityti ne tik tiems, kurie sėdi kur nors provincijoje ir išgyvena atstūmimą, nerasdami jokios saugios atsvaros, bet ir tiems, tariamų tradicinių homofobinių įsitikinimų sergėtojams, dėl kurių stringa įstatymai ir kurie kuria sąlygas tam tikrai visuomenės daliai patirti tai, ką patyrė Edis. Pagal šią knygą režisierius Naubertas Jasinskas sukūrė spektaklį, tiesa, jo nemačiau, negaliu palyginti su knygos turiniu, tačiau vėlgi knyga, spektaklis įrodo, kad kultūra visada buvo progresyvesnė, o įstatymai visada vilkosi paskui pakitusią žmonių tikrovę ir vėluodama ją įteisina. Visgi knyga manyje įžiebė politinių klausimų, tam tikra prasme, pamatyti priežastis, kodėl vis dar tai vyksta kažkur Prancūzijos provincijoje, kodėl vis dar tai vyksta ir pas mus. Šią knygą įsigijau Vilniuje, netikėtai ją radęs tarp vampyriškos paauglių skyriaus literatūros. Pagalvojau, kokie apdovanoti mūsų penkiolikmečiai, kuriems prieinama šiandien toji literatūra, kuri visai gali suveikti ir kaip terapinė paguodžiamoji; ne tu toks vienintelis pasaulyje. Deja, mano laikais tokios literatūros neturėjome, bet turėjome apsčiai apie geriančius kolkozninkus ir žemdirbiškąją kultūrą, kuri jau tada neatliepė pakitusios tikrovės.

 

Jūsų Maištinga Siela