Knyga: José Emilio Pacheco "Mūšiai dykumoje"

 Jose Emilio Pacheco. „Mūšiai dykumoje“ – Vilnius: Rara, 2023. – p. 80.

Sveiki, skaitytojai,

„Pasaulyje, kuriame natūrali tik neapykanta, meilė yra liga (p. 54)“.

Man patinka leidyklos Rara mažos, kone miniatiūrinės knygelės, kurias be atokvėpio galima suskaityti per vieną vakarą ir nepaliauti galvoti apie trumpojo romano sprintą, jo paliktą skonį bei poveikį. Viena iš tokių knygų – meksikiečių rašytojo Jose Emilio Pacheco (1939-2014) pačioje Meksikoje tikra klasika tapusi knyga Mūšiai dykumoje (ispn. Las batallas en el desierto). Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Simonas Bernotas. Tiesa, žurnale Metai (Nr. 2, 2015) buvo publikuojamos (romano pavadinimas pateikiamas vienaskaitos forma) Mūšis dykumoje ištraukos, o jas vertė anuomet iš 1999 metų originalo Bronius Dovydaitis. Tiesa, Simonas Bernotas vertė iš 2018 metų versijos. Nežinau, kiek vertimai yra kokybiški, bet jie labai skiriasi ritminiu atžvilgiu. Pats autorius nuo 1980-1981 metų, kai pasirodė Mūšiai dykumoje, kūrinį redagavo ne kartą, keitė sakinių struktūrą, ilgino pasakojimą ir, kaip knygos pabaigoje autoriaus kūrybą apibendrinanti tautietė ir Uragano sezonas autorė Fernanda Melchor teigė, tai buvo vienas iš tų rašytojų, kuris perrašinėjo savo kūrinius net jiems išėjus ir tapus labai populiariems.

Palyginkite vertimo pirmąjį romano sakinį.

S. Bernoto vertimas: „Prisimenu, neprisimenu – kurie metai tai buvo? (p. 11)“

B. Dovydaičio vertimas: „Vis stengiuosi prisiminti, bet niekaip neįstengiu: kurie tada ėjo metai.“

Vienu ypu perskaitomas kūrinys palieka geros literatūros įspūdį. Tenka sutikti, kad tekstas aprėpia labai daug niuansų, tačiau perskaityti nereikia didelių pastangų, nes autorius išlaiko tą įprastą romano tėkmę, lengvai perteikia daugiasluoksniškai sudėtingiausius dalykus.

Istorija pasakoja apie berniuką vardu Karlą, kitų dar vadinamu Karlitu. Pastarasis įsimyli savo mokyklos draugo Džimo 28 metų motiną Marijaną. Džimis mokyklai ir Karlitui nuolat giriasi, kad jo tėvas yra įtakingas Meksiko miesto politikas, stovįs gero draugo Prezidento pašonėje, pastarojo tėvo laikraščio iškarpas renka ir kaupia. Tiesa, Džimis nėra santuokinis vaikas, jis tiesiog jaunos ir patrauklios meilužės Marijanos benkartas ir aplinkiniai supranta, kad jis viešumoje niekada nebus pripažintas, todėl ir lanko prasto rajono valstybinę mokyklą. Iš tikrųjų šioji situacija atspindi apskritai korumpuotų ir dvigubus gyvenimus gyvenančių Meksikos žmonių gyvenimus. Ne tik politikų. Paties Karlito tėvas taip pat turi atskirą šeimą, tačiau viešai palaiko tik tą, kuri palaiminta katalikų Bažnyčios, t. y. Karlito šeimą. Ne ką geresnis likimas klostosi ir suaugusiam broliui Hektorui, kuris puola prievartauti čionai dirbančias tarnaites ir vartoja narkotikus, o motina kaip iš protėjusi meldžiasi, nes tik religija palaiko visų Meksikos motinų iliuziją apie padarius ir moralius vaikus.

Regis, religiniais dalykais veikėjai bando išspręsti ir Karlito nuodėmę, mat šis viešai prisipažįsta mylįs Marijaną, varydamas šeimą iš proto. Sugėdintas paauglys „gydomas“ dvejopai: „Mama sėdėjo klaupte ir meldėsi už mano sielą, kuriai grėsė amžinas prakeiksmas. Aš atsilaupiau prie klausyklos. Mirdamas iš gėdos, viską papasakojau tėvui Feranui. [...] Sukalbėjau dvidešimt „Tėve mūsų“ ir penkiasdešimt „Sveika, Marija“. Kitą dieną priėmiau Komuniją. O vakare mane nuvedė į psichiatrijos kliniką baltomis sienomis ir chromuotais baldais (p. 41–42)“. Kitą vertus, Karlitas gyvena juk ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, augančiame Meksiko megapolyje, kur perversmai ir neramumai drebina šalį, todėl paauglio naivumas ir įsitikinimas, kad myli ir negali gyventi be klasės draugo mamos, atrodo, netgi juokingai naivus.

Jose Emilio Pacheco

Visgi suprantamas Karlito susižavėjimas Marijana, nes ji gyvena invazinės angliškos kultūros apsuptyje, ją šelpia įtakingas politikas, išlaiko vaiką ir jos puikų būstą. Visi to laikotarpio pasiturintys sostinės gyventojai tarsi kultūriškai ir socialiai izoliavosi nuo meksikietiškos ir vietinės indėniškos kultūros, vartodami anglų kalbą arba bent jau anglicizmus ir importines prekes. Prasideda masinis socialinis persisluoksniavimas, o Karlitas tampa viso to pasakojimo apibendrinamuoju sockultūrinės stigmos simboliu, kuris geria kokakolą, nešioja teniso batelius, žiūri angliškus filmus, skaito užsienietiškus komiksus, kurio tėtis parduoda muilo fabriką ir tampa amerikietiškos kompanijos dalinio vadovu ir persikrausto į turtingą ir saugų rajoną. Galima sakyti, kad Karlitas naiviai įsimyli ne tik Marijaną, bet jos prabangą, ateinančią per anglišką kultūrą, kurio Karlitas neturėjo namuose, kai tėvo firma pamažu bankrutavo. Pavargusios ir išsekusios meksikietės suseno ir pražilo kur kas greičiau („Jo motina, būdama dvidešimt septynerių, atrodė kaip penkiasdešimtmetė (p. 26)“), o štai Marijana yra amerikietiškos kultūros produktas, išlaikiusi nerūpestingą jaunystę, nors kaina to – parsidavimas, tačiau jai likimas ne ką žiauresnis nei Tolstojaus Anai Kareninai.

Man šis romanas iš vienos pusės apie augančio berniuko susivokimą, tačiau autorius išmoningai pasakoja apie savo šalies didįjį socialinį lūžį. Kitados berniukai, žaisdami karą ir save vadinę žydais ir arabais kieme, iš tikrųjų imitavo ir kultūrinė-politinį mūšį, kuris nulėmė visos šalies socialinę nelygybę, skurdo ir korupcijos mastą besitęsiantį iki šių dienų. Nesunku suprasti, kad laimingieji, kurie suspėjo pritapti invazinėje JAV vartotojiškoje kultūroje ir konkurencingoje ekonomikoje, pramoko angliškai, gavo postus – tie ir sukūrė aukštesniųjų klasę, paremtą dažniausiai rasizmu ir korupcija, mat tą padarė daugiausia šviesiaodžiai ispanai kolonistai, o indėnų palikuonys bei valstiečiai ir toliau kraustėsi ir plėtėsi skurdžiuose kvartaluose. Tam tikra prasme Mūšiai dykumoje apibendrina daugiapolitinius mūšis, ar jie tik būtų vaikų kieme, ar didžiojoje politikos tarptautinėje arenoje, tačiau akivaizdu, kad laimi tas, kuris baltesnis, kuris apsukresnis, kuris gyvena dvigubus gyvenimus, kitaip sakant, kieno galios svertas, tas ir kuria istoriją bei lemia kitų likimus. Visa tai aidi nuolat romano kontekste, nors pasakotojas nedetalizuoja ir neapsunkina skaitytojo perrašinėdamas kronikas.

Skaidrus ir miniatiūrinis romanas, paaiškinantis ne tik Meksikos, bet iš dalies ir visos Lotynų Amerikos istorijos raidą, kuri, deja, skausmingai tebesitęsia ir šiandien. Meksika savo žemėlapio forma makabriškai primena gausybės ragą, deja, ne paties meksikiečiams. Galima tik iš dalies kaltinti, kad dėl visko kalta kapitalistinė JAV, kuri įsiskverbė į šalį ir ją papirko, tačiau iš kitos pusės – prie lovio pribėgę ir valdžios ištroškę meksikiečiai (daugiausia ispanų kolonistų palikuonys), augę prie tokių dievobaimingų motinų kaip Karlito, visgi be jokių moralinių skrupulų parsidavė ir pardavė savo šalį. Ko verta religija viso šio pasakojimo kontekste? Ji, atrodo, nepajėgi nei perauklėti Karlito, tik nebent sugėdinti, priversti jausti kaltę, nepajėgi perauklėti ir šalies įtakingųjų, kad elgtųsi pagal krikščioniškąją dorovės ir teisingumo sampratą, todėl Meksika, iš dalies kaip ir Rusija, rodos, yra idealistų šalimi, kurioje heroizmas ir geresnio gyvenimo svajonės siekimas tampa neretai ir žmogaus pragaištimi tiek fizine, tiek dvasine prasmėmis, leidžianti gangrenuoti šalies gyventojams, išlaikant korumpuotus šalies valdžios organus ir mafiją. Atverianti knyga, kurią, sako F. Melchor, viena iš tų, kurią kaip karštą bulvytę bado metu graibsto net Meksikos mokyklinėje programoje. Nesunku suprasti kodėl.

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos citata: Monika Pundziūtė-Monique apie melą ir pasitikėjimą savimi

 

Labi, skaitytojai,

„Man labai gaila, kad man trūko pasitikėjimo savim. Kad galėčiau treptelti koja ir sakyti „ne“ dalykams, kurie nebuvo autentiški man visus tuos septynis metus. [...] Dabar turiu tvarkytis su to pasekmėm. Viskas, ką galiu padaryti, yra daryti tai, ką būčiau norėjusi nuo pat pradžių, ir tikėtis, kad po truputį žmonės atras savy tai, ko reikia, kad pažintų žmogų iš naujo.“ Monika Pundziūtė-Monique

Visai neseniai, keliaudamas po Paryžių, perklausiau naująsias Monique dainas. Visiškai kitokios. Gal ir ne hitai, bet jau tada buvo aišku, kad atlikėja atsitraukė nuo netikrumo ir pataikavimo minioms. Kitaip sakant, perėmė kūrybą į savo rankas ir pajautą. Visai neseniai puslapis NARA pasidalino pokalbiu su atlikėja Monique, kuri žinoma kaip Monika Pundziūtė. Visiškai pritariu, kad nelengva sustoti ir pripažinti, jog esi kitų produktas, kad meluoji kaskart sau ir kitiems. Tai sudėtingas suvokimas ir persilaužimo momentas, kuris, manau, Monikai jau pamažu pasibaigė. Su tuo ją ir sveikinu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 38: vienas atvejis Vilniaus knygyne

 Sveiki,

Šiandien nesipiktinau, kaip galbūt dažnai nutinka dėl kultūrinių ir kartų skirtumų. Laikau save šaunuoliu. Piktų minčių dieta – tai, kas keičia pasaulį.

Šios dienos nutikimas. Į knygyną Vilniaus centre užsuko būrys paauglių merginų. Platūs džinsai, pūstos rudos arba juodos striukės, ant akių hipiškai užkritę netrinkti plaukai. Jokio seksualumo kulto, kuris, atrodo, buvo hiperbolizuotas mano paauglystės laikais, kai visi varvinom seilę, žiūrėdami į įdegintą Britney Spears pilvą. Net iš toli nelabai pasakysi, kad į knygyną atėjo merginos.

Tačiau išdavė – klegesys, sugriaunantis šiaip jau kapų knygyno tylą, kai atrodo, kad net kasininkė kalba pakuždomis tarsi bažnyčioje, kad kokio kliento tarp lentynų neišbaidytų. Iš kur pas mus toks lietuviškas tylumas ir kuklumas? Negi neišaugom iš KGB pasiklausymo baimės? Ir žinoma, paauglės tai jau tikrai sujaukė tylą, nes autobuse, gatvėje ar knygyne – jos vienodos, be tabu, o mūsų karta jau įrėminta visur elgtis atitinkamai, netgi prislopintai, nes buvome gąsdinami, gėdinami. Spėju.

Ir elgiuosi, ir dažnai reaguoju taip, kaip anuomet mano tėvų karta. Pamaniau sau, kad tegu jos juokiasi, tegu laužo stereotipus, tegu ir man nepriimtinus, galbūt erzinančius ir nesuprantamus, nes galbūt aš kažkada sulaužiau ne vieną etiketą vardan savo prigimtinės laisvės. Kai tai suvoki, kai tikrai suvoki, koks esi įrėmintas tų nusistovėjusių „pelė po šluota“ rėmų tam tikroje vietoje, suvoki ir priimi visus tokius, kaip jie reiškiasi pagal savo kartos galimybes, tada nebelieka susierzinimo. O juk geriau klegančios paauglės, truputį įžūlios kai kurių akimis, bet bent jau laimingos kartu, ne atskirtyje kaip galbūt man kažkada buvo dėl įsitikinimų. Džiaukimės, kad kiti gali ištrūkti ir būti savimi labiau, nei kažkada galbūt mes.

Pasaulis keičiasi aplink mane, jeigu jį priimu su visais besikeičiančiais cirkais.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Palikite pasaulį užmaršty" ("Palik pasaulį už nugaros" / "Toli nuo pasaulio") / "Leave the World Behind"

 Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

Pagal garsaus amerikiečių rašytojo Rumaan Alam romaną, kurį turime ir lietuviškai išverstą „Palikite pasaulį užmaršty“ (Baltos lankos, 2023) (angl. Leave  the World Behind) (2023) pastatytas serialo „Ponas robotas“ kūrėjo Sam Esmail filmas tuo pačiu pavadinimu prieš pat didžiąsias šventes sulaukė internete didelių aptarimų. Vieniems šis filmas labai tiko ir įtiko, o kiti sužiūrėjo gana nuobodžiai neiškęsdami ekranizacijos iki galo. Lietuvoje filmas pristatomas ir kitais vertimo variantais: „Palik pasaulį už nugaros“, „Toli nuo pasaulio“.

Tiesa, knygos, deja, neskaičiau ir vargu ar ją skaitysiu, kai prieš akis tiek daug nesuskaitytų knygų, tačiau knietėjo ir vėlei pamatyti jau retokai matomą aktorę Julia Roberts, kuri šiame filme sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų – nuo miesto ir darbų bėgančią motiną Amandą. Filmas prasideda kaip eilinis kurortinis amerikietiškas pasakojimas, kuris tuoj išsirutulios į eilinį siaubo trilerį, tačiau būtent tas ir nenutinka. Šeima savaitgaliui išsinuomoja prabangų namą, tačiau vos čia atvykus ima dėtis keisti dalykai. Pirmasis suirutės pranašas – paplūdimyje navigacijos sistemos gedimą patyręs tanklaivis, kuris užplaukia ant poilsiautojų. Netrukus į namus pasibeldžia tikrieji namų savininkai, kuriuos nuomininkai dar įtarinėja aferomis, tačiau netrukus pasaulio pabaigos ženklai pasitvirtina.

Nesakau, kad filmo medžiaga ir siužetas verčia kaip nors iš kojų. Sakyčiau, viskas tolygu ir, jeigu atmesime keletą gerų ir pavykusių dalykų, filmas galėjo tapti tikra klišių katastrofa, bet taip nenutinka, nes istorijos vingiai, vos tik priartėję prie holivudinio štampo, ima ir nusuka truputį į šoną, taip apmaudami žiūrovus. Visų pirma, režisierius atsisako kurti klasikiniu būdu augančios įtampos filmą, čia kur kas svarbiau išlaikyti solidų ir mąslų ritmą, nepasiduodantį klasikiniams „viskas ir taip aišku“. Man patiko, kaip mistiniai ir nepaaiškinami iki galo dalykai, pavyzdžiui, elnių bandos elgiasi katastrofos akimirkomis, o jaunoji šeimos narė Rouzė, nors ir suvokia, kad pasaulis griūva, nori maniakiškai pažiūrėti serialo „Friends“ („Draugai“) paskutinę seriją, nes tas sukurtas prabėgusio laiko linksmumas išties sužadina jai jaudulį, dėl kurio iš dalies žmonės jau pakankamai atšipę tikrovės kataklizmams, pribaugintiems dėl klimato kaitos ir nesibaigiančių pasaulyje karų. Kam stresuoti? Geriau pažiūrėti „Draugus“!

Kitą vertus, verta paminėti, kad filmas rodo ir savitą amerikietiškos kultūros žlugimą: iš lėktuvo leidžiami arabiški lankstinukai su „Mirtis Amerikai“ užrašais, piktas kaimynas įsitikinęs, jog tai korėjiečių darbas, o G. H. Skotas, arogantiškos dukrelės tėvas, tiki, jog Ameriką žlugdo jo įtakingo kliento slapta pogrindinė pačių amerikiečių grupuotė. Žodžiu, Amerika turi priešų ir nekalti amerikiečiai šio filmo kontekste jaučiasi tarsi atakuojami ateivių iš kosmoso. Bet čia atsiranda vietos ir senoms klišėms, kitaip sakant, siužetą reikia balansuoti ir jam suteikti nuovargio, o kartais svaigulio, todėl Amanda geria vyną, šoka pagal senas vinilines plokšteles, o tuo tarpu kieme tėvukas su nepažįstamąja garina elektronkę. Žodžiu, pasaulio pabaigos akivaizdoje veikėjai randa laiko numalšinti stresą įprastais amerikietiškais būdais. Ar tai filmui prideda žavesio? Šiek tiek, bet tikrai ne kitoniškumo, kuris galbūt galėjo būti ir keistesnis, ir originalesnis. Visgi filmas man patiko. Buvau susinervinęs, kai pamačiau, jog filmas beveik pustrečios valandos (tokius vis dažniau atidedu į šalį), tačiau susižiūrėjau sudomintas ir įtrauktas tikriausiai tik dėl to, kad kūrinys pavyko keistokas, nepaaiškinantis labai konkrečiai visko iki galo. Po filmo užsimaniau pažiūrėti „Draugai“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 37: įsiteisti pokyčius ir jiems nesipriešinti, pamatyti gerąją perspektyvą

 

Visiems labas!

Ar jūs pasirengę skristi ir atrasti? Lai pokyčiai užlieja ir nekelia nei baimės, nei streso. Pokytis yra amžinas ir jis visada vyksta, visada cirkuliuoja dieviškame šokyje. Pokytis yra gerai, nes jis atveria mums kūrybiškumą, naują perspektyvą, išmokina pažinti tai, ko galbūt neįstengėme anksčiau.

Kadangi šiandien vis dar sausio 1 dieną, kai rašau šias eilutes, visgi galvoju apie programą. Leidžiu sau srautu nemąstant rašyti šiuos žodžius, kylančius iš spontaniškos inercijos ir kiekviename vis naujame arba atsikartojančiame pajusti nepaprastą pozityvumo ir perspektyvos grožį.

Gyventi. Gyventi. Gyventi. Skaityti. Rūšiuoti. Susitaikyti. Paleisti. Leisti. Vykti. Vykdyti. Neleisti. Pasileisti. Turėti. Įgyti. Atiduoti. Rašyti. Aprašyti. Įsirašyti. Nusirašyti. Persirašyti. Įgyvendinti. Pasiduoti. Atsisakyti. Įgyti. Cirkuliuoti. Pasitikėti. Netikėti. Įprasminti. Susitaikyti. Priimti. Šypsotis. Dainuoti. Rašyti. Skaityti. Eiti. Išsivaikščioti. Trokšti. Pasitenkinti. Neiti. Stovėti. Žiūrėti. Dalyvauti. Stebėti. Pagirti. Atiduoti. Grąžinti. Gražinti. Drąsinti. Mylėti. Sveikti. Išgyti. Pamatyti. Pažinti. Patirti. Apibendrinti. Pamiršti. Atrasti. Rašyti. Keliauti. Mąstyti. Jausti. Pajusti. Paragauti. Gyventi. Sapnuoti. Ilsėtis. Žaisti. Patirti. Kolekcionuoti. Mėgautis. Turėti. Paleisti. Pastebėti. Branginti. Dėkoti. Vaikščioti. Sėdėti. Skaityti. Nusiraminti. Raminti. Mėgautis. Skanauti. Lytėti. Prisiminti. Švytėti. Laimėti. Pripažinti. Plaukti. Naktinėti. Sportuoti. Judėti. Krutėti. Pamėgti. Atsirasti. Įsijausti. Pamirksėti. Laipioti. Užuosti. Matyti. Prisijaukinti. Glostyti. Nukreipti. Suteikti. Apibendrinti. Sujaukti. Perkonstruoti. Pasitarnauti. Pakeisti. Transformuoti. Mylėti. Sapnuoti. Striksėti. Neužgniaužti. Paleisti. Sugyti. Susiūti. Išlaukti. Rašyti. Žiūrėti. Susijungti. Suvokti. Patirti. Mekenti. Įsivaizduoti. Manifestuoti. Ateiti. Pasiimti. Turėti. Mylėti. Svajoti. Pereiti. Perdažyti. Sutaisyti. Padėti. Gaminti. Sukurti. Valgyti. Sportuoti. Judėti. Gerbti. Paskambinti. Kalbėti. Prisiminti. Tausoti. Keliauti. Fotografuoti. Dalytis. Padalinti. Sveikti. Gyventi. Atvėsti. Sušilti. Sugrėbti. Sutvarkyti. Jausti. Jaustis. Pakilti. Rašyti. Kurti. Juoktis. Kikenti. Atleisti. Nepykti. Džiaugtis. Pavaišinti. Pasakyti. Gyventi. Rašyti. Tylėti. Kalbėti. Kopti. Nusileisti. Patirti. Dėkoti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Michael Talbot "Holograminė visata"

 

Michael Talbot. „Holograminė visata“ – Kaunas: Luceo, 2020. – p, 302.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Šiuos metus pradėsiu nuo negrožinės literatūros, o nuo mokslinės, o gal kai kas pasakytų, kad knyga ir ezoterinė, tačiau akivaizdu, jog amerikiečių grožinės literatūros rašytojas ir kvantinės fizikos tyrėjas Michael Talbot (1953-1992) savo veikale Holograminė visata (The Holographic Universe) bando sudurstyti mokslo ir dvasinių potyrių teorijas į visumą. Knyga originalo kalba apsirodė 1991 metais, autoriui iki mirties likus vos vieneriems metams. Nors iki tol literatūros pasaulyje Michael Talbot buvo žinomas kaip fantastinės literatūros kūrėjas, kuris rašė knygas apie vilkolakius ir kitus folklorinius dalykus, tačiau pasaulyje jis labiausiai išgarsėjo moksliniu veikalu Holograminė visata. Pastaroji Lietuvoje sulaukė net dviejų leidimų (2014, 2020), o išleido leidykla Luceo. Skaičiau naujesnįjį leidimą, kurį išvertė kitas vertėjas Aleksandras Tomskis.

Knyga pas mane pragulėjo (kaip jau įprasta) net kelerius metus, tad prieš pačias Kalėdas nusprendžiau grįžti prie to, kuo domėjausi anksčiau, t. y., kvantine fizika, Visatos sandaros paaiškinimu, minčių kontrole, manifestavimo ir savęs transformavimo galimybėmis. Visai neseniai puikiai susiskaitė Dr. Joe Dispenza kelios knygos, viena žinomesnių – Jūs esate placebas (Mijalba, 2023), kuri iš esmės antrina Michael Talbot knygai. Reiktų paminėti, kad pats Michael Talbot knygoje, nors ir mini savo asmeninius paranormalių reiškinių išgyvenimus, tačiau pats nieko naujo neištyrė, tik sudurstė įvairių mokslininkų šaltinius, rasdamas sąsajų tarp religijos, socialinių, kultūrinių atstovų ir mokslininkų teiginių, tiesa, jis įveda ir tam tikrus naujadarus, kurie tampa kvantinės fizikos mokslo dalimi.

Knyga išties paliekanti ne tik įspūdį, bet ir paveiki. Neprieštarauja, o tik papildo tuos tekstus ir knygas, kurias teko suskaityti. Pirmoji knygos dalis itin moksliška, paremta jau daug kam žinomais elementarių dalelių tyrinėjimais fizikoje. Apie tai pastaruoju metu daug aptinku, tačiau kažkodėl viešesnėje vietoje apie tai lyg sąmoningai nekalbama, netgi prislopinama, įskaitant ir mano buvusias fizikos pamokas. „Kitas nuostabus kvantinės fizikos atradimas skelbia, kad elektronas gali įgauti ir bangos savybių, ir dalelės savybių. Kai elektronas paliečia neveikiančio televizoriaus ekraną, fosforoscenciniame jo paviršiuje pasirodo mažytis šviesos taškelis. Tai rodo, kad elektronas šiuo atveju veikia kaip dalelė. Tačiau elektronas gali elgtis ir kaip energijos banga ir tada jos savybės yra visiškai kitokios. Materialios dalelės tokių savybių neturi. Pavyzdžiui, kai du bangos pavidalą įgavę elektronai susiduria, jie netgi sukuria interferencinę dėmę. Elektronai kaip kokios pasakų būtybės gali keisti savo formas (p. 45).“ Kitaip sakant, autorius vėliau teigia, kad visgi tas daleles, besikeičiančias iš bangų į formą turinčias, valdo stebėtojo sąmonė, o tai veda prie to, kad kiekvienas žmogus gali projektuoti savo tikrovę kaip kokią hologramą, nors ir pats su savo fiziniu apvalkalu tėra tik tos hologramos atspindys iš aukštesniųjų būties sferų.

Autorius pamažu atskleidžia, kad ne tik žmogaus kūnas, bet ir laikas bei erdvė yra hologramos padarinys, pateikia įvairių mokslinių argumentų, juos paantrindamas įvairiais istoriniuose šaltiniuose užfiksuotais įrašais. „Sen Medero kapinių stebuklų aprašymai leidžia daryti išvadą, kad daugumą stebuklų išgyvenusių žmonių buvo apėmusi isterija. O isterija, kaip rodo daugelio nepaprastų įvykių analizė, sužadina gilumines proto jėgas. Tos jėgos ir karštas tikėjimas savo ruoštu sukelia psichokinetinį efektą. Ta idėja nėra nauja. Apie tai trečiajame dešimtmetyje kalbėjo Harvardo universiteto psichologas Viliamas Makdugalas (William McDougall). Jis pasakė, kad religinius stebuklus sukelia kolektyvinė tikinčiojo proto jėga (p. 136).“ Kadangi dažniausiai keisti realybę turi mistikai, magai ir šiaip pavieniai žmonės, dažniausiai stebuklai pasireiškia susivienijus kolektyvinei sąmonei per intenciją ir tikėjimą. Galvodamas apie tai nepalioviau mąstyti apie, pavyzdžiui, kokias nors krepšinio varžybas, kai, atrodo, neįmanomai Lietuvai laimėti prieš JAV, bet įvyksta stebuklas. Galimas daiktas, vėlgi mintijau, kad Baltijos kelias, kuriame rankomis buvo susikabinę per milijoną gyventojų, taip pat turėjo lemiamos įtakos būsimiems istoriniams įvykiams. Kas žino, kaip ir kada pasireiškia būtent kolektyvinės sąmonės manifestacija?

Knygoje taip pat rasite ir įvairių mokslinių tyrimų, pavyzdžiui, apie asmenybės skilimą, kai viename kūne staiga gali gyventi kelios dešimtys asmenybių, kurie pasireiškę individo kūne keičia ir asmens kūno parametrus, įskaitant ir smegenų bangas, dažnius. Tai vienas iš įrodymų, kad fizinė tikrovė nėra jau tokia stabili ir ji yra veikiama kur kas stipriau iš dvasinio lygmens, nei mums gali pasirodyti. Taip pat nemažai pateikiama ataskaitų ir apibendrinamųjų tyrimų išvadų apie hipnoze tyrinėjančių praeitų gyvenimų įvykius. Autorius daro išvadą, kad laikas nėra linijinis ir kad šiuo metu viskas vyksta vienu metu, visai kaip Daniel Kwan ir Daniel Scheinert sukurtame filme Viskas iškart ir visur. Michael Talbot neatmeta galimybės, jog galima ne tik atgimti praeityje, bet įmanomos kelionės laike ir erdvėje dėl to, kad pačios elementariosios dalelės gali lygiai tokiais pat principais pasireikšti vienu metu bet kurioje Visatos dalyje. Tai neįtikėtina teorija, kuri iš dalies paaiškina mus ištinkantį deja vu jausmą arba keistus sutapimus, kuriuos sveiku protu kartais sutapimais negali pavadinti.

Michael Talbot

Viena įdomesnių teorijų tapo mitologinių būtybių išnykimas, kokius dažnai regėdavo mūsų protėviai, juos pakeitė NSO ir ateivių invazija, tarsi į mūsų kolektyvinę sąmonę būtų įrašyta nauja programa. Jeigu tiki, vadinasi, ir yra, nes projektuoji tikrovę. „Žakas Valė priduria, kad ateiviai dažnai elgiasi taip, kaip senovėje elgdavosi elfai, gnomai, fėjos, troliai ir kitos mitologinės būtybės. Sulig technine ir moksline visuomenės pažanga jos liovėsi egzistuoti, bet jų vieta neliko tuščia ir ją sąmonėje užėmė NSO. Mitologinės būtybės nemiršta, o tik keičia formas, sako Valė (p. 260).“

Be to, kad autoriui rūpi patekti klinikinės mirties ir sąmoningo išeidinėjimo iš kūno potyrių aprašymus, jis taip pat pateikia ir savotišką saviapgaulę, kad mes esame vien tik individualios laisvos būtybės, kurios tik pačios sprendžia savo likimą. Būta toks eksperimentas, kuriame žmonėms reikėjo žaibiškai išgirdus klausimą apsispręsti, paspaudus pasirinkimo variantą. „Tyrimo rezultatai buvo tokie: smegenys į stimulą sureaguoja po 0,0001 sekundės (tą parodo elektroencefalogramos pokyčiai), tiriamieji paspaudžia mygtuką po 0,1 sekundės, o sąmoningą sprendimą tai padaryti jie priima tik po 0,5 sekundės. Tai reiškia, kad žmogus sąmoningai nusprendžia atlikti veiksmą tada, kai veiksmas jau atliktas! <...> Jų smegenys sukūrė iliuziją, kad procesą valdo jos (p. 180).“ Išties neįtikėtina, bet kitą vertus, kai sakome, jog pasikliaujame Visata ir likimu, galima sakyti, kad leidžiame save vesti per holograminius patyrimus. Autorius toliau nagrinėja, ar visgi žmogus turi įtakos kurti ir valdyti savo gyvenimą ir, pasirodo, Talbot randa ne vieną argumentą, kad taip.

Visgi knygoje yra ir daugiau pavyzdžių ir įdomybių, kurie plečia tam tikrus suvokimus apie mus supantį pasaulį. Nuostabą kelia tik keli dalykai. Knyga rašyta maždaug 1990-1991 metais ir dalis mokslinės literatūros jau turėtų būti arba nusenusi, arba jau pasipildžiusi naujais tyrimais, juk praėjo jau trys dešimtmečiai, tačiau tiek mokslo populiarinimo žurnaluose, tiek kitur retai kur aptinku kokių nors platesnių tyrinėjimo išvadų, o ir apskritai kyla įspūdis, jog tai nėra mokslininkų bei jų mentorių labai itin mėgstama sritis ir finansuojami projektai. Manau, kad tai daroma iš dalies sąmoningai kvantinę fiziką marginalizuojant politiniais sumetimais.

Kitas labai mane šokiravęs dalykas yra tai, kad Michael Talbot, kuris atsidavusiai rašė šią knygą, kuris tikėjo minčių galia ir tai, jog galima minčių jėga pagydyti ne tik ligas, bet ir atsiauginti kaulus (tokių pavyzdžių su rentgeno nuotraukomis rasite knygoje), pats po metų nuo šios knygos išleidimo mirė nuo leukemijos. Vadinasi, knygoje surašyti dalykai, kuriais, tikiu, Talbot tikrai save gydė ir keitė, bet perkeisti negalėjo, mums sufleruoja, kad, nors ir galime save gydyti minčių galia, bet reiktų tą gerai pamatuoti? Klausimų daugiau, nei atsakymų, tačiau dabar pasikeitė kartos, mes kur kas labiau žinome apie minčių galią ir kolektyvinę sąmonę nei bet kada anksčiau. Knyga vis vien verčia mąstyti ir tyrinėti viską labai plačiai ir tai yra ne tik žavu, bet ir naudinga. Recenziją baigsiu citata, kuri, sakyčiau, visoje toje holograminėje Visatoje mums, žmonėms, rodo savitą evoliucijos būties kryptį ir apibendrina naujas žinias, atėjusias į žmonių kolektyvinę sąmonę.

„Šri Aurobindas sako: „Turime išsivaduoti iš proto ir jausmų spąstų, iš mąstymo spąstų, iš teologijos spąstų, iš pasaulio ir idėjų spąstų... visa tai įkalina mūsų sielas formų nelaisvėje, o mes turime iš formų išsiveržti, mums reikia atsisakyti ribų ir siekti beribiškumo, begalybės. Kilkime nuo potyrio prie kito potyrio, nuo vieno nušvitimo prie kito nušvitimo. Tegu mūsų nevaržo net tiesos, kuriomis mes tvirtai tikime, nes jos irgi yra tik ribos formos, tik bandymai išreikšti tai, kas yra neišreiškiama (p. 250).“

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Michael Talbot apie tai, kas yra Dievas, žmogus ir Visata

 

Sveiki,

„Mes esame kolektyvinis visos gyvybės, visų augalų, visų daiktų, atomų ir dar mažesnių dalelių sapnas. Tą kolektyvinę sąmonę galime pavadinti ir Dievu – tai reikalo esmės nekeičia. Visatos atsiradimas ir jos egzistencija yra toks neaprėpiamas kūrybinis aktas, kad jo mes verbalinėmis sąvokomis apibūdinti negalime. Galbūt tiksliausiai apie tai kalba Kalahario dykumos bušmenai: „Pasaulis yra sapnas, kuris sapnuoja pats save,“ – sako kvantinės fizikos tyrėjas Michael Talbot.

Pastaruoju metu daug galvoju apie kvantinę fiziką ir kodėl jos kratosi tiek daug žmonių. Nes ji baugina. Ji kaip joks kitas mokslas yra priartėjęs prie Dievo, Visatos ir paties žmogaus atsiradimo Visatoje paaiškinimo esmės. Beskaitydamas Michael Talbot lietuviškai išverstą veikalą „Holograminė visata“, vėl panirau į kitokią realybės sampratą ir kažin kaip keistai paveiktas knygos teksto ėmiau jaustis gyvenąs kitokį gyvenimą, nei ignoruodamas šią informaciją. Knygos pabaigoje autorius tai ir apibendrina, jog susumavus visas religijas ir fizikos pasiekimus, daugiau ar mažiau viskas susiveda į vieną tašką – mes visi esame vieni kitų dalys ir per mus reiškiasi dieviškumas.

Jūsų Maištinga Siela