Šiais metais pavasaris
tai šiltas, tai šaltas. Jaunimas po langais praeina tai vilkėdami trumpas
kelnes, tai apsimuturiavę striukes. Nežinai, kaip bus po valandos. Vilniuje
+22C, Klaipėdoje vos +9C ir nežinai, kaip bus rytoj. Mieliau išgerčiau kavos su
Monica Bellucci, pažiaumotume kietojo sūrio, vieną kitą vynuogę. Ne, ne su
dabartine, o iš kokių 2000 metų, besiruošiant vaidinti „Malenoje“. Manau, su
Monica viskas aišku ir saugu, žinai ko tikėtis – daug tylos, nejaukumo, juk
flirtuoti nemoku, o užvesti internacionalinius pokalbius toli gražu ne man.
Manau, daug tylėtume. Gal net apsimestume šiek tiek vienas kito nematantys,
žvelgtume pro šalį, gal į kokius langų stiklus, kuriuose ir vėl – tas pats
gąsdinantis ir nenuspėjantis pavasaris, kuris, regis, dar prieš akimirką buvo
kitoks, o dabar jau metasi į kitą savo formą, spalvą, temperatūrą. Ne, su
Monica viskas paprasčiau...
Dar vienas šio sezono „Kino
pavasario“ filmas – italų režisieriaus Marco Bellocchio istorinė drama „Šventasis
pagrobimas“ (ital. Rapito) (2023). Šiaip tokių kostiuminių
dramų „Kino pavasaryje“ nepamatysi daug, tačiau jie būna labai Lietuvos žiūrovų
pamatomi ir populiarūs, tad ir man sunku atsitraukti nuo bandos jausmo, juolab
kad istorija mus nukelia į 1858 metus, kai popiežiaus Pijaus IX įsakymu iš
Bolonijoje gyvenančios įtakingos žydų šeimos pagrobiamas berniukas Edgaras, nes
tvirtinama, jog jį paslapčia pakrikštijo anksčiau dirbusi tarnaitė. Nežinau, ar
tarnaitės gali krikštyti, dabar atrodo absurdiška, tačiau būtent dėl
tokių priežasčių tikrasis Edgaras buvo pagrobtas iš žydų ir Vatikane popiežiaus
priežiūra perauklėtas į nuolankų krikščionį.
Istorinė medžiaga, tiesą
sakant, man negirdėta, nors po O. Tokarczuk „Jokūbo knygos“ maniausi jau
nemenkas žydų Europoje padėties išmanantysis, tačiau šioji istorija bus mane
pralenkusi. Nesistengsiu nieko atpasakoti, nes filmas iš esmės sukaltas pagal
tvarkingus istorinės dramos kanonus, kur svarbūs kostiumai ir laikmečio
pompastika, o ten, kur dar ir popiežius, tai prabangos tikrai netrūks. Žydų šeima
pralaimi teismą, nes popiežiui negali pasakyti NE, kadangi jis Žemėje prisiėmęs
visagalio vaidmenį. Tiesą sakant, šioje istorijoje nemažai absurdo, iš kurio pratrykšta
ir saikingas humoras, nors juostos visuma tamsi ir miglota.
Filmas visgi be didesnės
intrigos. Kaip diena aišku, kad mažylis Edgaras per mažas reflektuoti
politinius manevrus ir maloniai priima kunigų ir popiežiaus mokymą, pamažu
pamiršdamas ne tik žydišką auklėjimą, religiją, bet ir šeimą. Visgi labiausiai
mane domino filmo politinis fonas. Italija pamažu vienijasi ir vaduojasi iš
popiežiaus pasaulietinės galios, perversmai ir Romos šturmas, žydų ir
krikščionių bendruomenės įsitraukimas į berniuko pagrobimą labiau masina ne dėl
humaniškų sumetimų, o dėl religinių karų. Neseniai žiūrėjau lesbietišką „Benedeta“
(2021) apie viduramžių mistikės vienuolės ekranizaciją, kuri sukėlė panašius
jausmus – istorija ištraukta iš kronikų tampa truputį karikatūrinė, nežinia,
kiek ten Pijus iš tikrųjų mylėjo tuos berniukus vaikus, o kiek iš tikrųjų
mėgavosi savo pasaulietine galia, bet, man regis, filmas nebūtinai apeliuoja į
tikslias istorines žinias, tačiau reiktų tikrinti. Visgi filmas galėjo būti
labiau suveržtas ir trumpesnis, kitaip sakant, žiūrėti žiūrėjosi, tačiau nesujaudino.
Dar viena savaitė
užsidaro... Rytoj Saulės užtemimas tikriausiai ką nors atneš, ne vien tik vėjas
nuo Afrikos dulkių ir smėlio daleles, dėl ko esame raginame nevaikščioti lauke.
Juk šiaip ar taip daug
kas priklauso nuo mūsų pačių nusiteikimo, pastangų sąmoningai atmesti ir
ignoruoti tai, kas mus liūdina, pykdo. Vaikščiodamas sekmadienio pavakarį
aplink cerkvę ir tvenkinius, galvojau apie šios nakties sapnus, apie tai, kaip
kinta tikrovė. Dažnai prisimenu vaikystę, kuri, atrodo, lyg ir nebuvo lengva,
bet iš šių dienų perspektyvos, rodos, kad turėjau to, ko dažnai nebeturiu, arba
reikia pastangų tam kurti. Tačiau, kaip sakė, Jūratė Bitinaitė, ego
neprimaitinsi, kad ir kiek jam šertum, o širdies maitinti nereikia, viskas
viskas joje telpa, tik reikia atsigręžti ir ją atrakinti, sąmoningai nuo
negatyvių dalykų kreipianti dėmesį į vidinius savo impulsus. Dažnai savo dienoraščiuose
apie tai rašau, mąstau, generuoju ir nežinau tikresnės tiesos nei tai, kad
tikrovė projektuojama iš vidaus. Gal ir tiesą sako toliaregiai, nuo pinigų
ekonomikos mes pereiname prie energijos, apie kurią jau kalbėjo ir mūsų tautos
išminčiai: ką pasėsi, tą ir pjausi.
„Ego niekada
nepatenkinsime. Jis nepasotinamas, o širdies tenkinti nereikia,“ –
sako Jūratė Bitinaitė, knygos „Pasaulis tavo širdyje: aistra kurti, drąsa
klysti“ autorė (Alma littera, 2018). Šią knygą įsigijau prieš kokius tris
metus, dar nė karto neperskaičiau. Tuo metu labai knygose ieškojau dvasinių
tiesų, tam tikro prablaivėjimo nuo kasdienybės rutinos ir įtraukties, nuo
kurios kasdien daugiau ar mažiau kenčiu ir bandau ištrūkti, gyventi čia ir
dabar – kartais pavyksta, o dažnai ir nelabai, todėl kasdienė sutelktis ir
pastangos bent kažką padaryti dėl geros savijautos ir ramybės yra, manau,
vertos, o J. Bitinaitės knyga man vėl tą priminė. Juk šiaip ar taip dažnai
tenkindami nepatenkinamus egoistinius poreiškius pro ausis ir gyvenimą
praleidžiame tiesiog nuostabų pasidavimą kitiems dalykams. Ačiū.
Metuosi į viešosios
erdvės ginčą apie įdomesnes banalybes! Viena iš jų – neseniai pasirodžiusi ir
daug nuomonių, pykčio bei pritarimo sulaukusi naujoji Vilniaus reklama. Tiesa,
man patiko šmaikščioji reklama apie Vilnių, kuriame turistai patiria orgazmą. Buvo
taip unikalu ir drąsu! Ir šiemet vėl šiokia tokia provokacija ir išbandymas
jautrioms lietuviškoms smegenims ir silpnoms širdelėms. Naujoji reklama
vaizduoja Vilniaus miesto bachūrus ir bomžus, gariūnmečio trafaretinius
veikėjus, kurie tampa maloniais ir draugiškais, kai juos stebi turistų akys.
Kita reklamos dalis, kurią dažniausiai praleidžia kritikai – modernus ir
galimybių bei poilsio pritvinkęs Vilnius. Kontrasto principu supildyta humoro
nestokojanti reklama suveikė iškart, nes sukėlė ne tik šypsnį, bet pabylojo
apie intelektualų bei drąsų sumanymą. Iš esmės reklamą vertinu ne tik kaip
reprezentavimą, bet ir kovą su įsigalėjusiais stereotipais, kurių, Dievas mato,
dažnas intelektualas ar senesnės kartos žmogus negali suvirškinti.
Iš kur ateina toji
dorovingoji ir išskirtinai baltų apatinių rodymas Vakarams įsitikinimas? Ogi iš
tų pačių veidmainiškų sovietinių laikų, kai nuo tribūnos reikėdavo kalbėti ir
atrodyti pabrėžtinai teisingiems ir kalbėti tik tai, kas gražu. Mes iki šiol
bijome viešojo purvo, nes patys socialinių tinklų pasipiktinimo kubiluose
rūgstame nuo ryto iki vakaro, bet iš reprezentacijos vis dar tikimės sovietinių
sugestijų, kitaip sakant, bijome juoktis iš savęs. Perbėgau per tuos kelis
pasipiktinusiųjų profilius, visi iki vieno nusispalvinę nuo dantų iki kojų nagų
Ukrainos vėliavos spalvomis, o per šventes ant akių užsimetę Vyčio logotipus –
nacionalistinės pakraipos rimtuoliai, kurie žino, kas yra šlykštu, o kas ne.
Žodžiu, daug triukšmo dėl siaurakakčių čiaudulio. Bijo bet kokios asmeninės
sąsajos su putinizmo atstovais, tačiau pačių moralė ir etika surėdyta pagal
sovietinės sistemos sąrangą. Tai tiek.
„Atėnai daugumos
europiečių mintyse yra daugiau legenda nei topografinė tikrovė. Kartais –
banali, faktologiškai teisinga, iškalta mokyklose, bet iki galo nesuprasta,
tokia kaip „Graikijos sostinė‘, „demokratijos tėvynė“ ar „Europos kultūros
lopšys“. Toks šio miesto pavadinimas, iš moteriškosios giminės vienaskaitos
(Atėnė, Ἀθηνᾶ) perkeistas į vyriškosios daugiskaitą. Kartais tai savotiška
aukso amžiaus nostalgija, tokia kaip „Vilniaus ateneumas“ ar „Šiaurės Atėnai“. Kitais
atvejais – agresyvi kaip „Akropolio“ prekės ženklas, keičiantis nusistovėjusias
kultūrines reikšmes. Kai kada tai kelias reikšmes jungiantis pokštas, panašus į
grafičių mėgėjų išpurkštą ant Vilniaus senamiesčio sienos: „Koks Akropolis,
tokie ir Šiaurės Atėnai“. Andželika ir Rimvydas Laužikai iš
knygos „Graikija: alyvmedis, vynmedis ir laivas“ (Terra Publika, 2020).
Mūsų masinės kultūros
vartojimo sferoje Graikija ir jos sostinė Atėnai neretai atrodo kaip kokia
Atlantida, nugrimzdusi civilizacija su baltas tunikas vilkinčiais polio
gyventojais. Laužikų knyga apie Graikiją šiek tiek leidžia permąstyti tikrojo
patyrimo ir vadovėlinio gaikiškojo sapno ribas ir pamatyti kiek margesnį tikrovės
variantą.
