Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 53: neturėk iliuzijų dėl rytojaus

 

Sveiki,

Vaikystėje dažnai sapnuodavau milžinus, kad nuo jų bėgu slėptis į miškus, o milžinai būdavę tokie dideli, kad lengvai perlipdavo mūsų namą. Milžino didingumo ir savo mažumo jausmą sapnuose ilgai jausdavau taip įtaigiai, kad dar ilgai pabudus neišnykdavo tas instinktyvus noras bėgti.

Šiandien milžinų, kiek pamenu, jau nebesapnuoju, tačiau mane dažnai užplūsta jausmas, kad turiu būtinai turėti kokį nors tikslą, kuris mane varytų į priekį, o kartais tai tooooks didelis noras nuveikti ką nors svarbaus ir reikšmingo, kad neberandu sau vietos, tačiau sulaukus atitinkamo amžiaus imu, nors dar ir nesuvokiu, iš kur kyla tas troškimas veikti didingus darbus, bet susitvarkyti retsykiais jau pavyksta: didingi darbai laukė dešimtmečius, jie neįvyko dėl draskymosi, neįvyks ir rytoj. Tam tikra prasme neturėkime iliuzijos dėl rytojaus, o mūsų pačių reikšmingumas tokiame trumpame gyvenime gal ir neturi būti toks, kad apie mus kalbėtų ateinančios kartos ir bėgtume perfekcionistiškai kaip asilai prieš tabaluojančią milžinišką morką.

Manau, tai galioja visur. Darbuose, įsipareigojimuose, iliuzijose, kad visur ir visada turim suspėti, nes o ką žmonės pasakys, ką pagalvos... Pasaulis niekam nesugriuvo dėl to, kad kažkas kažkur nesuspėjo, o gal priešingai – buvo lemta milžiniškiems projektams ir idėjoms neįvykti ir tik dėl to dabar skaitote šias eilutes ir ieškote ramybės ir kitokios gyvenimo pajautos.

Šiandien važiuodamas į darbą suvokiau, kad niekur iš tikrųjų neskubu, t. y. nepatiriu skubėjimo ir lėkimo jausmo, kad turiu atlikti tą, aną ir dar štai tą, nes, o kaip be manęs kiti... Įkvėpkime ir iškvėpkime, viskas yra ir bus gerai, o milžiniški norai gyventi greitai ir reikšmingai dažnai nuveda mus į smulkmenas, mažus darbelius apie viską, išdalijame dieną ir graužėmės, kad dar to ar ano nepadarėme, o labiausiai nepailsėjome. Nežinau, man retsykiais tas milžinas manyje nuveda klystkeliais, reikia jį vyti iš vidinio kiemo ir neleisti užstoti saulės.

Jūsų Maištinga Siela

Eurovizija 2024: Ką aš manau apie šių metų dainų konkursą (mano top 5)

 Sveiki,

Nepaisant to, kad mano susidomėjimas „Eurovizija“ kasmet nyksta, tačiau išlieka kažin kokia tradicija vis tiek susiplanuoti „Eurovizinį naktinėjimą“ su užkandžiais. Kiek pamenu šį konkursą, niekas nesikeičia, išskyrus mano įžvalgos. Dabar galiu beveik 90 procentų tikslumu nuspėti, kas pateks į finalą ir jų pasirodymų sėkmę bei nesėkmę finale. Mano prognozuoto „nuo sofos“ šveicaro Nemo dainos „The Code“ sėkmė išsipildė, nes buvo iš esmės visi komponentai, ko reikėjo didžiajai scenai: jautri ir asmeninė žinutė pasauliui, aistringas ir perfekcionistinis pasirodymas, atviri klausimai apie lytiškumą.

Deja, esu senas nagas ir dainos grožio neįžvelgiau, tiesą sakant, dainų konkurse mažai pačių dainų, nes konkursas jau seniai tapo sprintu atlikėjams pa(si)reklamuoti ar tai būtų jų ego, ar tai būtų juokingas performansas, ar šalies įsisenėjusios problemos. Visgi visame tame renkuosi dainas tokias, kurias parsisiųsčiau ir klausyčiausi vien savo malonumui. Kitaip sakant, pagal savo skonį, todėl šveicaro pergalės daina, deja, kaip ir pernykštė, ne mano nugalėtojo daina, šios nesiklausyčiau malonumui, bet nereikia piktintis, juk visi puikiai žinome, kas yra „Eurovizija“, kad ir kaip idealizuotume šį konkursą, jis yra paviršutiniškas.

Visgi „Eurovizija“ atspindi europines problemas, kurios nesvetimos ir Lietuvai. Dar niekad tiek nebuvo daug LGBTQ+ turinio, kurį demonstravo ir žiūrovo salė, ir šalių atlikėjai. Skandalingu laikomas Didžiosios Britanijos pasirodymas arba ispanės šokėjai gėjai galėjo varžytis nebent su demonine Airijos atlikėja iš siaubo filmų. O ką jau kalbėti apie šio sezono laimėtojo atvirumą apie savo binarinį lytiškumą, kuris eilinį sykį sukėlė ant kojų viena akimi žiūrinčius Lietuvos homofobus ir transfobus ant kojų.

Ką gi aš matau? Ogi žmogaus teisių trūkumą Europoje. Kai kuriose šalyse, nors įstatymai jau ir priimti lygiateisiškumui įteisinti, bet visgi žmonių sąmonėje daug kur vyrauja atmetimo reakcija, nepritarimas, neapykanta. Šiaip ne veltui „Eurovizija“ tapo įvairovės lytiškumo klausimais arena, nes tai iš tikrųjų politikų neveiksnumo padarinys. Jeigu viskas būtų gerai ir įvairovė būtų pripažinta, ar bereiktų atlikėjams kiekviename interviu dėstyti apie savo asmenines patirtas kančias dėl diskriminacijos ir patyčių? Taigi, kad ne. Vadinasi, „Eurovizija“, nors ir spalvinga bei marga kaip karnavalas, bet ji tampa skaudžiu protestu prieš normatyvųjį pasaulį, kuriame dauguma „apsitvėrę“ save kaip VERTYBIŲ VISUOMENĖ ir atmeta iš esmės kitus ir politizuoja mažumų sąskaita. Mūsų Silvester Belt nėra jokia išimtis. Šis politinis fonas labai smarkiai buvo išreikštas ir Izraelyje vykusioje „Eurovizijoje“.

Kiti poliniai ir neišvengiami aspektai yra Ukrainos ir Rusijos karas, jo fonas prigesintas, nes eliminuotos Baltarusija su Rusija tiesiog nebegalėjo sukelti tokios konfrontacijos, kurią galbūt patyrė Izraelis, nes Švedijoje nemažai Palestiną palaikančių žmonių, kurie protestavo prieš Izraelį. Aš šiuo klausimu susilaikysiu, nes neturiu itin aiškios pozicijos.

Kitas skandaliukas. Nyderlandų atstovo pasireiškęs smurtas prieš „Eurovizijos“ darbuotoją nuskambėjo itin griežtai. Šalis diskvalifikuota pačiame finale, turint galvoje, kad atlikėjas turėjo didelius šansus būti dešimtuke. Kitą vertus, teko girdėti, kad atlikėjas tiesiog prašė po repeticijos jo nefilmuoti, o jį filmavo ir už sudrausminimą tiesiog jį įskundė kaip smurtautoją. Esame labai jautrūs, jeigu tai tiesa.

Visgi džiaugiuosi šiokia tokia Lietuvos sėkme. Tikėjausi, kad būsime bent dešimtuke, bet ne. Pakartojome prieš keletą metų Monikos Liu „Sentimentų“ rezultatą. Visgi daina mūsų išsiskirianti ir gera, tačiau visumoje daugelis šalių labai puikiai investuoja į pasirodymų šou. Mes, deja, itin daug padaryti ir parodyti su visomis konstrukcijomis ir užpakalių krutinimais nelabai galime, tad (bent jau man) pasirodymo prasme vizualumas pranyko visame kontekste, bet tik dėl to, kad kiti pasistengė. Geresnio varianto, manau, iki šiol neturėjome ką išsiųsti. Ypač „Eurovizijai“ netiktų antrosios vietos Shower pasirodymo daina, kuri susilietų su latvių ir vokiečių kur kas geresniais ir įtaigesniais pasirodymais, nors mūsų komisija būtų juos išsiuntusi...

Pastebiu tendenciją, kad grįžta daina kaip pokštas, komiški siužetai ir pasirodymai, kurie atrodo labai primityvūs ir savito lėkšto humoro, turiu galvoje suomius, estus ir tuos pačius olandus, kurie savaip laužia „Eurovizijos“ kodą ir išplėšia balsų, nors man šie kūriniai nebuvo nei juokingi, nei įdomūs.

Stebėjau be didesnio azarto, tačiau pasižymėjau dainų topą, kurių kūrinius paklausyčiau ir vėl, nepaisant kaip vulgariai, keistai ar gerai jie scenoje pasirodė.

Nr. 1 Kroatija. Baby Lasagna - Rim Tim Tagi Dim

Mano favoritas. Mėgstu tuos pop roko elementus. Kaip ir pernai, taip ir šiemet, manau, kad antrąsias vietas užėmę atlikėjai buvo vertesni laimėti.

Nr. 2 Didžioji Britanija. Olly Alexander - Dizzy

Žinau, nieko nesakykite. Viename lietuviškame homofobijos forume užmačiau ištisą neapykantos bangą. Daugelis tiesiog keiksnodami žėrė savo „nuomonę“ apie Olly, aprangą, orgijas, Dievą ir moralę. Kažin, kada jie buvo paskutinįkart Bažnyčioje, kad tokie moralūs? Ir kaip išvis jų moralė leidžia žiūrėti šį pasirodymą? Daina, pagal kurią šokčiau gatvėje po meilės lietumi, kaip sakytų „Dinamika“.

Nr. 3 Ukraina. alyona alyona & Jerry Heil - Teresa & Maria

Ša. Visai ne dėl politikos. Kad ir kokie įvykiai ten vyktų, man daina patiko dėl pačios dainos. Ir pasirodymas ir tas bažnytinis sakralus priedainis... Aną savaitę prieš miegą vietoj poterių niūniavau. Tiesiog geras kūrinys ir šios klausyčiausi toliau.

Nr. 4 Graikija. Marina Satti – ZARI

Jaunatviškas graikės pasirodymas su man patikusiais etniniais elementais. Šios dainos išvis nežinojau, todėl po finalo perklausiau dar kartą ir taip. Man ji patinka.

Nr. 5 Portugalija. iolanda – Grito

Šiaip šiemet su baladėmis ne kas, labai išsikvėpęs žanras. Nežinau, kokia baladė turėtų būti, kad ji tiktų „Eurovizijoje“ ir paimtų širdis (na gal dar prancūzo), tačiau šiemet suklusau klausydamasis šios dainos. Ypač kūrinio pradžioje... Toji graži, gili kaip rauda portugalų moteriška daina man priminė 2008 puikų kitos portugalės Vânia Fernandes „Senhora Do Mar“ kūrinį. Gal kas žinote, kokio panašaus turinio puikių muzikos albumų portugalų kalba?

P. S. Buvo ir kitokių dainų, kurias mielai antrąkart paklausyčiau atitinkame kontekste, pavyzdžiui, brolių dvynių Švedijos daina, ispanės. Nustebino jautrus Prancūzijos pasirodymas, nors labiau pasirodymas, nei kūrinys. Pašokčiau pagal austrės dainą. Taigi tiek šiemet.

Jūsų Maištinga Siela 

Galutinė Eurovizijos 2024 finalinė balsų lentelė / Grand Final Eurovision results table 2024

 

Sveiki,

Pridedu 2024 metų finalinę „Eurovizijos“ lentelę, kurioje susumuoti komisijos ir televizijos žiūrovų bendroji balsų lentelė.

Maištinga Siela

Knyga: Sigitas Parulskis "Kaip aš mečiau"

 

Sigitas Parulskis. „Kaip aš mečiau“ – Vilnius: Alma littera, 2024. – 240 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Yra dvi priežastys, kodėl Knygų mugėje nusipirkau naujausią Sigito Parulskio romaną Kaip aš mečiau. Pirmoji – dėl viršelio! Kalbu rimtai. Negaliu atsispirti bet kokiai produkcijai, ant kurios pavaizduoti Hieronymus Boch dailininko reprodukciniai fragmentai, o ypač su Malonumo sodais, tapytais 1490-1500. Antroji priežastis – per pristatymą literatūrologė Jūratė Čerškutė teigė, kad Sigitas Parulskis vėl formoje, o jo naujasis kūrinys primena seną gerąjį Parulskį, kokį atrado maištaujantys studentai ir vyresniųjų klasių moksleiviai prieš kelis dešimtmečius. Dera paminėti, kad į knygos pristatymą mugėje traukiau beveik nenoromis, nes autorius dažnai būna gana niūrus, užsisklendęs, tačiau nutiko priešingas dalykas – tai tapo mugės vinimi, vienu geriausiu literatūriniu pašnekesiu, kurioje nestokojama humoro rimtomis temomis, turint galvoje, kad prieš pat mugę autorius buvo įtrauktas į programą, nes turėjo net nepasirodyti, bet dabar ne apie mugės reikalus, o apie knygą Kaip aš mečiau.

 

Bandau suvokti, ar man Sigitas Parulskis kaip literatas patinka, ar skaitau tik dėl mados reikalo (na šiuo atveju dėl Malonumų sodo). Besiužetis romanas, parašytas sąmonės srautu, sudurstytas įvairiomis metaforomis, atsikartojančiais simboliais ir motyvais primena olandišką sūrį su daug skylučių. Tai tebeportalinis romanas, kelionė laike ir erdvėje be chronologijos ir žemėlapio, po prisiminimus ir fiktyvius durinius; romanas, kuris primena psichoterapiją, pokalbių su savimi, savo sukurtais prototipais: ar tai būtų daktarė, kuri sako Sigitui neberūkyti ir nebegerti, ar tai būtų Sara (moteriškoji Sigito alter ego, beje, ištekėjusi, gal tikrovėje ir turinti alternatyvą).

 

Romanas, kuriame autorius kuria autofikciją, autobiografinio pasakojimo turinį, aišku, su visokiais Parulskiui būdingais lyriniais nukrypimais bei persunktu kultūriniu kolosaliu šnopavimu, nes kiekvienam įvykiui, daiktui ar reiškiniui rašytojas būtinai randa kokį nors kultūrinį palyginimą, dažnai religinio, erotinio-pornografinio arba literatūrinio pobūdžio, kurie šiaip nėra labai originalūs, nes lengvai atpažįstami kaip jau įsigalėjusios klišės, pavyzdžiui, Kafkos Zamza, Ievos ir Adomo nuodėmė, Abelio ir Kaino akistata, Dantės ir Beatričės istorija ir t. t.  iš kitos pusės lengva skaityti, nereikia nuolatos guglintis ir apsunkinti save enciklopediniais reikalais. Tai nėra nieko naujo pas Parulskį, nauja nebent tai, kad priešingai nei ankstyvojoje eseistikoje, kuri, beje, turi nemažai sąsajų tiek stilistine raiška, tiek vidine pasakojimo logika su romanu, visgi romane veriasi senatvės, gyvenimo apmąstymo iš patirčių distancijos bei bandymas priimti žmogaus (savo?) mirtingumą. Tuo atžvilgiu man knyga po visais makabriškais, erotiniais ir bjaurasties estetika persunktais pasikalbėjimais veriasi kaip gyvenimo nuovargis, vertybių piramidės perstatymas paties autoriaus gyvenime. Atsisakyti rūkymo dėl gyvenimo pratęsimo, atsisakyti malonumo dėl egzistencijos, vadinasi, yra per(si)tvarkyti taip, kad atsisakius malonumo vis tiek būtų dėl ko gyventi, ir tai yra pagrindinė Sigito kaip veikėjo užduotis.

 

„... jeigu visas šis pasaulis nebūtų šešėlių ir absurdo karalystė, absurdo, iš kurio aš mėginu išsivaduoti, dėl to atrodau tragiškas ir komiškas, ir apgailėtinas, kartais net vertas užuojautos ir supratimo, galiausiai vis tiek pralaimėsiu... – Neklausiu apie Dievą, tik apie cigaretes, – priduria gydytoja (p. 203).“ Nors dažnai skaitant romaną atrodo mintys ir idėjos pulsuoja nihilizmu, tačiau rašytojas egzistencialistas, to nebepaslėpsi, nes jis savaip išrašo savo egzistencines pajaustas, artimas A. Kamiu ir F. Kafkui kūrybai, o pagrindinis egzistencinio ryšio dėmuo yra išsilaikyti šiame visame pažeidžiamame pasaulyje. Dažnai autorius vaizduoja dabarties ir praeities sąryšius, todėl vaikystės patirtys rezonuoja su dabartimi, pavyzdžiui, draugystė su Zeniu, kai jį ištraukė iš srutų, ryšio su tėvu nebūvimu ar net ankstyvosios jaunystės traumuojančios patirtys armijoje, kurios dar nuo romano Trys sekundės dangaus yra vienas svarbiausių savasties (kaip romane teigiama sąmonės dresūra) skaudžiausių dalių. „... jeigu mes nebijotume pažvelgti į savo sielos bedugnę, suprastume, kad ten, giliai, tebegyvena rusų kareivis, okupantas, kad mūsų pasąmonėje tebegalioja baisi karo muzika ir tebesprogsta neapykantos sviediniai, pasakojo Soja (p. 177).“

Sigitas Parulskis

 

Asmeniškai man labiausiai įsiminė ir patiko du romano epizodai. Vienas iš jų – Sigito patirtys, kaip vyrai maudydavosi pirtyje. Taip organiškai, vaizdžiai, beveik koks Vytauto Mačernio senolės regėjimas, nuogų vyrų hierarchinis susisluoksniavimas, primenantis dangaus laiptus pirtyje. Čia itin tiko estetikos ir bjaurasties derinys, kuris, mano galva, vienas labiausiai meniškai pavykusių epizodų Sigito Parulskio literatūroje. „...tarsi lauktų ne vandens, o prie dujų kameros durų, nuogų kūnų siluetai, jie sėdi garų debesyse, jie sėdi danguje, jie sėdi, tarsi tai būtų graikų dievų Olimpas, nuogi dievai, pagal hierarchiją kiekvienas ant savo pakopos, ir eilės tų nuogų kūnų kyla aukštyn, aukštyn, jų nuogumas neturi nieko bendra su erotika, jų nuogumas kasdieniškas, banalus, primena kiauras kojines, riebalų dėmes ant rankovių, o ne gašlias aimanas ir pagreitėjusį alsavimą vakaro įkapėse, kūnų šeimininkai žiūri į save taip, tarsi jų kūnai jiems nepriklausytų, jų kūnai nuo seniausių laikų buvo pono arba Dievo nuosavybė, tik ne jų pačių, todėl jie niekada nesirūpino savo kūnais... (p. 41).“

 

Antrasis labai patikęs epizodas buvo Sigito ir Saros pasikalbėjimas Užupio kavinėje, valgant, kaip sakoma romane, iš karštų šikpuodžių, apie Adomo ir Ievos nuopuolį bei Edipo lemtį. Nardydamas po prisiminimus veikėjas bando suvokti, kada pradėjo rūkyti, iš dalies nagrinėja kančios ir malonumo santykį, klausdamas „ar malonumas nėra, viso labo, tik įprotis? (p. 58).“ Kita, man regis, svarbi potemė yra pati kūryba ir kuriančiojo literatūrinį tekstą, savo paties gyvenimą būsena. Romanas kaip eksperimentas, žiūrėjimas, kur nuves kuriančiojo sąmonė, kaip pa(si)aiškins dabarties egzistencines prasmes, todėl įspūdis toks, kad viso romano esmė yra suvokimo procesas, sąmonės dresūra, jos dekonstravimas, todėl pasakojimas liūdnas, nes gyvenimas dažnai apvilia, o po galimybių ir perspektyvų projekcijas nelabai daug kas pasakotojui lieka, dažnai jaučiamas nusivylimas, kad per kūrybą negalima dekonstruoti ir kitaip perkonstruoti pasaulio, tai būsenai, manau, nėra geresnės citatos nei ši: „Iš pradžių maniau, kad nesuprantu, bet dabar suprantu, kad suprantu, tiesiog tai manęs nejaudina ir negąsdina, nes jausmas, kad gyvenu kitų gyvenimus, kad visą laiką esu kažkieno vietoje, kažkieno, kas prieš mane jau buvo, jautė, kalbėjo, mylėjosi, kentėjo, mirė, kad visą laiką tai tik kopijų kopijos, šis jausmas mane persekioja nuolatos. Ir tik retkarčiais visa tai matai iš šalies, ir tik retkarčiais priešinuosi tam, laužau tas klišes, nes kažkur turi slypėti kažkas, kas yra ne tai, ką man įbruko, o tai, kas turėčiau būti autentiškas ir sąmoningas aš, nors, ko gero, tada būčiau arčiausiai nieko? (p. 226).

 

Romanas Kaip aš mečiau liečia svarbiausias žmogaus egzistencines pajautas, perkratant daugybę iš pažiūros svarbių gyvenimo jungčių (vaikystę, religiją, draugus, mylimąsias, priklausomybes, malonumus...). Iš tikrųjų kaip ir knygos viršelis, taip ir šis romanas yra prižėlęs įvairių patirčių sodas, kuriame viskas kakofoniškai ir eklektiškai juda, bandant nesudaryti bendrą vaizdinį, o pajusti visų patyrimų jungčių sąryšius. Galiausiai romanas labai psichoterapinis, atliepiantis šešto-penkto dešimtmečio lietuvio gyvenimo kasdienybę, kuri įgyja universalių formų, tinkančių ir trisdešimtmečiams ir dar jaunesniems, kurie paragavo priklausomybių malonumų ir suvokė tų malonumų siaubą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas pagal Dalvą" / "Meilė pagal Dalvą" / "Love According to Dalva"

 Sveiki,

 

Prancūzų režisierė Emmanuelle Nicot bandė provokuoti savo debiutiniame ilgametražiniame filme „Gyvenimas pagal Dalvą“ (kai kur verčiama „Meilė pagal Dalvą“ ir jis būtų pagal turinį tikslesnis) (pranc. Dalva) (2022) ir kalbėti seksualine prievartos tema iš aukos pozicijos, kai auka nesupranta, kad yra auka, yra įdomiau nei nesibaigiančios smurtinės scenos atviruose filmuose. Filmas gana trumpas, nesiekia net pusantros valandos ir tai yra didelis pliusas tiems, kurie filmus paprastai žiūri vakare prieš miegą ir negali ilgiau išžiūrėti nei dviejų valandų.

 

Istorija pasakoja apie Dalvą, kuri atrodo kaip elegantiška jauna ledi, tačiau jau žiūrint į puikiai sufokusuotas belgų kilmės aktorės Zeldos Samson akis, aišku, kad toli gražu veikėja nėra jokia ledi. Ji tik bando atrodyti kaip suaugusi moteris, nes tokią ją aprengė ir auklėjo tėvas, mat motina ją paliko penkerių. Filme Dalvai viso labo tik dvylika, ji pagal lietuviškus standartus turėtų būti šeštokė, tačiau tėvas ją tvirkino nuo mažumės. Kol tėvas sulaikytas, Dalvai kaip nepilnametei tenka gyventi nuskriaustų vaikų ir paauglių internatinėje prieglaudoje, tačiau vienintelis jos troškimas, kad kuo greičiau tėvą paleistų ir jiedu galėtų būti drauge amžinoje meilėje...

 

Čia vienas iš tų psichopatinių filmų, kuriuos turėtų būti nemalonu žiūrėti, tačiau žiūrint gaila tik pačios Dalvos, nes ji nesuvokia, kad yra auka. Prisiminiau Nabokovo naiviąją Lolitą, tai Dalva ne kažin kuo skiriasi, tik kad nemoka flirtuoti su vyrais ir kaip naivioji Džuljeta deklaruoja meilę tėvui. Mokykloje Dalva patiria užgaules, tačiau užtenka jėgos pritalžyti klasiokę. Nieko nuostabaus, nes smurtinė aplinka „įjungia“ veikėjos savisaugos instinktus ir orumą. Filmo didžiausia intriga yra tikriausiai žiūrovo laukiamas iš Dalvos nušvitimas ir savivoka, jog ja buvo pasinaudota ir kad jai iš tikrųjų reikia visokeriopos pagalbos. Šviesulys visgi yra netikėtai atsiradusi motina, kuri niekaip negalėjo susisiekti su dukra, nes tėvas ją slėpė (kaip veikia Prancūzijoje vaikų teisės, aš nesu tikras, bet negi taip įmanoma, kad motina ieškotų dukters be organizacijų ir teisinės sistemos pagalbos?). Visgi filmas, nors ir nagrinėja sudėtingas seksualinės prievartos padarinius, man jis susižiūrėjo skystokai, tarsi jau matytos temos ir problemos, tačiau neatimsi vieno – ilgai dar atsiminsiu lolitišką jaunosios aktorės veidą, kuris kaip kokios neūžaugos iš Estijos, serijinės žudikės veidelis iš siaubo filmo „Našlaitė“ (2009), kuri į ožio ragą dėl savo apgaulingos išvaizdos surietė ne vieną augalotą ir šiek tiek smegenų turintį vyrą. Tik aišku, Dalva ne toji monstrė iš „Našlaitės“, tačiau tas gebėjimas kadre pavirsti lolitiška auka stebina savo skaidriu naivumu ir įtaiga.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Puikios dienos" / "Perfect Days"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Man produktyvusis ir įvairusis vokiečių režisierius Wim Wenders labiausiai prisimenamas už juodai baltą kino juostą „Dangus virš Berlyno“ (1987), po to gan kitų kontrastingai vertinamą, bet vis tiek mano vaikystės filmą „Milijono vertas viešbutis“ (2000) bei gal kam mažiau žinomą dokumentinį filmą „Žemės druska“ (2014). Wendersas kuria ir meninius filmus, ir dokumentiką. Tiesa, jo dokumentika linkusi į teatrališkumą, meniškumą, tą galite įsitikinti pažiūrėję jo režisuotą filmą „Pina“ (2011). Taigi, ką dar gali vokietis nuskridęs filmuoti filmo į Japoniją?! Ogi vakariečiams parodyti didmiesčio, tikriausiai Tokijo, viešąjį tualetą ir jų nepriekaištingą švarą. Juk japonai mėgsta švarą, nors kas jos nemėgsta...

 

Sakyti, kad „Laimingos dienos“ (angl. Perfect Days) (2023) yra filmas apie tualetų valytoją, tai nepasakyti nieko. Šis taupios egzistencijos filmas beveik dzenbudistinis, bent jau didžiąją laiko dalį mes regime nepaprastai tyros ir kantrios sielos vyrą vardu Hirajama, pastarasis kasdien keliasi anksti į darbą ir valo viešuosius tualetus. Diena kartojasi panašiu ritmu ir, atrodo, kad nieko nevyksta. Bent jau iš dalies. Žiūrovą tikriausiai labiausiai trikdo Hirajamo vidinis nusiteikimas, nepaprasta laimės būsena, kuri kyla iš vidinio gyvenimo pasitenkinimo, o tai baisu, nes mes įpratę visada kuo nors skųstis. Valytojas laisvu metu parke žiaumoja užkandį ir juostine fotokamera fotografuoja medžių viršūnes, kol vieną dieną į jo namus prisibeldžia iš namų bebėgusi dukterėčia ir primena „užmigusio“ po dzenbudistine ramuma būto audringo gyvenimo nuoskaudų.

 

Įdomu tai, kad mes taip ir nesužinome tikrosios Hirajamo istorijos. Bent jau nuosekliai. Tik tam tikros detalės: sesers prašmatnus automobilis su uniformuotu asmeniniu vairuotoju, beprotis valkata primenantis nuprotėjusį tėvą ir kt. rodo buvusį sudėtingą gyvenimą, netgi byloja apie pabėgimą iš tam tikrų socialinių sluoksnių. Vakaruose jau tampa madinga kurį laiką palikti savo turtus ir kaip agentams infiltruotis į žemus socialinius sluoksnius, pajusti šūdą panagėse, kad vėlei sugrįžtų pasitikėjimas ir noras gyventi bei vertinti tai, ką turi.

 

Visgi Hirajama, nors ir valo tualetus, tačiau jis įstrigęs devintajame dešimtmetyje, kolekcionuoja muziką kasetėse, pavyzdžiui, 1975 metų Patti Smith legendinį albumą „Horses“, o prieš miegą skaito Folknerį minkštais viršeliais. Nors filmas iš vienos pusės japoniškos mikstūros, tačiau protagonistą supa išskirtina amerikietiška kultūra, todėl atpažinti neva nesuprantamą Japoniją tampa netgi labai suprantama, nes filmas sudaigstytas vakarų kultūros aliuzijomis. Visgi filmas pavyko filosofinis, o žiūrint pasidarė pavydu, jog norėjosi mesti visus darbus ir pasirinkti mažiau apmokamą, bet bent jau niekas kirviu mieto ant galvos netašytų – užtat būtų puiku dirbti savu tempu ir šypsotis parko medžiams. Skubos ir perdegimo pasaulyje „Puikios dienos“ tampa antiteze mūsų produktyvumo laimės sampratai, mes taip sunykę nuo kokybiško poilsio, nuo kokybiško pasivaikščiojimo, kad net pamirštame, jog tas surežisuotas kokybiškas gyvenimas kartais tampa irgi pernelyg disciplinuotas, o „Puikių dienų“ veikėjas sukuria žiūrovui iliuziją, kad įmanoma džiaugtis ir neplanuotai, ilsėtis su dėkingumu, džiaugtis parke motinai grąžintu vaiku, nesitikint, kad pasaulis tau už tai turi būti dėkingas. Viskas gražu ir teisinga, tačiau kuo tai dabar skiriasi nuo fantastinio žanro, pavyzdžiui, nuo Marvel serijos filmų? Beveik niekuo. Abu dalykai (turėti super galių ir džiaugtis be priežasties) nepasiekiami.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Jessie Ware – Tough Love [vinyl / 2LP] (2014)

 Informacija apie albumą: Jessie Ware – Tough Love [vinyl / 2LP] (2014) 

Maištinga Siela